Moralinės kančios po išgertuvių. Daug kas esate jų turėję? Ar daug kam yra tekę sekantį rytą ant pachmo gailėtis ką pridarei naktį? Čia tas atvejis, kai išgėręs jautiesi, kad gali nuversti kalnus, prieš draugelius fleksini, kad į bokso kriaušę basankėje gali įkalti virš 900, atgubilinti bile ką, bet vos kilus smulkiam „ko žiūri ryžas“ konfliktui baro pusrūsyje pats pirmas patepi slides kuo toliau nuo muštynių ir palieki chebrantus nelygioje kovoje 3 prieš 5 juos tvarkytis vienus. Tada pabėgi kur nors į kitą centro pusę ir susimetęs su jaunais, vos galinčiais nusipirkti išgerti paaugliais maivaisi prieš juos, kad esi gerokai vyresnis, turi darbą ir pinigų. Po to kažkokiai paauglei mergai pradedi pirkti šotus, vaišini tuos krindžinius paauglius, nuvedi visus į maką pavalgyti bigmakų, aišku visiems statai, nes „jeigu ant jaunimo užlenksi, ateities neturėsi“ sakai tai kai nuo alkoholio jau keli šlapimo lašeliai kapsi į padielkinius „Boss“ apatinius pirktus Urmo Bazėje. Tada jaunimas eina paveipinti ir chaliavai paėdę ir pagėrę pasišalina palikdami tave vieną su dėmėmis ant Zaros švarko. Tada nueini prie kebabinės kur renkasi biški kietesnis jaunimas ir kol šie per savo kolonėlę leidžia kažkokią jaunimo muziką, pradedi šokti ir prašai, kad jaunimas paremtų menininką šokėją nupirkdami tau kebabą. Pacukai aišku filmuoja viską į tiktoką, žvengia ir skatina tave toliau šokti, o tu galvoji, kad tai yra žiauriai smagu ir išsikalinėji dar labiau. Pradedi pasakoti, kad rašai istorijas iš senų laikų, papasakoji jiems, kad rašai Kostą Dumauską, jaunimas žvengia iki susirietimo. Po to paryčiais dainuodamas per Laisvės alėją parsigauni namo ir tik į pavakarę atsibudęs supranti, kad iš trijų šansų sužibėti, apsišikai visus tris kartus. Na gerai, gal jums taip konkrečiai nėra buvę kaip man, bet prašau, davai papasakokite savo moralkių istorijas, o kol pasakojate apsimetu, kad klausausi ir laukiu progos vėl papasakoti apie savąsias. Tiesa, o kas buvo šioje istorijoje „Larioko keršytojai: Vėlinės“? Na, paskaitykite praeitas dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/yty0g2/larioko_ker%C5%A1ytojai_v%C4%97lin%C4%97s_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/yz8kre/larioko_ker%C5%A1ytojai_v%C4%97lin%C4%97s_24/)) patys ir važiuojame toliau.
Kartu su Larioko keršytojais iš anksto atšventėme tą amerikosų šventę heloviną ir pribombinęs tikrai daugiau, negu galiu pakelti, kažkaip pradėjau kinkytis baltą arklį ir ant jo ropštis. Larioke visu garsu grojo iš kažkur Lauros atvilktas muzikinis centras. Grojo modertokingų jomaha jomaso, džodasinas, boisboisbois, liube, butirka ir kita tikra muzika, o pinkfloidų „ze vol“ niekas kažkodėl nesuprato. Che, to tik neprikalbėjau aš tą naktį…
– Klausyk, Zuzanka, einam, gal sakau į klientų tualetą pasikrušti? – sakiau alkoholikei Zuzanai kai alkoholis po truputį sėlino iš pasalų mane nukirsti žemėn.
– Mano vaikučiai, mano mielieji vaikučiai, – verkė užsiėmusi veidą Zuzana, iš kurios buvo atimti vaikai. Gal ne visai laiku aš jai kišausi su savo tais pasiūlymais ir akto atlikimo vieta. – Kodėl jie iš manęs juos atėmė? – raudojo veidą užsiėmusi chronė iš kurios vaikus atėmė būtent už gėrimą ir beveik nusikalstamą aplaidumą.
Ech, načnyke vyko toks diskanas, kokio garantuoju nesate matę. Atstumtas Zuzanos puoliau šokti kartu su kitais vyrais. Buvo be galo karšta, todėl net nusiėmėme maikutes ir nuogais pilvais vos ne trynėmės vienas į kitą, kaip buvo smagu! Anuomet Kauno meras Kupčinskas labai nekentė načnykų ir sakė, kad jie neverti barų, kavinių ar naktinių klubų statuso. Labai gaila, kad anuomet jis nėjo pro šalį, būtų taip įsimylėjęs šią vietą, kad būtų trypęs vienu taktu kartu su kitais šios snarglynės lankytojais ir atsisakęs kovos su vėjo malūnais.
Greitai pavargome, pradėjo groti kiek liūdnesnė muzika ir užsimanėme romantikos.
– Laura, išjunk šviesą! – įsakiau jaunai barmenei.
– Kostai, ar tu visai išprotėjai? Apvogs mane, – kategoriškai prieštaravo ji.
– Laura, išjunk šviesą, vyrai nori romantikos! – baubiau aš jai, norėdamas prie tamsos atvirai pakalbėti su vyrais.
Šiai nesutikus, iš lankytojų išvietės pasigriebiau šluotkotį ir dar kartą paprašiau Lauros išjungti šviesą, nes išdaužysiu lempas. Ši, žinoma, pagrasino iškviesianti apsaugą, bet nuo dūžtančių lempų garso šio jos perspėjimo negirdėjau.
– Kostai, jobanivrot, ar tu debilas? – kaukė visas baras.
– Va, dabar daug jaukiau sėdėti ir kalbėti, – tariau aš be maikutės, su liuminescencinių lempučių šukėmis sau ant pečių.
– Matvaju, taigi lempose yra gyvsidabrio garų! – nenurimo Laura įnirtingai spaudinėdama pavojaus mygtuką.
– Ką tos bobos supranta, – numojau ranka aš, – tik sidabras galvoje. Che ir dar gyvas sidabras… Žiūrėk Benai, – kreipiausi į girtą ir kiek pyktelėjusį gaujos vadą, – nelabai aš noriu su tais lavonais krapštytis, o dar tai ką reikės su tuo Juozapu padaryti – ne man.
– Blet, Kostai, bet juk davei bachūro žodį, – kiek pyktelėjo Benas chaoso viduryje.
Viso larioko sveikatos labui, budintys apsauginiai šmirinėjo kažkur netoliese ir žaibiškai sureagavo į pavojaus mygtuko paspaudimą. Tame larioke būtą ne vieno iškvietimo. Atvykus apsaugai, barmenės Lauros buvau identifikuotas kaip asmuo sudaužęs baro šviesas ir grasinęs visai naktinei alkoholio parduotuvei.
Du augaloti bachūrai kaip mat man užlaužė man rankas ir draugiškai paspardę nuvedė mane laukan. Užtraukėjais (tom zateškėm) surakino man rankas ir lyg netyčia pasodino į kažkurio chrepo šliauką, kurią gyvai mačiau kaip tas chrepas paleido prieš gerą valandą.
– Laurut, dar kažką padarė? – kreipėsi paskutinių pianino klavišų žemumo balso apsauginis.
– Ne, tik lempas išdaužė, – pilstė alkoholį barmenė klientams, kuriems apšvietimas buvo vienodai.
– Kviečiam mentus, rašysi zajavą? – aiškinosi apsauginis.
– Pažįstu aš šitą bomžą alkoholiką, jis be šito načnyko negali, už kelių dienų sugrįš ir grąžins pinigus už lempas, tikrai, – paaiškino Laura. – Dabar galit jį kur nors išvežti į mišką ir paleisti, svarbu, kad daugiau jis čia nesilankytų.
Girdėjau šiuos žodžius iš lauko, po truputį grimzdamas į alkoholinę komą. Atėję apsauginiai iš manęs dar kiek pasityčiojo degindami degtukus ir juos mėtydami į mane. Gaila, tačiau Larioko keršytojai nesikišo, žinojo, kad prisidirbau ir dabar pats turiu srėbti, beje, jiems nebuvo jokių šansų prieš šias dvi beždžiones.
Numestas pilvu į apačią ant galinės sėdynės truputį pasnaudžiau, kol mane apsauginiai pažadino ir paklausė kur gyvenu.
– Prie Saulėtekio, – atsakiau sužvarbęs.
– Blet, tai tau nepasisekė, – tarė vienas jų. – Nuo Ąžuolyno pareisi?
– Che, nepareičiau tik nuo tavo motinos, – atsakiau ir pasigailėjau.
Už šiuos gražius žodžius buvau atpyzdintas ir turėjau atsiklaupęs atsiprašinėti, bet šiems gavus iškvietimą netoliese, mane paliko Ąžuolyne. Be marškinėlių ir striukės, su apnuogintu torsu ir surištomis rankomis už nugaros, turėjau pareiti iki pat Saulėtekio. Ironiška, tačiau Saulėtekį pasiekiau jau saulelei po truputį bundant horizonte. Laimei, nieko pakelėje nesutikau. Prie namų suradau armatūros strypą ir nusiplėšiau tuos nelemtus improvizuotus antrankius. Grįžęs nusiėmiau vėmaluose pabuvusias kelnes ir nesiprausęs griuvau lovon.
O kaip man skėlė galvą prabudus dieną… Telefone buvo keli praleisti skambučiai ir Beno žinutė „gyvas?“. Atrašiau jam, kad nelabai ir atsisėdęs ant suklypusios lovos, kokį gerą pusvalandį galvoje dėliojau atsiminimų mozaiką iš praeitos nakties, kurios galutinį vaizdą aš jums dabar ir pateikiau.
Moralkės truko visą savaitgalį. Per savaitgalį ant kapų nenuvažiavau, nors telefonu motinai buvau pažadėjęs tai padaryti. Benas kvietė susitikti pakalbėti apie keršto darbą, bet man buvo gėda rodytis jo akyse. Visą savaitgalį prasėdėjau virtuvėje su cigarete rankose ir pirštais sukdamas smilkinius mėginau iš galvos išguiti morgo vaizdus. Kad ir ką beveikčiau, viskas man priminė tą įstaigą. Atsidarius šaldymo kamerą ir išsitraukus išsivirti šonkaulių sriubos vos ne susivėmiau – kiaulienos šonkauliai buvo praktiškai tokie patys kaip to pusbomžio, kurį su Zigmuliu knebinėjome. Pasiėmus iš rūsio kompoto sloiką – konsistencija ir spalva panašėjo į susikaupusį kraują nabašniko kūne. Grįžus į rūsį pasiimti agurkėlių sloiką, pasisišlykštėjimas paėmė viršų, nes tie marinuoti agurkėliai priminė vieno skenduolio varpą, todėl visą trilitriaką išmečiau pro balkoną ir apsivėmiau. Kitaip tariant, viskas man priminė darbą ir neėdęs sėdėjau prie stalo ir toliau tryniau smilkinius mėgindamas ištrinti vaizdą iš atminties.
Sekmadienio vakarą, Vėlinių išvakarėse, sukaupiau vyriškumą ir nuvažiavau į načnyką visų atsiprašyti. Užsukau į kitą larioką, nupirkau šampanėlio Laurai ir į vokelį įdėjau paskutinius pinigus už lempas. Kaip ant šąlančių pirštų skaičiavau, turėjo būti Lauros pamaina.
Visi Larioko keršytojai tą sekmadienį sėdėjo savo vietose ir svaiginosi. Larioko chazeinas buvo sutvarkęs lempas, o pardavėjos išvėdinusios patalpas nuo pavojingų įkvėpti gyvsidabrio dujų. Įėjęs vidun nieko netariau ir priėjau iš karto prie bariuko. Per grotas įkišau „Sovetskoe Šampanskoe“ putokšlį ir pravėręs vokelį atsiklaupiau melsdamas atsiprašymo.
– Baik jau, Kostai, nereikia žemintis, – nuraudo Laura supratusi, kad lempas išdaužė kitas Kostas, apsilankydavęs kai padaugindavau.
– Meldžiu atleisk, – pravirkau apnuogindamas savo sielą.
Išgirdę verksmą, manieji Larioko keršytojai pašoko nuo medinio subraižyto ir praeityje ne kartą apvemto suolo. Visi – Zuzana, Kazlas, Korkis ir Benas mane pastatė ant kojų ir gniaužydami petį tarė:
– Kostai, viskas gerai. Tai nutinka net geriausiems iš mūsų, – teisino alkoholinę psichozę jie.
– Aš jūsų visų atsiprašau, – žliumbiau kaip penkių metų vaikas. Puoliau į isteriją ir dūdas leidau taip smarkiai, kaip lietuvių liaudies dūdiorius per kokį Duokim garo ramtadrylį. Paleido ne tik ašaras, bet ir snarglius, kurie tris dienas neskustais ūsais bėgo iš šnervių žemyn burnon. Zekas Korkis iš kišenės ištraukė daugkartinę nosinę ir tėviškai nuvalė man burną.
Žodžiu, atleido visi, ne pirmas kartas. Benas įsakė barmenkai Laurai įpilti man gėralo, bet aš atsisakiau – velniškai norėjau pavalgyti. Baro sąskaita man buvo pašildyta guminė kepta duona su sūrių, kurią greitai, kaip jaunimas sako, sudeepthroatinau. Pasibaigė ir vaikiškas kukčiojimas. Bendrai po valandos galutinai nurimau.
– Chebra, – įsakmiai kreipėsi gaujos vadas Benas, – nors buvo šiokių tokių pastabdymų, kerštas prieš Juozapą privalo būti įvykdytas. Zuzana, kaip reikalai dėl tavo vaidmens?
– Puikiai, Benai, supisto senio giminės mane užsakė kartu su mano draugėmis, – atraportavo Zuzanka.
– Korki?
– Vsio bus zajabys, – nuramino Korkis. – vainikai iš kapų nupyzdinti, chebra surinkta, o grabavozas jau pas mane.
– Kazlai ir Kostai? – atsargiai paklausė Benas.
– Gali net neabejoti, kad susitvarkysime su lavonu, – numojo ranka Kazlas.
– Kostai?
– Majabybis, padarysim, – patikinau Beną, nors pats tuo nepatikėjau. – Devyniasdešimtais dar ne tiek chuinių esu pridaręs, todėl iš lavono išsityčioti bus vienas juokas.
– Lavoną reikės paruošti rytoj, – įsakė Benas.
– Bet rytoj ne darbo diena, – patikinau jį. – Morgas juk nedirbs.
– Zigmulis sakė, kad vakar į morgą buvo atėjusios Juozapo giminės ir sumokėjo kyšį, kad kuo greičiau tėvukas būtų paruoštas, nes jį nori kuo greičiau palaidoti.
– Kaip mes ten pateksime, juk raktų tai neturime? – perklausė Kazlas.
– Zigmulis su Igarioku jau kelios dienos kaip pamiršę užrakinti morgo duris, – mirktelėjo Benas, duodamas suprasti, kad įeiti nebus kliūties.
– Blet, kažkaip man čia nesueina galai, – suburbėjau po nosimi.
– Kažką sakei, Kostai?
– Sakiau, kad nesueina galai. Kas gi tą Juozapo lavoną paims ir atiduos giminaičiams?
– Nepergyvenk, viskas sutvarkyta.
– Pamatę lavoną, laidojimo firmos darbuotojai negrąžins jo atgal į morgą?
– Negrąžins, patikėk tu manimi. Atkeršysime tam senam lavonui ir jo giminaičiams taip, kad net vėlė blaškysis visą amžinybę ir vaidensis prašydama priimti vaiduoklių pinigus.
– Yra bent kiek šansų, kad giminaičiai grąžins pinigus? – paklausiau.
– Kai viską įvykdysim, pamatysi pats, – patikino mane Benas.
Dar kiek pašnekėjome apie kitus svarbius reikalus. Buvau peršikęs taip, kaip pirmą dieną prieš armiją. Norėjau kažkur pabėgti ir pasislėpti, kad tik nereikėtų grįžti į morgą, bet prieš išsiskirstant Benas nepaliko jokios kitos išeities:
– Kaip sakė Ciceronas – narsumą seka garbė tarytum šešėlis, o darbai yra daug svarbesni už žodžius, – dalinosi senolių išmintimi buvęs VDVšnykas prasigėrelis Benas. – O kaip sako rusai, neduok Dieve apipisi, pažadu pakasti, – taręs Benas lyg tarp kitko pasisuko į mane.
Grįžau namo ir nesugebėdamas užmigti supratau, kad jeigu neįvykdysiu keršto plano, manęs laukia Drąsiaus Kedžio lemtis, kai būsiu rastas užspringęs savo skrandžio turiniu su smurtinėmis žymėmis prie Kauno Marių. Privalėjau pabėgti kažkur į užsienį ir pradėti ten naują gyvenimą. Kito kelio nebuvo.
Nors miegojau vos kelias valandas, ryte atsikėliau be žadintuvo. Apsirengiau, burną prasiskalavau kava, susidėjau visus daiktus egzilei į užsienį, bet paskutinę akimirką, jau žengiant pro duris, tą languotą turginę tašę užsimojęs paleidau į saliono pusę. Šmutkių pilna tašė pataikė į sovietinę rudą sekciją, išdauždama jos langą ir ant žemės išsitaškė babytės dovanota cukrinė ir kažkoks svečiams skirtas fužeras.
– Ne, nahui, aš visko taip lengvai nepaleisiu, – užrikau. – Draugystė yra svarbiau už baimę, o kerštas saldesnis už bobos bučinius. Juozapai, aš tave bled išniekinsiu, – surikau savo bute klajojančiai Juozapo vėlei ir kaimynams nuo triukšmo daužant per radiatorių, kad užtilčiau, trenkiau duris, jas užrakinau ir išvykau į morgą keršyti.
\*\*\*\*\*
Kas gi ten per užduotys, kurias gavo kiti Larioko Keršytojai? Ką gi aš turėjau padaryti su Kazlu Juozapo lavonui? Kaip pilnai atrodo keršto planas? Koks gi bus tas istorijos klimãksas? Neskubinkite, jaunuoliai, viskas bus atskleista kitą savaitėlę, o jeigu nenorite laukti, visada prašom tapti rėmėjais Contribee ar Patreon ir visą tekstą susileisti į venas iš karto, nelaukiant kas savaitę. Juk niekam ne paslaptis, kad rėmėjai tekstą skaito be jokių pertraukų ir ne gabalais, kaip kokį traukinio partrenktą šunį, o viską vienoje vietoje, kaip ramiai savo miege užmigusią močiutę. Na, gal ne koks palyginimas buvo, bet turbūt supratote apie ką aš.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02nNh2ezUkoU2UFHbCMpKPDqRiwoZ6zUgv5n2V3PGSHVH76J53W4MDCndh2eb7qFBUl)