Vaiknamis 1/4

Opa jaunimėli! Štai ir vėl apsivilkęs pilku spindinčiu švarku, linguodamas klubus kaip girtas tėvukas ir kapodamas „jomaha jomaso“ šokių judesiuką, į jūsų kambarius įžengiu aš, pasakorius Kostas Dumauskas, kurio niekas niekada nekvietė pašnekėti, bet kuriam labai norisi papasakoti savas istorijas, vykusias dar tais laikais, kai turbūt net nebuvote gimę. Suvėlęs jūsų jaunus plaukus, nekviestas įžengiu į jūsų kambarį ir įsipatoginu ant neklotos lovos ir šypteliu.

„Ko gi tu vėl nori, seni?“ klausiate jūs.

„Tu net neįsivaizduoji kokią istoriją prisiminiau“ atsakau aš trindamas rankas vieną į kitą, kad bent kiek sušilčiau.

„Vėl apie bomžus? Jau du mėnesius iš eilės apie juos tik ir pasakoji“ matau vartote akis.

„Baik jau! Šį kartą papasakosiu apie vaikų namus!“

„Ką gi tu turi bendro su vaikų namais?“ pagalvojate jūs.

Nuskaitęs jūsų mintis dar karta šypteliu ir susikeliu kojas ant lovos, maždaug ten, kur pagalvė. Pasimuistęs sučepsiu. Paprašau stiklinės vandens ir liepiu patogiai įsitaisyti ant žemės ir pakviesti dar draugų, kad istoriją išgirstų visi. Kai sukaustau visų dėmesį, įkvėpiu oro gal valandos trukmės monologui apie savo jaunystės laikus. Jūs pradedate vartyti akis, bet iš mandagumo išklausote diedo.

Taigi, brangieji, šiandien norėčiau papasakoti istoriją iš senų laikų, kai litas buvo nauja valiuta, švietimo sistema buvo dar labiau supuvusi, o mes, vyrai, che, apsimetėme, kad esame labai vyriški ir neturintys kompleksų. Kitaip nei praeitus kartus, stengsiuosi per daug šlykštynių neprirašyti ir nesugadinti apetito. Gal kaip ik nubrauksite liūdesio ašarą, chren znajet, kaip rusai sako. Gerai tada, važiuojam su nauja istorija „Vaiknamis“!

Kaip visada, tą devympenktų metų sausį stovėjau turgelyje ir kalendamas dantis kartojau visiems priėjusiems ir paklausiusiems kaip man sekasi – „štai atėjo sausis, šąla bybis šąla ausys“. Prekiaudamas tuo metu gerai parduodamu šlamštu, pinigo pasidarydavau sočiai. Visokie džinsai, bobiškos pėdkelnės, cizos iš vakarų šalių, vogti kvepalai, nutrijų kailiniai ir kiti generavo neblogą pinigą.

– A vot sakykiate, a vot kur možna nusipirkti vyriškas kviapalas? – turgaus bobų klausdavo kokia nors perekšlė rusakalbė, per klaidą atvykusi į Kaune esantį dvidešimtpenkmečio turgų.

Turgaus bobos ar kokie dažnesni klientai būtinai nukreipdavo ruselką pas Kostą. Užklys koks vyriškis nutrijų kailio savo poniai? Visi jam atsakys „penktas stalas, pas Kostą“.

– Ponia, jeigu sūnus grįžta iš kalėjimo, tai sutikimo vakarėliui, prie šitų rūkytų dešrų, puikiai tiktų ir importinės cigaretkos, – rekomenduodavo mane kiti prekeiviai atviru tekstu, nešifruotai. Turguje taip jau būdavo, kad visi rėkia vienas per kitą, rekomenduodami savo, o po to ir kito prekes.

Che, turėjau aš tokių prekių, apie kurias turgaus bobos nė nežinojo. Iš viso turgelio, apie tai žinojo pastovus pirkėjas sargas, gal dar vienas kitas daržovių prekeivis. Reklamos šiai prekei tyčia neužsakinėjau – kalbos anapus turgaus sklido iš lūpų į lūpas. Prekiavau anuomet ir kasetėmis, kuriose buvo įrašyti filmai suaugusiems. Filmai, kokie tik nori – su vyrų ir moterų aktais, tik moterų, tik vyrų, tarp skirtingų rasių, storų, senų žmonių, Viešpatie, pasirinkimas koks tik nori.

Vyrai pas mane ateidavo tik tada, kai nieko aplink nebūdavo. Pastatę aukščiausias apykakles ir pasislėpę po žieminėmis kepurėmis šie vos girdimai šnabždėdavo:

– Turi gal dar su tais ūsuotais diedais? Kaimynui mariakui prireikė, – lakstančiomis akimis prašydavo veido nedrįstanti parodyti žmogysta.

– Turiu daug, kelintą dalį praeitą kartą žiūrėjai? – klausdavau.

– Lygtai šeštą. Jis sakė matė šeštą. Keistas toks jis man.

– Tikrai, kad keistas, kas gi savu noru žiūrėtų kaip ūsuoti vyrai duodasi, – tyčiodavausi iš klientų ir kikendavau viduje. – Žiūrėk, turiu aš septintą dalį, bet ten turbūt bus boba, mačiau ant viršelio pavaizduota.

– Oi ne ne ne, bobų tai nereikia, – tarė žmogysta.

– Imk tada va šitą, – pasakiau pasikuitęs po prekystalių ir įdavęs šlykščiausio įmanomo brudo, jį palydėjau akimis krizendamas, – gero žąsies smaugimo.

Visi atėję klientai pirkdavo ne sau, nors ir taip buvo aišku, kad tampydavosi patys. Che, pastoviai ateidavo toks senis, kaip iš akies trauktas dabartinis Kęstutis Pūkas:

– Jūs pardavinėjate kasetes? – paklausė jis paranojiškai dairydamasis į šalis.

– Kas aš jums, muzikos įrašų parduotuvė? – paklausiau vyrioko.

– Oi man ne muzikos reikia, ne ne. Ar turite video kasečių? – klausdavo jis manęs kiekvieną savaitę.

– Turiu kažkokių, o kas domina?

– Gal kokių romantinių filmų turite? Apie meilę ir panašiai.

– Nuogų bobų reik, kaip ir praeitą kartą?

– Ką jūs, aš pirmą kartą jus matau, – teisinosi diedas.

– Še, seni, patiks tau ir šitas, jeigu praeitas patiko, – ištraukiau atsitiktinę lengvo turinio kasetę ir numečiau ant prekystalio.

– Oi, kas gi čia? – neva nustebęs atsargiai paėmė diedas kasetę, kad niekas nepamatytų ir susigrūdo į čemodaną. – Na pabandysim, jeigu meilės yra. Patinka mano Bronelei ta romantika, čia jai labiau tos kasetės, supranti gi, jo?

– Suprantu, tėvai, suprantu. Iki kito karto, – mojau ranka diedui, kuris vėl pasirodys už savaitės, gal net ir anksčiau.

Visokio plauko veikėjai eidavo šniūrais, tad nuo jų pasidarydavau neblogo pelno. Dažnai ateidavo ir nauji žmonės, gavę rekomendacijų iš kitų. Buvo net viena kita moterėlė, rausdama iš gėdos, bet perkanti patį šlykščiausią brudą kokį tik turėjau. Už tylą jos net pridėdavo arbatpinigių. Sykį atėjo toks vyras, su pilku brazauskiniu plosčiumi ir žiūrinėjo ko turiu prekyboje.

– Džinsai, kailiniai, drapanos ir importinis brudas, – nužiūrėjęs prekystalį pasakė jis.

– Kaip matote, tamstele, – atsakiau atsargiai žiūrėdamas į jį. Galėjo būti mentas, torpeda arba susireikšminęs pyzdukas. Pastarųjų nemėgau labiausia.

– Kaip sekasi prekyba tokiomis prekėmis, kurių pilna kiekviename turguje? – klausė jis, lyg ieškodamas prie ko prisikabinti. – Niekas nepuola, apsaugą turi?

– Už stogą moku Prarabui, jeigu kažkas nepatinka, gali eiti nachui, – įspėjau jį.

– Oi ne, aš į bachūrų reikalus nesikišu, – pakėlė rankas lyg gindamasis klientas, nuo kurio smirdėjo susireikšminusiu pyzduku.

– Tai ko čia kabinėjiesi?

– Aš noriu įsitikinti ar tu tikrai tas žymusis turgelio prekeivis Kostas, – šyptelėjo jis.

– Kokiu klausimu? – nuo susireikšminusio kliento pradėjo dvelkti mentovskas kvapas.

– Nu, kaip čia pasakius… Echm… Noriu pažiūrėti į nuogas bobas.

– Tai tada galėčiau pasiūlyti tapti balerūnu, girdėjau jie ten prisižiūri pakankamai, – nemelavau klientui, nes iš tikrųjų pažinojau vieną tokį balerūną, bet gal apie jį kitą kartą?

– Nuo manęs iki balerūno, tai kaip ruskiui iki amerikono, – numetė sąmojį klientas. – Girdėjau turi kasečių suaugusiems. Gal sakau pagelbėsi? Žmona po gimdymo visai nebeduoda… – pasakė klientas ir nustatė gailų veidą. Tikrai suveikė, mat be galo užjaučiau vyrioką, – Aš nuo Vlado.

– Blet, pas mane kasetes perka gal kokie keturi Vladai. Palauk, gal tu nuo to, kurį Džinsofke vadina? – turėjau mintyje vieną klientą Vladą, kuris buvo džinsinis nuo galvos iki kojų, net veidas buvo kažkoks pamėlęs, žydros spalvos.

– Taip taip, to paties! – patvirtino klientas.

– Oi blecha, kaip Vladas išsilaikęs? Po žmonos mirties visai nebesirodo.

– Sunkiai, visai susibaigęs. Žiūrėk, duokš gal ką nors, tai ką jis mėgstą, pralinksminsiu Vladuką, – pakišo sulamdytus dolerius klientas.

Į dėžę, ant kurios viršaus buvo sukrauti džinsai, sugrūdau ranką ir iš viršelio nelygumų, kaip koks neregys skaitydamas Brailio raštą, ištraukiau Džinsofkės mėgiamiausią filmų seriją – su juodaodžiais vyrais, baltaodėmis bobomis. Filmo dejonės ir amerikonski išsireiškimai buvo dubliuoti rusiškai, esu ir pats ne kartą matęs. Nėra čia ko slėpti. Padėjus prekę ant prekystalio, klientas ją pačiupinėjo, matuodamas kiekvieną centimetrą. Dievobaimingesnės bobelės, eidamos pro šoną ir pamačiusios ant kasetės viršelio arklinius bybius, burbėdamos pasišalino.

– Originalas čia? – paklausė klientas.

– Tu gal juokauji? iš kur šiais laikais tokį daiktą gauti originalų?

– O iš kur padielką gavai?

– Pats nufilmavau, žinok. Klausyk dabar, perki arba valini chujum iš čia, per tuos paveiksliukus baigiu prarasti visus klientus, davai greičiau, – raginau vyrą.

– Davai duok dar kažko baisesnio, čia per daug viskas paprasta, – paprašė jis ir kuitėsi tikros odos lapatnyke.

– Imk šitą, – mestelėjau iš kitos dėžės ištrauktą kasete, kurioje apstu scenų, na kaip čia korektiškai pasakius, jaunime… Hm… Na nieko per daug neatskleidžiant, tai ten viena pavargusi teta bičiuliaujasi su begale vyrų.

– Nieko čia baisaus, duok dar vieną, – mestelėjo jis dar keletą baksų čiupinėdamas kasetę ir į mane nepakeldamas akių.

„Va čia tai iškrypėlį Vladukas man atsiuntė, reikės pasistengti“ pamaniau ir iš dėžės dugno ištraukiau net pačiose laisviausiose šalyse nelegalią kasetę. Ant viršelio buvo samadielnai atšviestos fotonuotraukos su vaizdajuostės turiniu ir užrašu „Sralnik“. Kasetės turinio iki galo nesu išžiūrėjęs, nes nesu tokio brudo fanas. Jeigu kukliai pasakius, kadrai iš kažkokio Lenkijos greitkelyje esančio poilsio „namelio“, kuriame iš apačios užfiksuoti atliekami gamtiniai reikalai, o juos atlieka moteriškos lyties atstovės.

– O, va čia jau įdomiau! – šypsojosi klientas.

– Aha, kažkoks mėgėjas platina, bet šitas kainuos trigubai.

– Mėgėjas sakai, tai toks pusiau legalus? – šypsojosi, kone seiles rijo vyras.

– Klausyk, o nacher tu tą ranką kišenėje laikai? Ką, čia prie vietos ir nusidroši? – pyktelėjau ir jam iš kitos rankos ištraukiau turėtą kasetę.

– Oi ne, kišenėje kas kita, – gašliai šyptelėjo klientas ir jo veidas per sekundę pasikeitė. Vyras surimtėjo ir supratau, kad mane prigavo. – Kostai, turgelio prekeivi, garsusis spekuliante, gulk, nachui, ant prekystalio rakėm, esi suimamas už abejotino legalumo statuso seksualinio pobūdžio vaizdo medžiagos disponavimą ir platinimą, – oficialiai, kaip koks Holivudo filme esantis mentas, suriko klientas ir iš kišenės išsitraukė naručnykus.

Aš, nelabai mėgęs ilgą teisėsaugos ranką ir nenorėjęs turėti papildomų reikalų su įvairiais valstybiniais organais, nustūmiau užsislėpusį mentą į pilko sniego pusnį ir pasileidau bėgti, palikdamas visas prekes už nugaros. Būtų mentas gudresnis ir nešvaistęs laiko visokioms oficialioms chuinioms, galėjo iš karto mane sučiupti ir padaręs alkūnės svertą nuginkluoti ir priduoti į mentūrą, kas berods buvo jo pagrindinė užduotis. Laimei, turgelininko tašę buvau prisikabinęs prie savęs, todėl keli šimtai dolerių liko su manimi. Visas turgus sureagavo pamatęs kaip dedu į kojas.

– Viešpatie, mafijozai vėl Dumauską pjauna! – klykė pusdurnė boba prekiavusi medumi ir sovietinėmis lėlėmis.

Širdžiai mušant gerokai virš dviejų šimtų dūžių per minutę, akyse susidarė tunelinis vaizdas. Bėgau kaip žirgas per Sartų lenktynės tolyn, net negalvodamas ką reikės daryti vėliau, kaip prekiauti po visko, kur slėptis. Daug metų praėjus po šio įvykio, atmintyje dėliojau savo maršrutą, svarsčiau galimybes kur galėjau pasukti ir kaip kitaip pasielgti. Labai gaila, tačiau sprukdamas nuo mento nepagalvojau, kad jis greičiausia buvo ne vienas ir turėjo naparniką. Kaip koks Gerkanas Semyras ir Tomas Kralikas iš kobros vienuolika.

Lėkdamas pro rusų vaistinę, kur be recepto dar dabar parduoda pensininkėms ksanaksą, pasukau į dešinę, kas ir buvo viena iš didžiausių tos dienos klaidų. Pirmoji, kad pats kone pasakiau iš kur „klientas“ gavo kontaktus apie mane, o antroji, kad pasukau būtent į dešinę, parkingo link. Parkinge stovėjo juodas pirmas golfas, kurį kaip maskuotę naudojo spekuliantus gaudę policininkai. Tomas Kralikas, kaip aš jį dabar sugalvojau vadinti, laukė savojo Semyro ir atsirėmęs į mašiną krapštė nosį. Man, nesportuojančiam ir nepratusiam prie tokių širdies dūžių, savaime suprantama, tokios aplinkos detalės nekliuvo, dėl to buvau lengvai pagautas ir paverstas ant žemės.

– Paleisk, bledyna, mane mentai gaudo! – rėkiau ant žemės besispardydamas.

– Oi, tai labai gerai, Kostai, – vaipėsi užsislėpęs policininkas.

– Chu… oi bliat… chu… chu… – po kiek laiko dusdamas atbėgo tas klientas, Semyras. Profilaktiškai gavau vieną iš kojos į šonkaulius, kaip tais laikais ir buvo būdinga. Mentas į mašiną įsimetė tris kasetes. – Nu, bledyna, už šituos filmukus tai sėsi ilgam, – gąsdino jis mane.

Savo naparnikui liepė per raciją paskambinti centriukui ir kažkam paimti visas mano pardavinėjamas neapskaitytas, vogtas ir kontrabanda įgytas prekes. Telaimina Dievas man padėjusias turgaus bobeles. Pasirodo, pamačiusios įvykusią dramą, jos greitai susiprato ką reikia daryti ir įvykdė visų turgelininkų sutartą planą „spekulianto išdaiga“. Moterėlės tarpusavyje išsidalino mano produkciją ir suslapstė – kas pasidėjo pas save, kas nunešė į konspiracinę vietą, kas dar kur nors nukišo. Daržovėmis prekiavę diedai sušoko išnešti manąjį prekystalį į dirbtuves. Net sargas prisidėjo, nors ir turėjo šokių tokių problemų su prostata.

Atvažiavę mentai surinkti įrodymų apie vykdomą nusikalstamą veiklą liko durniaus vietoje. Turgaus prekeiviai apsimetė, jog nesupranta ką šie kalba, nes niekas nieko nematė. Tiesa, prie pat manęs prekiavę spekuliantai sakė matė, kaip išneša mano daiktus kažkokie chandžiulnykai, suprask, kažkas atbėgo ir prekes išgraibstė. Esu amžinai dėkingas šiems žmonėms.

Kol prekeiviai gelbėjo mano prekes, užrištomis akimis buvau vežiojamas po Kauną ir Kauno rajoną. Mentai liepė prisipažinti, kitaip pakas duobėje. Nedrįsau jiems sakyti, kad dar ne tokių gąsdinimų esu girdėjęs. Vietoje to, vadovavausi devyniasdešimtųjų varkisto kodeksu ir su man metamais kaltinimais nesutikau apsimesdamas kvailiu. Policijai atsibodus mane vežioti buvau nugabentas į policijos komisariatą kuriame iš manęs dar kiek pasityčiojo – vadino negrų ir gėjų filmų mylėtoju, remdamiesi ta „Sralnik“ kasete vadino mane šūdžiumi. Areštinėje praleidau keletą dienų, per jas nieko įdomaus neįvyko. Tik girdėjau, kaip sargas naktį buvo įsijungęs vieną iš mano kasečių.

Taip pat pavyko nugirsti, kai tyrėja, ar kas ten per viena, sakė, kad trūksta įrodymų, nes iš turgaus šitam bėdžiui visus daiktus išnešiojo vagys. Žinoma, iš pradžių sunerimau, bet šventai tikėjau mūsų turgaus bendruomene, todėl dėl savo šmutkių buvau ramus.

Jau nebežinau kelinta diena buvo, gal penkta, kai mane išsivežė į kitą komisariatą, nusivedė į kabinetą ir pasodinę ant taburetės prieš kažkokius teisėjus liepė pasakoti kaip aš atsidūriau areštinėje. Net neklauskite, nepasakysiu nei kokių pagrindu mane teisė, nei kelintos instancijos teismas buvo, tikrai tokiomis smulkmenomis neapsikroviau, tiesiog norėjau, kad kuo greičiau mane paleistų ir negaučiau ilgų metų sroko.

– Matot, esu nepasiturintis žmogelis, vos suduriantis galą su galu, pamaniau pagerinsiu savo finansinę situaciją ir parduosiu keletą rūbelių. Juos pirkau Gariūnuose, mažais vienetais, tikrai nesu stambus spekuliantas.

– Jūsų kožos, džinsai ir megztiniai mūsų nedomina, – nukirto teisėja, ar tai prokurore. – Pilieti, Kostai Dumauskai, kaip pas jus atsidūrė video kasetės kuriose atvaizduojami itin šiurkštūs lytiniai aktai?

– Pirkau Gariūnuose, – pamelavau, iš tikrųjų viską veždavau per vieną draugelį iš Lenkijos. – Pas tokį Borisą, – nurodžiau tokį storą vaflį iš dar senesnių laikų, kurio nekenčiau ir kuris, žinojau, vertėsi tokio turinio vaizdajuosčių pardavimu ir nuoma.

– Taip, prašau išsamiau.

– Pirkau keletą rūbelių perpardavimui ir prie manęs pristojo minėtasis Borisas, kad neva privalau pirkti jo kasetes, kitaip gyvas iš Gariūnų neišvažiuosiu, – pamelavau.

Prokurorai, teisėjai ir kiti klapčiukai susižvalgė ir susilinksėjo, neva žinojo tokį atvejį. Ta vyriausioji paklausė kiek laiko tuo verčiausi, tai nesumelavęs pasakiau, kad pusę metų. Į atsakymą kodėl teikiau rekomendacijas policijos pareigūnui ir sulaikymo metu jį nustūmiau į pusnį, atsakiau, kad neturiu atsakymų, labai gailiuosi savo veiksmais, suaugusiųjų turinio vaizdajuosčių pardavinėjimas buvo didelė klaida ir juo daugiau nesiimsiu.

Sekė įvairūs moralai, grūmojimai pirštu. Buvo netgi atvykęs ir tas pats mentas Semyras, kuris pateikė tiesos neatitinkančių faktų, kaip neva aš jam rodžiau visą asortimentą. Paprašęs pateikti konkrečius įrodymus, visi tik skėsčiojo rankomis ir žiopčiojo, kaip ką tik taburetę po savimi nusispyręs be kelių sekundžių pakaruoklis. Visa teisiančioji grietinėlė išėjo pasitarti ir paliko mane vieną su mane atvedusiais nepažįstamais policininkais.

– Blecha, pasisekė tau, – tarė vienas jų.

– Kodėl?

– Gerų filmų pasižiūri kartais, – užpavydėjo jis.

Į patalpą grįžo teisėja ar tai prokurore. Galvos linktelėjimu ji leido mane lydėjusiems policininkams išeiti ir pasilikome dviese.

– Taigi, visi pasitarėme ir nusprendėme, kad už smulkaus mąsto spekuliaciją jūs esate nuteisiamas savanoriška 500 dolerių dotacija teisėjų tarybai, o policijos pareigūnui, kurį sužeidėte, 100 dolerių, – iš galvos paišė skaičius moterėlė.

– O jeigu nesutiksiu? – pasiteiravau.

– Tuomet vyks oficialus teismas su oficialiais kaltinimais ir pagal baudžiamojo kodekso straipsnį greičiausia sėsite į kalėjimą.

– Gerai, tuomet, grąžinkite mano daiktus ir čia pas jums duosiu pinigus.

Moterėlė iškišo galvą pro kabineto duris ir per keletą minučių atsirado mano pederastkė. Pravėręs vyriškąjį rankinuką pamačiau, kad jame kažkas kuitėsi, bet baksų niekas nečiupinėjo. Atskaičiavęs dolerius, su apmaudu tariau teisėjai:

– Atleiskite, ponia, bet turiu tik 470 dolerių, ką dėl kitų? Gal kurią dieną jums atvežti? – tariau sunerimęs, nes tikrai nenorėjau tikro teismo proceso.

– Jeigu neturite, tai darome taip, – pamąsčiusi tarė teisėja, – paimsiu aš tuos 470 dolerių, 100 dolerių duosiu policininkui už žalą, o 370 dolerių auką jūsų vardu padėsiu į teisėjų tarybos fondą.

„Ne tam žmogui meluoji, blet“ pamaniau.

– Sekantis dalykas, ką turėsite padaryti, tai štai ant lapo uždėti savo parašą ir vykdyti įsipareigojimus. Nesistebėkite, čia normali vakarų Europos praktika, – patikino ji, man bukai spoksant į spausdinimo mašinėle išbelstą lapą, – čia parašyta, jog sutinkate tris mėnesius po 20 valandų per savaitę vykti į pasirinką įstaigą ir ten atlikti viešuosius darbus.

– Kas yra viešieji darbai? – paklausiau, nes tuometinėje teisminėje praktikoje tokio dalyko man rodos net nebuvo.

– Jūs turėsite atidirbti numatytą valandų skaičių neatlygintinai vienoje iš įstaigų, – paaiškino kyšininkaujanti europietiškų pažiūrų teisėja.

– Tai čia kaip į normalų darbą vaikščioti? Už ką čia taip? – vis dar nesupratau.

– Už jūsų padarytus nusižengimus ir pinigų trūkumą sumokėti baudai.

– Tai aš pinigus galiu ir ryt atnešti, – paaiškinau.

– Ne, pinigų reikia dabar, nes… – užsikirto kyšininkė, – nes verčiasi metai ir mums reikia tvirtinti biudžetus. Be to, atsisakymas reikštų taikos sąlygų nesilaikymą ir teismą patraukiant jus baudžiamojon atsakomybėn.

– Gerai, tai kur man ten reikės atidirbti? – paklausiau susitaikęs su lemtimi.

– Gali pasirinkti iš senelių namų, slaugos namų arba vaikų namų, – išdėstė sąlygas ji.

Giliai atsidusau ir permąsčiau ką pasirinkti. „Su seniais būti nenoriu, su apsišikusiais ligoniais irgi, gal tada su vaikais pabandyti, gi vis tiek aš dar kaip ir prie jaunimo“ pamaniau ir užrašiau nurodytos įstaigos pavadinimą tame nelabai legaliame dokumente. Teisėja pasiėmė šaibas ir atėjęs policininkas man nuėmęs antrankius išstūmė laukan. Vėl buvau laisvas.

Nors pagalvojus, nebuvau visiškai laisvas. Tris mėnesius po keturias valandas turėsiu arti vaikų namuose, bet kas gi ten turėjo būti sunkaus? Bent jau taip galvojau.

Šiek tiek buvo pikta, kad dolerius iš turgelininko pederastkės gražino, bet kasečių po šiai dienai niekas neatiduoda.

\*\*\*\*\*

Na tai štai, mielieji, savo įžangą apie vaiknamio istoriją baigiau. Sekančią savaitę įkelsiu kitą istorijos dalį, kurioje atskleisiu daugiau detalių. Žinoma, galite tapti mano rėmėjais Contribee arba Patreon ir viską perskaityti vienu kartu, nelaukiant kada įkelsiu sekančią dalį. Būkit geri, paremkite seną krieną, vargintą teismuose už nieką!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02W19LHK9jKCLSVHPYuDeZ44FbP211J9yYniu2worm4rTfTVNcM3ytfGs3sncUa6aml)