Maisto kurjeris 2/4

Hey ho, jaunimėli, kaip pasakytų pasenęs džyendžy sindikato reperis užlipęs ant scenos prieš klausytojus, už kuriuos yra dvigubai vyresnis. Nemažai čia tų raidelių gausis vėl, gal tęsiam be didesnių įžangų. (Kam Dievulis nedavė skaityti ilgų tekstų – prašom paklausyti audio istoriją [https://youtu.be/t1C6rxL-aio](https://youtu.be/t1C6rxL-aio))

Taigi, [praeitoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/11hyc38/maisto_kurjeris_14/) nutikęs įvykis tiesiogiai susijęs su mano neišmanymu naujosiose technologijose ir noro išmokti stoka, kaip ir beveik visų 50+ asmenų. Vietoje to, kad išsiaiškinčiau kaip teisingai atlikti užsakymo paėmimą iš „Molt“, kažką suspaudžiau, nusinavigavau kitur, o ėdalą užsisakiau sau. Kai jaunuolis iš knaipės parodė, kaip reikėtų priimti užsakymą, neatsižvelgiau į tai, kad telefonas baigia išsikrauti ir pristatymą atvežiau kitu adresu, ne ten kur turėjau.

„Molt“ programėlėje pamačiau išsišiepusios vadybininkėlės galvą ir dvimvieną pranešimą. Aš nežinau, ar ten robotas, ar žmogus, bet emodžių buvo daugiau nei padoru.

„Sveiki, Kostai (šypsenėlė, mojuojanti ranka). Problema dėl užsakymo (nustebęs veidukas, šauktukas, veidukas su aureole). Klientas (žvaigždutė) laukia savo maisto (lėkštė su peiliu ir šakute, raudonas šauktukas, laikrodis), tačiau niekaip nesulaukia (šypsenėlė su paraudusiais žandais, laikrodis). Klausimėlis (trys raudoni šauktukai), kada klientas (žvaigždutė) gaus savo maistą, nes jau gerokai virš pristatymo termino (sudėtos dvi rankos, lyg maldai, pasyvios agresijos šypsenėlė, doleris, euras)“

Tai čia tokia buvo pirmoji žinutė, kuri su laiku vis agresyvėjo. Šypsenėles pakeitė pikti veidai ir kažkokie baklažanai, kurie turbūt simbolizavo pykti. Paskutiniojoje žinutėje buvo parašyta, kad vietoje pinigų gausiu kažką kas atvaizduota baklažanu, tai taip ir nesupratau kas ten buvo. Galva visą vakarą rašinėjo piktas žinutes ir pranešimus su klausimais kur gi tas mano vežamas užsakymas, ar neužgėriau, ar pats visko nesuėdžiau.

Pamatęs, kad užsakymas nukeliavo į dvimpirmą, o ne į šimtas dvimpirmą butą, pajutau gėdą ir parašiau Galvai didžiausią kada nors siųstą atsiprašymo žinutę. Galva atrašė iš karto, duodama suprasti, kad jeigu dar susivarysiu – „Molt“ kurtkę ir kepurę su krepšiu turėsiu grąžinti šviesos greičiu kitam kurjeriui, gebėsiančiam geriau dirbti už mane. Paaiškinęs Galvai, kad mano telefonas tiesiog išsikrovė, gavau patarimą, kad galėčiau jį dažniau pasikrauti. Į patarimą numojau ranka, negi krausi tu tą telefoną per naktį ir leisi baterijai pasiekus šimtą procentų toliau pūstis, o jeigu sprogs, a? Kas nors pagalvojo kaip bus dėl telefono skleidžiamos radiacijos?

Sekantį rytą Galva parašė dar vieną emodžių pilną pranešimą su atsiprašymu, jog vakar mane išplūdo. Patikino, jog visi klysta ir ji tikisi, kad toliau nesusimausiu. Gal Galvos vaidmenį užėmė kita vadybininkėlė arba robotai pakeitė, kaip ten tuos, programinius kodus?

– Che, mažyle, žiūrėk, – tariau atkišęs telefoną Sugyventinei, – mano načialnikas yra bobos galva telefone.

– O kodėl tu dar nedirbi? – paklausė ji.

– Taigi dar niekas užsakymų nepateikė.

– Kaip tai nėra užsakymų, tuoj pietų metas, – nesuprato Sugyventinė.

– Niekas man nieko neparašė, niekas manęs nieko ir neprašė, – poetiškai jai atsakiau ir švystelėjau telefoną skilusiu ekranu ant sofos.

– Kostai, bet juk tu pats turi pasirinkti, niekas už tave tau užsakymo neišrinks,– paaiškino Sugyventinė ir burbėdamas po nosimi pakėliau telefoną. Jos padedamas stebėjau žmonių užsakymų norus.

Kampe, ten kur turėtų būti žinutės, vėl išlindo Galva su savo pamokėlėmis.

– Sveiki, Kostai, kuku, – rašė ji su tais debiliškais šypseniukais, – ar telefonas pakrautas? Jeigu taip, tuomet maloniai kviečiu jus prisidėti prie dūzgiančių „Molt“ kurjerių bitučių, išvežiojančių maistą išalkusiems visomis įmanomomis ratinėmis priemonėmis, nagi, Kostai, nuo 11 valandos prasideda didysis „Zavalas“, reikalingas kiekvienas kurjeris. Pirmyn! – palinkėjo Galva.

Maisto aptarnavimo sektoriuje kadaise esu turėjęs kelias chaltūras, todėl aiškinti žodžio „zavalas“ man nereikėjo. Ant nosies užsimečiau skaitymo akinius ir patvirtinau užsakymą, che, šį kartą tikrai turėjau pristatyti maistą, pats sau neužsakiau kaip praeitą sykį.

Nuvykau į lietuviškos virtuvės perlą – knaipę dienos pietums siūlančią cepelinus ir pavadinimu „tradiciški patiekalai“ ar tai „lietuviški patiekalai“. Ech, visos tos knaipės vienodos. Viduje tvyrojo seno aliejaus, padavalkų prakaito, zavalo ir kaspenktadieninių muštynių kvapas. Kažko prisiminiau savo mylimą Kauną. Prisiminimą nutraukė padavėja lenkaitė, kreipdamasi į mane tuteišių kalba, skambančią kaip maišelio šiugždesys. Kažkokie „bšepšego glebščego džečdžinški“ grąžino mane į Vilnių.

Pamačiusi „Molt“ kurtkę perklausė ar aš Kostas, į ką linktelėjau ir paėmiau ėdalo paketėlį klientui, kuris spėju sirgo chorona, nes savo norų valgyti tokiose vietose reiškė skonio praradimą. Che, kaip ir Egidijaus Dragūno fanai. Gerai, nebūsiu riebaus maisto gurmanas Užkalnis ir tęsiu pasakojimą toliau. Pagriebęs kažkokius cepelinų dubenėlius su kepsniais „Jūratė“, nuvykau į Skruzdėlyne buvusį ofisėlį ir ten klegenančioms bobelėms padaviau maistą. Nei ačiū nieko, ne veltui Kaune sako „pasikėlę vilniečiai“.

Rodėsi, kad Vilniuje tuo metu zujo tik „Molt“ kurjeriai. Nuvažiavęs į Ozolą ar kaip ten jis, pagriebiau iš, kaip mes su bendraamžiais mėgstame sakyti „čiurkų“, kažkokių dubenėlių, juos nuvežiau į butų kompleksą, buvusį už kelių minučių pėsčiomis kelio. Atidarė spuoguotas vyrukas.

– Sveikas, – kreipiausi į jį taip familiariai, nes pagal amžiaus skirtumą, tai galėjau. – Še, maistas, nevalgyk prie kompo, ne klaviatūrą dar sulaistysi, che che, – pasakiau ir iš krepšio ištraukiau madingo maisto „bauliuką“ jaunuoliui.

Kažkaip gavosi, kad pasilenkiant kirto per nugarą (turiu kelias išvaržas) ir paduodant maistą paaugliukui, kluptelėjau. Kinų maisto restoranėlis buvo madingas, naudojo ne seną gerą plastiką, kaip kokiais 2007, o plonyčio popieriaus dubenėlius. Vieną jų, nuo kluptelėjimo, netyčia prakiurdžiau su nykščiu, kai pakirto ir teko instinktyviai suspausti griuvimo metu kumštį. Krentant vaikis pagriebė rameną ir viską taip inscenizavau, kad neva jis ir sugrūdo tą pirštą pro dugną.

– Ei, kas čia dabar? – lyg niekur nieko paklausiau susiėmęs ranka nugarą. – Blecha, prakiurdei maistą, gal nori kitą užsakyti?

– Ėėė… Ne ne, viskas gerai, tikrai, – kažką mykė paauglys bijantis pastovėti už save kapsint ramenui ant laiptinės grindų, kurių jis pats, deja, nevalys. Baigėsi laiptinių valymo grafikų laikai, dabar jas švabrina ne šiaip kokia namo komendanto uošvienė, o normali valytoja, pasamdyta pastato administratoriaus.

– Gerai tada, jaunuoli, skanių pietų, – palinkėjau ir išėjau. Kiek po to Galva rašė, vaikinas įvertino, kad jam patiko kurjerio elgesys, gavau ten kažkiek žvaigždučių ir viskas su užsakymu buvo gerai.

Sekantis objektas buvo kebabinė vizualiai neturinti išvietės, kurioje turkas gamtinius reikalus atlikdavo čia pat, už kampo. Žmonės buvo aplipę kebabinę, todėl kone alkūnėmis prasibroviau į priekį.

– Alach achabr, – pasisveikinau su tamsesnio gymio pardavėju, nes nežinojau kaip ten jie visi sveikinasi. Pamatęs aplinkinių reakciją, ištartus žodžius norėjau susigrūsti atgal burnon, bet kaip tik tuo metu jie pasiekė kebabininką turką.

– Oi ne, brolyti, mes čia tokių pokštų netoleruojame, – švaria lietuvių kalba atsakė kebabininkas.

– „Molt“ užsakymas Danilui, – pasakiau ir padėjęs krepšį ant prekystalio jį atsegiau. Rankomis parodžiau, kad gali užsakymą krauti į tašę. Nepatenkintas kebabininkas atsargiai įdėjo užsakymą į krepšį. Apuosčiau vidų ir leptelėjau: – Blecha, kas čia per dvokas?

– Čia… čia firminis Adanos kebabas iš ėrienos. Mano tėtis, o dar prieš tai jo tėtis gamino šį patiekalą gimtojoje Adanoje, o dabar tu drįsti šmeižti?

– Che, reiškia per tris kartas taip ir neišmokot gaminti, nes vanelina tai kaip koks senas ožys, – pasakęs išsitraukiau iš krepšio smirdantį paketą, – blet, visą krepšį prasmardinsi.

Kebabininkas dar kažką sakė, politkorektiški klientai irgi bambėjo, bet visus pasiuntęs nachui nuėjau Sugyventinės Priuso link. Į bagažinę įmečiau „tradicinį maistą“ ir nulėkiau iki kliento Danilo namų. Dėl vaizdo įdėjau jau ne taip vanelinantį paketėlį į savo šiltkrepšį paskutiniuosius metrus iki jo durų.

– Blecha, o kodėl šaltas? – paklausė klientas gavęs užsakymą.

– A chren znajet, – gūžtelėjau pečiais, – kebabininkas visas išėjęs iš veido buvo, gal kažką supainiojo? Parašyk skundą, gal išsispręs kažkaip tos landynės reikalai.

Žinoma, gavau pyzdako, kad maistas buvo atšalęs, bet Galvai atsakiau, kad kebabininkas tyčia laikė kebabinės duris praviras, todėl jie greitai ir sušalo. Galva numetė iškeltą nykštį ir parašė, jog kaip kompensaciją vartotojas gaus kreditų. Vsio, kaip sakoma, sąžinė švari. Dėl visa ko, paskambinau dar sanepideminei tarnybai ir paskundžiau kebabinę, kad neturi išvietės ir darbas organizuojamas be galimybės plauti rankas.

Sekantys užsakymai nebuvo įdomūs. Mačiau galybę nesveiko, nuobodaus maisto ir išalkusias klientų akis, besikoncentruojančias į ėdalą, o ne šiltą bendravimą ar padėką kurjeriui. Arbatpinigių niekas neduodavo, vos vienas kitas linkteldavo iš padėkos nurijęs seiles.

Žinoma, aš pats irgi ne saldainiukas. Per tą laiką, kai dirbau, esu supainiojęs ne vieną užsakymą ir pasibeldęs į kaimynų duris. Che, jeigu sudėtume visą laiką kiek vėlavau atvežti užsakymus, per tiek būtų įmanoma išmokti groti su gitara „Ilgas kelias“ arba pianinu „Titaniką“. Kaltindavau kamščius, parkingą ir orą. O ką jau kalbėti apie grupinius užsakymus, kai reikia paimti iš kelių šėryklų ir pristatyti vienam klientui…

Buvau ne pats geriausias kurjeris rajone. Dėl padidėjusios prostatos jaučiausi lyg turėčiau penkiamečio šlapimo pūslę, todėl turėjau dažnai šlapintis. Prašydavausi pas užsakovus, kad priimtų pamyžti. Supratingesni įsileisdavo, o kiti užtrenkdavo duris. Tokiu atveju jie savo myžalo porciją gaudavo kur nors privarius į laiptinėje augantį fikusą ar į tą laiptinėse esančią šiukšlių šachtą, tą tarakonyną kur visi meta šiukšles. Klientai dažnai parašydavo atsiliepimuose „Kurjeris norėjo ateiti į butą pamyžti“, dėl ko gaudavau pyzdako iš Galvos. Atleisti manęs jie nenorėjo – ariau aš tame „Molte“ kaip arklys kone iki išnaktų, per porą mėnesių pakeičiau penkis pristatymo krepšius, visus sudėvėjau.

Neslėpsiu, visada patikrindavau ką užsisako klientas. Restoranų kvapai žadino smalsumą pažiūrėti paketų turinį. Nemalonu prisipažinti, bet pernelyg dažnai pasitaikydavo, kad pats paragaudavau užsakovo maistą, tikrinant ar neapnuodytas. Kas gi ten tokio, atsargiai atidarai dėžutę, o ten prie burgerio bulvyčių kalnas, na tai ką, pagriebi kelias, atsargiai viską supakuoji atgal ir likusį kelią iki kliento namų čiulpi tą bulvytę iki košės konsistencijos. Esu ragavęs ir labai prašmatnių priedų. Kol kas niekas nebuvo parašęs nusiskundimo, kad buvo apvalgytas, nors vieną kartą persistengiau su bulvių skiltelėmis ir klientui pristačiau gal tik penkis varganus gabaliukus.

Pasitaikydavo ir tokių atveju, kai atvažiuoju pas klientą, užsisakiusį įvairiausio kalibro maisto, visokių bulvyčių, svogūnų žiedų, kebabų ir kito nesveiko brudo, o šis neatidaro. Lauki minutę, dvi, dešimt, jau pats nori suvalgyti tą maistą, bet Galva sako, kad užsakymo prie durų palikti nevalia. Tada net nesigandau, kad klientas užsilenkė – iš lauko pusės šviesa degė, girdėjosi muzika, bet vidun niekas neįsileido. „Molt“ Galva primygtinai reikalavo pristatyti prekes, palikti toje bendrabučio laiptinėje negalėjau. Iškviečiau policiją, paaiškinau situaciją, tie kelis kartus pasibeldė ir iškvietė gaisrininkus, kad su lomais išlaužtų duris chujum. Tie tą ir padarė. Iš smalsumo su krepšiu į butą įlindau ir aš, ieškojome kliento. Ant stalo buvo primėtyta visokių miltelių, tabletėlių, žolės guzelių, svarstyklėlių, užspaudžiamų maišelių. Pareigūnai išgirdo, kad vonioje bėga vanduo, todėl visi ten ir patraukėme. Ką jūs sau galvojate, tasai gražuolis, mano klientas, apsitorčinęs gulėjo vonioje ir net negirdėjo kaip laužėmės į jo duris. Net vanduo lipo per viršų.

Privartojęs jaunuolis, pamatęs mane, šoko iš vonios ir mėgino atakuoti, turbūt „Molt“ krepšys jam suveikė kaip buliui Matadoro raudona skraistė. Ačiūdie policininkai jį pargriovė kaukiantį ant žemės ir uždėjo naručnykus. Neadekvatus jaunuolis šakojosi, nenorėjo apsirengti, todėl pareigūnai iškvietė pastiprinimą, gal kriminalistus dar kokius, kad užfiksuotų faktą, jog patalpoje pilna narkotikų. Policininkai pasakė, kad palaukčiau kito ekipažo, nes reikės ir mane apklausti, su kuo aš sutikau, mat nenorėjau nemalonumų. Nuogą jaunuolį išsivedė laukan ir nuvežė į areštinę. Paklausiau Galvos ką daryti su ėdalu, nes panašu, kad klientas maistą galės atsiimti po penkiolikos metų kalėjimo.

„Na, pinigus jau nuskaičiavo, tai arba išmesk arba pats suvalgyk (mirksintis veidukas, šypsenėlė paraudusiais žandais, angeliukas, šypsenėlė su aureole)“.

Išlindau į lauką. Ištraukiau iš šiltkrepšio ėdalo už septym eurų. Gaisrininkai pakavosi ir ruošėsi važiuoti atgal, bet kažkaip suspaudė širdį pamačius jų apverktinos būklės uniformas, automobilį. Juk ugniagesiai gelbėtojai dirba labai svarbų darbą, o uždirba špygą, todėl pakviečiau juos papuotauti narkomano sąskaita, nes vienas visko nesuvalgysiu. Pažarnikų brigadėlė nudžiugo ir visi kartu atsirėmę į gaisrinės automobilio bortą papuotavome. Parūkiau jų sąskaita ir palinkėjome vieni kitiems geros dienelės.

Pinigėlis stabiliai keliavo į sąskaitą. Su Sugyventine vėl kultūrinomės, buvusiai žmonai už sūnų Vitoldą pradėjau gražinti alimentus. Kartą net dvacoką jam tiesiai pervedžiau į sąskaitą. Pradėjau jaustis kaip normalus žmogus, o ne chachalis gyvenantis ant bobos sprando, atleiskit už išsireiškimą.

Dirbti sekėsi banguotai – kartais būdavo sekasi gerai, o kartais žiūrėk vėl Galva siunčia baklažanus ir grasina, kad turėsiu atiduoti kurtkę. Moltindamas pradėjau pažinti Vilnių. Apie adresų painiavą ir nepastovią numeraciją Vilniuje net nėra ką kalbėti!

Lemtingas užsakymas įvyko gavus nurodymą pristatyti ėdalą Žaliuosiuose Ežeruose, ten, kur netoli gyvena Valinskas. Jeigu įdomu iš kur žinau, tai kartą esu maistą pristatęs ir jam. Taigi, paėmęs prabangaus maisto jį tradiciškai patikrinau – nieko nebuvo ką galėčiau paragauti, todėl savaime suprantama pažeisdamas kelių eismo taisykles, nuskuodžiau link pusturčių ir turčių rajono.

Priusas tyliai, kaip vagis, prisėlino prie kaži kokios vilos, bet ne įžūliai ant vartų, šiek tiek toliau. Paskambinau į keletą kartų į vartus, bet vietoje pravirų vartų, kliento, ar bent jau atsako, kad tuoj įleis, negirdėjau nieko. Patrepsėjau prie vartų ir išsitraukiau tuojau išsikrausiantį telefoną. Užsakymo pastabose pamačiau kliento prašymą palikti maistą prie vartų, jeigu jie nespės sugrįžti. Norėjau parašyti Galvai ir paklausti kur palikti maistą, mat ant žemės jį palikti neetiška. Galvai žinutės neišsiunčiau, nes telefonas nuduso – klasika.

„Ai, blet, žinau kaip ten būna su tais turčiais. Padarai kaip prašė, bet po to vis tiek pyzdako gauni“ burbtelėjau ir nusprendžiau perlipti žemą tvorą ir palikti maistą prie durų. Dievuli, gal neužpyks, kad perlipau tvorą. Prisiminęs jaunystės laikus, su popieriniu užsakymo maišiuku meistriškai peršokau per tvorą ir ėjau link durų – nuo vartų iki ten buvo gal dvacokas metrų. Maistą padėjau verandoje ant stalo ir patraukiau atgal.

Žinot, sakoma, kad šuns uoslė yra 40 kartų jautresnė nei žmonių, o uošvienės 50, nes labai greitai užuodžia, kad galima pradėti pisti protą (\*juokiasi užsiėmęs už pilvo\*). Kur buvęs, kur nebuvęs, kažkur už namo pasislėpęs išlindo padaras, nuo kurio net per stuburą praėjo šiurpas – vokiečių aviganis. Tikrų tikriausias, toks pats, kokius tekę matyti pas nusikalstamo pasaulio šulus devyniasdešimtaisiais. Mūsų akys susitiko ir tas Brisius, lyg gavęs komandą, puolė manęs link. Ką ten tuos šunis suprasi, turbūt jam pasirodė, kad lendu į jo šeimininkų tvirtovę.

Brisius lodamas, staugdamas ir cypdamas šovė kaip kulka manęs link. Net nepagavau savęs, kaip bėgu, turbūt į atmintį buvo įsirašę ką ši veislė sugebėdavo padaryti šunų pjautynėse. Vartų link nebėgau, nebūčiau spėjęs peršokti, todėl šuniui lojant užbėgau už namo. Va ten tai, blecha, pasimatė visas turtas – kelių rūšių kepsninės, iškastas ir prižiūrimas baseinas, batutai, chujutai, supynės, chujynės, ir kubilas, atremtas į tvorą, ribojančią turbūt su tokius pat turtus turinčiais kaimynais.

Grožėtis materialiniu turtu nebuvo kada, nardžiau tarp daiktų mėgindamas atsikratyti Brisiaus, tačiau jis matomai buvo pratęs prie tų kliūčių ir jas įveikinėjo kur kas geriau nei aš. Bėgome aplink namą, bet šuo nepasidavė ir urgzdamas mane vijosi toliau. Šuva buvo protingas, nuvijo mane į kiemo galą, iš ten neturėjau kur dėtis.

Apimtas nevilties, užšokau ant medinio kubilo su dangčiu. Vsio, pamaniau, palauksiu savininkų ir jie sabaką pasiims. Kol laukiau, šuva lojo kaip pašėlęs, o mane apėmė smagumas ir pradėjau Brisių erzinti, siuntinėti nachui, loti atgal. Šuo šiuo atveju buvo protingesnis. Brisius pasekęs mano pavyzdžiu, padarė tą patį ką ir aš – užšoko ant medinio kubilo ir mane puolė. Skaniai krimstelėjęs į blauzdą pradėjo urgzti ir sukando dar smarkiau.

\*\*\*\*\*

Uch, blecha, širdis baladojasi nuo to prisiminimo su Brisiumi. Na šį kartą baikime istoriją, sekantį kartą sužinosite ar Kostas Dumauskas liko invalidu be blauzdos ir dabar vaikšto su lazdele kaip koks daktaras Hausas. Liko dar pusė tiek, kiek čia pripasakojau, todėl prašau neišsilakstykite pas kurvas ir sugrįžkite čia pat po savaitės, pratęsime istoriją. Jeigu planuojate vykti pas tetas, arba nenorite laukti kitos savaitės ir norite sužinoti kas vyko toliau, prašau tapti prenumeratoriais Contribee arba Patreon, galėsite viską suskaityti vienu kartu. Juk prenumeratoriai gauna paskaityti viską iš karto. Surinktas pinigas nukeliaus į Kosto Dumausko kūrybinės taurelės fondą, kuris leidžia retsykiais apsimesti, kad susirgau ir parašyti istoriją Jums, mano mielieji skaitytojai!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid04tXQGr5KNN4iEH4KppUc6XrDkewBoxGMU5GN7A9A2Yv7aUQ7zn3ohxaBGUdudyoNl)