Vaiknamis 4/4

Mano mielieji, sveiki sugrįžę pas dėdę Dumauską, kurį pastoviai aplinkiniai kaltina už nebūtus dalykus, o Dievulis pameta tokias gyvenimiškas situacijas, kad tikrai gali atrodyti, jog visur aš ir esu kaltas. Kviečiu šį kartą damušti istoriją ir patiems padaryti išvadas kas buvo kaltas. Kas vyko prieš tai, prašau paskaitykite praeitose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/10nb0w0/vaiknamis_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/10tb3g2/vaiknamis_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/10zgi9d/vaiknamis_34/)).

Nusprendęs pabėgti iš priverstinio darbo vienuose Kauno vaikų globos namuose, prieš išeidamas sugalvojau už šią smagią kelionę padėkoti vaiknamio personalui – pavaišinus auklėtojas, auklytes ir šeiminkutes likeriuku, o sargui pastačius šnapso. Vaikams, už tai, kad mane paožino Bebrui, jog vietoje sporto jiems taikau fizines nuobaudas, nusprendžiau atsikeršyti ne ką prasčiau nei sovietų armūchos dembeliai keršydavo naujokams už maišto ar nepaklusnumo apraiškas.

Ramiai nuėjau sau į sporto salę, parūkiau neslapukaudamas. Sulaukiau 20 valandos, direktoriaus nebuvo. Išeidamas iš vaiknamio, buvau sustabdytas sargo Kandies.

– Kostai, matvaju, kas ten tarp tavęs ir Bebro atsitiko? – susirūpinęs paklausė jis.

– Ai, nesutapo požiūriai vaikų auklėjimo klausimais, – mostelėjau ranka nenorėdamas gilintis.

– Man kažkiek papasakojo auklėtojos, kad vos ragais nesusikirtot.

– Che, galėjom susikirsti, būtų gera proga išsilieti, o dabar lygtai be didesnės progos išeisiu.

– Bled, Kostai, ar tikrai ruošiesi išeiti? – nusiėmė akinius Kandis.

– Išeinu, mano mielas sarge, bet tuojau pat grįšiu, – mirktelėjau ir pasilenkiau visai prie pat, – gersi?

– Nu… Kaip… Aš… Gi… – nerado žodžių Kandis išmuštas iš vėžių, – aišku gersiu!

– Tai tuojau grįšiu, pabaliavosim visas vaiknamis kaip reikalas. Po to galėsi atsigriebti vaikams. Visus naktį išrikiuosim ir darysim „gaisrą“, tinka? – išstačiau sąlygas Kandžiui, kuris išsišiepęs trynė rankas.

– Čia kai visi su spintelėmis ir savo daiktais turi rikiuotis lauke? – pasitikslino jis.

– Aha.

– Oi gerai, oi gerai… Atsiims man jie, blet, už visus Kandis, visus izdivonus, uždegtų degtukų mėtymus į mano kamurkę, skreplius su gandonu ant rankenų ir panašiai. Oi bus jiems linksma…

Nusišypsojau ir jo kambarėlyje buvusiu telefonu išsikviečiau taksą, jo net neatsiklausęs. Taksioras nebuvo užsiėmęs ir atvyko už minutės, matyt smaukėsi kažkur netoliese. Nulėkėm į vieną pažįstamą nelegalų „tašką“, kuriame pardavinėjo visokį importinį birzgalą ir padielkinį šnapsą, tikrą pilstuką, bet su padirbtomis etiketėmis. Vaiknamio boboms paėmiau bendrai apie penkis litrus likeriuko, mudviems su sargu turėjo užtekti trijų litrų šnapso. Apsipirkęs, viską sudėjau į turginę tašę ir liepiau taksiorui jobinti per tapkę ir skubėti į vaiknamį.

– Che, vaikų gimtadienis, kad tiek alkoholio? – paklausė jis kramtydamas dantų krapštuką.

– Vaikams irgi šachta dega, – atsakiau jam ir abu nusijuokėme, nes juk girtaujantys vaikai yra labai juokinga.

Grįžau apie 21 valandą ir tyliai, per daug nebarškindamas buteliais, įlindau pas sargą Kandį. Parodžiau jam svaigalus ir net mačiau kaip vyriokas vos sulaiko seiles. Prisiminęs, kad reikės ir užkandos, riebiai nusikeikiau.

– Oi, ne bėda, Kostai, – broliškai nuramino mane Kandis. – Auklėtojos visada randa atliekamo maisto, būna vaikams neįdeda pilnų porcijų. Pačios gi turi kažką valgyti. Daug kas neša maistą namo, tai jau ko, bet užkandėlės prie vodziaros tikrai bus.

Šito nežinojau, bet sargas išeidavo į koridorių lygiai 22 valandą ir švilpuku pūsteldavo šioje įkalinimo įstaigoje gyvenusiems vaikams komandą, kad laikas miegoti. Visai kaip sovietų armūchoje. Sargo kambariuke ta vienintelė spingsulė pradėjo šviesti smarkiau, matyt visame vaiknamyje auklėtojos kambariuose išjungė šviesas. Saugodamasis nuo Kandies polinkio į svaigiuosius gėrimus, turginę tašę išsinešiau kartu su savimi į auklėtojų kambarį.

Viduje sėdėjo viena kita auklėtoja ir braukė kryžiažodžius. Tyliai pravėrus duris, jos pamačiusios mane nušvito ir gerėjosi kaip uždedu svaigalų pilną turginę tašę ir dėlioju bobiško likerio bonkas ant stalo. Nebaigus visko sukrauti, susirinko likusios auklėtojos ir auklytės.

– Nu netikėjom, Kostuli, kad ateisi, – gerbė mane auklėtojos.

– Che, visada ištęsiu savo žodį, – sumelavau, nes šiaip visada buvau pažadukas. – Vaikai suguldyti? – paklausiau.

– Žinoma, – atraportavo visos šeimynų vadės–auklėtojos ir džiaugėsi būsimu smagiu vakaru.

Šeimininkutės atnešė juoduojančių bananų, vandenijančių apelsinų, keliolika plytų šokolado, vaflių ir visą bidoną kažkokio guliašo su marinuotais agurkiukais, matyt mums su sargu prie šnapso. Auklėtojų kambariukan iš sporto salės su Kandimi atitempėme keletą suolų ir keliolikos kvadratinių metrų patalpoje, tarp trisdešimties moterų, pastebėjau Ją, savo apkūniąją Zoją, lūpdažiu išsimaliavojusią lūpas, pasiraudoninus žandus ir, kaip mačiau iš plonų pėdkelnių, spėjusią nusiskusti kojas. Oi, pamaniau, Zoja Zojyte… Kaip žvejys žveją pažįsta, taip ir du poruotis norintys asmenys vienas kitą atpažįsta vien iš žvilgtelėjimo, dar prieš paskleidžiant feromoninį prakaito kvapą.

– Tai ką, moterėlės ir sargi, oi, atleisk, sarge, ehehe, – prajuokindamas visą kolektyvą pradėjau. – Neslėpsiu, šis mėnuo nebuvo lengvas. Jeigu ne jūsų užduotys ir teikta pagalba jums, sakyčiau, kad šis mėnuo buvo sunkus. Gaila, tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaigą ir aš nusprendžiau palikti šį ypatingą, kilniaširdį kolektyvą dėl Bebro nesąmonių ir dėl to, jog atsirado parazitų paskundusių mane pačiam Bebrui, neva jie patyrė fizines kančias. Žinot, jeigu tai būtų niekuo neypatingas kolektyvas ar tai būtų eilinis darbas, palikčiau viską trenkdamas duris ir pamirščiau šitą, pripažinkim, pragaro skylę. Kadangi išėjęs greičiausia sėsiu į kalėjimą, noriu, kad mane prisimintumėte geruoju ir už tai jums norėčiau pastatyti tikrą balių!

– Kokį dar kalėjimą? – paklausė nesupratusi antros šeimynos auklėtoja Jūratė.

– Oi Jūratėle, aš čia papuoliau ne savo noru, – pradėjau graudžiai. – Prieš beveik du mėnesius mane pagavo turgelyje pardavinėjant pusiau legaliomis prekėmis, bandžiau sprukti, pastūmiau mentą, o mane pagavus, paskyrė neoficialiai viešųjų darbų jūsų įstaigoje. Sakė, jeigu atsisakysiu, būsiu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

– O ką pardavinėjai? – paklausė kažkuri.

– Ai, nieko ten ypatingo, – pasakiau ir prunkštelėjau prisiminęs vieną sekso filmų kasetę, kuri iš lenkų kalbos vertėsi „Rudoji lapė vištidėje“. Filmas nufilmuotas tikroje kaimo vištidėje, kudakuojant tikroms vištoms. Istorija tokia, kad atėjęs espaniolas mulatas barškina baltaodes moteris–višteles, o vykstant veiksmui kudakuoja tikros vištos, deda kiaušinius ir šika. Nežinau kaip mano smegenys suveikė, bet netinkamu metu prisiminiau šį filmą ir šią sceną. – Tikrai nieko ypatingo nepardavinėjau.

– Tai ko gi prunkšti, nagi pasakyk, – gašliai timptelėjo man už kelnių Zoja.

– Ai, pardavinėjau iš Lenkijos atvežtomis sekso filmų kasetėmis, – pasakiau ir auklėtojos, auklytės ir šeimininkutės nuraudo. Sargas sukluso ir susimąstė. Kaip spėjau, prisiminė, kad pas save kambariuke kaip tik turėjo videką, o budint naktys eidavo sunkiai. – Na, ką aš čia apie tas šlykštybes, tai sakau, gal pakeliam?

– Į Kosto būsimą sveikatą! Už laisvės orą! Už trumpą terminą, – kilnojo fužerus tetutės ir prislopintais šūkčiojimais svaidė palinkėjimus, visgi vaikai miegojo kažkur netoliese. Tada, jeigu gerai atsimenu, buvo savaitės vidurys, tad vaikai neturėjo nieko ypatingo suuosti, kad nėra auklėtojų ir galima daryti izdivonus.

Kartu su sargu išsukome dulkėmis aplipusį ventiliacijos filtrą ir užsirūkėme būtent ten. Auklėtojos, beveik visos iki vienos padarė tą patį. Pasirodo ir jos rūkė. Retsykiais šeimininkutės nueidavo žvilgtelėti ar vaikai miega. Vakarėlis įsisiūbavo, likeris tekėjo damoms į skrandžius ir jų liežuviai atsirišo, drąsesnės netgi nusiėmė megztinius. Nieko keisto, juk buvome palyginus mažoje patalpoje. Žvilgtelėjau į laikrodį ir pamačiau, kad jau truputis po dvyliktos, o alkoholis jau link pabaigos. Visi pagavome kablį ir planavome sėdėti iki pat paryčių. Auklėtojos sakė, kad pamiegos vaikams išėjus į mokyklas, nieko čia baisaus.

– Oi geras srėbalas, oi oi oi, koks gerulis, – siurbiau maistą jau kiek įvožęs ir sudaužėme paskutiniąsias čerkas su Kandimi. Šnekėjome apie mašinas, krepšinį ir dar kažkokias chuinias, bet mačiau, kad jis kalbą suka link sekso filmų, kurių norėjo nusipirkti iš manęs.

– Kostai, mes su moterėlėmis susilažinome… – kreipėsi į mane trečiosios šeimynos auklytė Valdonė.

– Apie ką, apie darbą? – truktelėjau Valdonę per dantį, mat ji tik apie tai ir šnekėjo..

– Tai aišku apie darbą! – kone įsižeidusi atsakė ji, darboholikė auklytė, kurios visas laisvalaikis ir pokalbiai buvo tiktai apie vaiknamį.

– Na, serviruok, Valdute Saldute, iš ko gi susilažinote, – saldžialiežuviavau. Aš visada taip išgėręs elgdavausi, ypač kai ore tvyrojo keturiasdešimtmečių moterų kvapas ir lengva seksualinė įtampa, juk su Kandimi buvome vieninteliai vyrai.

– Na, kaip čia pasakius, – dar labiau nuraudo Valdonė. – Mes su moterimis sakom, kad Zoja neišdrįs tavęs pakviesti į kambariuką pašnekėti apie ūkį ir bites.

– Neklausyk, jų Kostai, jos juokauja! – gynėsi Zoja pusiau juokais ir visos pradėjo kikenti. Sargas Kandis nichuja nieko nesuprato ir gėrė toliau.

– Tai galim eiti pakalbėti, jeigu nori, – tariau jai ir gašliai šyptelėjau. Realybėje, spėjau, tai atrodė kaip iškrypėlio šypsena.

– Ne ne ne, – Zoja užkaito kaip variklis be aušinimo skysčio. – Jos gi juokavo, šposino.

Moterėlės švilpė ir kikeno, bet visi supratome vieną – Zoja nori su manimi pasirurinti. Matėsi, juk buvo vienintelė taip pasipuošusi. Atsistojau ir moterų džiaugsmui padaviau ranką Zojai. Ši raudonuodama padarė girtą reveransą, o gal ir užkliuvo už savęs, chren znajet. Moterims ūžiant, Zoją išsivedžiau iš auklėtojų kambariuko.

– Kostai, žinok jos durniuoja, jos visada taip, neklausyk.

– Tai ką, tu nenorėjai manęs išsivesti padurniuoti? – paklausiau tiesiai šviesiai, lietuviškai, be užuolankų, ne taip kaip ten jūs, tas jaunimas.

Zoja pradėjo mikčioti ir nesupratęs ką ji nori pasakyti, ją įstūmiau pro pirmas pasitaikiusias duris ir paguldžiau ant tenai buvusios sofos. Turbūt buvo kažkurios šeimynos livingrūmas, kaip pasakytų du mėnesius Anglijoje pagyvenę lietuviai emigrantai. Šeimininkutė nei kiek nesipriešino, pradėjome, kaip jaunimas sako, laižytis. Maigiau didelę, stangrią krūtinę ir užkėlęs bliuską jai ant galvos, įsisiurbiau į daktariškos dešros diametro spenius (atleiskit, kad tenka tai skaityti, bet papasakoti būtina). Bučiavau pūpsantį, švelniais gyvaplaukiais apžėlusį pilvuką ir lūpomis leidausi žemyn. Pizdum, pamaniau, reikia bent kada gyvenime ir manosioms lūpoms ten apačioje pabuvoti, kas šiaip buvo labai nebachūriška tuo laikmečiu. Lūpomis slenkant žemyn, Zoja vos gaudė kvapą, vienu metu nusigandau, kad jai prasidėjo dusimo priepuolis.

Žemyn nutraukiau sijoną ir penkių denų storio pėdkelnės. Lūpomis pajutęs tankų mišką ir prisiminęs matytas sekso filmų kasetes, ypač tokią, pavadinimu „Sengirė“, atsisakiau plano patenkinti lūpomis vaiknamio šeimininkutę. Nustojau bučiuoti gaktą ir išsitraukiau savąjį Olafą Štolcą. Vis dar pulsuojančia varpa įsiskverbiau vidun ir judinau tą didelį kūną, kuriai iš mandagumo nuo veido nuėmiau pirmiau užkeltą bliuskę. Ši pradėjo dejuoti kaip skerdžiama kiaulė, tad teko jai burną užkimšti delnu. Blecha, tikrai matėsi, kad senai turėjo vyrą.

Kol plušau išsijuosęs, už mūsų kažkas subruzdėjo. Periferiniu matymu pamačiau pilnai apsirengusį vaiką, su batais, striuke, lygtai kažkur pasiruošusį eiti.

– Dink iš čia, pyzduk! – subariau nosį įkišusį vaiką. Tas atsakė kažką panašaus į „fū blet“ ir pasišalino.

Pagal viską, taip išgąsdinti su Zoja turėjome susirakinti kaip kokie šunys, bet įvyko atvirkštinė reakcija – varpa suglebo kaip tas tikrasis Olafas Šolcas, kai reikėjo vietoje „reiškiu gilų susirūpinimą“ imtis konkrečių veiksmų. Dūsaudamas nulipau nuo stambiosios partnerės ir į jos gailų klausimą „tu ką, viskas?“ atsakiau „grįžtam, mūsų turbūt laukia“. Zoja dusdama nubėgo pasižiūrėti į kambarį, bet nieko nerado, visi miegojo savo vietose.

– Blet, tikrai mačiau pyzduką pasiruošusį kažkur eiti, – bandžiau įtikinti Zoją, šiek tiek įsižeidusią.

– Einam pasitarti su auklėtojomis, – nukirto ji.

Paskubomis grįžome į auklėtojų kambariuką pasakyti, kad pamatėme vaiką, pasiruošusį kažkur išeiti. Iš baliaus vietos sklido girtų moterų balsai ir sargo Kandies „ne, baikit, moterėlės, nereikia“. Užėję vidun, pamatėme kaip auklėtojos, kone maniakiškomis akimis, nuo sargo Kandies plėšia rūbus. Šis duotuoju momentu buvo likęs su kojinėmis ir geltonais plėmais išmargintais languotais pensininko triusikais, matomai neplanavo šiandien būti nurenginėjamas.

– Ooo, – bliovė auklytės, – Kostai, o tu greitas, kaip mes ir galvojome, – vos vertė liežuvį vyrų ištroškusi Valdonė.

– Blet, turim problemų, – atsakiau ir iš rozetės ištraukiau magnetofoną, – mus užklupo vaikas.

– Didelio čia dalyko, – mostelėjo ranka viena jų, bet kitos lygtai sukluso.

– Jis buvo apsirengęs, lyg kažkur būtų pasiruošęs išeiti.

– Na, čia jau negerai, bet ai… Pastoviai gi kažkas bėga iš vaiknamio. Tik negerai, kad pamatė jūsų aktą, jeigu toks iš viso buvo, – mirktelėjo penktosios šeimos šeimininkutė Asta.

Auklėtojos sukluso. Dabar jau mažuma moterėlių norėjo, kad vakarėlis tęstųsi ir aš važiuočiau dapirkinėti svaigalų. Sargas Kandis apsirengė neišprievartautas, o jam auklėtojos nieko nebesakė. Kažkas jų galvose persijungė ir jos tapo atsakingesnėmis.

– Gal sakau skirstomės? – pasakė kažkuri auklėtoja.

Visi norėjome sutikti ir išsiskirstyti, bet Dievulis mums buvo paruošęs vieną labai įdomų iššūkį. Kai visi buvome viduje, tame auklėtojų kambariuke, durų spyna spragtelėjo ir persisuko dar tris kartus – reiškė buvome pilnai užrakinti. Kartu su sargu supratome koks pyzdauskas mūsų laukia, todėl puolėme duris klibinti ir spardyti, tačiau labai greitai, anapus durų, išgirdome stumiamos spintos garsus. Nors ir kiek baladotume ir spardytume duris, nieko nesigavo – kažkas mūsų duris užstūmė spinta.

– Eina nachui, blet, – baubė sargas iš visų jėgų spardydamas duris. – Kūrvos, papuls jie man blet į nagus.

– Kas buvo? – vis dar nesuprato auklėtojos.

– Kaip tai kas? Mus užrakino ir užstūmė duris! – paaiškinau.

Auklėtojų, auklyčių ir šeimininkučių tarpe kilo chaosas. Visos iš karto prasiblaivė ir malonus pasisėdėjimas virto košmaru. Spiegdamos šios beldė į duris ir maldavo, kad jas išleistų. Geismo kvapą pakeitė atleidimo iš darbo baimė.

– Bobos, belskit nebeldusios, jie mus čia įkalino, – nusivylęs tariau.

– Čia tu dėl visko kaltas! – šaukė ant manęs šeimininkutė Henrieta. – Jeigu ne tu su savo išėjimo baliukais, mūsų niekas nebūtų įkalinę!

– Ponios, ponios, palaukit, mes su Kostu kažką sugalvosim, – nuramino bobeles Kandis ir pasivedė mane į šoną, – Blet, ką darom?

– A chren znajet, o ką čia padarysi? – paklausiau.

– Nėra čia ką daryti, mums pyzdauskas. Bent pastovėkime čia ir pavaidinkime, kad tariamės, – pasiūlė jis.

Per ventiliacijos šachtą išgirdome vaikų balsus. Jie juokėsi, rėkė, girdėjome ir gailų mažiukų vaikų verksmą.

– Ė girdit, auklėtojai? – per angą išgirdome vieno pyzduko balsą, – Kol jūs gėrėte ir pisotės, mes visi sukilome prieš jūsų valdžia ir už itin blogą priežiūrą surengėm maištą!

– Andriuk, būk geras, – į šachtą familiariai kreipėsi kažkuri auklėtoja, – tu tikrai nesi toks blogas, koks galvoji esąs. Būk gerutis ateik ir išleisk mane vieną, pasikalbėsime gražiai ir nutarsime ką darysime po to.

– Čiulpk bybį, ragana. Ką mes gražiai kalbėsim? Juk žinau, kad mane už tai į Švėkšną išveši. Perduok fizrukui Konstantinui linkėjimus, kad tuoj išbarbalinsim jo sporto salės langus! Galės tada visiems matant dar kartą laižyti Zojos pyzdą, – pasakė vaikas ir iš šachtos atėjo jaunų balselių juokas.

– Visų pirma, aš jai pyzdos nelaižiau, – tariau iškėlęs pirštą, – visų antra…

– Koks skirtumas, galvok kaip mus iš čia ištrauksi! – sukilo auklėtojos.

Kol su Kandimi mąstėme ką būtų galima padaryti, vaiknamyje kilo maištas, kone revoliucija. Anapus sienų girdėjome stiklo dūžius, kamuolių dunksėjimą. Girdėjosi daugelio vaikų balseliai. Greitai užuodėme ir ugnį – jie kažkur sukėlė gaisrą. Buvome papuolę į beviltišką situaciją.

– Vaikai, susitarkim, – pasiūliau šachtai po kiek laiko tarimosi ir svarstymo kaip galėtume ištrūkti.

– Ko nori, ryžas? – pasakė vienas iš vaikų, dalyvavusių mano perauklėjimo programoje.

– Išgert nori?

– Jis klausė ar norim išgerti, – tyliai perdavė mano pasiūlymą berniukas. – Aišku norim.

– Tai žiūrėk, galiu pasakyti kur surasti. Eik pas Bebrą į kabinetą ir galėsi imti kiek tik pakelsi, – pasakiau pacukui, kuris neturėjo jokio kritinio mąstymo ir nesuvokė kodėl aš jam pasiūliau pasiimti alkoholio iš Bebro.

– Klausyk, pydare, – kreipėsi per šachtą kitas už kelių minučių, – kabinetas užrakintas.

– Tai davai ateik, duosiu raktą, – pasiūliau. Auklėtojos į mane žiūrėjo kaip į durną.

– Taigi tu neturi rakto, ką tu čia sugalvojai? – sakė jos nusivylusios ir piktos. Tiktai Kandis suprato, ką ruošiuosi padaryti ir linktelėjo man, nors jokių tiesioginių nurodymų jam nedaviau.

Po kiek laiko išgirdome kaip kažkas nepilnai atstumia spintą, vos vos, kad būtų galima per durų tarpelį perimti raktą. Durys atsargiai atsirakino, ir prasivėrė taip, kad vos uodas bybį teįkištų.

– Duodi raktą, agirdi, – tarė jau vyriškesnis balsas, turbūt stipriausias iš visų. Jį prisimenu iš savųjų užsiėmimo ir verkiantį „viskas, nebegaliu daryti pritūpimų“.

– Nu tai kišk ranką ir pasiimk, – pasakiau pasislėpęs už durų. – Nekišiu savo rankos, dar prispausi.

– Davai duodi raktą čia, – sakė jis.

– Įkišk ranką ir gausi. Įdėsiu į delną. – pasakiau ir paauglys atsargiai įkišo plaštaką. – Giliau, dar dar dar, – komandavau kaip tėvukas besiparkuojančiai mašinai.

Pakankamai įkišęs ranką, bukas paauglys buvo sučiuptas už dilbio ir spiegdamas mėgino trauktis atgal. Mudu su Kandimi net įsispyrę į staktą traukėme pacuką, kad jis kuo giliau įlįstų ir su laiku būtų galima atidaryti duris plačiau. Vaikučiai stūmė spintą ir spaudė vargšą paauglį tarpduryje. Vaikas gailiai bliovė traukiamas ir spaudžiamas iš visų pusių. Pajutęs, kad vaikų durų stūmimas išblėso ir jau galim pilnai įtraukti pacuką pas save, Kandžiui surikau „dabar“ ir mudu paleidę vaiką iš visų jėgų pečiais jobinome į duris.

Spinta susverdėjo ir užgriuvo ant vaikų, o mes išlaisvinome visas auklėtojas. Koridorius dvokė svilėsiais. Girdėjosi kaip dūžta stiklai. Klegesys skambėjo per visus vaikų namus kaip mokyklose per ilgąją pertrauką, tik čia buvo daugiau keiksmažodžių. Išsigando ir šalia buvę vaikai. Visi kone sustingo. Sargas Kandis čiupo vaikus vieną po kito ir sambo manevrais visus permetinėjo per dubenį. Apimtas alkoagresijos nusijuosė diržą ir užkūrė tikrą malūną čaižydamas vaikams per veidus, taip nuramindamas didžiausią dalį revoliucionierių. Mobilizavosi ir auklėtojų korpusas su savo perekšlių balsais, ausų užsukinėjimais ir reples primenančiais rankų sugnybimais.

Juodi dūmai laikėsi vaiknamio palubėje, todėl bėgau gelbėti vaikų, kad ir kaip jų nemėgau. Globotiniai pamatę suaugusius dabar bėgo atgal į grupes, papuldami į besisukantį Kandies rimbo malūną. Nusileidau laiptais žemyn ir pamačiau, kad juodi dūmai eina iš dirbtuvių. Vaikai išsigandę stovėjo ir žiūrėjo vidun, keli net buvo apsimyžę. Sporto salės langai buvo išbarškinti, mačiau pridarytą chaosą.

– Dėde, darykite kažką, ten mūsų draugai! – drebančiomis rankomis meldė vaikiukai, kuriems tas maištas buvo antraeilis, jiems dabar rūpėjo jų draugai.

Pamaniau, kad pabūsiu herojumi ir nueisiu išgelbėti degančių vaikų. Plačiau atidarius staliaus dirbtuvių duris, patalpa gavo daugiau deguonies ir kažkaip ten tie fizikiniai procesai suveikė, kad pusrūsyje įvyko sprogimas. Smūgio banga bloškė mane atgal kartu su durimis ir smalsiais stovėjusiais vaikais. Jeigu dirbtuvėse ir buvo kažkas, tai tas kažkas buvo ne viename gabale, atvičiaju. Norėjau dar eiti ir kažką gesinti, bet pamatęs ateinančius gaisrininkus, palikau darbą jiems. Atėjo metas ištraukti savo uodegą sausą.

Kontūzytas ieškojau Zojos, mat reikėjo veikti čia ir dabar. Auklėtojos rikiavo ir skaičiavo vaikus, auklytės stūmė nepaklusniuosius, o šeimininkutės ieškojo trūkstamų maištininkų. Kandis toliau sukosi su tuo diržu ir rodėsi jo niekas nesustabdys. Visos bobelės išsiblaivė ir mėgino kaip geriau išspręsti šį incidentą. Suradau Zoją antro aukšto koridoriuje, netoliese auklėtojų kambariuko.

– Zoja, maldauju, padėk… Atvažiavo gaisrinė, turbūt ir pats Bebras tuoj pasirodys, meldžiu, pasitarkit su auklėtojomis ir ištraukite mane iš šitos balos sausą. Maldauju, – priklaupęs laikiau jos dešrinius pirštus sudėtus vieną ant kito. – Būk gera, Zojyte, būsime kartu, mylėsime vienas kitą, prašau visos sutarkite, kad manęs čia nė kvapo nebuvo. Jeigu aš tau bent kiek svarbus. Ne, pasakysiu kitaip – jeigu tau svarbūs „mes“.

Zoja apsiašarojo, matyt nei vienas vyras jai nėra taip sakęs.

– Pažadi? – paklausė ji.

– Prisiekiu.

– Tada bėk, Kostai, padarysiu viską ką galiu. Dėl mūsų, – pasakė ji ir atsisveikinimui pabučiavau ją į lūpas. Net Kandis sustojo pažiūrėti šios saldžios meilės scenos.

– Varyk iš čia, Kostai, per langą matau Bebro golfą! – subliovė Kandis ir su juo susilinksėjau.

Taip ir išbėgau per galinį išėjimą į šaltą vasario naktį. Grįžau į namus ir griuvau miegoti. Sekančią dieną išgirdęs žinias per radiją, nusprendžiau į vaiknamį nebegrįžti.

Ryto žiniose nuskambėjo tokios eilutės, kad vienuose Kauno vaikų globos namuose įvyko gaisras. Užsidegė dirbtuvėse buvusios neatsargiai laikomos ir į apskaitą neįtrauktos cheminės medžiagos, kurias galimai sukėlė neatsargus rūkymas patalpoje. Dirbtuvėse aptikti trys apdegę vaikų kūnai, mirties priežastys tikslinamos. Dirbtuvės neturėjo staliaus, todėl už tų patalpų priešgaisrinę saugą ir už neapskaitytas chemines medžiagas buvo atsakingas direktorius. Jį suėmė paryčiais, likvidavus gaisrą.

– Ne, nachui, jau aš tai ten negrįšiu, – tariau savo atvaizdui aprūkusiame vonios veidrodyje ir įkvėpiau sralniko oro, kad bent tokia smarvė užbukintu nosyje stovėjusį degančių chemikalų ir svylančių žmonių dvoką.

Taip ir baigėsi mano santykiai su vaiknamiu, mano mielieji bičiuliai…

Turbūt niekas nenustebs, jeigu pasakysiu, kad grįžau į turgelį ir toliau pardavinėjau kasetes. Praėjo gal mėnesis po šių įvykių ir pas mane atėjo Kandis. Pasakė tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų:

– Kostai, aš atėjau tų tavo kasečių. Davai, duok kažko gero, labai jau nuobodu budėti naktimis…

Pardaviau kasetę „Rudoji lapė vištidėje“ ir taip įsitaisiau sau pastovų klieną. Kaip jis man pasakojo, auklėtojos išsiaiškino, kad vaikai jau kuris laikas planavo maištą. Aš nors ir buvau pagrindinis taikinys, vaikai norėjo keršyti auklėtojoms, sukūrusias terpę fizinėms bausmėms vaiknamyje. Kiek pasakojo Kandis, auklėtojos tardė kiekvieną vaiką, bet niekas taip ir neprabilo, kas ruošė maištą bei koks turėjo būti tolimesnis jų planas.

Pasak Kandies, auklėtojos išliko sausos. Visos iki vienos pareiškė, kad užmigo nakties metu ir negirdėjo, kad gerai organizuoti vaikai sukilo, nes „turbūt Bebras kažko į vedinimo sistemą privarė dėl to ir užmigome“. Patikrinus jo kabinetą buvo rastas klofelinas, dar žinomas „meilės lašiukų“ vardu. Pritrūko įrodymų kaip Bebras juos galėjo paleisti į vedinimo sistemą, bet kompromitavo jį darsyk.

Viskas po to pasisuko taip, kad direktorių po kelių parų paleido iš areštinės. Pasirašė prisiekdamas kažkokiame popieriuke, kad neišvyks. Jam buvo pareikšti kaltinimai už aplaidumą ir ne ilgai trukus šis pasikorė toje pačioje sporto salėje, švilpuku sukvietęs visą vaiknamio personalą pačio taburetės nuvertimo metu ir palikęs neišdildomą traumą ne tik vaikams, mačiusiems jo vis dar besipurtantį ir apsitriedusį kūną, bet ir auklėtojoms.

Savivaldybė, ar kas ten bebuvo tos įstaigos valdytojas, mirus pagrindiniam įtariamajam, surengė tarnybinį patikrinimą vaikų prižiūrėtojoms. Apkaltinus auklėtojas neveiksnumu užkirsti kelio nelaimei, jos visos buvo atleistos. Po savaitės visas priėmė atgal, nes niekas nenorėjo dirbti tuose pragaro namuose. Sunku pasakyti kas dėjosi tą savaitę, kai vaikai neturėjo auklėtojų. Lygtai girdėjau, kad vaikus prižiūrėjo valgyklos darbuotojos, kurias vaikai terorizavo ir žemino. Nesidomėjau kaip ten viskas toliau buvo, nes tai nebebuvo mano reikalas.

Chren znajet kaip ten viskas pasisuko, bet niekas manęs nebeteisė ir net neieškojo. Gal dėl to, kad įvyko sunkiai suvokiamas dalykas aniems laikams, kai už kyšininkavimą suimamas teisėjas. Taip jau nutiko ir su ta moterėle, kuriai istorijos pradžioje teko mokėti kyšį, kad neužtrauktų baudžiako. Bobelė pataikė ne ant to žmogaus ir jam pasiskundus, teisėją (ar tai prokurorę) suėmė. Gal dėl to niekas ir nebeieškojo?

Žinot kas manęs ieškojo? Zoja. Vargšė mėgino mane surasti turgelyje, bet tuo laikmečiu, kai vyko ši istorija, jau turėjau antrą pusę, todėl į tą naują pažintį laiko neinvestavau, priedo neturėjau tam noro. Na ir kas, ką aš ten jai žadėjau, kad tik išneščiau sveiką kailį? Na ir kas, kad turėdamas merginą, guldžiau svetimą moterį ant sofos? Meskit į mane akmenį, kas nėra taip daręs.

– O gal turi kažką dar įdomesnio? Šį kartą norėčiau, kad būtų su gyvūnais, turi ką nors? –devympenktų pavasario pabaigoje į turgelį atėjo Kandis ir konspiracininko balsu pasakė. – Čia ne man. Prašė vienas kaimynas.

Jis irgi susirgo liga „čia ne man“. Kandžiui ištraukiau pačia šlykščiausią įmanomą kasetę ir pamačiau kaip jo akys blykstelėjo. Kasetės pavadinimą ir jos turinį palieku paslaptyje, nes ir taip galvoju, kad tai bus paskutinis mano įrašas prieš ilga užblokavimo periodą…

\*\*\*\*\*

Kaip akmuo nuo širdies nusirito, jaunime. Prašau nepagalvokite, kad smurtavau prieš vaikučius, anaiptol – daviau sportines, fizines užduotis ir vykdžiau tiesioginį Bebro nurodymą ir auklėtojų prašymą. Aišku, dėl maišto gal ir pats kiek prisidėjau, sukurdamas tam palankias sąlygas, bet visiems kaltintojams pasakysiu taip – parodykite įrašą, kur parašyta, kad buvau nuteistas už tai, a? Už spekuliavimą ir smurtą artimoje aplinkoje tai taip, esu teistas, bet ties tuo viskas ir pasibaigia. Dabar norėčiau pasakyti jums ačiū už dėmesį ir nepamirškite paremti Kosto Dumausko Contribee arba Patreon. Kiekvienas surinktas euriukas man yra aukso vertės, o jums, mano mielieji, tai tik neišgertas kavos puodelis madingoje kavinėje.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02MWj9xqKexhQMVGn4sJUjQ35t5RcoQ9WVhBQPs5pzpTpDE3UW7swMU9F1eM2r769Rl)