Vaiknamis 3/4

Draugužiai, kodėl šiais laikais įvairūs žinomi ar istoriniai asmenys yra vertinami pagal šių dienų vertybes? Pavyzdžiui sakome, kad Smetona buvo blogas, nes mušė savo moterį, nors anuomet galbūt tai buvo priimtina. Prašau, tiesiog maldauju, nevertinkite šioje dalyje aprašytų mano veiksmų pagal šių dienų prizmę. Pratęskime istoriją, labai daug raidelių gavosi. Jeigu neprisimenate kas dėjosi praeitose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/10nb0w0/vaiknamis_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/10tb3g2/vaiknamis_24/)), kviečiu tai padaryti tuojau pat.

Žinot, nors ir buvau paskirtas būti fizkultūros užsiėmimų mokytoju, įvairovės ir fantazijos mano galvoje trūko. Laikas praleistas mokytojaujant buvo toks, kaip sakoma, chaltūrnas – antrą, trečią, ketvirtą darbo dieną pas mane niekas nėjo, kad ir kiek kviesčiau. Niekam nebuvo įdomu pamėtyti kamuolio, paspardyti futbolo, padaryti prisitraukimų ir kitaip lavinti savo kūną. Che, turbūt prisimenate kaip paskutinį kartą aš juos kviečiausi pas save? Tai va, nuo tada neinvestavau per daug dėmesio į tai, kad reikia juos kažkaip sudominti. Prachaltūrinus viešųjų darbų bausmės vietoje, po savaitės atėjo ta šeimininkutė Zoja su prakaito lašiukais ant ūsų.

– Kostai, na niekaip nesusitvarkom, tie parazitai visai suįžūlėjo, – atsirėmusi į medines duris pradėjo ji.

– Kas buvo, Zojyte?

– Grįžo trys bernai girti iš mokyklos ir pradėjo kvailioti!

– Oi, čia kvieskit sargą, aš ne prie ko, – mojavau rankomis.

– Sargas nieko negali padaryti, jam grasino peiliu, jis nenori kišti nagų.

– O direktorius?

– Bebras? – tokia buvo direktoriaus pravardė. Taip jį vadino mokiniai ir personalas. – Jis sėdi užsidaręs ir niekur nosies nekiša.

– Nu blecha, net nežinau ar tada aš noriu kišti savuosius nagus, – vaikų nebijojau, tik nenorėjau prisidirbti ir papulti į normalų teismą už tas pornūhos kasetes ir nelegalią jų prekybą.

– Visų auklėtojų vardu prašau padėti, – sudėjo rankas ir meldė Zoja, – tiktai tu gali dabar mus išgelbėti. Praeitą savaitę, kai pravedei vaikams sportą, jie nusiramino. Prašau, bent pabandyk.

– Nu pizdum, vesk tuos nusikaltėlius čia, – paliepiau ir pasiraiviau.

– Jeigu pavyks sutramdyti, skolingos tikrai neliksim! Tuoj atvesiu.

Zoja linguodama storais klubais kone išbėgo iš sporto salės. Svarsčiau ką čia su tais būsimais nusikaltėliais padarius, bet taip ir nepavyko sugalvoti išradingesnių bausmių. Koridoriuje išgirdau šūksmus ir Zojos kudakavimą. Girti vaikai buvo atvesti per daug nepanaudojus smurto.

– Jie tavo, Kostai, išblaivyk ir nuramink juos, – tarė Zoja ir išėjo.

– Nu, Bebro bybčiulpį, ką pasakysi? – žagsėdamas mestelėjo vienas.

– Girdėjau auklėtojų neklausot? – dirbtinai žemu balsu sukomandavau, kad bent kiek pasirodyčiau viršesnis.

– Valink chujum urode, – svaidėsi keiksmais vaikai.

Gal šiais laikais taip negalima daryti, bet užsiėmiau smurtu – vieną po kito pagriebęs už veidų stūmiau juos tolyn ir šie parkrito ant žemės. Kai atsistojo ir mėgino mane pulti, vėl buvo pastumti. Sunku nebuvo, čia tas pats, kaip stumti nuo savęs įpykusį liliputą, su visa derama pagarba. Sėkmingai atmušinėjau jų pykčio priepuolius ir po gerų penkiolikos minučių visi vaikų ožiukai buvo numalšinti.

– Dabar jūs klausysitės manęs, parazitai, – pasakiau vaikams ir atkišau kumštį šiems palei nosis, – nei vienas neišeinat, laukiat čia.

Išbėgau iš sporto salės ir padariau tris reisus iki Zojos prižiūrimos grupės parnešti salėn kibirų su vandeniu. Girti pacukai svirduliuodami žaidė krepšinį ir nereagavo į mano išėjimą. Sugrįžęs, iš vidaus užrakinau salę ir prieš vaikus pastačiau grindims plauti skirtus kibirus pilnus vandens.

– Viską išgeriat, – įsakiau atėmęs kamuolį.

– Nepisk proto, ryžas, – išdrįso pasakyti vienas vaikas, pagal plaukų spalvą labiausia tinkamas šiam įžeidimui.

Puoliau vaiką ir užsukęs ausį panardinau jį į vandens kibirą, kurio pirmuosius gurkšnius padarė ne iš noro, o vedamas išgyvenimo instinkto. Aišku, už tai šiais laikais grėstų baudžiakas, bet anuomet – baikit juokus. Ištraukus pacą, jis žiopčiojo išsigandusiomis akimis. Panašu, kad niekada nebuvo taip arti mirties.

– Gersi pats, kalės vaike? – šaukiau ant vaiko, kuris iš baimės žiopčiodamas linksėjo galva, suprask, gers pats. – O jūs, gandonėliai?

Vaikai atsargiai atsisėdo ir siurbė vandenį kaip karštą sriubą.

– Geriat viską, pyzdų draskytojai ir pasiskubinat! Privalote išgerti viską iš šitų kibirų, tik tokiu būdu prasičiuchinsit ir galėsite grįžti į grupę atsiprašyti auklėtojų.

Vaikai vis dar atsargai siurbė vandenį ir kukčiojo. Pagąsdinęs, kad juos paskandinsiu, pacukai pradėjo gerti vandenį greičiau.

– Bled, vemsiu, mokytojau, – vienas išbalęs paaugliukas pasisakė neištvėręs.

– Va, imk kitą kibirą, čia galit visi vemti jeigu reikia.

Na tai per daug nėra čia ko pasakoti, girti pacukai gėrė vandenį, po to gavo biški sporto. Visas trejetukas apsivėmė šalindami alkoholį iš savo skrandžių. Per dvi valandas kiekvienas išgėrė maždaug po penkis litrus ir jau atrodė pakankama blaivūs. Paliepus liautis, šie žiūrėjo į mane išsigandę.

– Dar gersit šnapsą pamokų metu? – sublioviau kaip tikras armūchos praporščikas.

– Negersim, dėde mokytojau, tikrai tikrai nebegersim, – pasakė išsigandę vaikai.

– Pabandot kam nors pasiožinti ką čia jums dariau – pasigailėsit patekę man į nagus. Visiems pasakysiu, kad vietoje vandens gėrėte vienas kito šliaukas.

Vaikučiai sukluso ir akyse pamačiau baimė kaziolinti. Gi kokia negarbė tarp vienodo mąstymo vaikų būti kaziolu ir dar gėrusiu savo šliauką, kai tai liepia kažkoks fizrukas. Trigubas pamoiniakas. Liepiau išnešti šliaukas ir vandenį ir išplauti kibirus. Grįžę ir susitvarkę nusikaltėliai nuėjo atsiprašyti auklėtojų ir patraukė tiesiai į lovą, mat kaip sakė, juos pykino. Kaip nepykins šitiek išliurlinus vandens?

Pasijutau puikiai nugalėjęs vaikus. Nuėjau pasigirti sargui Kandžiui, bet šis tik pasakė atsargiai su jais, mat jie kerštingi.

Sekančią dieną Zoja kartu su auklėtojomis, kaip padėką už vakarykštę dieną, atnešė šiltutėlio obuolių pyrago ir pasikvietė pas save prie kavutės jį pavalgyti. Auklytės iš kitos šeimos pasibėdavojo dėl nepaklusnių vaikų, kad visai sužvėrėjo – neklauso, malasi, kraiposi, šūkauja.

– Olga, atveskit jūs tuos neklaužadas pas mane, kaip mat sutvarkysiu, – pasakiau pilna burna. – Galit paklausti pas Zoja, vakarykščiai bernužėliai šiandien kaip šilkiniai, ar ne?

– Taip taip, Olga, tu net nelauk, siųsk juos pas Kostą. Užims ir sutvarkys viską per vieną vakarą, – tikino ją Zoja.

– Na nežinau, maniškiai truputį didesni, trylikos ir keturiolikos, – nenorėjo priduoti globotinių Olga, bet greitai atsileido ir man sukirtus obuolių pyragą vaikai šluotkočiu buvo nuvyti pas mane.

Va tada įrodžiau ne tiktai Olgos šeimynai, bet ir visam vaiknamio auklėtojų kolektyvui, kad Kosto Dumausko fizinio perauklėjimo būrelis veikia. Visi gavę lengvą porciją smurto per tuos fizinius būrelius, patirdavo ir psichologinio teroro požymius. Vaikams pritaikiau sovietų armūchos dviejų metų kursą ir suspaudžiau jį į kelias valandas. Nepaklusnūs vaikai sportuodavo, pagauti girti iš kibirų gerdavo vandenį, o apsiniūchinę buvo uždaromi į tamsų sporto salės kambariuką ir būdavo išleidžiami tik už poros dienų.

Į savo bausmės vietą vykau vos ne kaip į šventę. Auklėtojos lepino, rodė dėmesį. Tarp personalo tapau mėgstamas dėl gebėjimo sutramdyti net didžiausius vaiknamio blogiečius. Che, net sargas Kandis praminė mano salę – Gulago Archipelagas.

– Būsiu geras, pažadu, būsiu geras, – šaukdavo įsikibę į auklėtojos sijoną vaikai, – tik ne pas Dumauską, nenoriu nenoriu!

Niekam išimčių netaikydavau, visi praeidavo Dumausko armūchą, gaudavo ir atsispaudimų pamaigyti ir žvaigždučių padaryti. Taip pat ir modifikavau jau egzistuojančių kolektyvinių bausmių metodologiją pagrįsdamas jos naudingumą. Būdavo atveda kokius du neklaužadas, o aš vienam iš jų liepiu daryti atsispaudimus, o kitam mokytis kokį nors buką eilėraštį mintinai. Kol pirmasis pumpuoja, antrasis mikčioja pirmą kartą girdėto eilėraščio žodžius. Kuo ilgiau mokosi, tuo ilgiau pirmasis sportuoja. Tada išeinu penkioms minutėms su Kandimi parūkyti ir apkeičiu vaikus vietomis – pirmasis mokosi, o antrasis sportuoja. Taip vaikai mokydavosi kol apsiramindavo ir suprasdavo ką padarę blogo.

Per tą mėnesį nuo auklėtojų konditerinių dovanų ir galios pozicijos jaučiausi kaip daktaras ir Daktaras. Nu supratot, ir tas ir tas daktaras gi? Nuo pyragaičių ir skilandžių užsimečiau penketą kilogramų.

Kartą atėjo pas mane savanoris, toks jaunas berniukas, kuris niekada pas mane nebuvo užsukęs, nes nebuvo neklaužada.

– Laba diena, galima užeiti? – atsargiai paklausė jis, kol pasislėpęs rūkiau salės gale, dūmus pūsdamas į ventiliacijos angą.

– Žinoma, tam aš čia ir esu, – pasakiau ir užgesinau cigaretę, biką numesdamas po suolais.

Vaikas trypčiojo vietoje, matomai drovėjosi kažko daugiau užklausti.

– Nu tai ką nori daryt? – paklausiau.

– Noriu sustiprėti, nes kiti berniukai mane skriaudžia. Dėl to aš čia ir atėjau, – apsiašarojęs atsakė jis.

– Hm, jeigu nori sustiprėti, tai gali kilnoti hantelius ir mokytis kovų menų. Beje, kurie čia tave pyzdavoja?

– Visas vaiknamis, – nuleidęs akis prisipažino.

– Ajebat… Na, jeigu visas vaiknamis pyzdavoja, tai užteks surasti patį stipriausią ir jį prilupti, tik tokiu atveju kažkam įrodysi, kad nesi lochas ir gali pastovėti už save, – daviau sovietinės armūchos filosofiją paremtą patarimą.

– Tikrai padės? – nušvito jis.

– Aišku padės, visada padeda, – pasakiau jam.

– Paklausčiau tėčio, ką daryti, bet jis sėdi kalėjime, negali man taip dažnai patarti.

– O už ką sėdi? – pasmalsavau, nors nebuvo etiška klausinėti tokių dalykų.

– Papjovė mano mamytę, – atsakė vaikas.

– Bliat… Nu atleisk, nežinojau… – susinepatoginau.

– Nieko tokio, pati kalta. Kaip tėvelis sakė, ji pirma puolė, tai vat ir gavo peilį į pilvą. Va šitaip, gal dvidešimt kartų, – pradėjo atvirauti vaikas ir pademonstravo tą smurtinę sceną.

– O iš kur tu visa tai žinai?

– Pats mačiau, – kone išdidžiai jis pasakė.

Pasijutau nepatogiai, galėjau to šia tema net neklausti. Pridūriau vaikiui, kad gal geriau nekartotų ant savo skriaudėjų to paties, ką tėvelis padarė mamai. Geriau, kaip sakiau, duoti pyzdako taip, kad bent kelis metus atsimintų. Kiti vaikai matydami, kad didžiausias vierchas kenčia, iš karto atsikabins ir bus galima ramiai gyventi. Pamokiau porą smūginių kombinacijų, bet vaikiui sekėsi sunkokai jas atsiminti ir įvaldyti.

– Nu kažkaip atgubilink, tik nepersistenk, – daviau paskutinį patarimą ir jis išėjo.

Ką jūs sau galvojat? Sekančią dieną atėjus į „darbą“ manęs jau laukė Bebras, raudonas kaip kruvinas Kauno mero Visvaldo Matijošaičio kostiumas dėl beveik metus vis dar parduodamos krabų chuinių produkcijos rusyne.

– Konstantinai, matvaju, bled, einam pašnekėti į kabinetą, jobani tu vrot! – raudonavo direktorius Bebras.

Nesupratau kas įvyko, todėl į viską žiūrėjau ramiai. Eidamas pro šeimynas stebėjau išsigandusius auklėtojų veidus.

– Kostai, bled, šitaip negalima! – tūžo ant manęs Bebras citrininiu aerozoliu ir alkoholiu prasmirdusiame kabinete.

– Kas darosi, direktoriau? Ką būsiu pridaręs?

– Pasakyk dabar man, kas darosi per tavo tuos fizkultūros užsiėmimus?

– Sportas vyksta, kaip tai kas? – atsakiau jam.

– Tai kodėl vaikai pasakojo, kad vyksta kankinimai?

– Ką jie čia pisa protą? Bent vienas buvo kankinamas?

– Gal atvesti man juos? Gal nori išgirsti iš pirmų lūpų apie vandens gėrimą iš kibirų ir sportavimą iki nualpimo?

– Ai, direktoriau, tai ten keli atvejai buvo, kai vaikai grįžo girti į vaiknamį ir reikėjo bent kažkaip juos išblaivyti, – numojau ranka, nes tikrai nesupratau kas ten blogo.

– O ką pasakysi apie vaikus, kurie privalėjo sėdėti ant įsivaizduojamos taburetės ir būti toje pozicijoje valandų valandas?

– Kas blogai su jais? – vis dar nesuvokiau, kas su tuo blogai

– Tu matei jų kojų raumenis, blet, kaip dviratininkų! – barė mane šefas.

– Gerai, galės būti tūrdefrancininkais, jeigu iki tol neperdozuos staliaus kabinete niuchinamų klijų.

– Ar įsivaizduoji koks šūdų malūnas užsisuks, jeigu jie kažkam tai pasakys? – net prakaitavo direktorius, supratęs, kad šiai šiltai vietelei ir galimam lėšų švaistymui ateis galas.

– Che, o kam jie pasiskųs? Tėvams? Ehehehe, – mėginau pajuokauti, bet direktorius ir toliau žiūrėjo susiraukęs, matyt nesuprato juokelio.

– Konstantinai, šiąnakt mūsų vaikų globos namuose įvyko tragiškas įvykis, – pradėjo direktorius. – Vienas vaikas verdančiu vandeniu nuplikino kažkokio kito globotinio veidą ir buvo paguldytas į Švėkšną, – atskleidė direktorius. Tai buvo tokie vaikų namai, kurie pagal auklėtojų pasakojimus prilygo durnynui ir buvo paskutinę stotelė prieš tikrą nepilnamečių lagerį.

– Smarkiai apdegė vaikas? – pasiteiravau iš mandagumo.

– Visas veidas atrodo kaip viena didelė pūslė. Vaikas prieš išvežamas į Švėkšną visiems pasakė, kad būtent tu ir liepei jam taip padaryti.

– Nesąmonė… – jau gyniausi, nes supratau koks pyzdauskas pareina.

– Konstantinai, aš apklausiau vaikus, visi man patvirtino tą patį, kad tu juos skriaudei.

– Blet, nieko panašaus nebuvo, galite paklausti auklėtojų! Pats leidai taikyti dedovščiną,

– Na taip, bet gi auklėtojos neidavo į fizkultūros užsiėmimus, savaime suprantama. Blecha, atrodo bendradarbiaujam su tokiais nusikaltėliais, suteikiam jums šansą dirbant su likimo nuskriaustaisiais, o jūs vis tiek imat ir prisišikat. – neslėpė apmaudo Bebras.

– Blet, Bebre, pasižiūrėk į savo šitą skylę!

– Prašau prašau? – suraukė kaktą direktorius. – Kaip tu mane pavadinai?

– Bebru, kaip ir visas vaiknamis, pažiūrėk į savo atsikišusius dantis, alkoholike. Blet, geri pasislėpęs ir net nematai kas pas tave darosi.

– Aš… aš… aš negeriu, ką tu čia dabar paistai? – gynėsi direktorius.

– Kaip tai negeri, urode, o kas čia? – nuėjau ir atidaręs atsitiktinį rašomo stalo stalčių ištraukiau vodziaros butelį. – Taip tu vadovauji savo vaikų namams? Taip tu įkvėpinėji vaikus nenusikalsti ir neniuchinti klijų?

– Konstantinai, aš iškviesiu policiją, jeigu ir toliau siautėsi!

– Kiek tau kartų reiks kartoti, aš Kostas, o ne Konstantinas, – niršau ant to tarakono.

– Tai ką tu padarei yra nusikalstama ir tu turi sulaukti teisingumo, – dėstė Bebras.

– Ne, tai ką tu, blet, padarei šitiems vaikų namams yra nusikalstama, – jam atkirtau. – Pats leidai taikyti dedovščiną!

– Aš? Tikrai neprisimenu, – gynėsi direktorius.

– Tai nes girtas tada buvai, gal todėl?

– Hm, nesvarbu, kas buvo tas buvo… – susinepatogino direktorius ir kaisdamas nuo skaudžios tiesos atsilaisvino kaklaraištį. – Suteikiu aš tau paskutinį šansą. Rytoj atvažiuos mano draugelis abdukcininkas ir apžiūrės vaikus dėl smurtinių žymių nuimti abdukcijai. Paskaičiuosiu kiek turi apmokėti vaikų namams už žalą vaikų sveikatai, tada tu suruoši planą kaip įvykdyti tau pirmą dieną iškeltą užduotį per tris mėnesius paruošiant vaikų rinktinę tarpvaiknaminei sporto šventei Kauno globos namų taurei laimėti. Na, o jeigu ne, tai reiškia viešieji darbai bus neatlikti iki galo ir tavęs laukia teismo suolas.

– Žinai ką? Pašol tu nachui, – sutalpinau viską ką norėjau jam pasakyti į šitą spalvingą pasakymą ir užtrenkiau duris. Koridoriuje stovėjo beveik visos auklėtojos ir klausėsi mūsų kivirčo nuotrupų

Susinervinęs koridoriuje užsirūkiau, bet paprašytas šeimininkutės Zojos, cigarką užgesinau. Nuėjau į auklėtojų kambariuką, kur pastarąjį mėnesį galėjau lankytis nekviestas ir gerti maltą kavą be leidimo.

– Nu ir nahui, – pasakiau atsisėdęs ant trydos spalvos pufiko. – Išeinu iš šitos skylės, na ir kas, kad sėsiu kalėjiman. Blecha, stengiuosi iš visos širdies padėti jums su neklaužadomis, ugdyti vaikus, dorai, pagal šiandieninius auklėjimo metodus juos tramdau, o matot, tam supistam Bebrui vis kažkas negerai.

Visos mane bandė perkalbėti, bet buvau nepajudinamas, kaip tikras vyras. Auklėtojos neslėpė apmaudo ir liūdesio, kad nusprendžiau išeiti ir greičiausia būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Papasakojau apie pokalbį, apie Bebro sugalvotas užduotis, bet kaip supratau, jos puikiai ir taip viską girdėjo.

– Žinot ką, panos? Išėjimo proga visiems statau! Alio, gersit likeriuko, kai paršiukus paguldysit miegot?

Auklėtojos nušvito ir pritariamai linksėjo, o Zoja net cyptelėjo iš susijaudinimo. Mačiau, kad giliai viduje buvo nusiminusios, bet šios gyvenimo užgrūdintos moterėlės ir tokiose situacijose matė kažką gero.

„O tie pyzdukai, tai blet, atsiims“ pasakiau sau ir per sekundę sukūriau keršto planą vaikams.

\*\*\*\*\*

Jeigu galvojate, kad juos skriaudžiau ir traumavau – klystate. Kažkada po karantino taksavau su Boltu ir paėmiau vieną savo buvusį neklaužadą, tai žinokite vaikis (dabar jau suaugęs vyras) bučiavo man rankas ir dėkojo už gyvenimiškas pamokas. Bučiuokite manąsias išmintingas rankas ir jūs – paremkite mane prašau per Contribee arba Patreon, kur skaitytojai visą tekstą susileidžia iš karto nelaukdami kitos savaitės. Padarykite tai ir jūs!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid06M9UqtUAb6tHFT8QccDdeFKR8amxyGewxiKL35E2f9g8iSskAzRAQ3sECt25tfT2l)