Uch, blecha, istorijos įtampa nuo pastarosios dalies tvyro lyg tėvų kambaryje, kai jaunystėje netikėtai grįžti viduryje dienos į namus ir užklumpi tėvus sukaitusius gulinčius lovoje, neva snaudžiančius. Gerai, žinokit istorijoje labai daug žodelių, ne visi vaikai įkas, todėl gal be didesnių preliudijų ir pratęskime, a? Praeitas dalis galite perskaityti ir patys ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/zz5jvo/%C5%A1ilumin%C4%97s_trasos_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/105pvsl/%C5%A1ilumin%C4%97s_trasos_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/10bjg8j/%C5%A1ilumin%C4%97s_trasos_34/)).
Benamiai, gyvenę Šilainių šiluminėse trasose arba mus pavedė, arba patys buvo sunaikinti Vilijampolės konkurentų, bradegų iš Šančių. Pakliuvome į pasalą. Pagal idėją, aš, Zacharas su savo šeimynėle, Gogis ir Glušas turėjome užkilti šiluminių trasų Olimpo kalnu iki pat Šilainių. Kauniečiai, žinot kaip užpisa kilti Milikonių kalnu? Tai va dabar įsivaizduokite kaip užpistų visa tai daryti po žeme, smirdint šlapimui, išmatomis ir kai už nuogaros alsuoja agresyviai nusiteikę benamiai?
– Tai ką darome, generole žiniuoni? – kreipėsi Glušas.
– Gogi, Glušai, ateikit, – kreipėsi Zacharas į juos.
– Nu? – tie priėjo.
– Nemeluoju, judu buvote vieni iš geriausių mano bradegų, – prisipažino Zacharas, kai šiluminių trasų viršuje girdėjosi čiurlenimas reiškęs, jog artėja išmatų banga. – Į Šilainius mes visi nenusigausime, čia jau akivaizdu.
– Kaip tai nenusigausim, lipam tais šūdais į viršų ir ramu, – prieštaravo Gogis.
– Viršuje Šančių Katės susprogdino šilainiečių šūdų vamzdį ir panašu, kad užėmė mūsų atsarginę vadavietę. Ką mes ten veiksim, a? Nori į Kačių nelaisvę papulti?
– Aš tai nenoriu, – nuleidęs akis kaip vaikas jam atsakė Gogis.
– Tai ką darom? – paklausė Glušas.
– Kaip tai ką darom… Judu turit ištraukti mano šeimą ir Kostą iš čia, o aš susidorosiu su jais, – įsakė generolas žiniuonis Zacharas.
– O kas po to? – įsikišo Gogis.
– Po to padėsite karo aliname paviršiuje mano šeimai susirasti būstą, nes pas mus grįžti jau bus neįmanoma, – paaiškino Zacharas.
– O tai kodėl mes visi negalim pabėgti, kodėl tu turi likti? – paklausiau bomžo, kuris priėmė kažkokius nelogiškus sprendimus.
– Nes… Negalim, – nukirto vadas, kurio įsakymo niekas nekvestionavo, nors mačiau, kad norėjo. – Privalote šią arką užversti spintomis, šakaliais ir kitu brudu. Apkraukite taip, kad šūdai neprabėgtų, o kai jūs pabėgsit, per tunelius aš pasikviesiu Kates ateiti čia ir užsuksiu vandens vamzdį. Jiems atėjus, susprogdinsiu vandens vamzdį, kurio turinys susimaišęs su šūdais paskandins visas Kates ir visus mūsų požemius. Tegul paspringsta Katės, tvajumat! – įniršęs įsakė Zacharas.
– Ne, nejuokauk, – prieštaravau tokiam kvailam sumanymui aš ir Gogis su Glušu. Juk galėjome visi pabėgti ir būtų buvusi rami galva.
– Nejuokauju, čia įsakymas!
– O tai negalim visi dabar pasilikti ir greitai pakaitomis užsukti tos probkės? – pasiūliau, nes viskas kažkaip kvepėjo šūdinu holivudu. – Aplamai, ką tai keičia?
– Negalim, neužteks laiko, – nukirto Zacharas. – Užsukus vamzdį, vanduo bus sustabdytas, o sprogimo metu susikaupusi vandens ir šūdų banga nuplaus spintas ir Kates.
– Tai nacher tave spintomis užversti? – paklausiau pyktelėjęs.
– Kitaip jūs visi skęsit šūduose, – paaiškino jis. – Tos tai bent jau kažkiek sulaikys.
– O tu?
– Che, aš šitame šūde murkdausi jau begalę metų. Pabūsiu iki kaklo šūduose ir tada paleisiu dinamitą. Šuo plaukti moka, o katės – ne.
– Bet tu neišgyvensi.
– Nesvarbu, – nukirto Zacharas, iš visų jėgų sukdamas kažkokį samadielną ratą, turbūt pačio kurtą būtent šitam atvejui. – Žiūrėk, turiu kišenėje porą šaškių trotilo. Šnekėsiu atvirai – kai šūdo bus susikaupę bent man bent iki pažastų, o Katės bus už spintų, jobinsiu iš visų jėgų į dinamitą ir kartu su savimi pasiimsiu tuos šiukšles, nenorėjusius taikos.
– Davai užsukam visi ir lekiam, – čiupau ratą, bet Zacharas kirto man per rankas.
– Matvaju, gelbėk maniškius ir valink nachui iš čia! – rėkė ant manęs vadas, kol tolumoje girdėjosi atšniokščiantis šūdų cunamis.
– Blet, Zacharai, ne ne ne! – nesutikau.
– Kostai, aš čia praleidau savo gražiausius metus. Prašau leisk man čia ir numirti, – tyliai, tik man girdimai pasakė Zacharas. – Prašau, išgelbėk maniškius, kad jie po viso šito karo, po begalės metų galėtų atkurti šilumines trasas ir į jas sugrįžti. Maldauju, Kostai, palik mane čia daryti tai ką privalau – padėti saviškiams. Aš pats neišsikapstysiu, matei gi mano koją.
– Davai bent abu sukam, bus greičiau. Bus kažkokios vilties.
– Ne, Kostai, tu rytoj turi vežioti Raulą savo antžemiečiais, – pasakęs Zacharas nusišypsojo. – Jeigu Šventoji Nijolė panorės, rytoj pats jo gurkštelsiu…
Guzas stovėjo gerklėje. Zacharas plušo prie to sunkiai besisukančio rato, kol kartu su Gogiu ir Glušu tempėme visokius rastus ir krovėme priešais Zacharą, sukantį ratą. Kai bėgome čionai, mačiau ir spintų, spintelių, faneros gabalų. Juos pačiupę krovėme viską kaip kokį tetrį ir taip kūrėme barikadą tarp savęs ir Zacharo, sukančio ratą. Zacharienė su vaikais verkė. Generolas žiniuonis dirbo įsijautęs, bet sekundėlei stabtelėjo ir paskutinį kartą pasisuko į savo žmoną. Žmona perlipo per juosmens aukščio gruzo barikadą ir apkabinusi Zacharą atsisveikindama kaukė ne savu balsu. Skyrybos ir požeminiame pasaulyje buvo skausminga patirtis.
– Brangioji, – tarė Zacharas su ašaromis akyse savo Zacharienei, besukdamas ratą, – atsiprašau, kad tave pasigrobiau tokią jauną.
– Pasitaupyk ašaras dienai, kai neturėsime ko išgerti, – atsilikėlės balsu apsižliumbusi vebleno Zacharienė, – tu tikrai išgyvensi.
Trise su Gogiu ir Glušu radome faneros gabalą ir dabar kaip tik buvo laikas jį uždėti ir atskirti šūduose pasiryžusį paskęsti Zacharą nuo mūsų. Glušas jėga atplėšė kaukiančią Zacharienė ir pastatė prie jos vaikų, kurie, būdami žopliais, nieko nesuprato ir verkė, nes ir močia verkia.
– Cit, bledės, dar prikviesit Kates anksčiau laiko! – įsakinėjo Zacharas, tuojau paskęsiantis šūduose arba susisprogdinsiantis kartu su priešu.
Prieš uždedant fanerą, Gogis su Glušas jam atidavė pagarbą, o aš pagarbiai linktelėjau. Zacharas paliepė vietoje protokolinių nesąmonių greičiau nešdintis iš požemių, nes Katės jau čia pat. Uždėjome fanerą, ertmių likučius užsandarinome myžalais dvokiančiais čecholais ir šalia buvusiomis paduškomis ir kaldromis.
Vyrai, vienas kitą skubinome ir neleidome pasiduoti minčiai, kad tuoj mūsų draugas nusižudys, kad tik mes liktume gyvi. Gogis su Glušu prieš išeinant papurtė vaikus už sprandų, kad tie atsičiuchintų ir nustotų žliumbti. Zacharienei, vado žmonai, prasukti delnu per kuprą nedrįso. Pasileidome bėgti į „T“ sankryžos kairę pusę, kurioje turėjo būti išėjimas laukan. Trys vyriokai pačiupome prasmirdusius Zachariukus ant rankų, kad būtų greičiau. Visai prie pat to kairinio posūkio išgirdome šnypštimą. Šančių Katės mus pačiupo.
– Čia Slabotkės Šunys! Supisam! – šnypštė kūdesni bomžai be jokių skiriamųjų ženklų. Nežinodamas, negalėtum pasakyti, jog šie benamiai priklauso Kačių benamių šeimai.
Prieš papuolant Katėms į nagus, man paaiškino, kad jeigu pamatysiu benamį su kažkur 5 centimetrų ilgio nagais, galėsiu būti beveik šimtu procentų įsitikinęs, jog tai ubagas iš Šančių, priklausantis Katėms. Taip ir šitie, buvo ilganagiai ir jau ruošėsi mus pulti. Priešais stovėjo grupelė benamių, iš kurių išsiskyrė vienas, storulis su pačiai ilgiausiais nagais.
– Nu, Slabotkės kalės, kur jūsų sabaka Zacharas? – paklausė jis.
– Myža ant katės guolio, tfu! – nusispjovęs pasakė Gogis. Katės jau buvo bemaž jį sudraskančios, bet storulis juos nuramino.
– Palauk palauk, Slabotkės sabaka, su tavimi susidorosim dar. Sakyk geriau kur padėjote Zacharą.
– Anachuja jums tas mūsų Zacharas, jeigu visos šiluminės trasos tuoj paskęs šūduose? – paklausė Glušas.
– Pričiom paskęs? – nesuprato storulis.
– Taigi blet, patys susprogdinot Šilainių šūdų vamzdį, dabar neišsipisinėkite, – paaiškino Glušas.
– Apie ką tu čia kalbi?
– Gerai, su kuo kalbu? – paklausė Glušas.
– Su Rafaeliu, Šančių kilmingiausiu katinu, – paaiškino bomžas, kuris kilmingas buvo gal tiktai tuo, kad buvo storas ir dar bomžas, kas buvo sunkiai suderinami dalykai.
– Gerai, Rafaeli, supistas katine, išskerdęs mūsų žmones, jeigu reikia Zacharo tai jis va to tunelio gale, kaip tik laukia tavęs ir paaiškins tau apie šūdus, – pasakė Gogis ar tai Glušas. Koks skirtumas, vis tiek turbūt jų neatskiriat, kuris yra kuris. Kaip ir aš.
– Klausyk, čigone, – kreipėsi į Gogį, – galvoji aš toks durnas ir pasiduosiu tavo įtaigai? Papulsiu, galvoji, į šuns būda?
– …ateik, supistas Rafaeli, katine, ėdantis šūdus, kurio kilmė pagrįsta tik tuo, kad jo kilmingi tėvai jį nuleido į tualetą ir jis išgyveno, – kažkur iš vamzdžio visi išgirdome Zacharo balsą.
– Ką? Kas čia kalba? – dairėsi Katės.
– Ateikit į galą, bybio skūros, kaip Šuo, aš jus kurvas suėsiu, – provokavo Zacharas ir pradėjo loti per plonų vamzdžių ryšinę sistemą.
– Aš tau blet dar palosiu! – tūžo už vaikiškus įžeidimus Rafaelis. – Jūs keturiese, papjaukit tuos tris šunis ir jų vaikus, o bobą palik guoliui. Likusieji, bėgam!
Tai taręs Rafaelis su kitais bomžais, pasikaustę peiliais, spragilais, vamzdžiais ir lentomis nubėgo pasalos pusėn pas Zacharą. Su mumis liko keturi katinai, kurie turėjo su mumis susidoroti. Metėme vaikus žemėn, pastūmėm Zacharienę ant vaikų, kad juos gintų, o patys atsistojome į stoikę muštis su Katėmis. Vienas kitą nagrinėjome ir dar nepuolėme.
– Klausykit, Katinėliai, ar jūs tikrai nieko nežinot apie šūdų vamzdį? – paklausė Glušas.
– Nežinom, mužike.
– Nepiskit proto, patys ir susprogdinot, kad galėtumėt šūdais užlieti Slabotkės požeminę teritoriją.
– Nu tikrai nieko nežinom, ką jūs čia patys skiedžiat? – nustebęs atsakė vienas benamių.
– O tai iš kur tu galvoji tie sprogimai virš galvų buvo? – tada jau klausė Gogis.
– Ne jūs čia sprogdindami užbarikadavot savo vadavietės ir slėptuves? – klausė bedantis benamis.
– Oi blet, tai negi mus šilainiškiai išdūrė ir nusprendė visus paskandinti, – garsiai kėlė nuostabą Gogis.
– Reikia pasakyti Rafaeliui, kol nepapuolė į Zacharo pasalą, – pasakė vienas perkaręs bomžas.
– Nieko tu, kurva, nesakysi, – šūktelėjo Slabotkės Šuo ir vamzdžiu puolė ant vieno iš Kačių.
Va tada ir užvirė tikras pragaras. Pirmasis kuriam vamzdis pataikė tiesiai į kaukolę, ją iš karto atvėrė ir anas griūdamas galvą persismeigė į vieną atvirą armatūros siją. Keršydami už draugus, Katės puolė mus su neišpasakytu įsiūčiu. Nors tai buvo ne mano karas, turėjau kautis su vienu iš Kačių. Šis puolė taip visai netikėtai ir draskydamas man veidą suleido savo supuvusius aptrupėjusius dantis tiesiai man į kaklą.
Spiegdamas šėriau jam kumščiais į šonus, bet šis nepaleido. Tik netyčia užmynęs koją jis pradėjo bliauti, matyt irgi buvo pūvanti, va tada dantys ir atsileido. Kažkokių nuodų prileidęs man į organizmą, jis straksėjo palyginus greitai, kol aš sverdėjau ir laidžiau netaiklius smūgius. Drėskimo metu pavyko pačiupti jo rankas ir užlaužus „viščiuko sparnelį“ jį kuriam laikui neutralizavau. Išnarinęs jo ranką, jį nuspyriau nuo savęs ir keliais spyriais į galvą jį apkvaitinau. Pasisukau pažiūrėti kaip sekasi Glušui ir Gogiui. Tiedu kovėsi įnirtingai. Tikrai su sau vertais priešininkais. Pasiėmę vamzdžius, kaip kokius kalavijus, tie riteriai trankėsi vieni į kitus ir meistriškai atrėminėjo smūgius. Sukietėję, metus nekeisti rūbai turbūt atstojo šarvus. Galbūt požeminiame Kaune visi turėjo praeiti vamzdžio valdymo kursus, kad galėtų taip kautis, kaip su kokiais kalavijais?
Nežinojau net kaip įsiterpti, nes bijojau gauti su vamzdžiu per maukaulę ir gauti atvipusią kaukolės dėžutę, kaip tas nelabasis, šalia manęs susmigęs veidu į armatūros strypą. Pasisukau į savo oponentą. Katė iš užančio išsitraukė peilį ir dabar supratau, kad bus pyzdauskas. Po ranka atsiradus kažkokiai iš medienos pagamintai nindzės žvaigždutei, ją sviedžiau į aptrupėjusiadantį benamį, bet viskas buvo veltui. Kaip sulėtintame kine, peiliu puolantis bomžas grėsmingai artėjo manęs link, kol nieko negalėjau padaryti atatupstas nukritęs ant subinės.
Ir tada, blet, viskas sudrebėjo ir pakvipo šūdais. Sprogimas įvyko ir peiliu ginkluotas benamis susverdėjęs pakeitė dūrio trajektoriją. Gogis su Glušu spėjo nusišypsoti, kad generolui žiniuoniui Zacharui pavyko su savimi pasiimti Rafaelį ir kitus benamius. Viskas vyko tik sekundės dalį, bomžas dar artėjo link manęs. Šunų benamiai dar spėjo šūktelti „vsio, pisam iš čia“, o mane puolęs bradega, ačiūdie, nuo smūgio bangos suklupo ir griuvo ant manęs be peilio. Katė ant manęs užgriuvo ir niekada netikėjau, jog esu alergiškas katėms, bet alergiškais taip, kad nuo jo dvoko pradėjau alpti, užuot bėgęs iš tuojau šūdu pavirsiančių šiluminių trasų. Gogis su Glušu kažką rėkė, o aš grimzdau į smardų miegą, sukelta Šančių Katės.
\*\*\*\*\*
Prabudus baisiai skėlė galvą. Akys buvo sulipusios nuo traiškanų. Aplink smirdėjo ne šūdais, o tuo tipiniu bomžų ir pelėsio kvapu. Gal jokio ubagų karo nebuvo, o aš tiesiog išgėręs spirito nusmigau šiluminėse trasose?
– Šššš, miegok miegok, – girdėjau Zacharienės balsą ir vėl nugrimzdau kažkur giliai.
Sapnavau šiluminių trasų vaizdus, paskutinį mūšį savo mintyse atkartojau begalę kartų, bet pabaiga visada buvo skirtinga. Viename sapne, bomžas mane užgriuvęs papjauna, kitame jis mane užgriūva ir mudu paskęstame šūduose, o dar kitame mes visi pabėgame. Kažkada vis dėlto prabudau ir bomžais tebesmirdėjo.
– Kur aš? – klausiau pūlingomis traiškanomis aplipusiomis akimis.
– Esi saugus, viskas gerai, – tarė Zacharienė. Netoliese girdėjau ir tuos vaikus, kokie ten jų vardai, Zorgas, dar kažkoks, nu nesvarbu. – Tu karščiuoji ir sergi, antžemieti.
– Kur Gogis? Kur Glušas? – klausiau per miegus. Tikėjausi, kad visko nebuvo, o tai ką papasakojau tebuvo baltų arklių sapnas.
– Jų nebėra, – po pauzės atsakė Zacharienė.
– Kaip tai nebėra? – mėginau atplėšinėti akis ir pamačiau, kad iš kažkur sklinda natūrali šviesa. Tarp bomžo dvoko jutau ir gryno orą.
– Pasiaukojo mus išgelbėdami. Šūdai sukilo taip aukštai, kad paskendo visi kas ten buvo.
Pirštais atplėšiau akis kaip kokį vos prasivėrusį graikinį riešutą. Buvome kažkokioje landynėje, pilnoje šiukšlių.
– Kur mes? – paklausiau pakilęs ir atsirėmęs ant alkūnių. Kūną maudė.
– Mes karo zonoje. Tavo žemėse, – atsakė Zacharienė ir liepė dar pagulėti. Mane baisiai pykino nuo smarvės ir norėjau ištrūkti iš tos skylės kuo greičiau.
– Ar ir čia vyksta karas? – paklausiau.
Zacharienė linktelėjo. Iš tiesų, lauke kažkas intensyviai šaudė. Pamaniau „blet, nu Prarabo chebra visai suįžūlėjo“. Paklausiau Zacharienės kaip aš čia atsidūriau ir ji man viską papasakojo. Pasirodo, kai aš nualpau užgriūtas Šančių bradegos, amžinatilsi Glušas su Gogiu perėmė persvarą prieš tuos du riterius ir juos atmušė, smarkiai nesužeisdami. Dinamito smūgis šančiovskus kontūzijo. Nekviestieji žvilgtelėjo į tą pusę kurion nubėgo jų vadas Rafaelis, bet, kaip sakė Zacharienė, stovėjo ir nieko negalėjo padaryti.
Gogis ir Glušas nuo manęs nuplėšė tą užgriuvusį šančiovską. Glušas užlipęs metalinėmis kopėtėlėmis viršun, nustūmė šulinio dangtį ir kol mane Zacharienė gaivino, Gogis su Glušu kėlė vaikus iš šiluminės trasos, kurią jau tuoj turėjo užlieti išmatų banga. Evakuacija užtruko, nes vaikai viršuje tiesiog neturėjo kur dėtis – taip jau gavosi, kad kažkas pastatė savo automobilį virš šiluminės trasos dangčio. Vaikai iš lėto lindo iš šulinio šachtos ir slėpėsi po mašina, gal dar verkė, nežinau. Manęs nepavykus pračiuchinti, Gogis su Glušu paliepė Zacharienei kilti į viršų ir padėti mane iškelti. Du bomžai paėmę mane už pažastų, Zacharienės padėdami, mane užkėlė viršun kaip kokį bulvių maišą. Apačioje jau artėjo cunamis, o Gogis su Glušu tik šyptelėjo Zacharienei, atidavė jai kažkokią bomžišką pagarbą ir nusileido apačion pasitikti savo lemties. Prisidegę paskutiniąsias, turbūt dar mano duotas cigaretes, atsisuko išmatų bangos pusėn ir pradėję loti pasitiko savo likimą. Visai kaip Zacharas. Žmona šiaip ne taip užstūmė dangtį ir su vaikais nutempė mane į kažkokį šiukšlyną, kuriame dabar ir buvau.
– Ar kažkas pakišo jūsų ir Šančių gentis? – kurį laiką patylėjęs po pasakojimo paklausiau Zacharienės.
– Greičiausia… – susimąsčiusi atsakė Zacharienė.
Nors ir kaip Zacharienė prašė pasilikti ir išgulėti žaizdas, daugiau nebegalėjau tverti dvoko. Pareiškęs užuojautą ir palinkėjęs kuo didžiausios sėkmės išėjau. Išlindęs dar kuris laikas pastovėjau prie bomžų gūžtos ir palaukiau, kol akys priprato prie taip akinusio sniego. Stovėjo padegtų mašinų eilė, kitos – išdaužytais stiklais ir supjaustytomis padangomis. Nepilnamečiai nusikaltėliai, bandydami vogti pensininkės rankinę, jai sudavė keletą smūgių į korpusą ir prabėgdami man užmetė „džiaukis, kad esi bomžas ir nėra ko iš tavęs pyzdinti“. Gatvės duobės priminė filmuose matytus artilerijos išmuštus kraterius, o šalimais daugiabučiuose buvę žmonės iš atsargumo skubiai užsidarinėjo užuolaidas. Policijos nei kvapo, mašinos važinėjo taip, lyg nebūtų kelių eismo taisyklių. Ten, truputį tolėliau, du vyrai juodomis kožomis vienas kitam perdavinėjo galimai narkotines medžiagas. Ore tvyrojo lengvas chaoso vaibelis.
– Joks karas čia viršum šiluminių trasų nevyksta, čia mano senas geras Kaunas, – tariau ir nusišypsojau supratęs, jog grįžau namo, nėra jokių gaujų karų ir viskas čia gerai. Kaip sakydavo „Ir Kaune gyventi galima“.
Pamačiau, kad esu ir apsišlapinęs ir prisituštinęs į savo juoduosius Montana džinsus. Veidas buvo pajuodęs, smirdėjau šlapiu šunimi ir tikrai atrodžiau kaip bomžas. Buvau, beje, vis dar Vilijampolėje, tad teko kulniuoti iki pat Saulėtekio, kuriame tuomet gyvenau. Turbūt jūs dar gimę nebuvote tais laikais, kai buvo viena didžiausių žiemų, kai sniego jobino nuo lapkričio iki pat balandžio. Paklauskite tėvelių kas per žiemužė tada buvo. Taigi, turėjau kulniuoti kone per visą miestą iki pat namų. Joks taksas nestojo, nes atrodžiau kaip bomžas. Iš gėdos neturėjau kur dėti akių. Gerai, kad turėjau įprotį raktus kabintis ant kaklo, todėl raktų nepraradau ir į namus įėjau lengvai. Prie chatos pasičiupinėjau dublionkę. Pistoletas buvo dingęs. Namuose jo taipogi neradau. Pamaniau, kad greičiausia pamečiau kažkur šiluminėse trasose, arba iškrito grumtynių metu. Didžiajame Bradegų kare apie jį taip pat nebuvau pagalvojęs, nors jis galėjo pasukti įvykius visai įdomia linkme. (Čia galėjo būti JAV Respublikonų ar šiaip kokios ginklų parduotuvės reklama). Kol atprausiau kūno pachą, užtruko ne vieną dieną. Gal kokią savaitę.
Jeigu atvirai, tai nesuprantu iki pat šių dienų kaip ten viskas suveikė, kad Zacharas turėjo mirti. Nepagaunu, kodėl reikėjo murgdytis šūduose iki pažastų ir susprogdinti vandens vamzdį, kad tik tokiu atveju įvykus sprogimui kartu nusinešti priešų genties narius. Galėjo viskas pasisukti taip, kad atvykę kokie rimti dėdės iš užsienio, kad ir Lenkijos, susuktų profesionalią dokumentiką apie šiluminių trasų gentis ir jų gyventojus iš pradžių kovojusius prieš statybiorus, o po to užbaigę savo gyvenimą susipykę tarpusavyje ir išsinaikinę vienas kitą. Taip būtume turėję daugiau informacijos apie šiuos žmones.
Žinokite, dar dabar per Kūčias aplankau aš tą įėjimą į šilumines trasas, kur kadaise su Zacharų įlindome. Pastoviu, parūkau, viską apmąstau. Kai niekas nemato, supilu fleškutės turinį pro tą skylutę žemyn. Vidun niekada nelindau, gerbiau tos genties tradicijas – jeigu jie norės pasirodys patys, jeigu ten tik tokie išlikę po Didžiojo Bradegų karo. Kažin ar kas ten beliko gyvų… Nepatikėsite, sakysite, kad istorija išgalvota, bet kiek buvau, niekada nemačiau jokios besitrinančios katės aplink tą šulinį. Vien besiuostinėjantys ir ten šalia pat šikantys šunys. Turbūt Zacharas iš dangaus (jeigu jo gentis tokiu tikėjo) žiūrėjo ir besišypsodamas gėrė angelišką spiritą, kurio pavadinimo jis taip pat negalėjo ištarti.
Zacharienė nebemokėjo gyventi išlindusi iš šiluminiu trasų. 2014 metų vasarą, mašinų turguje, visai atsitiktinai mane užkalbino a. a. Zacharo vyresnėlis, sakė mane prisimenantis ir tai įrodė atkartojęs tą vakarą kai mes susipažinome, net prisimena kai daviau jam ir broliukams marmeladinių saldainių, papasakojo apie Didįjį Bradegų karą ir mano išėjimą. Vyrukas atrodė susitvarkęs, velniškai panašus į tėvą. Atrodė sąžiningas, teigė pardavinėjęs geras mašinas iš užsienio. Papasakojo ir apie broliukus, visiems viskas klojosi gerai. Persikėlus į viršų, kaip pasakojo jis, jie ten pragyveno apie mėnesį, kol kažkas iškvietė policiją ir juos pridavė į vaikus namus. Paklausus, kaip sekasi mamai, Zacharienei, vyresnėlis nutilo ir apsiašarojo.
Mama nusišovė maniškiu „Makarov“ pistoletu dar 1998 metais, tik vyresnėlis stebėjosi iš kur lūšnynuose ji gavo ginklą. Aš, žinoma, nepasakiau, kad ji iš manęs jį pavogė.
Broliukai vaiknamyje laikėsi išvien, noriai mokėsi, lankė normalią mokyklą. Sulaukę pilnametystės, vienas po kito pasikeitė savo tuos debiliškus genties vardus į normalius – Andrius, Lukas ir Tadas. Tas jaunėlis, vis dėlto sulaukė metukų ir jį broliukai pavadino Zacharu. Savo Tėvo garbei.
\*\*\*\*\*
Štai ir baigėsi istorija pavadinimu „Šiluminės trasos“. Jeigu norite išgirsti daugiau apie benamių gentis, naująją pasaulio tvarką ar kur šiltai galima praleisti žiemą – pakalbinkite lariokų lankytojus, jie manau tikrai turės dar geresnių istorijų. Dabar jeigu visiškai rimtai, tai norėčiau paprašyti nesišaipyti ir benamių ir kitų likimo nuskriaustųjų, jų nežeminti ir įdėti į delną pinigą arba pavaišinti karšta arbata. Kaip sakoma, neišsižadėk turmos ir ubagos lazdos. Todėl ir jūs, mano brangieji draugai, prašau pašelpkite vargšui Kostui Dumauskui per Contribee ar Patreon, jeigu tik norite. Rėmėjai visada gauna visą istoriją perskaityti ant karto ir įrašą mano knygutėje už kieno sveikatėlę reikia melstis.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02zKswWj7mHz5H3fEENnJ2aYvURMwqpFX79516cU8SSNLWTSfpYgSM4Wzotu3RwZo2l)