Larioko keršytojai: Vėlinės 4/4

Kerštas yra saldus dalykas, tiesa? Ar smagu atkeršyti išdavusiam žmogui? „Oi, ne, kaip tu taip gali šnekėti, gyvenimukas gi toks nuostabus, negalima keršyti žmonėms, daugiau šypsenėlių ir pozityvo“ dažnai man sako mano bendraamžės tetutės su gėlėmis ant viršelio nuotraukų ir linkėdamos „skanios kavytės, grupyte“. Nesvarbu, kad pačios yra kerštingos ir klastingos gyvatės, visai kaip vorės juodosios našlės, kurios savo partneriui nukanda galvą po sueities. Taip ir jos, kiekvienam vyru, kuris jomis pasinaudojo, po to bando griauti jų gyvenimus, skambinėja į jų įmones, ieško feisbuke vaikų ir rašinėja jų pažįstamiems, koks neva Kostas blogietis – iš vakaro žadėjo aukso kalnus, tvarius santykius, bet pasinaudojo moterėle ją nugirdydamas boskos šampaniuku, pajobino dvi minutes ir ryte šiai miegant prišikęs jos tualete, nieko nesakęs pasišalino. Aš nesu seksistas, keršto griebiasi ir vyrai. Neduokdie pašokdinsi svetimą moterį bare „Kam virš keturiasdešimt“. Po paprasto šokio, kuriame buvo nulis seksualumo, vyras pasijaus be galo įžeistas, kone raguotas ir pakvies jo paties dvidešimt metų engiamą žmoną šokdinusį vyrą į lauką pašnekėti. Nepriklausomai nuo to ar įvyks muštynės ar ne, vyras atkeršys ir žmonai. Grįžęs namo ją išvadins šlerva ir po to prisijungęs prie daugelį metų naudojamos pažinčių svetainės visoms moterims iš eilės neprašytas siuntinės savo varpą ir džiaugsis keršydamas savo žmonai, nes „padla, pati prisiprašė“. Na, aš kaip visada nuasmeninau viską. Taigi, kažkokios gudresnės įžangos nebus, nes net panages niežti papasakoti paskutinę istorijos „Larioko keršytojai: Vėlinės“ dalį, kurioje bus atskleistos visos kortos ir viskas bus papasakota. Praeitas dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/yty0g2/larioko_ker%C5%A1ytojai_v%C4%97lin%C4%97s_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/yz8kre/larioko_ker%C5%A1ytojai_v%C4%97lin%C4%97s_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/z53bnh/larioko_ker%C5%A1ytojai_v%C4%97lin%C4%97s_34/)) galite paskaityti ir patys. Pagnali!

(Tiesa, nepilnamečiams šita istorijos dalis nelabai tinkama skaityti)

Buvo tamsus Vėlinių rytas. Važiuodamas pro Eigulių kapines mačiau gudresnius, kurie pagerbė mirusiuosius iš vakar arba iš pat ankstyvo ryto, nelaukdami pačių Vėlinių, pačios smagiausios ir laukiamiausios pensininkų šventės. Vaiduokliškai švietusios per šimtą metų nesuyrančios žvakutės neatbaidė manęs nuo pasiryžimo atkeršyti Beną apipisusiam Juozapui ir jo giminei, nenorinčiai grąžinti mūsų Larioko keršytojų gaujos lyderiui teisėtai priklausančių pinigų.

Atvažiavus į morgą, prie lavonų priėmimo–išdavimo rampos lūkuriavo jaunas pacukas juoda koža. Pamatęs mane, šis pasislėpė už nenaudojamų karstų eilės. Grabai, matyt nebuvo reikalingi, todėl čia trūnijo ne vieną mėnesį.

– Kazlai, čia tu? – šnypštelėjau.

– Fū, blet, buvau peršikęs, kad čia kažkas kitas ateina, – išlindo Larioko keršytojas Kazlas ir padavė ranką pasisveikinimui. – Tai ką, lendam vidun?

– Bandom, – tariau jam ir atsargiai atidariau galinio įėjimo duris, kurias ten dirbantys morgininkai sanitarai Zigmulis ir Igariokas tyčia paliko atrakintas.

Nosin smogė klasiškas morgo kvapas, kurį dar dabar jaučiu panosėje rašant šį tekstą. Tas pūvančios mėsos ir po kūną ropinėjančių kirmeliukų dvokas aplanko mane net sapne! Nors kiek buvau prieš tai morge, jis buvo visai neblogai vėdinamas ir keistasis kvapas buvo vos juntamas, tačiau šį kartą matyt kažkas nutiko, kad kvapas buvo stipresnis negu morgo ramybės būsenoje. Su Kazlu išsikeikėme ir palikome duris šiek tiek pravertas, kad dvokas išeitu laukan kol mes darbuosimės. Spragtelėjau dešinėje buvusį šviesos jungiklį. Buvome sandėlyje, kuriame sudėti tušti lavonmaišiai, laidojimo įmonių grabai į kuriuos turėjo būti dedami morgo pacientai, visokie pjūklai, kaltai, kostiumai, lavonbačiai ir suknelės. Čia pats Zigmulis su Igarioku teikė ir nabašnikų aprengimo bei paskutinės kelionės makiažo paslaugas. Che, manau šiais laikais galėtų važinėti į įvairias šventes ir atlikinėti makiažus ant gyvų žmonių. Atrodytų tikrai geriau, negu šiais laikais kai kurios čiučelos būna išdažytos.

Priešais duris į morgo patalpą radome priklijuotą raštelį su informacija, kad mūsų norimas nabašnikas laikomas „Bulvių sandėlyje“, tai yra labai šaltame rūsyje. Taip buvo todėl, nes šaldytuvuose nebebuvo vietos. Visais laikai būdavo taip, kad lapkričio mėnesį padaugėja numirusių. Taip pat buvo parašyta, kad dėl elektros taupymo vėdinimo sistema išjungta ir jos nevalia įjungti, nes išsiduosime dėl nesankcionuoto atvykimo pas nabašniką. Tai atsakė į klausimą kodėl ten taip dvokė.

Su Kazlu nusileidome į „Bulvių sandėlį“ kuriame buvo suguldyti morgo klientai. Visa laimė, jog mirę žmogėnai buvo lavonmaišiuose, tad neteko matyti tų nabagų. Tada buvo palyginus šiltas savaitgalis ir „Bulvių sandėlis“ nebuvo toks jau šaltas kaip tikėjosi Zigmulis su Igarioku. Lavonmaišiai buvo išsipūtę kaip balionai. Mūsiškis klientas, kaip kokiame dabartiniame pabėgimo kambaryje, buvo pažymėtas su dar viena užuomina, rašteliu, ant kurios buvo parašyta „Čia gali būti jūsų lavonas“. Abudu sukrizenome ir ištempėme lavonmaišį iki neštuvų, ant kurių užmetėme Juozapo kūną ir liftu pakilome iki procedūrinės patalpos.

Įjungę darbo vietoje šviesas radome Zigmulio ir Igarioko paliktus įrankius su paskutiniu rašteliu „Rebiatos, susitvarkykite po savęs ir palikite viską taip, kad lavono nė kvapo nebūtų“. Kažką padarėme neštuvams ir jais pensininko pakelti nepavyko, todėl jį ant stacionaraus metalinio stalo užmetėme „volga–volga“ metodu. Viskas viduje sukliuksėjo ir prieš tai išsipūtęs lavonmaišis prakiuro į aplinką paleisdamas visą šventinį savaitgalį puvusio kūno kvapus.

– Daryk langą, salaga, nes apsivemsiu blet! – įsakiau Kazlui užsiimdamas už burnos ir alpdamas nuo smarvės. Kolega operatyviai nubėgo prie lango ir plačiai jį pravėrė. Pachas taip greitai neišsisklaidė kaip tikėjomės.

Atsargiai atsegėme tą lavonkrepšį. Senolio amžinatilsį Juozapo kūnas jau buvo pažliugęs, nugaros apačioje kaupėsi kažin kokie skysčiai, tad su skrodimu reikėjo pasiskubinti. Pats kūnas atrodė išbrinkęs, visai kaip vakar atidarytas marinuotas agurkėlis. Iš po apačios ištraukėme lavonmaišį ir skysčius supylėme kojų gale buvusioje kriauklėje. Abu draugiškai su Kazlu ten pat ir privėmėme.

Na ką, pagaliau atėjo metas pradėti operaciją „Negrąžintos šaibos“, išsityčiojant iš velionio Juozapo kūno. Pradėjome skrodimą kaip iš vadovėlio – prapjovėme pilvą, su kaltu jobinom per krūtinės ląstą ir kriaukštelėdami ją atidarėme. Darbavomės kaip profesionalai. Išėmėme širdį, plaučius, kepenis ir visus kitus organus, kurių pavadinimo, po teisybei, net ir negalėčiau pasakyti. Šiaip pagal normalią teismo medicinos praktiką paimami kiekvieno organo pavyzdžiai juos atpjaunant, kad nustatyti mirties priežastį praėjus tam tikram laikui ir visa tai kažkur saugant, tačiau mes to nedarėme, tiesiog išėmėme organus, kaip ir priklauso.

Tada atidarėme kaukolę ir nutempę veidą žemyn, nabašniko odą pritvirtinome prie jo smakro, kaip matėme Zigmulį ir Igarioką tai darant. Iš galvos pašalinome smegenis ir į jų vietą prigrūdome skysčius sugeriančių popierinių servetėlių krūvą. Jeigu nežinojote, tai čia visai normali praktika, kurią daro morge tam, kad numirėlis karste neprikraujuotų ant baltos pagalvėlės. Aš visiškai rimtai.

Po to užtempėme veidą atgal ir su tam skirtu segikliu sukabinome lavonui odą, tiesa, labai nevykusiai. Žodžiu, padarėme viską ką reikėjo padaryti pagal procedūras, nekalbėjome, dirbome tiksliai. Ko nepadarėme, tai nenuplovėme šūdų, nes visi lavonai anksčiau ar vėliau paleidžia savo žarnokų turinius per išangę. Organus, kaip ir vadovėlyje aprašyta, sudėjome į maišą ir palikome jo viduje, nes teismo medicinos ekspertai ir sanitarai vadovaujasi tokia logika, kad su kokiais organais gimstame, su tais ir turime būti palaidoti. Aš vėl labai rimtai. Po to susegėme amžinatilsio Juozapo kūną su tuo pačiu segikliu.

Na, o tada jau pradėjome išsipisinėti. Su replėmis ištraukėme jo auksinius dantis. Pagal Beno paruoštas instrukcijas sudarkėme kūną. Ką mes ten jam padarėme, per daug neišsiplėsiu. Aprengėme lavoną, jį pagal savo kompetenciją padažėme ir visą suklypusį, pūvantį ir kliuksintį įgrūdome į karstą. Mirties liudijime parašėme, kad vargšas mirė nuo širdies smūgio, o darbus atliko Doleris Skolinauskas ir Šaiba Svaraitė.

Sutvarkėme darbastalį, nuplovėme visą brudą ir įrankius dezinfekavome kaip ir buvome paprašyti. Palikome viską kaip radę ir abu išėjome į lauką parūkyti.

– Nu ir čiort tokį darbą, – pagaliau prabilau.

– Man tai visai patiko, – tarė Kazlas.

– Darbas kaip darbas, bet nacher taip tyčiotis reikėjo? – paklausiau.

– Tokia ta mūsų keršto operacija, pats Juozapas kaltas, kad negrąžino pinigų, – atsakė Larioko keršytojas Kazlas.

Buvo vidurdienis, iki sutarto Beno atvažiavimo buvo likęs geras pusvalandis, todėl Kazlas sugalvojo patikrinti šaldytuvus, kas per vargšai laukė savo eilės.

– Kostai, ateik pažiūrėt! Pažiūrėk koks sudarkytas, Kostai! – kvietė mane Kazlas, bet lavonų man užteko. Dūšioje buvo taip prišikta, kad svarsčiau, jog atsigauti man reikės kone pusmečio.

Korkis su Benu atvažiavo kaip tarėmės ir patikrinęs Juozapo išvaizdą Benas mudu pagyrė, o Korkis negalėjo nustoti juoktis ir išvadino mus genijais. Užvožėme karsto dangtį ir įkėlėme į samadielną grabavozą Volkswagen Transporter, išmargintą fiktyvios laidojimo įmonės „Krištolinė ašara Dievo aky“ pavadinimu, kryžiais ir kažkokiomis sentencijomis apie mirtį. Atrodė kaip tikras grabavozas. Su Kazlu patikrinome ar morge nepalikome jokių įkalčių ir palikę viską kaip radome išėjome iš morgo.

– Tikiuosi čia neteks greitu metu sugrįžti, – tariau jaunuoliui Kazlui turėdamas mintyje, kad greit nenumirsiu, bet šis nesuprato ir kažko burbtelėjo po nosimi, kad jeigu reikės tai ir toliau darysiu skrodimus ir nėra blogų darbų.

Žmogaus sulčių pripildytą lavonmaišį sugrūdome į šalimais buvusios valgyklos bendrų atliekų konteinerį. Neatsisveikinome, pasakėme vienas kitam „iki“ ir išsiskyrėme.

Nenustebinsiu sakydamas, kad nieko tą dieną nevalgiau nes viskas vėl priminė organus ir, atsiprašant, išbrinkusį lavono bybį. Po dušu prausiau dvoką gal pusvalandį ir gerokai vėliau, apsvaigęs nuo alkoholio nuėjau miegoti.

Naktį kažkas krebždėjo palei lovą ir galėjau prisiekti, kad mano namuose kažkas vaidenasi. Nieko keisto, juk čia buvo numirusi viena močiutėlė. Pasakojimais apie bildukus, pikų damas ir dvasias netikėjau, bet kai ryte prabudęs pamačiau, kad praeitoje dalyje tas sudaužytas servizas su fužerais sutvarkyti, dėl visa ko persižegnojau ir nuo tada pradėjau tikėti pomirtiniu pasauliu.

\*\*\*\*\*\*

– Tai kaip pasisekė laidotuvės? – paklausiau Beno po poros dienų larioke, kai jau viskas pasibaigė.

Korkis, Benas ir Zuzana pradėjo krizenti. Mudu su Kazlu buvome atleisti nuo tolimesnio keršto plano vykdymo dėl prieš tai atliktos sunkios operacijos darkant lavoną.

– Oi, gailėkitės, kad nedalyvavote, che che che, – juokėsi Benas ir šliurptelėjo alaus. Ant siaurų žilstančių Chosė ūsų liko alučio ir juos Benas greitu liežuviu mostu nusilaižė.

Tuo metu vėl buvo Lauros pamaina. Akies krašteliu pastebėjau kaip ji prislinko arčiau ir lyg šiaip sau atsisėdo taip, kad mus girdėtų. Apsimetė sprendžianti kryžiažodį.

– Tai ar pavyko atkeršyti? – paklausė Kazlas, nenustygstantis vietoje.

– Na, aš papasakosiu, o judu patys padarysite išvadas, – pradėjo Benas. – Paėmę Juozelio kūną, mudu su Korkiu paskambinome to seno vaflio šeimai pasakydami, kad gali atvykti jį pasiimti. O ta jo dukra, che, pasimetusi sako: „o kodėl negaliu atvažiuoti į laidojimo namus?“. Aš tada jai sakau oficialiai „labai apgailestauju, tačiau mūsų laidojimo namai nebeteikia šarvojimo paslaugų dėl įvykusios nelaimės su bloga elektros instaliacija“. Akiniuota Juozapo dukrelė pravirko, sakydama, kad yra labai nusivylusi ir susiras kitus laidojimo namus. Aš, kaip ir tarėmės patikinau ją, kad visas Kaunas užkištas lavonais, bet dėl visa ko daviau Zuzanos, Korkio ir tavo Kostai ir tavo Kazlai numerį, nu prisimenat, kai skambino, jo?

– Jo jo, prisimenam, – linksėjome galvomis. Labai gerai prisimenu kai paskambino apsiverkusi moteriškaitė prašydama priimti karstą, bet kaip ir buvo sutarta, apsimetęs kažkokių laidojimo namų direktoriumi jai pasakiau, kad galiu priimti tik už trijų savaičių.

– Na tai va, mergiotė man perskambino verkšlendama, kad anksčiausiai tėvuką priims tik už trijų savaičių. Aš jai tada pasiūliau šarvoti nabašniką jo paties bute, ten kur ir numirė, – pasakė Benas ir mes visi pradėjome prunkšti. – Ji, kaip ir buvo tikėtasi, pravirko dar gailiau ir pasakė, kad niekas taip nebedaro, o aš jai ir sakau, na ką padarysi, jeigu toks užimtumas – teks šarvoti namuose, didelio čia dalyko. Mergiotė pravirko dar gailiau, bet nu ką darysi. Paaiškinau aš jai gražiai, kad šarvoti žmogų namuose yra normalu, mūsų bočiai buvo laikomi savuose namuose net tris dienas, o dar dabar kaimuose taip žmonės ir daro. Ji bandė priešintis, kad bute laikyti lavoną yra amoralu, bet ji nusiramino tada, kai pasakiau, jeigu jai netinka, gali pasiimti tą karstą ir neštis į rūsį trejoms savaitėms kol kiti ją priims. Pažadėjau, kad patys sutvarkysime visą logistiką – užnešim grabą į butą ir po to jį nuvešim į kapus, nulis problemų.

– Blecha, nu prikolas prikolui, bet grabą nešti į ketvirtą aukštą buvo ne kas, – kvatojosi Korkis apnuogindamas turimus ir trūkstamus krūminius dantis.

– Tiesa, – tarė Benas ir pratęsė: – nuvežėme tą Juozapo kūną į Ašigalio gatvę, apsipylusi ašaromis dukra mus pasitiko ir nepatikėsite, manęs ji nepažino! Blecha, vos Juozapui mirus gi buvau užsukęs pas jį ir iš dukros reikalavau jo skolos, bet ji manęs nepažino, va čia tai man mistika. Nu tai ką, pareiškėme dukrai užuojautą ir panašiai. Tada iš buto nusileido ir Juozapo sūnus kompiuterastas, ką tik atvykęs iš Airijos. Bandė aiškintis kodėl mes negalime šarvoti tėvuko kūno pas save, bet gi nepasakysiu aš jam, kad mes jokios šarvojimo salės neturim, tai ir pasakiau, kad kilo gaisras ir nėra kur tėvuko pašarvoti. Bandė kompiuterastas ginčytis, bet buvo pasakyta taip pat kaip ir dukrelei – jeigu nepatinka, paliekam grabą ir laikykite jūs jį nors ir rūsyje.

– Blecha, galvojau apsimyšiu iš juoko, kai Benas paprašė to kompiderasto, kad padėtų tėvuką į ketvirtą aukštą užnešti, – Korkis neslėpė savo dantų.

– O rimtai, kaip jūs dviese tą grabą užtempėt? – nuoširdžiai smalsavau.

– Kaip kaip, – juokėsi Korkis, – aš, Benas, kompiderastas ir kažkoks chandžiulnikas, kur prie konteinerių trynėsi. Juozapo dukra net davė jam dvidešimt litų už tai, kad padėtų nunešti karstą. Net latrui buvo keista, kad bute šiais laikais kažkas šarvoja žmones.

– Eina nachui, geras! – klausėsi geriausio savo gyvenimo pasakojimo Kazlas ir džiūgavo susidėjęs rankas.

– Esi kada nors špižinę vonią nešęs į chruščiovkę? – pasiteiravo jo Benas.

– Esu, – atsakė Kazlas. Esu ir aš nešęs, bet nekišau trigrašio, norėjau paklausyti istorijos.

– Tai čia tas pats, tik lavonas viduje grabo teliūskuoja vietoje vonios, – mums paaiškino Benas, – čia nepavartysi taip paprastai. Nu tai įvairavome mes tą seną vaflį į salioną, ant sustatytų kėdžių padėjome karstą, o kėdės pradėjo girgždėti! Uždusęs kompiuterastas subėgiojo į kitą kambarį, atitempė kažkokias spinteles, tumbačkas ir jas pakišo po apačia, dėl stabilumo. Nors karstas dar nebuvo atidarytas, dar kartą pareiškiau užuojautą velionio dukrai, kompiuterastui sūnui ir jo žmonai, kažkokiems giminaičiams pagarbiai paspaudžiau rankas ir pasišalinau į Korkio butą atlikti vainikų nešimo į automobilį operacijos.

– Aha, o aš pasilikau ir prisistačiau kaip laidojimo įmonės grūščikas, pasakiau, kad tuoj atvesiu giedorkas pagiedoti prie karsto. Dukrelė pasakė, kad dar nereikia, svečiai rinksis tik už valandos, tai aš tada atitempiau iš mašinos muzikinį centrą ir per diską užleidau kažkokias angeliukų dainas.

– Oi negaliu, blecha! – cypė iš pasitenkinimo Kazlas. Neslėpsiu, šiek tiek juokinga buvo ir man.

– Paliko Benas su Korkiu tą Juozapą savo pačio namuose, – atsisukusi į mus pradėjo savo pasakojimo dalį Zuzana, – o aš po valandos atėjau su savo draugėmis į tą pilną butą ir prisistatėme, kad esame giedorkos. Nežinau kodėl, bet Juozapo dukrelė vėl apsiverkė, nu, gal dėl to, kad atėjau šiek tiek išgėrusi, o Dalią teko prilaikyti, nes ji irgi buvo šilta. Svečių salione jau buvo gal kokie dvidešimt, visi pasimetę ir nesuprantantis kas čia per farsas. Aš ir Vlada atsistojome miegamajame, o Dalia sėdėjo ant velionio lovos, nes jai buvo negera. Užtraukėme giesmę „Šventoji Marija“. Nu aš nesu dainininkė, bet pati girdėjau, kad mūsų balsai nedera, o Vlada pradėjo žagsėti. Baubėme atsistojusios lyg savo vaikus laidotume. Ehehehe, kaimynai net atėjo aiškintis kas čia ką skerdžia, bet užtilo pamatę, kad čia vyksta laidotuvės. Aš vos tramdžiau šypseną dainuodama „Amžinąjį atilsi duok mirusiems“, o Vlada žagsėdama per daug įsijautė ir pradėjo verkti. Dalka giedojo gulėdama ant lovos.

Teko sustabdyti pasakojimą, nes visi Larioko keršytojai springome iš juoko. Tarp jų ir aš.

– Kol Zuzana su draugėmis bliovė iš visų plaučių giesmes, aš pradėjau savo pagrindinį numerį, – taip pat nenustigo zekas Korkis, – Iš visų pakampių išsitraukiau visus pažįstamus buvusius zekus ir tuos, kurie išsisuko nuo kalėjimo. Prieš užeinant į butą liepiau visiems nusiimti maikutes, kad Juozapo giminaičiai pamatytų jų tatuiruotes, cigarečių nudegintus kūnus, gatvės muštynių ar mėginimų nusižudyti įrodymus. Užėjau į butą, o Juozapo dukrelė su savo broliu kompiderastu manęs paklausė „kas čia per bezabrazija, kodėl giedorkos girtos, kodėl karstas neatidengtas, kas čia vyksta?“. Che, patikinau šeimynėlę ir visus svečius, kad viskas čia gerai, šitos damos būtų labai patikusios velioniui.

– Aha, o mes tuo tarpu žviegiame ne savais balsais kažkokias maldas apie angeliukus ir rojų, – prunkštė Zuzana.

– Aš tada greitai nubėgau į virtuvę, – tęsė Korkis, – pro langą pamojavau zekams ir šie nusiėmę maikes iš Beno mašinos pasiėmę po vieną vainiką ir užlipo vidun. Atidariau duris ir juos įleidau po vieną. Eina nachui, jeigu nesikeikiant, vaizdas nepakartojamas, – Tai taręs Korkis palingavo galvą į šonus ir sekundėlei nutilo, kad susikauptų. – Įsivaizduokit, ateina vienas zekas su milžinišku vainiku ant kurio parašyta „Kada skola?“ ir paspaudęs ranką Juozapo vaikams sako „užuojauta mirus tėveliui, bet kolekcionieriaus sponsorius laukia kada grąžinsite skolą“. Įsivaizduojat? Šeima pakraupusi, nežino kur dėtis, nei ką sakyti, absoliučiai nieko. Kaip stabo ištikti!

– Ko tokio? – perklausė jaunasis perekupas Kazlas.

– Nesvarbu, klausykit, toliau. Atėjo tas pirmas zekas, pareiškė užuojautą, pastatė užgrūstame salione vogtą vainiką, persižegnojo ir išėjo. Tada atėjo antras ir pasakė identiškus žodžius, tada trečias toks pats, ketvirtas irgi pasakė lygiai tą patį. Prisiekiu, zekai vienas už kitą baisesni! – pasakojo Korkis, o Zuzana pritardama išsišiepusi linksėjo ir kriuksėjo iš juoko. – Nu ir ką, svarbiausioji dalis. Kai atėjo septintas zekas, atsukau karsto dangtį. Ir padedamas keliems giminaičiams dangtis buvo nuimtas ir pastatytas į sieną. Kaip tik tuo metu atvyko kažkokie kiti giminės su vaikais.

– Oi, chebryte, nu tu Kostai su Kazlu tai pasidarbavote iš peties, jobtvajumat… – užsiėmė už galvos Zuzana besijuokdama. – Šitaip iš lavono išsityčioti, Dieve mano!

– Nu nu, pasakok kas patiko! – maldavo Kazlas.

– Blecha, rebiatos, nu čia buvo nuostabu, kad vietoje kostiumo, Juozapas buvo aprengtas šlykščiai raudona kurvos suknele! Nu čia genialu, vyrai! Iš pradžių šeima nepatikėjo, kad čia Juozapas tame karste guli, nes lavonas buvo su šleikščiai raudonai išdažytomis lūpomis, papudruotais žandais…

– Taip taip, čia mūsų darbas! – pertraukė jį Kazlas.

– Tai ir sakau, kad čia yra nuostabu. Šeima sako „jūs čia kažką sumaišėt“, o aš jiems sakau „nu ne, pats mačiau kaip morge jį paruošė pagal giminaičių prašymą, va, galite paimti mirties liudijimą, kur prie galvos padėtas, čia tikrai jūsų velionis tėvukas Juozapas Šliumpa“. Dukrelė priėjusi pamatė, kad galvos oda mėgėjiškai susegta, o vietoje akių šiam įkištos senos rusiškos kapeikos. Nu ir pradėjo žviegti ji ne savo balsu, kol Juozapo sūnus kompiuterastas nualpo. Zekai laikėsi plano ir toliau lindo iš pakampių perduodami užuojautą ir sakydami, kad kolekcionieriaus sponsorius laukia kada bus grąžinta skola. Kažkoks Juozapo giminaitis pradėjo kelti šumą ir sakė, kad čia išsityčiojimas iš lavono, bet zekai greit nuramino smarkuolį keliais kirčiais delnu. Viskas buvo siurrealu, jeigu taip literatūriškai sakant.

– Nu čia tai geras, eina načiort! – už galvos susiėmęs Kazlas nesugebėjo apdoroti tokio kiekio informacijos. – O tu, Benai, kur buvai? – išgyvendamas geriausias akimirkas gyvenime paklausė Kazlas.

– Aš šito chaoso viduryje irgi užsukau į butą pažiūrėti į Juozapą ir jo giminaičius. Manęs niekas nepastebėjo, nes, che, kaip girdėjote giminaičiams buvo reikalų kaip neišprotėti. Pamatęs giminaičių veidus supratau, kad mūsų užduotis įvykdyta. Kol dukrelė žviegė ne savo balsu „ką jis padarė, už ką jį taip išniekino“ ir taip toliau, greitai nurodžiau Korkiui ir Zuzanai su giedorkomis pasišalinti. Iš eilės vainikus pastatė likęs septynetas zekų.

– Dukrelė, tai nepatikėsite, akyse pradėjo žilti, – džiūgavo svetima tragedija Zuzana. – Na tik man nepatiko tai, kad ir vaikai viską matė.

– Blecha, vaizdas buvo neįkainojamas, boba aprengtas Juozapas padažytomis lūpomis su rusiškomis kapeikomis vietoje akių, – cypė ant viso larioko Korkis. Prie juoko prisidėjo Zuzana, Kazlas ir Benas.

– O tai kaip jį palaidojo? – paklausiau apstulbęs po šio pasakojimo.

– A kas ten žino, – gūžtelėjo pečiais Benas. – skambinėjo tą pačią ir sekančią dieną Juozapo dukra ir sūnus, skambino ir kiti nežinomi numeriai, bet aš ragelio nekėliau. Tik vakare pakėliau ragelį ir pasakiau, tą pačią frazę „kolekcionieriaus sponsorius laukia kada grąžinsite skolą“. Sutarėme, kad ji pinigus atveš prie Taubučių ir paliks maišelį prie parduotuvės šiukšlių dėžės. Che, ji aišku taip ir padarė. Viską stebėjau iš šono ir mačiau, kad pyzda buvo su kažkokiais vyrais, manė, kad prigriebs mane, bet turbūt nenustebinsiu, kad buvau gudresnis už bobą. Pasigavau kaimynų vaiką ir liepiau jam bėgant pro parduotuvę pačiupti tą maišelį kur Juozapo dukra akiniuotė paliko. Vaikis, kaip koks sprinteris, šovė į priekį ir dukrelei nepastebėjus pagriebė maišelį su pinigais. Pacukas buvo iš vagių šeimos, bet man jautė nemenką pagarbą. Pinigus grąžino, turbūt net nebuvo atidaręs pažiūrėti kas viduje. Pro langą visą likusį vakarą stebėjau tą kampą. Po valandos ji išlindo iš savo to golfo su kažkokiais spintiniais bachūrais ir tik tada pamatė, kad maišelio nėra. Blecha, kratė kiekvieną praeivį, kad jūs būtumėte matę. Po to, tarp Ašigalio gatvės gyventojų girdėjau, jog buvo renkami žmonės ir jie išnešė Juozapą su grabu iš jo buto ir kažkur palaidojo, bet čia jau ne mūsų reikalas, – Benas užbaigė keršto operaciją ir džiaugėsi sukryžiavęs rankas atsilošęs ant medinio suolo.

Sėdėjau apstulbęs ir bandžiau suprasti, ar istorija iš tikrųjų buvo tokia juokinga ar ne. Apie keršto plano veiksmingumą nė klausimo nekilo. Padariau tai, kas man buvo liepta, todėl manau tik vykdžiau įsakymą ir nesu kaltas dėl išniekinimo ar dar kokių nors galimai man metamų kaltinimų. Ar juokinga tai buvo ar ne, tuo metu dar nesupratau.

– Ar verta buvo tai daryti? Apsimokėjo šeimos nelaimės paversti košmaru ir tragedija? – po nejaukios tylos paklausė jaunutė barmenka Laura, besiklausiusi visos keršto istorijos.

– A chren znajet, – atsakė besišypsantis ir dešinėje rankoje besukantis auksinius Juozapo dantis Larioko keršytojų vadas Benas ir Laurai paliepė papilstyti visiems dar po vieną.

\*\*\*\*\*

Kas tai padarė niekas neišsiaiškino, nes tokios laidojimo įmonės paprasčiausia nebuvo. Giminaičiai po to bandė ieškoti kas velionį taip išniekino, tačiau galų nesučiuopė. Kreipėsi netgi į tą patį morgą, bet šie patvirtino, kad kai buvo darytas skrodimas buvo ne darbo diena, o ne darbo dienomis niekas pas juos nedirbo ir negalėjo atlikti skrodimo Juozapui. Pažadėję pasidomėti, teismo medicinos ekspertai po pusmečio vykusio tarnybinio patikrinimo pateikė išvadas, kad skrodimą atliko ne Zigmulis ar Igariokas, nes archyvuose nebuvo jokios informacijos apie tokį nabašniką. Galėjo morgininkai pasakyti, kad buvo įdarbinę du vyriokus, bet pažinojo Beną ir žinojo, kad Larioko keršytojai po to gali keršyti jiems patiems. Giminės turėjo įrodymą, kad senolis Juozapas buvo ten, nes sumokėjo kyšį, kad jį greičiau sutvarkytų, tačiau buvo pakankamai dori žmonės ir kyšio davimo fakto neiškėlė į viešumą.

Visgi Juozapo dukra ir sūnus kompiuterastas kartu su kitais giminaičiais bandė oficialiu keliu išsiaiškinti kas sudarkė mylimą tėvuką, kažkada buvusį mielą senuką Juozapą. Vaikai kreipėsi į žiniasklaidą padėti, teismuose ieškojo pagalbos, judino policiją. Netgi buvo suplanuotas interviu televizijoje, bet savo skundus atsiėmė po to, kai prie Juozapo dukros ir kitų giminaičių namų durų pradėjo plaukti laidotuvių vainikai su užuojautų kaspinais. Devyniasdešimtųjų bauginimo priemonę pasiūliau aš ir ši suveikė. Jokių daugiau priekaištų giminaičiai nebeturėjo ir visas zajavas atsiėmė.

Che, turbūt įdomu dėl kokios sumos čia buvo užviręs toks šūdas, kad Benas taip norėjo atkeršyti Juozapui. Na, pacituosiu to laikmečio dainių alkoholiką Kęstutį Navicką iš Šiaulių, dar žinomą Kiešos vardu:

„Penki šimtai… Pinigų…“

Tai va tokia ta suma, bičiuliai.

\*\*\*\*\*

Tai tikrai nebuvo paskutinis Larioko keršytojų rodeo. Įvyko dar begalė istorijų, palikusių panašų įspaudą mano psichikoje, bet apie tai gal papasakosiu sekantį kartą. Dabar norėčiau padėkoti už dėmesį ir priminti visiems skaitantiems, kad pinigines skolas grąžinti reikia. Kaip turbūt pasimokėte iš šios istorijos, skola ne visada į kapus nusinešama. Jeigu jums atrodo, kad dėl penkių šimtų litų (144 eurų) nebuvo verta keršyti, tuomet esate laimingi turčiai ir tikrai galite mane paremti keliais eurais. Rėmėjai visą istoriją gali perskaityti vos tik ši pasirodo, nereikia laukti kas savaitę. Žinoma, mano prisiminimus galite paremti ir jeigu mėgstate ką darau. Finansinė jūsų parama man daug ką reiškia, sukaupęs reikiamą sumą galbūt išdrįsiu kreiptis į psichologą, kuriam oi turėsiu kiek papasakoti!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02kNc1efxEW5huszfAuwYzNgLf8DGbhZqKSsNtjKdio2BrA7VZBLFtoLZd5AM5fBGCl)