Sekta 3/4

Brangūs sektantai, sveiki sugrįžę į trečiąją istorijos dalį, kurioje planuoju papasakoti apie religinių fanatikų taip lauktą gimtatikybinės meditacijos centro išgalvotą fiestą, pavadinimu „Saulėgrįžos šventė“. Praeitose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/r8lt1w/sekta_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/rdv914/sekta_24/)) papasakojau kaip ten papuoliau, kas ta organizacija, kokias gavau pareigas ir daviau mažą užuominą kas ten toje šventėje turėtų dėtis. Na, gal pratęskime?

Išaušus šventės dienai, gruodžio dvidešimt pirmai, statistinis devyniasdešimtųjų namų ūkis pradėjo dairytis kuo papuoš savo Kūčių, po to ir Kalėdų stalą. Atsakingesnės šeimininkės, turėjusios garbę pašerti pusę giminės, tokiu metu jau pradėjo pjaustyti virtas bulves į taziką baltai mišrainei. Po truputį artėjome prie taip ilgai laukto švenčių meto, kuomet minėtosios moterys praleis ateinančias dienas ant kojų virtuvėje be jokios užuojautos ar pagalbos iš sutuoktinio, nes pasak jų tai bobiška. Giminės, aišku jau grįžtančios namo, sakys „ne Danutei gaminti valgyti, ne veltui Jeronimas taip geria“ arba „kaip taip galima supisti silkę?“. Per žiemos saulėgrįžą, ant kurios visi buvo bybį padėję, vyrai Kalėdų laukė aludėse arba garažuose, bandydami prie bonkos galvoti ką padovanoti tam išpyzdėjusiam vaikui, gal dviratį, gal įrankių komplektą, o gal nieko. Vaikai, nesvarbu kokio amžiaus, džiaugėsi mokyklos atostogomis – sniege maudė merginas ir jaunesnius vaikus, lipdė iš sniego bybius ir sniego senius, sprogdino fejerverkus pirktus iš priduotų tėvo alaus butelių. Aš, Kostas Dumauskas, tą žiemos lygiadienį prabudau su jaudulio drugeliais pilve, kurie niekur nedingo pasėdėjus su cigarete išvietėje.

Mūsų, na sakau mūsų, nes vadovas jau buvau aš, gimtatikybinis meditacijos centras, tikėjęs į kažkokius indo–arijus, kosmines energetikas, Lyderį Juozą, svastikas ir kitas chuinias, bruzdėjo nuo pat ryto. Prisiminęs dručkės Buhalterės užuominas, kad reikės santykiauti, nusiprausiau. Visą dieną pratrepsėjau namuose ir vakarop, kada ir turėjo prasidėti šventės oficialioji dalis, aplankiau savo aveles, turėjusias plušti nuo ryto aušros iki vakaro žaros, na truputį po žaros, nes anksti temo.

Lyderio Juozo, dabar jau išvykusio į Kaliningradą, iš bobulės pagrobtas namas ūžė, sektantai ruošėsi didžiausiai metų šventei. Ant langų, nors iš vidaus buvo nutįsusios raudonos užuolaidos slėpusios šio namo veiklą, buvo iškabinėtos snaigės, labiau priminusias svastikas, šio meditacijos centro simbolį. Šilainių mikrorajono gyventojai šį namą vadino „durchata“ arba „sektanamiu“. Dabar pamatę ant langų tas baltas snaigutes pradėjo galvoti dar daugiau pravardžių, bet išpuolių nerengė, mat buvo vieša paslaptis, kad organizaciją finansuoja rusų pinigai ir net Prarabo chebra nelenda prie sektanamio.

Viduje atrodė, kad būtų prisnigta – snaigių buvo pilni namai, įvairaus dydžio iš popieriaus iškirpti ornamentai siūlais pakabinti nuo lubų, ant užuolaidų, sienų. Namuose taip ir nesisklaidė jaukios prikūrentos pirkios kvapas. Jeigu nebūčiau žinojęs kas čia per vieta, būčiau pasakęs, kad vyksta giminės suvažiavimas prieš Kalėdas. Tyliai vis dar su dublionke iš lėto slinkau po plušančius namus. Jaunimas, tiek vaikinai, tiek merginos, baiginėjo kabinti dekoracijas, moterys nešiojo padėklus ant grindų (chren znajet kodėl, bet turėjome valgyti ant žemės kaip kokie šunys), bobulės su priešmirtiniais vyrais repetavo giesmes. Durchatoje buvo jaukus sujudimas. Buhalterė lakstydama ir koordinuodama žmogiškuosius išteklius, netyčia mane užkabino pečiu ir išsigando. Pagal taisykles, Lyderiui įėjus į patalpą pirmas jį pastebėjęs turėjo paduoti komandą įspėjančią apie Lyderio atvykimą ir visi susirinkti į vieną vietą, na visai kaip ruskių armijoje.

– Šviesusis Lyderi Kostai, širdingai apgailestauju jūsų nepasitikusi, – griuvo ant kelių Buhalterė.

– Nurimk, Jekaterina, – stačiau tą kliuksinčią šaltieną ant kojų, – dovanoju šį kartą, – atsakiau ir nuvijau ją ir visus kitus tęsti savus darbus.

Praėjęs pro išpuoštą seminarų salę–salioną, užėjau į ofisą atstojančias pagalbines patalpas su tikros odos krėslu, bariuku, ąžuoliniu stalu ir kitais malonumais rodančiais, kad čia gyvena bosas, arba šiuo atveju Lyderis. Ant tuščio stalo demonstratyviai buvo paliktas Juozo laiškas su kirilica suraitytu užrašu „Alanis Centrujolis“, kas šitos butaforinės religijos kalba reiškė „Visiškai slaptai“, ar tai „Tiktai vadovui“. Sava dublionkę apvilkęs kėdę atsisėdau ir praplėšiau voką. Laiško viršuje, kaip pas kokius egiptiečius, buvo užrašytas prakeiksmas – „Jeigu skaitysi, nušalsi lyties organus ir patirsi pačią didžiausią gėdą“, kas galbūt turėjo nuo skaitymo atgrasyti atsitiktinį sektantą atplėšusį voką. Laiške buvo rašoma:

„Sveikas, Kostai, nekreipk dėmesio į prakeiksmą, čia tiems debiliukams.

Jeigu skaitai šitą laišką, vadinasi aš jau išvykęs į kitą meditacijos centrą Kaliningrade. Saulėgrįžos šventė, tai kaip čia tau nesumelavus, dovanėlė tau, kad apsiimi pavaduoti mane šiuo pavojingu metu. Teisėsauga pradėjo domėtis mūsų organizacija, atseit mulkiname žmones. Tavo būvimas vyresniuoju šioje šventėje, gal kiek nugesins milicininkų norą užraukti šią veiklą, tau sakant, kad tu tik pavaduoji mane. Jeigu pasodins, ištrauksim. Svarbiausia nekalbėk apie jokius barmalėjus, lotinizacijas ir taip toliau, sakyk kaip yra – pasodintas laikinai būti vadovu. Sakydamas, kad ši šventė yra dovanėlė turėjau mintyje tai, kad saulėgrįžos šventė yra niekas kitas kaip tik pisimosi šventė, jeigu dar nesupratai. Tu, Kostuli, būsi šios šventės pažiba, galėsi išsirinkti bet kurias 9 mergeles ir jomis naudotis.

Šventės pradžioje Jekaterina tau paduos tekstą kurį turėsi paskaityti, o po to paskelbsi tostą vaišių pradžiai. Paėdęs padarysi su visais čerką ir išsirinkęs mergeles pareikši „Jaunos merginos paliktos mokytis maldos žodžio“. Ant pakylos išstatysi jaunus pirmo–antro lygio šlovintojus ir liepęs šiems nejudėti nuvysi visus likusius į antrą aukštą giedoti giesmių iki paryčių, pakol šliopinsi jaunas, tavo išsirinktas mergeles jaunų bernužėlių akivaizdoje. Nenustebk, jeigu visos moteriškės mėgins tau šiandiena įsiteikti. Visos šios likimo nuskriaustosios nori šlakelio vyro.

Tiesa, nei vienas bernelis negali užmigti ir burbėti. Jeigu ką, turi teisę nuvyti tenkinti pensininkių. Jeigu netiki, seifuke sudėtos visos narių rašytinės sutartys, kur net pabraukta „šlovintojas besąlygiškai paklūsta Lyderiui“. Iš bėdos pažadėk, kad per kitą saulėgrįžos šventė tikrai galės nusirišti celibato juostą ir dulkintis.

Tavo teisės ir pareigos tokios, kad ir pats turi išlikti aktyvus iki kol patekės saulė. Stalčiuke palikau porą rusiškų tablečių, jeigu prireiks.

Neduokdie susipisi – iškasiu iš po žemių. Sėkmės!

Šeštojo lygmens šventikas Lyderis Juozas,

arba tau – Joškė“

Geidulingai sulanksčiau laišką ir įsikišau į kelnių, kurias už kelių valandų nusiimsiu visai nakčiai, užpakalinę kišenę. Iš bariuko išsitraukiau Ararato ir ant drąsos išgėriau stikliuką, kurio viduje likusius lašus vienu mostu nupurčiau ant kilimo, kad nereikėtų plauti.

– Geraširdingasis Karaliau Saule, – tyliai įsmukusi į biurą kreipėsi Jekaterina–Buhalterė, – avelės pasiruošusios šventei.

Išėjęs į pagrindinę salę pasijutau lyg Dievas, koks tądien ir turėjau būti: prieš mane stovėjo bene septyniasdešimt eretikų, patikėjusių kažkokiomis rusų kalba parašytomis pasakaitėmis apie naujojo amžiaus religiją pagrindžiamą tiktai pasakymu „va, paskaityk, taip parašyta“. Atsistojus ant pakylos Jekaterina atvertė knygą, kur raudonai buvo apvedžiotas tekstas užėmęs pusę puslapio.

– Avys, kartokite kartu su manimi, – skaičiau iš gimtatikių pagrindinės maldaknygės, kurią tuojau suskubo atsiversti ir mano avelės, – saulėgrįžos naktį tylią, – disonuojančiais balsais aidėjo karalystės salė, – tavęs aš Dieve lauksiu. Už lango žmonės žudos, danguj pabertas auksas, – kartu skaitėme „Saulėgrįžos maldą“, kurios žodžiai buvo tokie patys kaip 1990 metų Tomo Augulio daina „Kalėdų naktį tylią“, tik čia matyt Juozas perdarė žodžius pagal sektos poreikius. Avys buvo per kvailos, kad žinotų šią dainą, o tie kurie žinojo buvo nepavojingi – šiems jau senai buvo išplautos smegenys dėl populiariosios kultūros darančios žalos. – Tą naktį tą naktį tą naktį, kai sniegas už lango žibės, – baiginėjome maldą, – Aš noriu, kad tu man uždegtum, meilę Lyderiui ant mano širdies.

Atlikus maldą ėjo mano sveikinimas iš knygelės, kurio žodžiai, man kaip pasauliečiui, neturėjo jokios reikšmės:

– Algido sabechnis, beziluškis. Kuatro atvyko, uno Kaunensis. Centuris, uno centrujolis, – dariau iš žodžių nesupratimo pauzes, bet sektantai puikiai viską suprato ir plačiomis šypsenomis maldavo tęsti. – Ašena alfa, uno polemis centrujolis. Monsi kabalie, monsi marti. Nurus aktus ichturus alikurus mirus alsichtus moris, centuris mirus. Kartos skatartus sūhos! – blioviau iškėlęs rankas visiškoje sektantų ekstazėje.

Nežinau kaip jums, bet aš dar dabar nesuprantu tų žodžių reikšmės, viską aklai suskaičiau iš sektos knygos. Jeigu norit daugmaž susigaudyti kaip šis sveikinimo žodis nuskambėjo, pažiūrėkite „Farų“ laidą apie Saulės Dievą, greit pagausite kame esmė. Nenustebčiau, jeigu tas vyriškis buvo irgi iš kokios nors gimtatikybininkų sektos, nes žodžiai vos ne vienas prie vieno kas buvo išrašyta maldaknygėje. Keliais pirštų kilstelėjimais nutildžiau bandą ir po Buhalterės dirigavimo paklausiau kokų penkių giesmių lietuvių ir rusų kalbomis. Saulės Dievo kalbos daugiau nebuvo. Pagiedojus pakviečiau sektantus pavalgyti, ką ir padarėme – maistas buvo sukrautas ant grindų už mūsų nugarų.

Pagal tradicijas pirmas turėjo pradėti valgyti vyriausias, šiuo atveju aš. Atsisėdus ant medinių grindų lyg susitarus pradėjo sėstis pagal hierarchiją ir kiti – Buhalterė, kelios keturiasdešimtmetės antro lygmens šlovintojos milfės, antro lygmens bobulės, diedukai, antro lygmens mergelės, keli bachuriukai ir galiausia pirmojo lygmens niuchai šlovintojai bernužėliai su tautinėmis celibato juostomis ir jauniklės panelės. Mano didžiakrūtė Daivutė buvo antrojo lygmens.

Kad jūs žinotumėte kas per puota vyko. Palendricos, vyniotiniai, rūkytos dešros, baltos mišrainės, šaltienos, zelcai, kiaulės liežuviai ir kiti slavų tautų kulinariniai šedevrai man buvo vos ne grūdami burnon. Visi norėjo įsiteigti Lyderiui Kostui, visi norėjo papulti tarp dangiškojo devintuko, praleisiančio šią naktį besikrušant. Buhalterė net nepajudino savo maisto, viską atidavė man. Debiliškos šypsenos savininkė Daivutė matyt buvo užtikrinta, jog pasirinksiu ją, todėl tik simboliškai pasiūlė stopariką želatinos. Jaunos merginos, matyt norėjusios kitokios dešros negu Juozo birka, kaip įmanydamos stengėsi užgrūsti mane maistu ir komplimentais „koks jūs stiprus“, „koks jūs kilnus“ ir taip toliau. Bernužėliai irgi ne ką mažiau atsiliko, bet tikiuosi tik dėl to, kad norėjo būti viršesni ir savo draugelių akivaizdoje rurinti merginas, o ne dėl to, kad atsiduotų man. Pusakliai diedokai irgi norėjo pažiūrėti šios nakties spektaklį, vienas kaip auką pasiūlė užrūkyti cigarečių „Prima“ be filtro. Tik bobulės per daug nesilyzino, joms svarbiausia buvo melstis, o ne kruštis iki paryčių.

Visiems būnant pilnais pilvais, nenumaldomai artėjo kulminacija – Dangiško devynetuko pasirinkimas. Daugmaž buvo galima nuspėti, kad dalyvaus visos aštuonios jauniklės, tos kurios dar buvo negimdžiusios. Į laukinio sekso traukinį mėgino įšokti ir nusivylusios milfės, nuiminėjo kojines ir žadėjo išplauti – tik tiek tegalėjo pasiūlyti man sočiam, išgėrusiam ir parūkiusiam. Viena po kitos nuėmė puskietes kojines, nuvilko baltą mantiją, žalią spekulianto švarką, džinsus.

– Kad jau nekantraujate, skelbiu saulėgrįžos pradžią!– su vienais marškiniais ir glaudėmis tariau vyresnio amžiaus moterims besagstant man marškinius. – Tu, Daivute, tu ir tu, – kaip koks gestapo šliužas rinkausi jaunas merginas, vyresnio amžiaus moterėlėms rodydamas pirštu į kairę, nepatekusiųjų pusę. Išsirinkęs visas jaunikles, sadistiškai žiūrėjau į maldaujančiomis akimis žiūrinčias našles ir vyrų užguitas moterėles, kurioms niežėjo ne ką mažiau nei tiems likimo dovanotą celibatą priėmusiems pacukams su tautiniais diržais ir nusiminusiais žvilgsniais. – Jekaterina, nors ir pirmąją dieną akivaizdžiai rodei panieką man, tave vis tiek priimu į Dangišką devynetuką, – daviau malonę Buhalterei, ši net cyptelėjo iš laimės. – Jaunos merginos bus paliktos mokytis maldos žodžio! – įsakiau visai sektai kaip laiške rašė Juozas.

Pensininkės su savais vyrais ir gyvenimu nusivylusios, bet smarkiai Viešpatį mylinčios moterėlės užlipo į antrą namo aukštą kur turėjo melstis ir giedoti ligi paryčių. Kol nusiminę pistūsius virš lūpos nešiojantys vyriukai rikiavosi priešais pakyla, aštuonių nuostabių ir vienos stambokos moters buvau nurenginėjamas gana paskubomis. Kažkokiai minimalios romantikos dėlei šviesos buvo užgesintos, išdygo uždegtos žvakės ir smilkalai.

Jau stovint nuogam, tokį koks sukūrė Viešpats, apžiūrinėjau šios nakties mergeles trumpomis baltomis suknelėmis. Sukomandavau nusirengti, ką jos padarė per porą akimirkų.

„Ačiū, Juozai, tvajumat“ tarstelėjau žvilgtelėjęs į man už nugaros žiūrintį, kiek besišypsantį jo portretą.

Turbūt pirmą kartą pamatę nuogą moterį, aišku išskyrus savo mamas, visi dvidešimt jaunuolių žagtelėjo.

– Cit, salagos! – įsakiau sovietų armūchoje išmoktu balsu.

– Kilnusis Lyderi Kostai, – kreipėsi tas maištininkas apie kurį pirmai buvau užsiminęs, – Lyderis Juozas sakėsi, kad šią saulėgrįžos šventę ir mums atiteks gabaliukas… Mergelės Marijos, – taręs jauniklis nuraudo.

– Šunie, – kreipiausi į pirmo lygio šlovintoją, – kitais metais gal ir gausi gabaliuką, o šiais metais stovėsi ir žiūrėsi. Jeigu bent vienas jūsų cyptels, nepabijosiu ir nuvesiu tenkinti pensininkių, aišku? – kreipiausi į jaunimą taip kaip buvo nurodęs Lyderis savo laiške. Juozas, matėsi, kad tarnavo sovietų armūchoje, žino kaip bendrauti su hierarchiškai žemesniais.

Atsisukus atgal į tas aštuonias tulpytes ir vieną bijūną, varpon plūstelėjo kraujas. Na, nepasakyčiau, kad jos visos buvo kažkuo labai išvaizdžios ar ypatingos, esu turėjęs ir geresnių, tačiau žinant, kad visos devynios buvo skirtos tiktai man, todėl priekaištauti neturėjau teisės. Visas surinkau į krūvą ir atlikau patikrą kaip tikras medžiotojas, gyvulių apžiūrinėtojas. Turbūt pamenate, istorijoje apie Vestuves pasakojau, kad nesu menkinęs moters lovoje? Šį kartą nusprendžiau būti vriednas, visai kaip tose matytose sekso kasetėse, pirktose turgelyje.

Nužiūrėjęs savas moteris, liepiau visoms atsiklaupti rakėmis tiesiai į Juozo portretą ir į jaunus bernelius. Tikrindamas merginas iš galo, kiekvienai per nugarą lengvai sudaviau kumščiu, atseit, kad išsiriestų. Mano, kaip vyro, ego buvo patenkintas tuo, jog šios visos buvo pasiruošusios santykiauti – visų makštys buvo drėgnos ir žvakių atspindyje net blizgėjo.

Kiekvieną jų asmeniškai pastačiau ant kojų ir pati pirmoji prisistatė, kad yra vardu Danguolė, bet burbtelėjus, kad man neįdomu kiekvieną pražiodžiau, ir sukišau pirštą gerklėn kiek įmanoma giliau, tikrinant gebėjimus. Apžiūrėjęs dantis, kiekvienos krūtis nugraibiau lyg kedenčiau pagalvę. Nei viena nedrįso iš skausmo aiktelėti. Ilgiausia užtrukau ties Daivute, ši amazonė galėjo didžiuotis, jog buvo apdovanota Dievulio tarp vidutiniokių B dydžio krūtinių. Buhalterę irgi iš mandagumo patikrinau ir įvertinau visai neblogai, uždėjęs kiek nutįsusias krūtis atgal ant pūpsančio pilvo.

– Ateikit ir darykit ką norit, – tariau lyg būčiau sapne ir jaunos merginos pripuolė artyn, ištroškusios tokio pat jauno kūno.

Su Daivute bučiavausi, Danguolė ir dar kažkokia ačkariobla bučiavo man kaklą, dar kitos glostė kūną, o likusios tenkino mane apačioje burnomis. Matyt Juozas buvo išmokęs kaip tai daryti, nes dažniausia tokios išvaizdos merginos kaip šios, lovoje nieko nemoka daryti, ką kalbėti apie oralinį seksą. Lyg netyčia žvilgtelėjęs žemyn pamačiau tai, ko net sekso kasetėse nebuvau matęs – vyro ištroškusios moterys krykštavo, vos ne stumdėsi kuri galės paragauti Lyderio kūno, arba kaip aš išgėręs bare pasakodamas šią istoriją sakau „Kosto Gralio“ che che.

Pasijutau kaip ir rojuje ir teko prisėsti. Besilaižant su kita mergina, dešinė ranka maigė dar vienos krūtis, o kairė ranka žaidė kitos merginos lytinėmis lūpomis. Moterys sukamaisiais lūpų judesiais šveitė kotą lyg išprotėjusios ir neilgai trukus pajutau kylančią Dievišką esybę, gyvenimo syvus, arba kitaip sakant, spermą.

– Panelės, aš tuoj, – bandžiau stotis, kad iš mandagumo užbaigčiau kokioje nors krikščioniškoje vietoje, ant krūtų ar sėdmenų, bet gana grubiai buvau pasodintas atgal.

Daivutė nustūmusi konkurentes maloniai sugriebė už sėklidžių, ir susikišo visa manąją krapylą iki galo, iki pat savų glandų ir šiek tiek toliau. Nepamatavusi iš pažiūros ne pačios ilgiausios ylos šiek tiek springtelėjo, bet kolegės atsikeršijo ir prispaudusios šiosios galvą leido jai springti toliau, o man neliko nieko kito kaip galop užbaigti vidun. Iš malonumo net vaitojau, o moterys net neketino liautis ir žadino manąjį kareivį kilti naujam budėjimui į sargybos bokštą. Kažin ar kas yra gyvenime turėjęs tokį malonumą, bet tikrai galėčiau jį sulyginti su tuo maloniu jausmu kai esi išvykęs kažkur ilgam laikotarpiui kur nėra galimybės išsituštinti ir galop po trejų dienų tai padarai padoriame tualete. Žvilgtelėjau į laikrodį, tebuvo po dešimt dvylika. Tik dabar išgirdau, kad virš mūsų, antrame aukšte, moterėlės kaip giedorkos bliovė visokias nesąmones. Kariui pabusti į budėjimą buvo sunku.

– Garbusis Lyderi Kostai, – inkščiančiu balsu tarė salaga su styrančiu kotu kelnėse, – maldauju ir meldžiu jūsų, leiskite nueiti bent į lauko tualetą nudaužyti. Meldžiu jūsų, būkite supratingas. Po tokių vaizdų aš negaliu kentėti…

Visas malonumas išgaravo ir liko tiktai pyktis.

– Ach tu, pyzduk, nori eit smaukytis? Nieko nereiškia duoti įžadai mūsų religijai? – nustūmęs moterėles subaubiau.

– Ai kas tie įžadai, va pažiūrėkite, visi mes čia norime pistis, – pasakė tas pats maištininkas, kuriam po viso šito vaizdo hormonai užvaldė praplautas smegenis. Iš ties, vyrukai stovėjo susikūprinę, kad bent kiek nuo vienas kito paslėptų erekcijas.

– Gerai, tuomet pyzdini į antrą aukštą tenkinti bobučių, – įsakiau.

– Ne ne, gal visai čia pasiliksiu, – spyriojosi išsigandusiomis akimis pacukas.

– Eisi ragauti senų bobų, jobani vrot, – griebiau amžiną pirmo lygmens šventiką už gerklės ir į šlaunis besidaužant suglebusia varpa nuvedžiau jį prie laiptų ir spyriu paraginau lipti aukštyn. Jaunuoliui nenoriai, keturiomis lipo viršun. – Dar bus norinčių eiti smaukytis į tualetą? – paklausiau sugrįžęs į malonumų salę, žiūrint Juozo portretui tiesiai į mane. Tyla reiškė, jog nei vienas nenorėjo tenkinti pensininkių našlių antrame aukšte.

Paaukotas jauniklis matyt kurį laiką bijojo eiti tiesiai pas jas, nes džiaugsmingas klegesys ir dar garsesnės giesmės pasigirdo tiktai tada, kai merginos pagaliau užkūrė mane antram raundui – maždaug už penkių minučių. Moterys buvo supratingos – pirmiausia patenkino mane, bet dabar jau vairavo mano varpą link ant kėdės išsirietusios Buhalterės makšties, pagal hierarchija aukščiausiame laiptelyje buvusios moters. Na ir ką, ir pamylėjau aš tą gerokai vyresnę moterį ir varpa tikrai nenudžiūvo. Jeigu jauni vaikinai nebijotų pamylėti vyresnių moterų, gal mažiau būtų tų piktų, ant viso pasaulio nepatenkintų tetų ieškančių rusiškų straipsnių apie visą skiepų tiesą ir besidalinančių ant savo feisbuko sienos tų šlykščiai raudonų rėmelių su kačiukais ir užrašais „Geros dienelės, skanios kavytės“ arba organizuojančioms basus mitingus prieš chren znajet ką, kur niekas nesusirenka. Suteikęs laimingą pabaigą Jekaterinai palikau ją sėdėti ant kėdės iš malonumo besipurtančiomis kojomis ir besiklausančiai kone rėkiamų religinių sektos giesmių lyg norinčių užmaskuoti kitus garsus.

Gal pabaigiame šį kartą, ką? Visai reikėtų ir man užbėgti į tualetą kaip tam jaunuoliui, sakykime, nes senai buvau, che che. Žinokite istorija tais lytiniais aktais nesibaigė, oi ne. Sekantį kartą susitinkame čia pat už savaitės, per Kalėdas, papasakosiu kaip viskas pasibaigė. Žinoma, jeigu patys norite bėgti į tualetą, nes nenulaikote varpos iš smalsumo kuo čia viskas baigsis, visada galite tapti rėmėjais sektose Contribee arba Patreon. Būsiu pats laimingiausias, laimingesnis negu per tą žiemos saulėgrįžą.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/379137860701385)