Kodėl Lietuva pirmauja Europoje pagal skyrybų skaičiumi?

30 comments
  1. Įprastai tai būna nes skyrybos yra lengvos ir nauda skirtis didesnė nei būti kartu. Pvz: šalyse, kuriose moteris gali inicijuoti skyrybas, pasilikti vaikus sau, paimti pusę turto ir priskirti alimentus turi radikaliai didelį skyrybų kiekį, nes moteris netiesiogiai yra skatinama išspirti vyrą iš šeimos.

  2. Aš sakyčiau dėl to, kad tuokiasi nesubrendę žmonės, kurie nesuvokia, koks sunkus darbas yra santuoka ir šeimos kūrimas. Ypač sudėtinga merginoms, kurios neretai yra šeimos spaudžiamos kuo greičiau tuoktis ir susilaukt vaikų.

  3. Beje, aš pažiurėjau kitų šalių skyrybų statistikų, kitos Europos šalys kur turi daugiau skyrybų skaičių nei Lietuva yra Rusija, Ukraina ir Baltarusija (visos yra rusakalbių šalys). Gal bus kvailas klausimas bet ar tikrai susijęs su Sovietinių palikimų jei Lietuva, Latvija ir Rusakalbių šalys turi aukšta skyrybų skaičiumi.

  4. Nes toks gyvenimas. Šičia pirmauja vyrai, kelis kartus, priežasčių daug, dažniausiai dėl finansinės padėties, rečiau dėl moterų, ar ligų, dar tam turi įtakos sovietinis mentalitetas kad vyrai neturi problemų, o jei turi tai jau niekam tikęs. O šiaip čia žmogaus teisė rinktis, gaila kad nuo to atkalbinėja nes “jiems bus skaudu” “pagalvok apie kitus”, o kur tie “jie” kai tam žmogui problemos ir reikia pagalbos? Suknisti dviveidžiai.

  5. Nes daugiausiai tuokiames – buvo mapPorno nesenai grafikas su santuoku sudarymu, tai Lietuva buvo pirmoj vietoj. Naturalu kad kuo daugiau tuokiames tuo daugiau skiriames.

    Geresnis chartas imo butu procentas santuoku pasibaigusiu skyrybomis o ne tiesiog per 1000 persons.

  6. Pagrindinė priežastis – Lietuva pirmauja ir santuokų skaičiumi. Europos sąjungoj 2020 metais susituokė 3.2 asmenys tūkstančiui, išsiskyrė 1.6. Lietuvoj susituokė 5.5, išsiskyrė 2.7. Taigi susituokusių ir išsiskyrusių santykis Lietuvoje net kažkiek mažesnis, nei Europos sąjungos vidurkis.
    Žodžiu skyrybomis neišsiskiriam, bet tuokiamės žymiai dažniau. Taigi pagrindinis klausimas – kodėl mes dažniau tuokiamės?

  7. Dėl parnerystės nebuvimo, verčiančio tuoktis dar pienui nuo burnos nenudžiūvus, nes nėra kito būdo įforminti santykius. Vakarų Europoj retas tuokiasi anksčiau 40-ies, nes turi partnerystę.

  8. Nes yra debilų, kurie savo vaikams net pernakvoti kartu su savo pora (abu 18+ šiuo pavyzdžiu) neleidžia be vestuvių. Spaudimas tuoktis tiesiog nerealus kai kuriais atvejais, tai tokia statistika nė kiek nestebina.

  9. nes moteris nori absurdišku dalyku , kiek as žinau skyrybų tai is esmes delta kad moteris vis “nepatenkintos” o nori is vyru stebuklu, ta prasme jai esi stebuklas, gali prasyt stebuklu, bet jai esi “average” mergina ar blogiau, ir norėk “average” vyruko

  10. Nes daugybe zmoniu tuokiasi labai anksti. kiek daug zmoniu susituokia tarp 20-25 metu kaip patys dar nezino ko nori is gyvenimo.

    ​

    Source: Trust me Bro.

    ​

    O jei rimtai tai net neisivaizduoju.

  11. Nes santuokoj vyras nesugeba paimti moters normaliai, tada ta kaip dura pradeda aiski ti kaip reikia daryti, nes jos kaimietia tevas taip dare. Musu low value vyrai yra geda europos sajungai, i lt atskrides bet koks sigma male per savaite hali nukabinti bet kurio Zmona ir uzstatyt jai vaika.

  12. Nes tuokiasi kas netingi. Vien artimoj aplinkoj kiek maciau zmoniu, kur tuokiasi bet tau jau iskart aisku, kad ilgai nepritemps jie. 😀 pussesere viena bica surakino vien del to, kad jai 33 metai buvo, labai vaiko norejo ir bijojo, kad per velu veliau bus. Pasigimde ir po to greitai ir issiskyre.

  13. Kai gyvenau Danijoje, daug kartų girdėjau tokį požiūrį, kad maždaug pirma santuoka yra kvailystei, o antra – gyvenimui.

    Mes biški pernelyg sureikšminam santuoką kaipo teisinę sutartį. Ir tas veikia į abi puses. Iš pradžių skubam tuoktis, nes tai neva kažką turi įrodyti, o po to va kyla tokie klausimai, lyg tai būtų kažkokia katastrofa.

    Be to, reikia pripažinti, kad turime labai ne kokią situaciją ir su 40-50 metų vyrais, kurie stipriai kenčia nuo savo lūkesčių vs realybės. Laikai ženkliai pasikeitė, ne visi su jais suspėja. Pas mus dar gajus tas įsitikinimas, kad vyras turi rūpintis šeima, o moteris sužiūrėti ūkį, tačiau tai neturi logikos ekonomiškai, nes absoliuti dauguma namų ūkių su vaikais niekaip neturės adekvataus gyvenimo, jei tik vienas dirbs.

    Tada dar yra bendras zeitgeistas, kai dabar apskritai iš santykių labai daug tikimės. Pilna jaunų žmonių, kurie eina į santykius su lūkesčiu, kad juose kažkaip realizuos save, o tada paaiškėja, kad atsiduria santykiuose su tokiais pačiais netobulais žmonėmis.

    Tai vienu metu ir tas absurdiškas sėkmės kultas veikia su rašinėliais apie tobulas šeimas su 2 atostogom per metus ir žmonėmis, kurie nu jau tokie laimingi, tokie laimingi (kol po 3 metų neišsiskiria, bet reklamos prigaminta), ir ta Marijos krašto našta, ir tranzicijos iš sovietmečio pasekmės, kai daugybė žmonių pabudo visai kitokiame pasaulyje, kur nelabai reikalingi kam buvo tokie, kokie buvo.

    O santuokoje būti sunku, kai su savimi nesusitvarkai – nesvarbu, ar Tave sveria žemyn lūkesčiai kitam ar sau.

    Jei užmesit akį į vedybos trukmę, tai pamatysit, kad apie penktadalis skiriasi po maždaug 10 metų, dar 10-dalis – ir po maždaug 20 metų. Tai visko ant jaunimo paikumo suvertinėti tikrai nereikėtų.

    Nepamirškite ir kad bene pusė išsiskyrusių turi vaikų iki 18 metų. Tai vien turint tokią socioekonominę nelygybę ir socialinės rūpybos sistemą, kuri:
    1. Aktyviai skatina moteris iškristi iš darbo rinkos.
    2. Neužtikrina pakankamų paslaugų vaikams.
    3. Realiai pastato mažiausiai 70-80 proc. šeimų su mažais vaikais į gan sunkią ekonominę padėtį.

    Tai neišvengiamai turėsime daug įtampos šeimoje. Bet dėl to aš gal vengčiau apskritai bandymų identifikuoti kažkokį išskirtinumą ar kultūrines nuostatas, kurios tai lemia.

    Ypatingai, kad turėkit omeny, jog šeima, kaip tam tikras ekonominis ūkio vienetas Lietuvoje pagal mūsų socialinį modelį dar dažnai ir slauga vyresnių tėvų rūpintis turi. Tas pats su neįgaliaisiais. Tas pats su turinčiais psichikos sveikatos sutrikimų.

    Mūsų socialinis šeimos modelis tikrai nėra pritaikytas XXI amžiui, kai perplaukęs Baltijos jūrą ar pravažiavęs Lenkiją ir atsidūręs Vokietijoje susiduri su absoliučiai radikaliai kitokia realybe.

    Galiu iliustruot asmeniniais pavyzdžiais.
    Mano tėvams Kaune senelio slauga kainavo ilgą laiką + 1k eurų per mėnesį maždaug. Kaune tai buvo daugiau nei vidutinis mėnesio atlyginimas. Alternatyva – kišt senelį į šiukšlyną.

    Tada dar močiutė yra, kuri negali sunkesnio pirkinių krepšio pakelt. Tai gerai, kad su žmona taupėm visą gyvenimą ir turėjom šeimas, kurios padėjo – tai patys savimi pasirūpintinsugebam su 2 mažais vaikais, o dažnai ir tai keblumų žmonėm sukelia.

    Tai nereikia stebėtis, kad pvz vieniši tėvai yra vienoje didžiausių socialinės rizikos grupių kaip demografija.

    Neskubėkite daryti apibendrinimų apie žmones. Ypač tie, kurie esate jaunesni. Pas mus su socialine rūpyba tikrai yra labai blogai, o susidūrus su sunkumais neretai dėl psichologinės naštos labiausiai ir kentės šalia esantis žmogus.

    Šeima pas mus turi labai labai daug patempti. Radikaliai kitaip nei DK, nuo kurios pradėjau, o ten rezultatas irgi panašus. Skirtumas toks pvz, kad ten slauga yra viena geriausių pasaulyje, o vieniši tėvai gauna papildomą paramą, dėl ko kartais danai net išsiskiria, bet gyvena toliau kartu, kadangi finansiškai taip labiau apsimoka.

    Aš siūlyčiau į santuokas žiūrėti visų pirma kaip į ekonominius ūkius ir baigti su tuo romantizavimu, nes bendrai žmonės visaip gyvena: kartais susituokę, bet svetimesni vienas kitam, nei kaimynai, kartais niekada nesusituokia, bet atlaiko visą gyvenimą. Mes nepasakysime nieko reikšmingo apie požiūrį į santykius iš tokių statistikų apskritai. Net jei žmogus paskubėjo susituokt ir po poros metų išsiskyrė – na tai kas? Ar tai kažkaip skiriasi nuo pagyvenimo pora metų kartu? Nesiskiria.

  14. Geriau skirtis negu gyventi su žmogum, su kuriuo esi nelaimingas, nesvarbu ar tai gyvenimas santuokoje ar ne.

  15. Nes žmonėms dar vis atrodo, kad santuoka kažką pakeis, įrodys santykių stiprumą ir t.t. O po to supranta, kad kaip nebuvo artimų santykių, taip po santuokos jie stebuklingai ir neatsirado.

    Būtų įdomiau pamatyti santuokas/skyrybas pagal amžiaus grupes. Manau, pamatytume įdomesnių dalykų.

  16. gopniku kultura, zmonos musimas ir abuse matomas kaip normalus dalykas, darboholizmas, šlykšti pačio miesto atmosfera daro pačius žmones šlykštesnesius, tik 30 metu po okupacijos reiskia didele populacijos dalis vis dar yra radikalizuoti daunai be lašo empatijos, tai reiškia kad tu daunu vaikai yra užauginami ir auklejami kad butu radikalizuotais daunais be lašo empatijos patys. Ir šis ciklas pasibaigs tik po 100+ metų, alkoholizmas

    etc etc.

    No hate on Lietuva tho. Bet nematau kaip as neteisus del visu punktu kurious išvardinau. Visu draugu tėvai kurie buvo išsiskyrė (t.y 8vnt.) išsiskyrė butent dėl vienos iš šių išvardintų priežasčių. 5 iš 8 dėl to kad tėvas buvo agresyvus alkoholikas. 2 iš 8 dėl to kad tėvas daunas gopnikas be lašo empatijos. ir 1 iš 8 dėl to kad abu absolučiai nekentė gyventi Lietuvoje kuri grynai atrodo kaip sušikta dystopia. Gyventi prie centro nepadėjo. Ten buvo įdomi situacija ir galimai dėl to kad abu žmonės nebuvo labai fiziškai nei psichologiškai sveiki, tai gal punktas del šlykštaus miesto nėra labai gerai išplėstytas. Bet manau visi Lietuviai galim pripažint kad Vilnius blet yra per daug pilkas. Ypač kai pas mus apsiniauke ir lija 300 dienu is 365/366

  17. Nebuvau matęs šitos statistikos, bet iš tiesu gal ir nestebina. Iš draugu ir pažystamu rato žmonių ( amžius svyruoja nuo 30m iki 50m ) Nera nei vieno kuris nebūtu išsiskyręs ar bent nebūtu arti to , gyvena nelaimingoje santuokoje ir panašiai . Dažniausiai bent toj aplinkoj priežastys tai neištikimybe. Mes su žmona vieninteliai kur laikomės gerai , jau 15m kartu tai gal kažkiek ta statistika bent sumažiname 😀

Leave a Reply