Mielieji bičiuliai, sveiki atvykę į trečiąją Steroidų dalį! Praeitose dvejose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pi97a4/steroidai_15/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pm34p9/steroidai_25/)) supažindinau jus su tuo kaip patekau į tą svaiginantį devyniasdešimtųjų Kauno sporto pasaulį ir, priklausomų nuo anabolinių steroidų sportininkų dėka, tapau to cheminio preparato pardavėju. Na, kaip ten kas buvo galite pasiskaityti ir patys. Istoriją stabtelėjau ties tuo, kad buvusios Kauno VII-osios vidurinės mokyklos chemijos mokytojui Zenkai užmaišius steroidų, šie buvo išgraibstyti kaip pilki sandalai Bazėje arba Gariūnuose už pusę kainos prasidedant vasaros sezonui. Kačiokai pradėjo pirmąjį penkių dienų chemijos kursą ir, kad ir kaip nenorėjau, reikėjo nuvykti pas juos išsiaiškinti ar jiems jų reikės dar.
Su skolintu raudonu Opel Kadett Kauno gatvėmis riedėjau sukaustytas baimės. Galvoje žaidė vaizdiniai aprašyti praeitoje dalyje, kaip chemijos mokytojas Zenka rūgštimi nudegino jam nepatikusį paauglį Adomėną, išsikalinėjusį prieš jį klasėje. Ką aš galėjau žinoti, gal Zenka turėjo kažkokią užslėptą neapykantą ir sportininkams, ne tik mokiniams? Meistriškai apžergdamas karo lauką primemenančias Kauno gatvių duobes, artėjau link sporto salės „Pas Gargalą“. Prie Slabotkės tilto stovėjo policijos ekipažas ant žemės suguldęs kelis banditėlius veidu į žemę. Dėl visa ko, per petį persimečiau saugos diržą lyg jį segėčiau. Policija į mane net nežvilgtelėjo.
Besisukančiais viduriais, su milžinišku noru triesti, privažiavau seną gamyklą, kurios rūsyje buvo toji sporto salė. Šalia apgriuvusios sienos galu pastačiau automobilį, maža ką, reikės bėgti pamaniau. Kačiokai buvo neišmirę, kadangi automobiliai stovėjo tvarkingai pastatyti žvyru nuklotoje stovėjimo aikštelėje, na jeigu išmirė, tai jie puvo viduje. Girgždančia žeme, iš baimės sunkias kojas nutempiau iki įėjimo.
Pravėrus duris, kaip ir visada, nosį turėjo užlieti niekaip neišvėdinamų patalpų kvapas, bet šį kartą tai buvo kažkas kitko. Visi kiti kvapeliai, kaip pelėsio, prakaito ar dar ko, nublanko prieš tą gyvulišką vyrišką muskusą ėmusį viršų visoje kačialkės kvapų paletėje. Centrinę nervų sistemą kaustantis sportuojančių vyrų dvokas manyje pažadino archajišką pavojaus jausmą, lyg kiti patinai čia pažymėjo savo teritoriją ir niekam kitam nevalia čia rodytis. Keista, bet kaip vyras, kitų vyrų kvape užuodžiau pasiutusį norą poruotis. Atsargiai nuslinkau į pagrindinę salę, kurioje vyrai aimanavo daužydami metalą vieną į kitą ir kitaip triukšmaujant.
Pagrindinėje salėje buvo tvanku. Žmonių buvo gerokai daugiau, negu praeitą kartą. Nauji kačiokai net stovėjo eilėse, kad gautų pasportuoti. Vyresnieji, tie kur prieš tai išbandė Šančių chemiko produktą, net užgulę treniruoklius davė kočiotis tiek, kad jaunesniems neliko nieko kito, kaip stebėti ir pavydėti. Salė buvo pilna vyriškų riksmų ir testosterono.
– Kostai, bletnachui, Dumauskai! – šūktelėjo nuo kažkokio nukryžiavimą primenančio treniruoklio pats kačialkės šefas Gargalas ir praėjo arčiau, buvo šiek tiek apžėlęs. – Jibitvajumat, ką tu čia blet per velnią mums pardavei?
– O kas nutiko? – parbalęs tariau.
– Kaip tai kas? Rebiatos ant tiek nori kočiotis, kad tuoj turnikus sulankstys, pažiūrėk, – Gargalas mostelėjo į skersinių pusę, kur du sportsmenai darė prisitraukimus. Vienas kilo aukštyn, kitas tuo metu leidosi. – Che, čia žaidimą sugalvojo, tas kuris pirmas atkris bus lochas.
– Tai kaip, geras produktas? – užklausiau, nors kaip ir žinojau atsakymą matydamas visų entuziazmą sportuoti.
– Ne geras. Achuenas, – tarė Gargalas ir iškėlė liuksą. – Mes norime dar, Kostai. Daryk tu, blet, ką nori, bet mes turime jo gauti dar daugiau. Pyzda nahui koks geras, – tarė Gargalas šiek tiek judindamas žandikaulį į šonus, kaip koks amfos pririjęs budulis.
– Jeigu gerai apskaičiavau, šiandien paskutinė kurso diena? – paklausiau.
– Labai gaila, bet tu teisus. Ar pavyks gauti daugiau? Čia kosmosiniai steroidai. Konkretūs asteroidai, – kažkur fantazijose skrajojo Gargalas. – Apie mano sporto salę šitų sterų dėka pasklido žodis ir naujokų neatsiginame. Pažiūrėk kas dabar bus, – taręs šefas pridėjo rankas aplink burną. – Ė, kuris norėsit jobint sterų?
Visi, nesvarbu ar sportavo, ar ne, atsisuko į Gargalą. „Aš, aš“ rėkė vienas per kitą pakėlę rankas.
– Va, matai? Tai ką, nusiimk maikutę, pasportuosi su bachūrais ir galėsi po to užvežti, kaip aš sakau, maisto sportui, – taręs Gargalas kalė delnu man per nugarą, suprask, padrąsinant, – senokai mačiau tave salėje sportuojantį, – tarė treneriukas ir užstojo išėjimą su savo plačia, jau gauruota, nugara.
Neliko nieko kito, kaip tiktai pasilikti sportuoti su tais bepročiais kačiokais, lygtai padidėjusiais nuo praeito karto. Prie kiekvieno treniruoklio prie kurio benueičiau, tarp pakartojimų ateidavo po kačioką paprašyti pratęsti kurso. Visiems linksėjau, kad anabolinių steroidų bus. Net neįsivaizdavau ko jie tokie ypatingi.
Išeinant iš sporto salės, visi pasiliko dar porai pakartojimų ir man buvo draugiškai priminta, kad šie rytoj jau neturės ko susišauti. Baigęs sportą nulėkiau pas chemiką Zenką iki VII vidurinės, bet šį kartą luktelėjau kol baigsis pamokos.
Kažkur po valandos buko spoksojimo pro langą, iš mokyklos pasipylė mokiniai. Pamokos pagaliau pasiekė pabaigą, atnešusią džiaugsmą ne tik mokiniams, bet ir visam mokyklos personalui. Nei vieno vaiko neatvyko pasitikti tėvai šioje Žemųjų Šančių mokykloje. Palaukęs, kol paskutiniai šeštokai baigs rūkyti cigaretę už mokyklos, išlipau iš automobilio ir patraukiau pas Zenką. Sargutė prisiminusi mane maloniai šyptelėjo. Mandagiai atsakiau šypsena ir jai. Užlipęs į antrą aukštą pasibeldžiau į du šimtai trečią kabinetą.
– Sveikas, tėvuk, – tariau juokais pabrėždamas paskutinį žodį. Zenka išlindo iš pagalbinių patalpų, buvo su atsarginiais akiniais ir kažkadaise buvusiu baltu chalatu. Tada jis buvo kažkoks papilkėjęs ir, spėju, niekada neplautas. – O blecha, ką čia darai?
– Ai verdu biški, – atsakė Zenka ir įsileido mane į savo klasės pagalbines patalpas.
– Ką verdi? Vėl vaiką rūgštimi apipilti ruošiesi? – juokais paklausiau.
– Che che che, – prajuko Zenka, – norėčiau, bet šį kartą ne. Būtų mano valia, visus aš juos nachui išnuodyčiau, manau ne vienas mokytojas prisidėtų prie manęs, – rodė savo požiūrį mokytojas. – Po biški ruošiuosi naujai steroidų partijai.
– Na šiaip tai dėl to pas tave ir atvažiavau. Tik iš kur tu žinai, kad reikės dar? – paklausiau.
– Kostai, blet, taigi pats dariau tą makalą. Žinau ko pridėjau ir žinau, kad reikės dar, – nusišypsojo Zenka. – Sakyk, kiek žmonių dabar norės leistis? Penkiasdešimt?
– A chren znajet… – gūžtelėjau pečiais. – Tie patys dvidešimt tai kaip minimum. Na gal viso trisdešimt.
– Gerai, vadinasi užmaišysiu penkiasdešimčiai žmonių septynioms dienoms. Garantuoju prakalsi viską. Va, bus 350 porcijų. Man kaip visada, pusė kainos – 175 doleriai, – taręs Zenka surašė skaičius ant lapuko. – Negirdėjai nusiskundimų dėl sudėties?
– Na ne, o turėjau?
– Ne, neturėjai, taip klausiu. Pastebėk tu tuos kačiokus ir jeigu kas tai sakyk. Pamatysi kokią keistenybę – netylėk. Pamodifikuosime kažką. Gerai, Kostai, likusią dienos dalį pavažinėk po rusų vaistines ir pripirk „LisetStop“ tiek, kiek parduos.
– O kam steroidams vaistai nuo plikimo?
– Yra ten tokia veiklioji medžiaga, skatinanti… Na, kad ir raumenų augimą. Galėčiau papasakoti kaip chemikas chemikui, bet turbūt nelabai suprasi, – atsakė Zenka. – Dabar tau metas nupirkti tos veikliosios medžiagos, marš, kareivėli, – po šių žodžių paspaudėme vienas kitam rankas ir išėjau.
Likusią dienos dalį apvažiavau visas Kauno rusų vaistines ir pripirkau gal pilną šiukšlių maišą to „LisetStop“. Vaistininkės ne bukos, kažką žinojo apie tą veiklią medžiagą, todėl parduodavo tik po dvi pakuotes. Nieko tame baisaus nebuvo, vaistų nuo plikimo turėjau tiek, kad jeigu dabar būčiau viską panaudojęs ant kokios beviltiškos plikęs, kad ir Orlausko, tai gal net ir jo galva užželtų plaukais. Gal nebebūtų toks piktas? Taigi, pripirkęs pigiųjų „LisetStop“, juos nuvežiau pas Zenką į namus, Žemuosiuose Šančiuose. Į mokyklą, pasak jo, pamokų metu nebegalėjau važiuoti, būčiau sukėlęs įtarimų.
Sekančią dieną, vėl pasibaigus pamokoms, atvykau pasiimti dar didesnę dėžę skambančių buteliukų, kuriuos pardavęs turėjau grąžinti dalį chemikui Zenkai – 175 dolerius, pasakiški pinigai. Gavęs šančiovskus anabolinius steroidus nuvykau į sporto salę „Pas Gargalą“, kurioje jau laukė ir ištroškęs, šiek tiek drebantis senimas (vartojimo atžvilgiu) ir jaunimas, tuoj tapsiantis dar didesniais kačiokais. Septynių dienų kurselio pardavimas truko ne ilgiau negu vidutinio vyro lytinis aktas – maždaug dvi-tris minutes, ne? Iš kažkur atsirado ir nematytų veidų, nachadų išpirkusių visus likučius. Pasportavęs tarp plepių, laimingų ir daug keliančių sportininkų grąžinau Zenkai jo dalį už pardavimus. Sutarėme, kad už savaitės paimsiu dar didesnę siuntą.
Tai ką gi, jaunimėli, bėgo dienos, savaitės… Sporto salė tapo mano maža gyvenimo dalimi, šiek tiek sportavau, kažką ten vis pamaigydavau, pasitampydavau ant tų skersinių ir kitų įrenginių. Progresavau po truputį, bet stabiliai. Palyginimui, visi tie anabolinius steroidus vartoję bachūrai, kaskart kėlė vis daugiau ir daugiau. Augo raumenys, šuoliais didėjo rezultatai. Garsėjo šūksniai ir augo barzdos su plaukais ant kupros. Gargalas pradėjo penktadieniais rengti štangos stūmimo varžybas, visokius sportinius kačiokų konkursus, kuriose raumenis matavosi šie ant adatos sėdėję sportininkai. Aš, žinoma nedalyvaudavau tuose konkursuose, bet apdovanojimą, molinį medalį, visada gaudavau kaip „Mecenatas“. Kelis tuos medalius daviau ir pačiam Zenkai, be anabolinių steroidų pristačiusiam ir atsigavimo rinkinį – kažkokie milteliai sumaišomi su vandeniu ir išplakami iki, atsiprašant, sėklą primenančios konsistencijos. Kaip teigė Gargalas ir kiti kačiokai, atsigavimui skirtą rinkinį išgraibstę kaip ir sterus, tas sėklos makalas skirtas, kad raumuo atsigautų ir pailsėtų. Ne veltui Zenka, pieš pat įsiveliant į šį verslą pasakė, kad sėdime ant aukso maišų. Buvome sugalvoję visokių prizų nuo pačio chemiko – gryno testosterono ir dar kažkokios grynos chemijos, ėdančios kepenis greičiau negu dešimt metų alkoholizmo. Pinigų kiekis didėjo, steroidai buvo eksportuojami ir į kitas sporto sales.
Praėjo kažkur mėnesis laiko, kai pastebėjau, jog kačiokai išsipūtė kone dvigubai. Visi užsiaugino barzdas, nes „per dažnai reikia skusti“. Visi tapo agresyvus, irzlūs, vienas kitą siuntinėjo nachui. Kaip pirmasis treneriukas sakė, šių vyrų sportinė kategorija yra spintos – sportas naudojamas nusikalstamo pasaulio arenoje, panaudojant savo masyvų kūną reketui, vadų sargybai ar kokio bėdžiaus galvos nusukimui. Detalių nežinau, bet galiu jus užtikrinti, kad anaboliniai steroidai pagerino jų karjerą nusikalstamame pasaulyje.
Turbūt visi žinote tą stereotipą, kad ant sterų sėdintiems bachūrams nestovi, atsiprašant, birkos. Galiu pasakyti tik tiek – nuo šančiovskų sterų birkos stovėjo jiems visą trevkę, pats mačiau, aišku ne savo noru. Kaskart matydavau, jog per treningines kelnes styrodavo gumbeliai. Pamenat tas tris merginas, apie kurias vos užsiminiau iš pradžių? Šios pamačiusios kaip greitai pučiasi vyrai, atsivedė draugių. Sporto salėje visada būdavo moterų, atėjusių paganyti akis į suprakaitavusius milžiniškus vyrus. Viskas buvo gerai, tačiau ore pradėjo tvyroti seksualinė įtampa – normalu, anaboliniai steroidai sukėlė vyrams gyvulišką norą pistis, nieko čia keisto. Merginos supratusios, kad vietoje švelnaus ir romantiško sekso gali gauti grupinį išžaginimą, nustojo lankytis ir galop dingo. Vyrų geismas iš salės niekur nedingo. Pirmasis nuo to pirštus (arba birka, che che) nusidegino toks dundukas kačiokas Abugelis, pats didžiausias ir pats bukiausias iš visų.
Bendrai prasėdėjęs ant steroidų pusantro – du mėnesius, tiek kiek tiekiau, jis pirmasis pajuto tą nesvietiškai milžinišką norą pasipisti. Na, ne kiek pasipisti, kiek į gabalus sudraskyti moterį. Žinoma, man labai nemalonu pasakoti tokius dalykus, bet nors Abugelis turėjo gražų kūną, buvo visiškas bukagalvis atvipusia apatine lūpa. Vargšas pateko į labai nemalonią situaciją. Kiti kačiokai to nepatyrė, nes galėdavo išreikšti žodžius ne vien urzgimu, kaip Abugelis, bet ir pasakydami kažką malonaus moteriai kaip „gražiai šiandien atrodai“ ar „man patinka leisti su tavimi laiką“, na, patys suprantate, tie dalykai dėl kurių moterys lydosi. Ne?
Vienžo, Abugelis labai norėjo pasimylėti, bet niekur to išsvajoto sekso negalėjo gauti. Nei viena nenorėjo susimesti su tokiu galiūnu, visos pagailėjo savo kūnų. Vieną penktadienį, laimėjęs eilinį Gargalo organizuotą turnyrą, Abugelis ėjo namo pėsčias (teisės vairuoti tokiam ablauchui niekas negalėjo suteikti) ir prie pat namų, Slabotkėje esančioje Sąjungos aikštėje, dvi jaunutės merginos pamačius be galo milžinišką vyrą jį užkalbino, kas ir buvo jų didžiausia klaida.
Sudominusios nevisprotį Abugelį, šios pasigailėjo ir, pasak policijos protokolų, mėgino pasprukti. Abugelis pagavęs vieną iš žioplų panelių, ją labai žiauriai išniekino ir nužudė. Sekanti panelė, pabėgusi nuo to pusgalvio, nubėgo iki artimiausio taksofono ir iškvietė policiją. Pareigūnai suradę išniekintą pirmosios merginos kūną nesėkmingai ieškojo Abugelio kelias dienas. Visur per žinias skalambino, kad kažkoks sportininkas išžagino ir nužudė nepilnametę, pasirodo panelei buvo septyniolika.
Nusikalstamas pasaulis neįprastas tuo, jog tavo gaujos nariai tave gali užstoti, kad ir ką blogo būtum padaręs, todėl Gargalas priėmė Abugelį pas save į sporto salę, kai šis prisipažino ką padaręs. Slapstydamasis nuo teisėsaugos Abugelis ir toliau šovė steroidus ir sportavo.
– Klausyk, Abugeli, gal davai prisiduok mentams. Tu negali čia slėptis, – tarė Gargalas, kai savais kanalais sužinojo, jog policininkai ruošiasi apieškoti kiekvieną sporto klubą Kaune, o būtent kačialkė „Pas Gargalą“ tuomet buvo žinomiausia Vilijampolėje.
Nežinau kaip jiems pavyko iškrapštyti tą pusgalvį, bet jis galop pats nuėjo į policijos komisariatą, arba kitaip sakant, mentinę, ir prisidavė. Prireikė kokių penkių pareigūnų, kad uždėtų tam monstrui antrankius. Kiek rodė per televizorių, Abugelį teisė už išžaginimą, nužudymą ir slapstymąsi. Organizme taip pat rado nelegalių medžiagų, bet taip per Panoramą ir nepasakė kokių. Po to lygtai pripažino, kad jis nepakaltinamas ir uždarė į durchatą ilgiems metams daužytis tarp minkštų sienų.
– Blet, nu aš šokiruotas dėl Abugelio, – vieną rytą tariau sporto salėje, kai visi sužinojome ką jis padarė ir kai prisidavė į policiją. Visi buvome paniurę.
– Žinai, o aš nichują nenustebęs, – tarė Gargalas kartu su kitais kačiokais pumpavęs raumenį salėje nuo pat ryto. – Žinai ką jis man sakė nužudęs tą mergicą? Sakė galvojantis, kad viskas čia nuo tavo tų šančiovskų steroidų. Iki tol, kiek jis sakė, nenorėjo net pistis, o dabar pats matai kas nutiko.
– Nu blet, taigi čia Abugelis, – gyniau vietinį produktą, – ką jis supranta?
– Blet, Kostai, – agresyvėjo Gargalas, – kažkaip jau gerą mėnesį sėdim ant adatos, bet chren znajet kokį chujų leidžiamės. Gal norėtum pasakyti iš ko viskas padaryta?
– Aš ne chemikas, nepasakysiu, – atsakiau ir padėjau 7,5 kilogramo hanteliukus.
– Tai gal tavo chemikas gali pasakyti? – tarė Gargalas.
– Na jis kaip ir užimtas žmogus, žinok, – atsakiau iš baimės sutraukęs šiknaskylę. Nebūna ir jums taip, skaitytojai?
– Manęs nepisa, ar jis užimtas, ar neužimtas. Atsivežk čia tą savo chemiką ir tegul jis pasako iš ko padaryti tie sterai, atsigavimo rinkiniai ir visos kitos chuinios, – pasakė, ne, net ne pasakė, įsakė Gargalas ir visa sporto salė apspito mane ratu.
– Žinok, Kostai, mes galime tau padaryti dar baisiau negu Abugelis tai mergai. Šūdo nenulaikysi ilgai. Jeigu vyras pisa kitą vyrą kaip bausmę – tai nėra pederastija. Šaika, ko taip kreivai žiūrit? Taigi zekai taip ir daro, – tarė kažkoks kačiokas, vardu Celofanas (ne tas).
„Nu kurva, nejaugi išžagins?“ pamaniau ir rankomis užsiėmiau galvą.
Na, jaunimėli, šį tekstą užbaigiu tokiu kaip ir klaustuku, iki kitos savaitės palikdamas vietos jūsų fantazijai, kas gi ten nutiko. Aišku, jeigu nenorite fantazuoti visada prašome mane paremti per Contribee arba Patreon. Jūsų parama man reikalinga kaip sportininkui papildai (ne sterai), todėl būkite geri, sušelpkite dėdei Kostui kelis euriukus. Pinigėliai bus įsisavinti tikrai labai gerai, aišku, jeigu nesėsiu ant adatos tokiame sename amžiuje kaip šitie kačiokai.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/312974657317706)