Krizė 4/4

Mano mielieji skaitytojai, malonu jus matyti sugrįžusius. Ar daug ką iš jūsų yra palikusios antros pusės? Spėju visi yra patyrę tą slogų jausmą išsiskyrus su sugyventiniu, kai rodos viskas iki tol buvo gerai, bet kažkas atsitiko ir iš niekur nieko tu dabar esi vienas. Kitas klausimas, jaunuoliai, kiek iš jūsų buvo atleisti iš darbo ir palikti šeimos? Iš šono visa tai skamba išties tragiškai, tad šokite, jaunuoliai, į Dumausko istorijos „Krizė“ paskutiniąją dalį ir išsiaiškinkite ar Kostui pavyko parsigražinti šeimą. Viską kas vyko iki šios dalies, galite paskaityti patys, labai jau daug pasakoti, nepykit.

Praradęs darbą, paliktas šeimos, su antsvoriu ir dantų kariesu. Kaip su tokiais gyvenimo CV įrašais žmogus galėjo susirasti darbą 2009–ais metais?

Nusprendžiau susitvarkyti savo gyvenimą ir parsigrąžinti šeimą atgal į savo euroremontu papuoštą butą, už kurį paskolos įmoka jau vieną mėnesį buvo praleista. Į larioką tądien nėjau, mat atsikėliau būdamas naujuoju Dumausku. Būtų galima sakyti Dumauskas 2.0, nors jeigu pridėjus visas prieš tai buvusias versijas kai „pažadu va šį kartą būsiu kitoks“ čia būtų Dumauskas 196.0.

Iš ryto nusiprausiau pilnai po dušu, kas man nelabai buvo būdinga. Pusryčiams suvalgiau sudegintą kiaušinienę ir nusprendžiau paskaičiuoti kiek turiu pinigų. Pagal skaičiavimus iš atimties, turėjo būti apie du tūkstančius litų, tačiau perėjęs per visas slėptuves sugebėjau surinkti vos 260 litų, likusieji buvo paimti to pinigų siurblio vardu Violeta Dumauskienė. Che, nelabai politkorektiškas juokelis šiems laikams, bet žinote kurių pinigų ji nepaėmė? Tų, kurie buvo paslėpti tualeto bakelyje (įdėti į penkiolika užspaudžiamų maišiukų) ir už šaldytuvo. Prakeikęs tą moterį pažadėjau sau, kad vis tiek ją parsigrąžinsiu ir prisiminsiu, jog ją myliu.

Šeštadienį pasivaikščiojau po Urmo Bazę, klausinėjau ar niekam nereikia gruščiko ar šiaip kokio pagalbinio. Niekam manęs ir nereikėjo, turbūt neatrodžiau tvirtas. Dar kartą užsukau į dvidešimtpenkmečio turgų paieškoti darbo, bet pamačiau, jog ten grįžti neverta – net šeštadienį žmonių buvo vos vienas kitas. Praradęs viltį paskambinau armijos laikų draugui Kęstučiui, gal turi kokį šešėlyje tūnantį pusiau legalų darbą. Tas patikino, kad darbas tik jaunimui, nebijančiam rizikos sėsti į kalėjimą.

Sekmadienį nuėjau į bažnyčią ir supratau, kad ten dar baisiau negu Seime, todėl neapsikentęs pabėgau (ehehehe, šitas gal labiau patiks mano bendraamžiams, o ne jaunimui). Pirmadienį paskambinau Giedriukui, bet labai aiškiai pasiųstas chujum ištryniau jo telefono numerį. Praėjau dar pro kelias vietas, bet darbo tokiam seniui kaip aš niekas neturėjo.

Grįžau pas savo gerus bičiulius Larioko Avendžerius ir buvau maloniai priimtas. Niūrų pirmadienio vakarą taip atvėriau savo širdį visam načnykui, kad net jaunoji barmenka Laura nubraukė ašarą. Visi susimetė man ant alaus ir cigarečių. Antradienį grįžau pas juos dar kartą. Trečiadienį ir visas ateinančias dienas buvo tas pats. Ryte išeidavau ir vakare pareidavau iš načnyko. Laukiau Beno, kad pasiūlytų kokį nors darbą.

– Vis tiek, sakau, tu gi turi kažkokių kontaktų, kuriems reikia papildomų rankų, ne? – paklausiau kartą jo.

– Oi ne, Kostai, savų sodinti pas tokius kaip Korkis aš nenoriu, – nukirto jis.

Dienos skriejo sėdint bariuke su Larioko Avendžeriais. Kartu pasakojome istorijas ir turėjome daug įvairių nuotykių (pažadu, jeigu tik įdomu, kažkada tikrai papasakosiu daugiau). Žinokit, nors ir gėriau, rankų tikrai nenuleidau. Aktyviai ieškojau darbo, bet jo neradau.

Blecha, per sausio mėnesį pardaviau du plazminius telikus iš namų, į lombardą pridaviau savo spalvotą telefoną, už visai gerą kainą pardaviau Mildutės kompiuterį, kuriame buvo didžioji dalis jos jaunystės nuotraukų. Draugeliui pardaviau muzikinį centrą. Pradėjau stumdyti viską – savo rūbus, Violetos rūbus, ką tik atidarytus kvepalus, knygas, netgi indus. Atsimojuoti antstoliams iki galo nepavyko, rodėsi, kad ir kiek grąžinau, skola tiktai išaugo.

Vieną vakarą išvydau neįtikėtiną dalyką – prie načnyko buvusi stotelė buvo naujutėlė ir pilna t.y. stovėjo ne tik rėmai, kaip pastaruosius penkerius metus, bet joje atsirado stiklai! Gerėjausi priešais šį architektūrinį Kauno stebuklą. Stebėjausi lyg būčiau koks Tadas Ivanauskas pamatęs retą drugelį, kurio jau rytoj gyvo nebebus. Apčiupinėjau dar nenucharchintą ir nesudaužytą stiklą ir žavėjausi. Stotelėje kažkokiu būdu buvo įvesta elektra ir joje švietė reklama. Neslėpsiu, buvau truputį išgėręs ir užtruko kol supratau ką reklamuoja.

Plakate buvo pavaizduotas troleibusas ir priešais jį, stambiu planu, stovėjo stambokas vyriokas, iš veido grynai troleibuso vairuotojas netikra vos pražiota šypsena. Rodė iškėlęs liuksą. Kitoje rankoje jis laikė pluoštą pinigų. Apačioje, raudonomis raidėmis plakatas kvietė mane užrašu „Nori pinigų ir darbo? Ateik į Kauno troleibusų parką. Išmoksi vairuoti, apsiginti, užsidirbti.“ Perskaičiau užrašą dar kelis kartus ir patraukiau namo.

Sekantį rytą stotelė buvo išdaužytais stiklais, tik skelbimo vietoje buvo storesnis stiklas ir pacukai jo sudaužyti turbūt nepajėgė. Mačiau, kaip vandalai išniekino juodu markeriu tą troleibuso vairuotoją iš plakato. Nupiešę jam vieno austrų dailininko ūsus, ant kaktos nupiešė du žaibus, ant burnos išpeckiojo varpą, ranka kuri rodė liuksą dabar laikė vodkės butelį, o toje rankoje su pinigais buvo nupieštas švirkštas. Kauno Vangogams fantazijos netrūko.

Nuėjau prie larioko, ten parūkiau, bet vidun taip ir neužėjau. Apsisukau ir nuvykau į Kauno troleibusų parką, kuriame pirmam sutiktam troleibuso vairuotojui pasisakiau, kad aš atėjau pagal tą reklamą kur ieško vairuotojo.

– Geriau nereikia, – atsakė vairuotojas su įžymiuoju tūkstančio jardų žvilgsniu, – patikėk tu manimi…

– Kodėl? – paklausiau. – Gi uždirbat, ne?

– Uždirbam ir užsidirbam, – pasakė troleibuso vairuotojas ir šiek tiek kilstelėjęs striukę parodė mėlynę per visą šoną. – Mėginau sustabdyti vieną zuikiu važiuojantį budulį, – paaiškino vairuotojas pamatęs mano klausiamąjį žvilgsnį. – Eik, va ten į valgyklą, surask Ženką, jis načialnikas.

Tą ir padariau, nuvykau pas troleibusų parko načialniką Ženką ir paprašiau, kad mane įdarbintų.

– Vairavęs esi? – paklausė jis.

– Taip, esu, – atsakiau. – Vairuoju nuo paauglystės.

– Troleibusą vairavęs?

– Ne, – pasakiau.

– Chujovai, – pliaukštelėjo liežuviu jis. – Bet jeigu nori dirbti, išmoksi. Kaip su alkoholiu?

– Normaliai, būna visko, neslėpsiu, – paaiškinau jam.

– Gert gali, bet svarbu be nesąmonių, – tėviškai pamokė Ženka. – Kada gali pradėti?

– Che, kad ir dabar.

– Gerai, sėdam, – šyptelėjo troleibusistų načialnikas, – jeigu patiks, galėsi išsilaikyti teises vėliau. Supranti, labai trūksta vairuotojų. Kai kurie net po 14 valandų brūžina.

Ženka įsėdo į vieną mokomąjį žaliąjį Solaris troleibusą ir atidaręs priekines duris nurodė įlipti. Pasodinęs mane į vairuotojo kėdę parodė kuris mygtukas ką daro. Nepasirodė sunku, todėl išvažiavome į gatvę, tiesa, žmonių tik nesodinom vidun. Galiu pasakyti, kad visai smagiai pasivažinėjome, šleikos nekrito, greičio buvo, visur spėjome pagal normatyvus.

– Nu blecha atrodo, kad esi gimęs troleibuse, – pasakė Ženka, – oi, nepagalvok blogai, ne dėl to, kad durų neužsidarai po savimi, o todėl, kad labai gerai vairuoji. Davai, atvaryk rytoj penktą ryto, paimsi rytinę pamainą.

– Ačiū, Ženka, o kaip dėl teisių vairuoti?

– Nesiparink, trūlikų niekas nestabdo. Padarysim greitai tau tą kategoriją, – mirktelėjo jis. – Beje, Kostai, ar žinai kodėl troleibusas yra labiausiai ištvirkęs transportas?

– Kodėl? – išsišiepiau ir paklausiau.

– Nes be dviejų pagalių nevažiuoja, ehehehe, – sužviegė Ženka kaip arklys ir kumštelėjo mane per petį – nu pomniš, da?

Prakikenau visą laiką iki kol grįžau namo. Norėjau bajerį papasakoti Larioko Power Reindžeriam, bet negalėjau bariuke užsisėdėti, mat sekančią dieną turėjau važiuoti dirbti. Pagaliau, pamaniau, po keturių mėnesiu nuoširdžiai dirbsiu ir gausiu atlygį.

Rytą nuvažiavau į troleibusų parką ir įsėdau į naująjį Solaris troleibusą. Kauną pažinojau neblogai, tiesa, pasiklysti buvo neįmanoma, juk be elektros troleibusas niekur nenuvažiuotų. Gavau berods 5 ar 13 maršrutą ir pradėjau pirmąjį savo reisą. Priešpiet turėjau baigti, tačiau atėjęs Ženka paprašė padirbėti ir dieninę pamaina.

– Visai nėra kam dirbti, – gražiai atsiprašė jis.

– Viskas gerai, Ženka, dirbti aš galiu, – paaiškinau jam. – Mažiau namuose būsiu vienas, daug geriau bus man pačiam.

Paprašytas paėmiau ir vakarinę pamaina, todėl pirmoji darbo diena baigėsi 21 valandą. Viso dirbau 16 valandų. Keista, tačiau pirmoji diena praėjo be įvairesnių įvykių. Šiaip, bendrai paėmus, sekėsi visai neblogai. Taip pradirbau savaitę. Gyvenau gerai, į larioką nėjau, išlikau daugmaž visada blaivus.

Viskas pasikeitė kai Ženka gražiai įsakė persėsti į senąjį Škoda troleibusą pagamintą dar Čekoslovakijoje. Kažką vapėjo apie etatų paskirstymą, darbuotojų trūkumą. Troleibuse virš rubilnykų kirilica buvo užrašyta jų reikšmė, o ant pedalo matėsi jau nuzulintas įspaudas „pagnali“. Va tada ir prasidėjo linksmumai. Vos išvažiavus iš parko nukrito šleikos ir teko su duonkepio pirštinėmis ant šalčio mėginti įstatyti jas atgal į elektros laidus viršuje. Norėdamas daugiau pinigų, paėmiau tris pamainas ir paskaičiavus per 16 valandų pamečiau šleikas gal 20 kartų. Kiek kartų vėlavau, tai net nesuskaičiuosiu.

Nesisekė ir su žmonėmis, visi buvo pikti, laidė įvairias replikas mano pusėn. Tik dienos gale išsiaiškinau kaip įsijungia šilto oro pūtimas salone, todėl kai lauke buvo –12, žmonės viduje turėjo kiek pašalti. Taip pat vieną kartą prispaudžiau žmogų uždarinėdamas duris, nes jo paprasčiausia nepastebėjau. Sekantį rytą tikėjausi grįžti į savąjį Solarį, bet Ženka vis tiek liepė vairuoti su Škoda. Šleikos krito kaip girtai bobai liemenėlė, o perpiet užkirtus kažkokį rubilniką į saloną pūtė pragariškas karštis. Blogasis periodas Dumauskui tik prasidėjo.

Nebeišlaikiau ir užsukdavau į načnyką vakarinei alučio dozei su Avendžeriais. Gerai, kad užteko proto nesėdėti iki paryčių, nes tikrai būčiau neatsikėlęs į darbą. Ženka žadėjo gerą atlygį už tokį pasiaukojimą vairuojant troleibusą ir žadėjo pasodinti mane į Solarį, nes „va Kaunas jau jų užpirko, tuoj gausim“. Po savaitės išsilaikiau troleibuso teises.

Vasaris buvo sunkus, viduje išgyvenau gilią krizė ir rodėsi pavasaris niekada neateis. Kasryt atsibusdavau su klausimu ar tikrai man reikia tokio gyvenimo, ar tikrai Dumauskas tam yra sutvertas, ar tikrai visas gyvenimas ir visi jo nuotykiai vedė iki šio taško, kad esu troleibuso vairuotojas?

Sulig krizės viršūne atsirado ir patyčios iš keleivių pacukų. Būdavo stovi kamštyje, atbėga keli ir nuėmę šleikas pasišalina. O ką man daryt? Užsidedu kailinę šapką, liemenę ir pirmyn tvarkyti. Mėnesio gale šleikos buvo nutįsusios kaip nuskalbtos kojinės ir krito neatsižvelgiant į mano didžiausias pastangas vairuoti. Kartą pamečiau šleikas ir taip jau gavosi, jog reikėjo troleibusą pastumti.

– Mieli, keleiviai, gal galit užstumti? Troleibusas nebevažiuoja, – gražiai atsisukęs paprašiau.

– Pašol tu nachui, pats ir stumk, – atšovė dvi vietas užėmęs šešiolikmetis,

– Mes irgi nestumsim, mums visoms išvarža, – atsakė pensininkių korpuso atstovė megzta berete.

Buvo dar įvykis, kad sustojau stotelėje ir kažkoks gudragalvis sugalvojo įnešti seną orkaitę. Taip ir važinėjau su ja visą reisą, po to reiso pabaigoje kito troleibusininko padedamas įsidėjau ją į Šaraną ir savaitgalį pardaviau už pidisoką. Taip pat dažnas atvejis buvo, kad vaikai pripurškia pipirinių dujų į troleibusą ir pensininkės trokšta nuo oro. Po tokių įvykių tekdavo pilnai atidaryti langus ir aiškinti kiekvienam piktam keleiviui, kad reikia pravėdinti troleibusą nuo dujų. Kartą kažkas kažką paskutinio reiso metu papjovė ir tas vargšas su manimi prasivažinėjo kol mirtinai nukraujavo. Po reiso taupydamas miego minutes kuo greičiau palikau troleibusą ir tik iš ryto pamačiau, kad pas mane troleibuse guli senų seniausia atšalęs kūnas. Visą dieną praradau kol aiškinausi mentams ir Ženkai. Palaukit, dar būdavo bomžai, kurie kartais visą dieną kartu su manimi prasivažinėdavo ir po savimi ant kėdžių palikdavo išmatų kalnus…

Pisdavo protą visi – keleiviai, keleivių kontrolė, automobilių vairuotojai, kiti troleibusų vairuotojai, Ženka. Mane tą laikotarpį Žemelėje palaikė vienintelė mintis, kad tas 16 valandų dirbu tam, kad atgaučiau savo šeimą, mylimą žmoną ir du nuostabius vaikus, kurių deja neprižiūrėjau.

Vasaris ėjo į pabaigą. Užsiuodė pavasaris. Psichinė sveikata šlubavo kaip benamis su išpuvusia koja. Iš šono atrodžiau ne ką geriau už bomžą. Susitapatinau su savo draugais larioke ir buvau nebepanašus į vyrą kuris buvo 2008 rugsėji. Buvau pamiršęs, kad prieš pusmetį turėjau pilnavertę šeimą, gebėjau išsimokėti paskolą už krūvą nereikalingų daiktų ir pastoviai kylančiomis palūkanomis. Savijauta nuėjo subinėn, kai antstolis areštavo butą ir teko persikelti gyventi į Šaraną.

Kas mane skaito, prisimena, kad prie Saulėtekio devyniasdešimtais turėjau butą. Visa laimė, kad butas buvo užrašytas ant motinos, tad jis liko neatimtas tų grobuonių antstolių. Deja, persikelti ten negalėjau nes gyveno kažkokia motinos teta ir jos iš ten neišėjo iškrapštyti. Violeta, beje, apie šį butą net nežinojo. Turėjome mes ir sodybą už Kauno, bet norint ten gyventi ir važinėti į darbą, būtų tekę keltis 3 ryto, o dirbant vakarinę pamainą namo į sodą grįžčiau turbūt 23 valandą. Patogiau buvo gyventi mašinoje – atsikeldavau kelios minutės iki reiso pradžios, nusimyždavau šalia ir dar traiškanotomis akimis sukiodavau sunkią trūliko baranką.

Pasibaigė vasaris ir formaliai prasidėjo pavasaris. Laukiau atlyginimo ir šanso parsigražinti šeimą į namus, kuriuos turėjau išsipirkti už gautą atlyginimą. Nors minimalkė anuomet buvo 800 litų, vairuodamas troleibusą pasiskaičiavau, kad gausiu virš 2000 litų, mat dirbau už 3 asmenis. Kiek tiksliai buvau skolingas dabar neprisimenu, tik žinau, kad norint ją išmokėti turėjau parduoti savo Šaraną, padėti visą algą, parduoti sodą, bet jame šiek tiek prieš tai pasikapstyti (pinigus buvau išslapstęs ir ten, bet tiksliai nepamenu kur). Algadienį pasitikau pakiliai, net nepykau ant pacukų numetinėjančių troleibuso šleikas ar apsimyžusių bomžų miegančių viduje.

– Ženka, tai kur tie mano aukso luitai? – per pietų pertrauką paklausiau troleibusu parke načialniko.

– Kokie aukso luitai? – per akinių viršų paklausė Ženka.

– Alga, – šyptelėjau.

– Ai, alga… – numykė Ženka ir iš kožos ištraukė banknotus. – Ačiū, Kostai, už tavo pasiaukojimą Kauno troleibusų parkui. Gal net meras kokią padėką išraitys

– Che, geriau tegul meras kelius sutvarko, – taręs pačiupau pinigus ir paskaičiavau būsimus turtus. Truputį trūko. – Klausyk, Ženka, o kur likusieji?

– Kokie likusieji? – gerdamas balzganą kavą iš plastikinio puoduko paklausė Ženka.

– Blet, čia 963 litai, jobanivrot, o kur kiti?

– Ai, tai čia buhalterija turbūt paskaičiavo šitaip.

– Ką ta buhalterija ten skaičiavo, jeigu alga turėjo būti kaip trijų žmonių? – laikiau vos pakeltą toną, nes buvo viltis gauti daugiau pinigų.

– Tai turbūt atskaičiavo už troleibuso teises ir kursus, – dėstė Ženka.

– Čia turėjo būti virš dviejų štukų, kodėl čia nė štukos nėra? – kėliau balsą aš.

– Pas mus buvo žymima, kad dirbi pusantro etato, o ne tris etatus. Mus darbo inspekciją už kiaušų pakabintų, jeigu sužinotų, kad vairuotojas dirba už tris.

– A man pajebat, – numojau ranka, – duokit šaibas ir važiuoju toliau į trasą.

– Iš kur aš tau jas gausiu, negi pats mokėsiu iš savo kišenės? – Ženka siurbė kavą.

– Man neįdomu, kai grįšiu iš reiso, kad būtų mano pinigai, nes už tiek aš tikrai nevergausiu.

Mano bipoliaras iš laimingos būsenos persimetė į kitą polių ir dabar visus keleivius siuntinėjau nachui. Net nelaukdavau į stotelę bėgančių nėščių ar senų moterų, viskas buvo dzin. Vakare grįžus į troleibusų parką sutikau Ženką einantį iš būstinės link savo seno pasato.

– Ženka, kur mano šaibos? – paklausiau išlipęs.

– Klausyk, Kostai, buhalterijoje įvyko nesusipratimas dėl tavo darbo valandų žymėjimo, viso Kauno miesto troleibusų parko direktorius atsiprašo už tokį nesusipratimą ir išrašo tau neeilinę premiją kaip atsiprašymą už pilnai ir teisingai neapmokėtą darbą, – tarė Ženka atkišęs vokelį su Kauno miesto herbu. Paspaudęs ranką pasakė, kad esu ypač vertinamas šiame darbe ir tikisi, kad po šio nesusipratimo mano motyvacija niekur nedings. Dar pastovėjęs pasišalino.

Ženkai paskubomis įsėdant į automobilį ir išvažiuojant, atidariau voką su premija, turėjusią padengti klaidą darbo valandų žymėjime. Spėkite kiek gi man išrašė. Šešis, septynis šimtus? Tūkstantį? Baikit jūs juokus, vokelyje buvo suglamžytas pidisokas su liūdnai žiūrinčiu Jonu Basanavičiumi. Pradėjau keiktis, visus siuntinėti nachui ir spjovęs į troleibusą, kitam reisui neišvažiavau.

Gavęs minimumą nuvykau pas Violetos motiną. Pamaniau, paaiškinsiu pilnai situaciją kas įvyko su butu, kaip aš jį išpirksiu, ką reikės paaukoti ir kokią algą gavau dirbdamas troleibuso vairuotoju.

– Brangioji, aš pasikeičiau, – tariau Violetai jos motinos buto tarpduryje pabaigęs pasakojimą apie savo pastangas dirbant troleibuso vairuotoju. – Atlyginimo gavau 963 litus, jeigu parduosiu Šaraną ir mūsų sodą, visos skolos bus išpirktos ir galėsime grįžti į savo butą.

Violeta į mane žiūrėjo stiklinėmis akimis ir nenorėjo patikėti tuo ką girdi.

– Tu ne tik kalbi kaip bomžas, bet ir atrodai kaip toks, Kostai. Kada paskutinį kartą prauseisi?

– Suprask, aš gi dabar gyvenu mašinoje…– paaiškinau savo žmonai.

– Dink iš akių, prakeiktas melagi, daugiau gyvenime tavęs nenoriu matyti, – per dantis iškošė neapykantos pritvinkusi antroji žmona.

– Tai bent leisk vaikus pasiimti kartu gyventi.

– Kur jie gyvens, ant galinės sėdynės?! – pasiuto Violeta.

– Na, jeigu parduosiu Šaraną tai…

– Nešdinkis, nes iškviesiu policiją, – šaukė ji.

– Brangioji, kažkas atsitiko? – iš buto atsklido kažkoks žemas vyriškas bosas.

– Kas ten toks, blet? – paklausiau. – Ten tavo jobaris?!

– Mielasis, čia kažkoks benamis atėjęs išmaldos prašo, nieko rimto, – atsakė Violeta saliono pusėn. – Pakartosiu tau dar kartą, Kostai, nešdinkis ir gyvenime nelysk man į akis. Kad tu pastiptum, šunie, tfu, – tarusi Violeta spjovė man į veidą ir užtrenkė duris.

Visos gyvenime turėtos krizės neprilygo šiai. Norėjau verkti, bet prisiminiau, kad diedai neverkia. Su Šaranu nuvažiavau į sodą paieškoti likusių pinigų ir išpirkti butą. Sodyboje buvo iškasinėta lyg išminuotojų, rodėsi kiekvienas žemės centimetras matė kastuvą. Supratau kas įvyko. Violeta Dumauskienė kartu su savo jobariu ieškojo Dumausko lobio, kuris buvo keli tūkstančiai litų. Jį, žinoma, surado.

Tą pačią dieną suradau kas pusvelčiui nupirks sodybą ir Šaraną. Nuvažiavau į savo butą Saulėtekyje, kad iškraustyti ten gyvenusią motinos tetulę, bet durų niekas neatidarė. Buvo atėjęs namo komendantas ir iš pradžių nepažino, pagalvojo, kad vėl kažkoks benamis laužiasi į ne sau priklausantį būstą.

Kaip kaimynai teigė, niekas nematė tetulės Zosytės jau kokią savaitę. Che, turbūt niekam nekilo abejonių kas tada per dvokas tvyrojo laiptinėje. Padedamas kelių jaunų gyventojų, išspyrėme duris ir smarvė smogė visiems savo nematoma galia. Bobulytė Zosytė buvo parkritusi kažkur koridoriuje ir jau kuris laikas pradėjo puvimo procesą. Buvo išpampusi ir pilna vabalų. Man padėję paaugliai apsivėmė, o kiti diedai jiems suteikė emocinę paramą ir išvedė iš laiptinės.

Na tai taip paprastai išsisprendė motinos buto įnamio problema. Visą savaitgalį švarinau savo naują būstą, pakeičiau pūvančiu lavonu smirdantį linoleumą ir mėginau vėdinti patalpas, bet smarvė turbūt įsigėrė net į tapetus.

Pirmadienį pardaviau Šaraną ir sodybą, pervedžiau bankui ten kažkiek tūkstančių ir dar likau skolingas. Tą pačią dieną sužinojau, kad bankas pasiims mano ir Violetos butą sau ir liksiu nieko nepešęs. Violeta taip pat mane informavo, kad kreipsis į teismą dėl skyrybų ir prižada prisiteisti ne vieną šimtą litų alimentų, kuriuos būdamas bedarbiu turėsiu sumokėti.

Puikiai prisimenu kai tą dieną vakare prisėdau dar lavonu smirdančioje virtuvėje ir užsirūkęs viltingai žvilgtelėjau į atsitiktinai kampe gulėjusią virvę. Jai šypsojausi, šnekėjau, o ji susirangiusi ant žemės mane kvietė pakvailioti.

„Ne, dar ne šiandien“ tariau jai ir padaręs bute skersvėjį nuvykau į Studentų gatvę. Manęs ten išskėstomis rankomis laukė tikroji šeima – Larioko Avendžeriai, kūrę planus kaip Pasaulyje atstatyti gėrio ir blogio santykį bei iš to pasipelnyti.

\*\*\*\*\*

Ačiū jums, mano mielieji skaitytojai, kad išklausėte šią sunkią akimirką, ekonominės krizės išvakarėse. Šios istorijos moralas būtų toks, kad apipisinėti bendradarbių nevertą, o praradus darbą geriau iš karto pasakyti antrai pusei. Na ir nesiženykite su per daug jaunesniais partneriais, nes jiems greičiausia rūpi šaibos arba jūsų statutas. Jeigu patiko istorija, visada galite mane paremti Contribee arba Patreon, kur rėmėjai naujas istorijas gauna paskaityti iš karto, nelaukiant naujos savaitės. Neslėpsiu, šį mėnesį surinktos lėšos bus skirtos padengti mano Vitoldo alimentams, kuriuos turėsiu mokėti berods dar kelis metus. Nežinau kiek jam tiksliai metų, nelabai ir bendraujam. Violeta, jeigu skaitai šį įrašą, tikiuosi kada nors tave aplenksiu pagal sekėjų ir rėmėjų skaičių ir noriu, kad žinotum, jog tavo biologinis laikrodis jau tuoj parodys vidurnaktį, o ta visų uostoma gėlelė pradės vysti ir skleis tokį dvoką, kokio net neplaunama troleibuso sėdynė neskleidžia.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02bVSVWdoavQEagh9iEmMwE3cF1RR5jM5uVw82zwNuwm1K7XcdovShHDzLak53XiT3l)