Faktas – mokykla nesaugi. Švietimo ministro veiksmai? Padaryta žala sveikatai, teisėsaugos veiksmai?
Arba 0 judesio arba pakalbės nesąmonių „stengsimės, rūpinamės“.
Galiu pasakyt tik tai, kad GĖDA man už mūsų neveiksnumą, patyčių atžvilgiu. Išvydus tokius straipsnius norisi eiti į kampą ir pradėt verkti, nes nieko negali pakeisti.
Socialinė pedagogė jau matyt buvo susidūrusi su šmaiktašikniais teisininkais tėvais, sulaukė grasinimu pati tai ir bandė užglaistyt. Nesu tikras ar vadovė buvo informuota. Bet baisu, kai tokie psichologiškai silpni žmonės, kurie turi rūpintis saugumu.
vėl “niekas nieko nematė”. O gal tiesiog px visiems buvo?
faktas, kad mokykloms px. Iš patirties sakau.
Labai gaila, kad auką labiausiai visi kaltina. Visiem gerai, o tau ne ane? Gadini čia gerą reikalą savo skundais.
>Pašnekovas taip pat teigė manantis, kad iš tiesų problemos slypi tų asmenų, kurie rašė pareiškimą, elgesyje, o skundus rašantieji esą siekia pakenkti šeimos nariams.
Motyvas? Nafik man bandyti pakenkti kažkokiam advokatui ir prokuroro padėjėjai?
>Ją pavyko išspręsti tuomet, kai ji buvo identifikuota. Praėjusiais metais. Šiais metais niekas nesikreipė ir niekas apie tai nekalbėjo.
Blet rimtai? Pasakė nesityčioti daugiau ir nustojo? Tokios problemos nebūna išsprendžiamos, jei kažkas nekeičia mokyklos. Jos pasidaro toleruojamos nebent.
Reikia įprasti įrašinėti visus telefono skambučius ir gyvus pokalbius jei vyksta koks nors konfliktas.
Ble tas tėvas tai gerulis 😀 tipo šmeištas, nors pripažįsta kad prieš metus jau buvo tas pats… Krw advokatas….
Patyčias filmuoti ir pateikti kaip įrodymus. Smartfonų laikai, come on.
Lietuvos mokyklose patyčios yra toks senas ir giliai įsišaknijęs dalykas.
Pačiam teko patirti nuo kažkur 5 klasės iki 11 klasės. Visai mokyklai ir visom mokytojom buvo visiškai pochui. Užgauliojo ir mušė ir per pertraukas ir per pamokas visiem viskas pochui buvo, ir tom budinčiom mokytojom ir per pamokas. Nukentėjo realiai mano mokymasis ir gyvenimas sunkiai. Pradėjau nebelankyt pamokų, ir panašiai, masčiau apie savižudybę, bijojau kiekvienos dienos. Viskas tesėsi iki kol neapėmė visiška isterija mokykloje, nepradėjau ant visko rėkti ir keiktis, pabėgau iš pamokų. Tada surengė susirinkimą su direktoriumi ir mano auklėtoja ir tėvais. Tai pasirodo visi žinojo problemą bet visiem visiškai Px buvo ar kas, nežinau.
Sakė sutvarkysim viską viskas bus gerai bet aš netikėjau ir aš nusprendžiau su tėvais kad paliksiu mokyklą anksčiau. Kadangi palikau mokyklą 11 klasėje, nusprendžiau eiti į profesinę mokyklą, ten realiai atsigavau, bijojau kad ir ten bus viskas tas pats, bet klasiokai ten tikrai buvo geri žmonės, bent tie kurie pamokas lankė. Pabaigiau 12 klasių, gavau specialybę, dabar dirbu.
Šitie dalykai manau nepasikeis per mūsų gyvenimą, nes visuomenei ir švietimui nusišikt. O mokykla keičia visą gyvenimą, ir man paliko randus kurie turbūt niekad neužgis.
Dabar gyvenu dar tam pačiame miestelyje, ir kartais prasilenkiu su buvusiais klasiokais tos mokyklos, tai mane net nerimas apima.
Nenoriu niekada jų matyti, ir su jais kalbėtis.
Atrodo, kad dabar mokyklose dauguma pasyvūs stebėtojai – mato, kad iš kažko šaipomasi, tačiau patys su problema ne kovoja. Pačiam teko patirti patyčias ir niekam nepatiriu šito patirti, ypač, jeigu tai trunka ilgesnį laiką – gali palikti psichologinių randų visam gyvenimui.
Man teko patirti patyčias 5-7 klasėse. Daugiausia dėl to, kad buvau knygų žiurkė – mėgau skaityti, norėjau būti pirmūne, labai stengiausi, kad būtų geri pažymiai. Aš mėgau mokytis, buvau moksliukė. Aišku, tokie vaikai yra pats lengviausias taikinys mušeikoms ir bullies.
​
Mane su apatiniais išstumdavo iš persirengimo kambario į koridorių ir neįleisdavo atgal, todėl dažnai persirengdavau užsirakinus tualete. Mokyklos sode augo obelys, tai paimdavo supuvusius obuolius, užkišdavo man už maikutės ir su delnu trenkdavo, kad išsitaškytų visas puvinys po rūbais. Jei tekdavo persirengti persirengimo kambarėlyje per kūno kultūros pamokas, man į mano batus išspausdavo iš valgyklinių bulkučių džemą, o į kuprinę primėtydavo šiukšlių. Brendimą pradėjusios mergaitės į mano kišenes prigrūsdavo panaudotus tamponus ir įklotus. Per pertraukas suliedavo man plaukus vandeniu, pasemtu iš unitazo. Po pamokų aš bėgdavau namo, nes jei mane pagaudavo, įmesdavo į šiukšlių konteinerį. Kartą įstūmė mano veidą į šuns šūdą. Aš maža, neaukšta mergaitė, o dar ir išsigandusi ir įbauginta buvau, 3 berniukai ir 3 mergaitės užpuldavo – kaip aš atsiginsiu šešis žmones?
​
Aš jaučiausi visiškai sužlugdyta, išniekinta, pažeminta. Su gyvūnais taip nesielgia, kaip elgėsi su manim. Po pamokų namie kampe žliumbdavau iki kol tėvai grįždavo namo – tada greitai apsitvarkydavau ir apsimesdavau, kad viskas ok, nes bijojau, kad jeigu tėvai pradėtų judint šitą reikalą, man bus tik blogiau, kadangi pagrindinė supista pinda, kuri daugiausia instigavo visą šitą mėšlą buvo vienos mamytės dukrelė, o ta mamytė buvo top finansiorė mokykloje ir kažkokio komiteto narė. Kiti vaikai tiesiog sekė tą mergiščią, nes ji buvo mokyklos pažiba, asaba kaip samtis. Nuoširdžiai norėjau žudytis, vienu momentu aš jau buvau berišanti mazgą iš užuolaidos, bet paskutiniu momentu apsigalvojau, nes nenorėjau skaudint tėvų.
​
Negalėjau nuslėpt šito reikalo ilgai, tėvai viską parišo, ir pakėlė tokį šumą, kad grasino skambint LNK, TV3, policijai, nu žadėjo užkurt tokią peklą, kad vajetus. Buvo sukviesti klasės tėvai, buvo viskas iškelta. Ta supermamytė su savo pizdos gobline apsimetė šlangom, tarsi nieko nesupranta, ką aš čia šneku, bet, laimei, vienas vaikas su moraliniu integralumu parodė žinutes, kaip ta snarglė per Skype sakė kokias “išdaigas” man padaryt, nes tipo juokinga. Aišku, nieko gero nenutiko – biškį apsiramino, bet aš vis vien pasakiau tėvams, kad aš negaliu taip gyventi, pakeičiau mokyklą ir viskas išsisprendė. Praėjo gal 12(?) metų, ir aš kartais matau tuos beširdžius ypatas iš tos mokyklos. Jie dar drįsta sveikintis. Man reikia visos savitvardos nespjaut jiems į veidą.
​
​
Žinot, kas šlykščiausia? Kad net esant įrodymams kaip stipriai susimovė auklėjant savo paties vaiką, jog jis išaugo į tokį neapykantos ir pykčio kupiną demono išperą, tėvai vis vien stovi mūru už savo vaikus. Jei būčiau motina, būtų nežmoniškai gėda, kad šitaip susimoviau augindama savo vaiką, aš jam namų areštą duočiau iki pilnametystės, atimčiau visus kompus ir telefonus iki kol susivoks, koks šlykštus jo elgesys. Bet čia… nu toks sociopatinio lygmens abejingumas.
​
Šiais laikais vaikai būna žiauresni už suaugusiuosius.
Mokykla visada gins agresorių, ypač jei jis “gerų tėvelių tobulas vaikelis”. Tas vyksta dabar, tas buvo ir prieš 20+ metų kai pats mokiaus. Dėl patyčių ir smurto keletas bendramokslių ir nusižudė. Tiesa anuomet nelabai supratom kodėl, galvojom šeimoj bėdos, t.y. tėvai engia, ten gal kokia meilė nelaiminga (dėl šitos priežasties teko pora syk laidotuvėse sudalyvaut) ar dar kažkas, dabar, po tiek metų fragmentiškai prisimenu ką jam darydavo klasės budulynas, tai galėjo paskatint pasidžiaut.
Pats buvau engiamas ir mušamas, kai besigindamas sulaužiau nosį vienam, vėl likau kaltas, nes klasės “elitas” kaip susitarę sakė kad aš pradėjau. Tiesa po to patyčios baigėsi. Klasiokės motina buvo atėjus jos “gint”, tipo draugaukit su mano dukra bla bla, na tas irgi nepadėjo, o dar labiau pakenkė, per pertraukas, ar kai mokytoja išeidavo trumpam iš klasės spjaudukais ją atakuodavo 🙂 Vnž vaikai žiaurūs padarai buvo, yra ir turbūt bus, nes auga karta kurie NE negirdi ir nelabai supranta kaip galima kažko nedaryt.
Iš mokyklos administracijos pusės tai tiesiog popierizmo ir viešumo nieks nenori. Vieninteliu atveju kažką jau “daro”, tai kai greitosios prireikia.
Pamenu iš savo mokyklos “kovą su patyčiom”. Viena klasiokė tyčiodavosi iš manęs, iš kitų vaikų, net iš mokytojų, ateidavo socialinė pedagogė, pasakydavo “nu nu nu, negražu”, ta klasiokė atsakydavo “eik nx žertva”, šitaip ir baigdavosi. Bet svarbiausia baltus skėčius koridoriuje pasikabint per savaitę prieš patyčias, ir atrodys kad kažkas kažką daro. Matau, per 15 metų sistema nepatobulėjo.
O jum ar nebutu px kai 40 metu ari mokytojo darbe ir gauni 900€ ?
Man taip pat teko patirti patyčias ir visiems buvo pochui. Didžiausia “bausmė” tiems kurie tyčiojosi? Komentaras, jog taip elgtis negalima, o aš net ir 14 metų po visko jaučiu psichologines pasėkmes. Pikta ir liūdna, jog nuo to laiko visiškai niekas nepasikeitė.
Tikiuosi mergina šioje istorijoje turi galimybę pabaigti mokslus nuotoliniu būdu, tokia galimybė Lietuvoje yra ir savaime aišku, kad ji mokykloje nesijaučia saugi.
16 comments
Faktas – mokykla nesaugi. Švietimo ministro veiksmai? Padaryta žala sveikatai, teisėsaugos veiksmai?
Arba 0 judesio arba pakalbės nesąmonių „stengsimės, rūpinamės“.
Galiu pasakyt tik tai, kad GĖDA man už mūsų neveiksnumą, patyčių atžvilgiu. Išvydus tokius straipsnius norisi eiti į kampą ir pradėt verkti, nes nieko negali pakeisti.
Socialinė pedagogė jau matyt buvo susidūrusi su šmaiktašikniais teisininkais tėvais, sulaukė grasinimu pati tai ir bandė užglaistyt. Nesu tikras ar vadovė buvo informuota. Bet baisu, kai tokie psichologiškai silpni žmonės, kurie turi rūpintis saugumu.
vėl “niekas nieko nematė”. O gal tiesiog px visiems buvo?
faktas, kad mokykloms px. Iš patirties sakau.
Labai gaila, kad auką labiausiai visi kaltina. Visiem gerai, o tau ne ane? Gadini čia gerą reikalą savo skundais.
>Pašnekovas taip pat teigė manantis, kad iš tiesų problemos slypi tų asmenų, kurie rašė pareiškimą, elgesyje, o skundus rašantieji esą siekia pakenkti šeimos nariams.
Motyvas? Nafik man bandyti pakenkti kažkokiam advokatui ir prokuroro padėjėjai?
>Ją pavyko išspręsti tuomet, kai ji buvo identifikuota. Praėjusiais metais. Šiais metais niekas nesikreipė ir niekas apie tai nekalbėjo.
Blet rimtai? Pasakė nesityčioti daugiau ir nustojo? Tokios problemos nebūna išsprendžiamos, jei kažkas nekeičia mokyklos. Jos pasidaro toleruojamos nebent.
Reikia įprasti įrašinėti visus telefono skambučius ir gyvus pokalbius jei vyksta koks nors konfliktas.
Ble tas tėvas tai gerulis 😀 tipo šmeištas, nors pripažįsta kad prieš metus jau buvo tas pats… Krw advokatas….
Patyčias filmuoti ir pateikti kaip įrodymus. Smartfonų laikai, come on.
Lietuvos mokyklose patyčios yra toks senas ir giliai įsišaknijęs dalykas.
Pačiam teko patirti nuo kažkur 5 klasės iki 11 klasės. Visai mokyklai ir visom mokytojom buvo visiškai pochui. Užgauliojo ir mušė ir per pertraukas ir per pamokas visiem viskas pochui buvo, ir tom budinčiom mokytojom ir per pamokas. Nukentėjo realiai mano mokymasis ir gyvenimas sunkiai. Pradėjau nebelankyt pamokų, ir panašiai, masčiau apie savižudybę, bijojau kiekvienos dienos. Viskas tesėsi iki kol neapėmė visiška isterija mokykloje, nepradėjau ant visko rėkti ir keiktis, pabėgau iš pamokų. Tada surengė susirinkimą su direktoriumi ir mano auklėtoja ir tėvais. Tai pasirodo visi žinojo problemą bet visiem visiškai Px buvo ar kas, nežinau.
Sakė sutvarkysim viską viskas bus gerai bet aš netikėjau ir aš nusprendžiau su tėvais kad paliksiu mokyklą anksčiau. Kadangi palikau mokyklą 11 klasėje, nusprendžiau eiti į profesinę mokyklą, ten realiai atsigavau, bijojau kad ir ten bus viskas tas pats, bet klasiokai ten tikrai buvo geri žmonės, bent tie kurie pamokas lankė. Pabaigiau 12 klasių, gavau specialybę, dabar dirbu.
Šitie dalykai manau nepasikeis per mūsų gyvenimą, nes visuomenei ir švietimui nusišikt. O mokykla keičia visą gyvenimą, ir man paliko randus kurie turbūt niekad neužgis.
Dabar gyvenu dar tam pačiame miestelyje, ir kartais prasilenkiu su buvusiais klasiokais tos mokyklos, tai mane net nerimas apima.
Nenoriu niekada jų matyti, ir su jais kalbėtis.
Atrodo, kad dabar mokyklose dauguma pasyvūs stebėtojai – mato, kad iš kažko šaipomasi, tačiau patys su problema ne kovoja. Pačiam teko patirti patyčias ir niekam nepatiriu šito patirti, ypač, jeigu tai trunka ilgesnį laiką – gali palikti psichologinių randų visam gyvenimui.
Man teko patirti patyčias 5-7 klasėse. Daugiausia dėl to, kad buvau knygų žiurkė – mėgau skaityti, norėjau būti pirmūne, labai stengiausi, kad būtų geri pažymiai. Aš mėgau mokytis, buvau moksliukė. Aišku, tokie vaikai yra pats lengviausias taikinys mušeikoms ir bullies.
​
Mane su apatiniais išstumdavo iš persirengimo kambario į koridorių ir neįleisdavo atgal, todėl dažnai persirengdavau užsirakinus tualete. Mokyklos sode augo obelys, tai paimdavo supuvusius obuolius, užkišdavo man už maikutės ir su delnu trenkdavo, kad išsitaškytų visas puvinys po rūbais. Jei tekdavo persirengti persirengimo kambarėlyje per kūno kultūros pamokas, man į mano batus išspausdavo iš valgyklinių bulkučių džemą, o į kuprinę primėtydavo šiukšlių. Brendimą pradėjusios mergaitės į mano kišenes prigrūsdavo panaudotus tamponus ir įklotus. Per pertraukas suliedavo man plaukus vandeniu, pasemtu iš unitazo. Po pamokų aš bėgdavau namo, nes jei mane pagaudavo, įmesdavo į šiukšlių konteinerį. Kartą įstūmė mano veidą į šuns šūdą. Aš maža, neaukšta mergaitė, o dar ir išsigandusi ir įbauginta buvau, 3 berniukai ir 3 mergaitės užpuldavo – kaip aš atsiginsiu šešis žmones?
​
Aš jaučiausi visiškai sužlugdyta, išniekinta, pažeminta. Su gyvūnais taip nesielgia, kaip elgėsi su manim. Po pamokų namie kampe žliumbdavau iki kol tėvai grįždavo namo – tada greitai apsitvarkydavau ir apsimesdavau, kad viskas ok, nes bijojau, kad jeigu tėvai pradėtų judint šitą reikalą, man bus tik blogiau, kadangi pagrindinė supista pinda, kuri daugiausia instigavo visą šitą mėšlą buvo vienos mamytės dukrelė, o ta mamytė buvo top finansiorė mokykloje ir kažkokio komiteto narė. Kiti vaikai tiesiog sekė tą mergiščią, nes ji buvo mokyklos pažiba, asaba kaip samtis. Nuoširdžiai norėjau žudytis, vienu momentu aš jau buvau berišanti mazgą iš užuolaidos, bet paskutiniu momentu apsigalvojau, nes nenorėjau skaudint tėvų.
​
Negalėjau nuslėpt šito reikalo ilgai, tėvai viską parišo, ir pakėlė tokį šumą, kad grasino skambint LNK, TV3, policijai, nu žadėjo užkurt tokią peklą, kad vajetus. Buvo sukviesti klasės tėvai, buvo viskas iškelta. Ta supermamytė su savo pizdos gobline apsimetė šlangom, tarsi nieko nesupranta, ką aš čia šneku, bet, laimei, vienas vaikas su moraliniu integralumu parodė žinutes, kaip ta snarglė per Skype sakė kokias “išdaigas” man padaryt, nes tipo juokinga. Aišku, nieko gero nenutiko – biškį apsiramino, bet aš vis vien pasakiau tėvams, kad aš negaliu taip gyventi, pakeičiau mokyklą ir viskas išsisprendė. Praėjo gal 12(?) metų, ir aš kartais matau tuos beširdžius ypatas iš tos mokyklos. Jie dar drįsta sveikintis. Man reikia visos savitvardos nespjaut jiems į veidą.
​
​
Žinot, kas šlykščiausia? Kad net esant įrodymams kaip stipriai susimovė auklėjant savo paties vaiką, jog jis išaugo į tokį neapykantos ir pykčio kupiną demono išperą, tėvai vis vien stovi mūru už savo vaikus. Jei būčiau motina, būtų nežmoniškai gėda, kad šitaip susimoviau augindama savo vaiką, aš jam namų areštą duočiau iki pilnametystės, atimčiau visus kompus ir telefonus iki kol susivoks, koks šlykštus jo elgesys. Bet čia… nu toks sociopatinio lygmens abejingumas.
​
Šiais laikais vaikai būna žiauresni už suaugusiuosius.
Mokykla visada gins agresorių, ypač jei jis “gerų tėvelių tobulas vaikelis”. Tas vyksta dabar, tas buvo ir prieš 20+ metų kai pats mokiaus. Dėl patyčių ir smurto keletas bendramokslių ir nusižudė. Tiesa anuomet nelabai supratom kodėl, galvojom šeimoj bėdos, t.y. tėvai engia, ten gal kokia meilė nelaiminga (dėl šitos priežasties teko pora syk laidotuvėse sudalyvaut) ar dar kažkas, dabar, po tiek metų fragmentiškai prisimenu ką jam darydavo klasės budulynas, tai galėjo paskatint pasidžiaut.
Pats buvau engiamas ir mušamas, kai besigindamas sulaužiau nosį vienam, vėl likau kaltas, nes klasės “elitas” kaip susitarę sakė kad aš pradėjau. Tiesa po to patyčios baigėsi. Klasiokės motina buvo atėjus jos “gint”, tipo draugaukit su mano dukra bla bla, na tas irgi nepadėjo, o dar labiau pakenkė, per pertraukas, ar kai mokytoja išeidavo trumpam iš klasės spjaudukais ją atakuodavo 🙂 Vnž vaikai žiaurūs padarai buvo, yra ir turbūt bus, nes auga karta kurie NE negirdi ir nelabai supranta kaip galima kažko nedaryt.
Iš mokyklos administracijos pusės tai tiesiog popierizmo ir viešumo nieks nenori. Vieninteliu atveju kažką jau “daro”, tai kai greitosios prireikia.
Pamenu iš savo mokyklos “kovą su patyčiom”. Viena klasiokė tyčiodavosi iš manęs, iš kitų vaikų, net iš mokytojų, ateidavo socialinė pedagogė, pasakydavo “nu nu nu, negražu”, ta klasiokė atsakydavo “eik nx žertva”, šitaip ir baigdavosi. Bet svarbiausia baltus skėčius koridoriuje pasikabint per savaitę prieš patyčias, ir atrodys kad kažkas kažką daro. Matau, per 15 metų sistema nepatobulėjo.
O jum ar nebutu px kai 40 metu ari mokytojo darbe ir gauni 900€ ?
Man taip pat teko patirti patyčias ir visiems buvo pochui. Didžiausia “bausmė” tiems kurie tyčiojosi? Komentaras, jog taip elgtis negalima, o aš net ir 14 metų po visko jaučiu psichologines pasėkmes. Pikta ir liūdna, jog nuo to laiko visiškai niekas nepasikeitė.
Tikiuosi mergina šioje istorijoje turi galimybę pabaigti mokslus nuotoliniu būdu, tokia galimybė Lietuvoje yra ir savaime aišku, kad ji mokykloje nesijaučia saugi.