Vaiknamis 2/4

Esat kas gavę viešųjų darbų? Ką reikėjo daryti? Rinkti pakelėse nutrenktus katinus, valyti senukams subines ar barstyti druską ant kelių ir po to pasislėpus su kelininkais buchalinti šnapsą kur nors už stotelės? Spėju nėra nusikaltėliu tarp mūsų, todėl norėčiau jums papasakoti apie savuosius nuotykius atliekant viešųjų darbų bausmę vienuose Kauno vaikų namuose devyniasdešimtaisiais, nors tuometinėje teisinėje bazėje tokio bausmės atlikimo lygtai ir nebuvo. Buvau jaunas, nelabai tais teisiniais dalykais ir domėjausi. Jeigu neprisimenate kaip mane nubaudė, kviečiu paskaityti [praeitą dalį](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/10nb0w0/vaiknamis_14/).

Tą dieną, kai buvau neoficialiai nuteistas atlikti bausmę vaikų namuose, galvojau jog pastaroji įstaiga nebus labai baisi. Pamaniau, ką man tie likimo nuskriausti vaikučiai padarys? Ką gali padaryti dešimties metų snarglius prieš beveik trisdešimtmetį vyrą? Tikėjau, kad griežta auklėtojų ranka bus išmuštravusi nepaklusnius vaikus kaip kokioje sovietų armūchoje ir turės žodį prieš tėvelių neturinčius vaikus. Kaip gi ten viskas buvo iš tikrųjų, tuojau ir sužinosite.

Teisėjos nurodytu laiku nuvykau į vaiknamį, kurio pavadinimo, atleiskite, bet neatskleisiu. Tie Kaune stovėję vaikų namai iš išorės atrodė nekaip, lyg būtų tikri vargo namai. Pirmuosiuose aukštuose armatūros virbais užkaustyti langai, antruose – mediniai langai sutvirtinti iš lauko pusės sutvirtinti spygliais, kad pilnai neatsidarytų ir pro juos nebūtų galima patekti vidun. Che, o kur gi tie vaikai bėgtų, namo? Lauke žolė buvo nutrypta. Žaidimų aikštelė, kurioje stovėjo suklypusios sūpynės ir kačių dergiama smėlio dėžė, buvo apsupta užšalusiu molio pliurzynu. Atsainiai prižiūrimame darželyje mėtėsi maišeliai.

Per grotas, languose daug gyvybės nesimatė, matyt vaikai buvo mokykloje. Patalpose švietė lemputės įsuktos į sloiniką panašų pseudo papuošimą. Pamatęs vaiknamio teritorijoje prašalaitį, išlindo sargas.

– Ko nori? – paklausė jis išėjęs pro paradines duris su vienomis tapkutėmis. – Šefas liepė visokių jehovininkų ir bažnyčios klapčiukų neįsileisti.

– Aš Kostas, šefui gali pasakyti, kad mane siuntė teismas, – paaiškinau jam.

– A, spekuliantas, – pasakė pusplikis sargas ir pasitiko mane viduryje kiemo. – Einam tada, nuvesiu tave pas šefą, jis tavęs kaip tik laukia. Tau pasisekė, parazitai išėję į pamokas, nors iš tikrųjų chren znajet kur jie dabar tupi. Svarbu jų čia nėra, tfu.

– Tai ką, nejaugi taip blogai? – paklausiau.

– Pamatysi pats, – nesileido į tolimesnes kalbas sargas. – Beje, aš vardu Petras, nors mane vaikai vadina Kandimi.

– Che, kodėl Kandis? – prunkštelėjau.

– Kažkada buvau užgėręs, tai nuo to laiko vaikai bandė praminti Chandžiulniku, bet dauguma banditėlių neištarią „ch“ garso, o ir pravardė per ilga, tai taip ir likau Kandimi.

Užlipus aptrupėjusiais ir nucharchintais laiptais į vaiknamį, nukrėtė šiurpas. Jeigu būčiau anuomet žinojęs apie laidą „Ekstrasensų mūšis“, galėčiau pasakyti, kad tvyrojo tikrai nekokia energetika, pastate buvo įvykusi žmogžudystė ir ore juntamos vaikų ašaros. Koridorius buvo tamsus, šaltas. Sienos nuzulintos ir nuramstytos.

Kol ėjome pas direktorių, Kandis pratylėjo. Užlipome į antrą aukštą, ir buvau palydėtas į patį tolimiausią vaiknamio kampą, kur dyrikas slėpėsi nuo vaikų problemų kaip įmanoma toliau. Antrame aukšte nebuvo nei vaikų piešinių, nei darbelių. Net nesimatė nuotraukų kaip vaikai priverstinai vedami sodinti kažkokių medelių ar dalyvaujančių mišiose. Jokių tarpvaiknaminių kvadrato rungtinių įrodymų, nieko. Blecha, net nebuvo jokios religinės propagandos šūkių kaip „Dievas stato namus“ ir išpaišytų debiliškų išsišiepusių žmogeliukų dirbančių stroikėje su prierašu „Stato ne iš akmenų, stato iš gerų žmonių!“. Ten nebuvo nieko, tik pilkšvai rudos, kone bespalvės sienos.

Kandis pasibeldė į vaiknamio šefo duris ir po penkių sekundžių jas atidarė. Viduje prie ąžuolinio stalo sėdėjo susivėlęs storas direktorius. Kabinete smirdėjo alkoholiu ir citrininiu šikinyko aerozoliu, kuriuos direktorius naudojo vietoje kvepalų. Kiaulaitės akys blizgėjo, galėjau birką guldyti, kad buvo išgėręs. Atsistojęs nuo patogios kėdės direktorius pasitaisė šlipsą ir nusivalęs burną priėjo arčiau. Kandis mus paliko ir grįžo į sargo kambarį prie pat įėjimo.

– Aš vaikų namų direktorius. Į mane vaikai ir pavaldiniai būtent taip ir kreipiasi, – tarė susireikšminęs bybis. – Tu turbūt būsi Konstantinas, apie tave pasakojo paskambinęs policininkas.

– Aš Kostas, ne Konstantinas, – patikslinau.

– Kostas yra Konstantino sutrumpinimas, – paaiškino man direktorius. – Tai sakyk, Konstantinai, ką pridirbai, kad tave atsiuntė čia?

– Nieko ypatingo, užsiėmiau daiktų perpardavinėjimu.

– Ką tu sakai, kaip įdomu, – nuoširdžiu, tuo girto žmogaus susidomėjimu paklausė direktorius. – Tai nieko nenužudei?

– Ne, ką jūs. Prekiavau rūbais ir cigaretėmis, viskas.

– Tai gerai, ik… – žagtelėjo direktorius ir tarp citrininio aerozolio kvapo užuodžiau pareinančios šliaukos kvapą. – turėsi čia pasidarbuoti tris mėnesius. Ką moki dirbti?

– Nu kaip čia pasakius, – gūžtelėjau pečiais. – Nieko nesu baigęs, grįžęs iš armijos tik prekiavau turguje.

– O kur tarnavai?

– Afgane, VDV.

– O, afgancas! Būsi tada fizkultūros užsiėmimų mokytojas, – nudžiugo direktorius.

– Tai, kad aš nelabai sportiškas, – mėginau prieštarauti.

– Viskas gerai, paorganizuosi sporto šventę, nugalėsim priešininkų vaikų namus ir viskas bus gerai. Gal pakreipsi tuos jaunus nusikaltėlius į sporto kelią, nes dabar tai oi…

– O kas su jais negerai? – paklausiau.

– Ai, blet, Konstantinai, pats pamatysi. Niekas jiems neįdomu, nieko jie nenori, tik nesąmonėmis užsiiminėja.

– Juk vaikams tereikia trupučio meilės, – pacitavau kažkokią viešoje erdvėje žinomą tetutę, šventai tikėjęs tais žodžiais ir pats neturėdamas vaikų galvodamas, kad apie vaikus ir auklėjimą suprantu viską. Visai kaip ir dabar esančios bevaikės poros, kurios geriausia žino kaip reikia auklėti vaikus ir kaip reaguoti į verkiantį vaiką bei kaip jį užimti. „Mūsų Gilbertrokas tai planšetės ir ekranų nematys iki mokyklos“ sako jie, bet labai greitai pakeičia nuomonę, kai tas jų stebuklėlis nusiramina tik kai jam negrūda visokių Montessori ir necituoja Šekspyro. Tada tėveliai duoda tą pačią „Mašą i Medved“ ir bukai spokso į sieną, kol vaikas nelipa ant galvos. Ai, nors ką aš čia kalbu, pats nei vieno savo vaiko ugdyme ir vaikystėje nedalyvavau, tai ne man kalbėti.

– Pamatysi, Konstantinai, su šitais nusikaltėliais reikia atsargiai, – pagrūmojo jis pirštu ir žvilgtelėjo pro langą. – Va, kaip tik jie ir ateina. Eik į pirmą aukštą, pasivaikščiok, apsiuostinėk ir suradęs sporto salę luktelk. Kai visi susirinks, būsi supažindintas su kaliniais ir prižiūrėtojomis, – nusijuokė jis ir kone išstūmė mane pro duris.

Nusileidau į pirmą aukštą, kuriame į mane įžūliai žiūrėjo skustagalviai vaikai. Koridorius ne ilgai trukus užsipildė vaikų klegesių ir rusiškais keiksmažodžiais. Vaikščiojau koridoriais ir greitai suradau sporto salę, patalpą skirtą talpinti mažam žmonių kiekiui, kuri nepriminė tų gigantiškų mokyklinių salių. Šalia pamačiau ir dirbtuves, į kurias pamaniau įlysiu ir pašnekėsiu su kokiu staliumi. Viduje suaugusių nebuvo, tik prie staklių, ant žemės, sėdėjo trys pacukai, kokių dvylikos metų.

– Oi zajabys… – kaifavo vaikai šašais nuėjusiais snukiais sukišę nosis į maišiukus.

– Ką jūs čia darot? – grubiai paklausiau vaikų, kurie krūptelėjo nesitikėdami mane pamatyti. – Klijus uostote?

– Valink nachui iš čia, urode, – pasiuntė mane paaugliukai. Norėjau griebtis smurto, bet negalėjau, bijojau gauti baudžiaką. Vienas iš jų pasičiupo staliaus dildę ir atkišo į mane, lyg kokį peilį, – tik pabandyk pakaziolinti, sugrūsiu į burną ir ištrauksi per šikną, asile.

Kumščius niežėjo kaip kokį klyną po vizito pas stotinę šalavą, bet susitvardžiau ir vaikams pyzdako neatrašiau. Pamaniau, atvaikysiu šituos parazitus per fizkultūros užsiėmimus. Išėjau iš dirbtuvių ir prie sporto salės pamačiau direktorių ieškantį manęs.

– O, tai štai kur tu, Konstantinai, – susverdėjo jis.

– Aš Kostas, ne Konstantinas, – pataisiau jį, bet jis manęs negirdėjo.

Iš nuskalbto švarko kišenės išsitraukęs švilpuką storulis įkvėpė pilnus plaučius ir per visą vaiknamį sušvilpė, duodamas kažkokią komandą, kurią žinojo tik šios įstaigos nariai. Viskas velniškai priminė armūchą. Triukšmas tik sustiprėjo ir vaikai pradėjo lysti iš pakampių, kaip kokie prieglaudos šunys išgirdę bliūdų žvanginimą.

Priešais sporto salę esančiame koridoriuje subėgę vaikai atsistojo į jiems paskirtas vietas. Keli trumpai skusti vaikai kažko nesutarė tarpusavyje, stumdėsi. Priėjęs direktorius, be žodžių ir tolimesnio pasidomėjimo, atskaldė jiems po antausį ir pastatė į vietas. Iš dirbtuvių išlindo ir tie klijus uostę vaikai, kurie savo likimo draugų buvo pastatyti į rikiuotės galą, kad nekristų į akis. Visai kaip ir pas mane armijos laikais.

Po antro švilpuko, atėjo ir vaikų klasių auklėtojos. Atsistojo priešais savo prižiūrimus vaikus kaip kokios būrių vadės ir suskaičiavo utėlėtas galvas. Auklėtojos atraportavo direktoriui:

– Pirmoje šeimoje du pabėgę nuo kovo.

– Antroje šeimoje – visi.

– Trečioje šeimoje – visi.

– Ketvirtoje šeimoje – penki negrįžę po pamokų, du negalintys vaikščioti.

Ir taip toliau. Viso suskaičiavau aštuonias šeimas po du būsimų nusikaltėlių skyrius. Kažkodėl struktūroje juos vadino šeimomis.

– Auklėtojai, auklytės, šeimininkutės ir jūs, parašos, – kreipėsi į savo pavaldinius direktorius ir paskutinį kreipinį adresavo vaikams. – Šiandien mūsų kolektyvą papildo naujas vaikų namų narys Konstantinas, fizkultūros mokytojas, stažavęsis armijos VDV desantininkų padalinyje ir žudęs žmones, nes… nes… tie afgansai buvo žulikai, suprantat vaikai?

Vaikai vos tramdė šypsenas, girdėjau vieni krizeno, kiti sakė „blet, vėl Bebras su savo tomis istorijomis“, bet buvo užtildyti savo auklėtojų. Kol direktorius dėstė istorijos pamokas ir užsiiminėjo smegenų plovimu, stebėjau vaikus.

Blecha, kokių varganų vaikų teko matyti. Ploni, įdubusiais žandais, vaikai nuo penkerių iki penkiolikos, kurių gyvenimai jau buvo sugriauti vien dėl to, kad šie atsidūrė tokioje skylėje. Murzini, nedaėdę veidai. Žaizdotos ir nuo klijų uostymo išgraužtos nosys. Besilaukiančios trylikametės ir suvargusios, savo darbu akivaizdžiai nepatenkintos jų auklėtojos, turbūt svarsčiusios ką padarė blogo gyvenime, kad neužkirto kelio savo prižiūrimų mergų nėštumui, arba egzistuojančios ir stumiančios dienas vieną po kitos.

Direktorius savo kalbą baigė kalbėdamas kažką apie finansavimą ir sporto svarbą, nors pačio vienintelis sportas nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo lipimas pas save į kabinetą antrame aukšte ir čerkos kėlimas. Po pokalbio oficialiai buvo įteiktas sporto salės raktas su mediniu išdrožtu pagaliuku ir visų akivaizdoje turėjau pasirašyti pas sargą Kandį žurnale, kad dabar esu oficialus fizkultūros salės valdytojas. Vaikai plodami šūkčiojo „Bebras bybis, naujokas gaidys“, bet to direktorius negirdėjo, o pavargusios auklėtojos nebenorėjo girdėti.

– Tai ką, būsimieji nusikaltėliai, eikit susipažinti su Konstantinu ir perimkit visą armūchos patirtį. Žiūrėk, pastrojink tu juos, pataikyk tam tikrus dedovščinos elementus, tvarka? – parekomendavo direktorius ir pasišalino.

Vaikai išsilakstė po kampus kaip tarakonai. Lėtesnius auklėtojos nuvijo į kameras riksmais ir gąsdinimais, kad liks neėdę. Net svirduliuojantys klijų priuostę pacukai prablaivėjo ir tiksliai vykdė nurodymus. Nei vienas vaikas nepasiliko pasišnekėti su nauju fizruku Dumausku, tad atsipūtęs atsirakinau sporto salę.

Viduje, ant dulkėtų nenaudojamų grindų, gulėjo sumesti čiužiniai, naudoti turbūt dar prie ruso. Išsileidusi kamuolių krūva ir jovalas įtikino, kad per daug šiandien nedirbsiu, todėl truputį apsitvarkiau. Sudėjau pagaliukus atgal į tas vienodai visoje Lietuvoje smirdinčias kopėtėles. Grindų nešlaviau, pamaniau duosiu vaikams, arba sugalvosiu tokių pratimų, kad patys savo nugaromis išvalys, che, gi iš sovietinės armijos buvau ne taip ir senai išėjęs. Dar kiek patrepsėjau, padariau keletą atsispaudimų ir užrakinęs sporto salę nusprendžiau patraukti namo.

– Jūs tas fizrukas, Konstantinas, taip? – paklausė manęs suaugusi ir kiek stamboka moteris, akivaizdžiai ne auklėtinė.

– Na iš dalies, – šyptelėjau jai. – Esu fizrukas, bet ne Konstantinas, o Kostas.

– Malonu susipažinti, aš Zoja, – ištiesė mėsingą ranką su dešriniais pirštais ji. – Aš pirmos šeimos šeimininkutė.

– Che, o savuose namuose tai turbūt jau visa šeimininkė? – mirktelėjau jai.

– Savo trejoms katėms nebent, – nusikvatojo ji ir jos juokas vaiduokliškai nuaidėjo per visus namus.

– Gal norėtum man pašeimininkauti? – pasisiūliau neva juokais, bet buvau rimtai nusiteikęs.

– Kaip fizrukui, tai tu per daug šmaikštus, – vėl vaiduokliškai nusikvatojo Zoja ir familiariai brūkštelėjo ranka per mano petį.

Seksualinė įtampa šoko nuo nulio iki šimto, visai kaip girtos, savo vaikų neprižiūrinčios motinos įsiūtis kai kažką pasakai blogo apie jos vaikus. Žinoma, ji greitai atslūgo, nes pamatėme, kaip visą šią mini sceną stebėjo globotiniai.

– Na, fizruk Kostai, per daug neplepėsim, negalime rodyti šitiems vaikams, kad čiulbame vieni su kitu, nes kalbos pasklis labai greitai, – atsakė Zoja ir pasišalino. Dingo ir vaikai, bet aš likau stovėti.

„Sakai čiulbame? Ne tiktai bausmę atliksiu ramiai, bet dar ir bobą įsitaisysiu“ pamaniau ir nusišypsojau. Įsitikinęs, kad direktorius išėjęs namo, o sargas snaudžia, patraukiau namo ir aš.

Sugrįžau ten sekančią dieną ir iš turgaus parsitempęs pompą pripūčiau krepšinio kamuolius, nutrintus sviedinius. Nesulaukęs vaikų, dėl visa ko praėjau pro vaikų patalpas, pakviesti juos užsiiminėti sportu. Klasėse–kambariuose buvo niūru, didesni vaikai kortomis žaidė „Duraką“ iš cigarečių, mažiukai su anglimi paišė ant grindų liūdnus veidelius ir baibokus, o kiti tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Auklėtojos sėdėjo atskirame kambariuke ir gerdamos kavą kažką pletkino. Mane pamačiusios nusišypsojo.

– O, mūsų fizinio lavinimo treneris, Konstantinas, ar kaip ten, Kostas? – šyptelėjo moterėlės ir žvilgtelėjo į Zoja, turėjusią ir trisdešimt metų ir trisdešimt papildomų kilogramų virš normos.

– Che, tas pats, damos, – atsakiau ir imitavau kaip nukeliu įsivaizduojama kepurę. Vaikai sukluso ir pradėjo kikenti. Supratau, kad jiems patiko šitas pantomimos performansas, todėl dar ir teatrališkai nusilenkiau prieš ponias. – Norėčiau įteikti jums gėlių, tačiau turbūt visame pasaulyje tokių nerasčiau, kurios jums tiktų.

Vaikai pratrūko juoktis, o auklėtojos pradėjo vartyti akis iš nejaukumo ir pasakė, kad nereikia jokių gėlių, svarbu užimti vaikus.

– Na, vaikai, gal kas norit šokti į linksmybių traukinį ir nupuškuoti iki sporto salės ir kaip mat pasimankštinti? – pasakiau kaip koks telekibirvibir telebimbam lochas paaukštintu balsu ir pradėjau puškuoti. Atrodo nejauku, taip? O jūs, blet, žinot, kaip reikia su vaikais bendrauti?

Vaikai besijuokdami įlipo į įsivaizduojamą vagoną ir nupuškavome į koridorių. Į linksmybių traukinį prisijungė ir vaikai iš kitų grupių – vaikai nuo penkerių iki keturiolikos. Tik netoli sporto salės puškuodamas ir laidydamas traukinio garsus per ten stovėjusį veidrodį pamačiau, kad prisijungę vaikai iš manęs šaiposi sukiodami pirštą palei smilkinį ir rodydami špygas.

Atsisukau persmelktas gėdos ir pažeminimo. Pamatę mano pasiutusias akis, vaikai išsigando, galvojo tai tęsis ilgai. Keiksmažodžiams įtraukiau pilnus plaučius:

– Ach jūs maži gandonai, bled! – sublioviau ir atsisukęs pamačiau ateinantį direktorių.

– Na nežinau kaip mes užauginsim naują kartą su tokiais kreipiniais, – lingavo girtą galvą jis.

Vaikai neišsigando keiksmažodžių, matyt buvo prie jų pripratę. Kunkuliuojantis pykčiu visus sugrūdau į savo sporto salę ir užrakinau duris iš vidaus. Pradėjau moralą, kad aš kaip pedagogas (nors toks nebuvau) jaučiuosi įžeistas ir toks jų elgesys man nepriimtinas. Nežinojau kaip su šitais gyvenimo nuskriaustaisiais bendrauti.

– Ką tu, kurva ryžas, supranti, – išsišoko vienas ir jau blecha buvau kone užsimojęs tvoti, bet susilaikiau. Nusprendžiau pabūti šiek tiek liberalesnis.

– Nesupratau? – paklausiau išmuštas iš vėžių.

– Agirdi asile, nudirsim mes tau tą odą, – grasino dar kitas vaikas ir visi iki vieno sužvėrėjo, keikė mane kaip įmanydami.

– Klausyk, mažas vaiknamio šūdeli, aš tave gyvą pakasiu, – atsakiau vaikui ta pačia, jam suprantama kalba. – Aš tokius lochus, ir dar baisesnius, tupdžiau į vietą, kai tu dar abu tėvus turėjai.

Che, matosi pataikiau į skaudžią vietą, nes vienuolikmečiui pradėjo kauptis ašaros. Pamatę, jog turiu viršenybę ir nuraminau vieną kietekų, vaikai kone pakluso ir nebebruzduliavo.

– Dabar nachui žaisim žaidimą ežiukas rūke, kalių vaikai! – bariau vaikus, bet dėl paskutinio epiteto pasigailėjau, nežinojau ar visi turi mamas. – Sportuosite tol, kol va tas stiklas aprasos ir ant jo galėsiu nupiešti ežiuką, – tariau išsigandusiems vaikams ir dūriau į vitrininį stiklą mažos salės gale.

Va tada jiems ir užvirė pragaras – vaikai darė atsispaudimus pagal mano skaičiavimą, vyresnieji pritūpę laikė taburetes, jaunesnieji kamuolius. Po to visi apsikabinę ritmiškai turėjo daryti atsilenkimus, desantinius šuoliukus ir kitą brudą, kurį naudojau stroindamas jaunus boicus sovietų armūchoje. Pasportavę gerą valandą, vaikai nebeburbuliavo ir nebeprunkštė iš juoko. Mažos sporto salės stiklas tiek užrasojo, kad pavyko nupiešti ežiuką.

– Jeigu būsit normalūs, galėsim kitą kartą kažką įdomesnio paveikti, gal pažaisim. Įsikalkit į savo mažas makaules visam gyvenimui, – mokiau juos iškėlęs vieną pirštą, – su normaliais bendraujam normaliai, o su pederastais pederastiškai, visiems viskas aišku? Marš į savo būdas, šunys!

Paklusnūs jaunieji nusikaltėliai išbėgo iš sporto salės, tik vienas, man rodos vienas iš tų kuris dirbtuvėse niuchino klijus, prabėgdamas mestelėjo:

– Taigi tau bus pyzdą, pamatysi.

Numojau ranka į grasinimą ir sekančią dieną atėjęs į teisėjos paskirtą bausmės vietą, iš auklėtojų sulaukiau žodinių padėkų ir liaupsių, kad vaikai tą vakarą buvo ramūs ir miegoti nuėjo anksti.

\*\*\*\*\*

Meldžiu, tik nepagalvokite, kad šaipausi iš likimo nuskriaustųjų, tiesiog noriu papasakoti istoriją, apie to laikmečio vaikų namus ir kas juose atsitiko. Dabar norėčiau šiek tiek pristabdyti ir su jumis susimatyti sekančią savaitę, papasakosiu kas gi ten toliau dėjosi. Jeigu nenorite laukti, prašau tapti rėmėjais Contribee arba Patreon platformose ir istoriją susigrūsti iš karto!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02iVDDC7oQxeWpGjxHsQVwJUJ5sx2u2B8HS5rftJwdCJdczqRJKDc7nENAMvsf1uLEl)