Maisto kurjeris 4/4

Maisto mėgėjai, ar užsisakėte šiandien kažko iš „Molt“ ar kitos alternatyvios firmos mėlynu arba žaliu logotipu? Jeigu neužsisakėte, prašau tai padaryti (čia galėjo būti Bolt arba Wolt rekomendacija, reklamuočiau ne tik už pinigus, bet ir už maistą. Aš visiškai rimtai, parašykite kas nors jiems, kad Dumauskas gali net benziną gerti, jeigu jam tik mokėtų). Kol laukiate to ypatingo mėsainio, į kurio vidų įleido skreplį kurjeris Dumauskas, užbaikime šią istoriją, a? (Praeitos dalys – [1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/11hyc38/maisto_kurjeris_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/11ohzjy/maisto_kurjeris_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/11uln0f/maisto_kurjeris_34/))

Šunies sukandžiotas, moltinau dar dvi dienas. Tvarstis nebekraujavo, bet sveikatėlės nebuvo kaip po gerų išgertuvių su vyrais pirtelėje. Tik skirtumas tas, kad dėl to Brisiaus įkandimo nei pirtelėje buvau, nei su vyrais gėriau. Lengvai tariant, tai sveikata buvo nuėjus chujum. Sugyventinė vis klausė kas man negerai, bet vis dar palaikiau vyrišką išdidumą ir į jokiu medikus nesikreipiau. Bendrai buvo berods ketvirta diena po įkandimo, kai jau ir pats supratau, kad kažkas negerai, nes žaizdelė ėmė skleisti ne kokį kvapelį.

Atsakysiu nuoširdžiai, jau beveik nesiorientavau aplinkoje priimdamas ir veždamas užsakymus. Nuvažiuoju į kokią knaipę ir žiūriu tiesiai padavėjams į akis. Visa laimė, kad būdavau su tuo „Molt“ bomberiu, kitaip pagalvotų, kad atėjo narkomanas.

– Jūs užsakymėlio? – klausdavo manęs jaunimas. Aš atsakydavau lėtu linktelėjimu, sustingdavau ir mikčiodavau kaip paauglys, kai reikia nueiti kažko paklausti parduotuvėje ar atlikti bet kokią kitą interakciją su nepažįstamu žmogumi. – Kieno vardu? Parodykite „Molt“ programėlę, pasakysiu. Aaa, Jonui, gerai, štai, – paduodavo užsakymą personalas. – O jums viskas gerai?

– Gerai gerai, – kažkur iš gelmių atsakydavau.

– Na gerai tada, viso gero, – atsakydavo padavėjai ir įtariai palydėdavo svirduliuojantį link mašinos.

Kartą vienos įstaigos pilietiškas kolektyvas iškvietė man policiją, nes pagalvojo, kad girtas. Pasivijo policininkai su švyturėliais, sustabdė ir liepė prasipūsti. Savaime suprantama, rodė nulius. Po to turėjau stovėti ant vienos kojos, bet žinoma svirduliavau. Stojausi tai aišku ant tos sveikos kojos.

– Ponas, gavome nusiskundimą iš vienos viešo maitinimo įstaigos, kad svirduliuojate, dėl to ir sustabdėme. Gal vartojote narkotikų?

– Ne, blecha, labai sunkus darbas, mažai miegu, reikia poilsio, – kiek įmanoma blaiviau pasakiau.

– Nepamirškite, kad vairuoti draudžiama esant pavargus, tai žiūrėkit, atlikite užsakymą ir keliaukite namo, sutariam? – pasiūlė pareigūnas.

– Oi tai kas be ko, žinoma žinoma,

– Nes jeigu dar sustabdysim, tai gausit privestinai pailsėti, viskas aišku? – įspėjo mentas.

– Viskas aiškiau negu aišku. Viso gero, – tariau policininkui ir atsisveikinome. Pažadėjau pasveikęs nuvykti naktį į tą šėryklą ir mažu mažiausia apmyžti rankeną.

Atvežiau makaronų šliurpalą, blynelius vaikui ir šonkauliukus į vieną niekuo neišsiskiriančią chruščiovkę Žirmūnuose. Kiek per durų plyšį pamačiau, viduje buvo ką tik padarytas remontas ir avarinės būklės daugiabutyje buvusios pidisoko kvadratų dėžutės vertė pakilo bent trisdešimčia tūkstančių. Ką jūs, baltos sienos, mandras laminatas, tamsiai rudos durys kambariuose, kas penkiolika minučių purškiantis kvapų difuzorius, keli drėkintuvai, naujas parketinis džipas pastatytas kieme ant žolės. Blecha, pamaniau, gerai tie žmonės gyvena.

– Tai duokite, prašau užsakymą, – pertraukė mano astralinį sapną klientas.

– Ai taip taip, atleiskit, – taręs atvožiau šiltkrepšio dangtį ir padaviau paties Dumausko rankomis pratikrintą prekių komplektą.

Išvažiavęs gavau paklausimą iš Galvos ar viskas su manimi gerai. Atsakiau, kad žinoma, kodėl jai kyla toks klausimas? Ji, emodžiais prifarširuotu tekstu parašė, kad iš kliento gavo atsiliepimą, kad šiam kelia susirūpinimą mano būsena. Šėrykla susisiekė pranešdama apie galimai išgėrusį kurjerį. Aš jai atrašiau, žinoma, su gramatinėmis klaidomis, nes vaizdas liejosi. Paminėjau, kad net buvo policija sustabdžiusi ir davė prasipūsti, bet viskas okei, pas mane nuliukai. Jai nusiunčiau neigiamą kovido testo atsakymą, fotografuotą gal prieš kokius tris mėnesius, kad va, ryte dariausi ir viskas gerai. Galva paprašė žiūrėti savęs ir ji per daug nepyksianti, jeigu ir nedirbsiu, juk sveikata pirmoje vietoje, bet pridūrė, kad kiekvienas kurjeris svarbus.

Sekantys užsakymai buvo vienodi – kone patys padavėjai mane navigavo kur turėčiau ką spausti, kur man važiuoti. Nesiorientuodamas erdvėje stovėjau prie laiptinių komplekso ir aiškinausi kuris čia bus įėjimas, jeigu butas 78. Atėję klientai, turbūt matę kaip man sunkiai sekasi, tiesiog pasiėmė užsakymus iš mano rankų.

– Įkalk tu kokio energetinio ar ko tai, jeigu ima miegas, – mestelėjo viena klientė, kurios maisto iš sveikatėlės stokos net nebuvau patikrinęs prieš atvežant.

Žinokit, taip ir padariau. Nuvariau į degalkę ir mašinoje susišoviau du energetinius. Smegenis užpildžiusi migla išsisklaidė, dabar buvau blaivas ir budrus. Ant viršaus dar įkaliau vaistų nuo kojos skausmo.

„Vsio, Dumauskas gyvas. Aš vėl jaunas“ parašiau Galvai ir prasukdamas Priuso ratus nulėkiau vykdyti užsakymų.

Nuvažiavau į tą burgerinę Gesburger, ar kaip ten. Klientas užsisakė penkis savaitės mėsainius, šešias porcijas bulvyčių ir dar visokių vištienos kepsnelių (čia ir vėl galėjo reklama, kad ir tos burgerinės). Kaip tik pilvas gurgė, todėl jau įsivaizdavau kaip proporcingai nuo visų bulvyčių porcijų nuimsiu po keletą ir visai neblogai papietausiu. Viduje, tai nesuprasi kas ten darėsi. Žmonių kokie dešimt, trys trepsintys kurjeriai, penkios mašinos prie langelio, o aptarnaujančio personalo kaip visada – dviese, o trečias lauke rūko. Blecha, pamaniau, galėtume drąsiai apiplėšti šia būdelę, bet kažkaip susitvardžiau.

Atėjęs paklausiau ar dar nėra užsakymo Juliui. Gesburgerietė pardavėja pasakė, kad užsakymas Juliui jau yra ir koks mano, kurjerio vardas. Pasakiau, kad Kostas.

– Kostas D? – perklausė ji.

Atsakiau, kad taip, Kostas D. Šalia stovėję paaugliukai sukluso ir žiūrėjo vienas į kitą išsprogdinę akis. „Kostas D, tai čia gal Dumauskas“ šnabždėjosi jie. „Jo, pažiūrėk, gi ir tas senis ir šitas“. Che, jaunimas nelabai suprato, kad dėdė viską girdi, nes įšovė dvi skarbes taurino pripumpuoto gėrimo, dėl ko visi pojūčiai paaštrėjo. Atsisukęs į juos, demonstratyviai linktelėjau ir norėjau prieiti pakalbėti. Retai kada su skaitytojais tenka gyvai bendrauti. Tiksliau – niekada.

– Pasitrauk, nachui, – stumtelėjo kitas kurjeris paimdamas Juliaus užsakymą. – Mano užsakymas.

– Nepisk proto, ryžas, – pastūmiau bledyną atgal. – Ir biški pagarbiau su vyresniais, gandone.

– Cit lochas.

– Klausyk, ubliudas, čia mano užsakymas, – pasakiau ir lupau Juliaus užsakymą iš jo rankų. Girdėjau kaip Gesburgerietė sakė, kad Juliaus keli užsakymai ir čia šitas skirtas kitam, bet jau buvo per vėlu. Konfliktas užsiplieskė.

– Šalin rankas, gandone, – atsakė man kurjeris, beje iš konkuruojančios firmos su „Molt“, kurios pavadinimas irgi panašus, kažkoks „Jolt“. Kurjeris timptelėjo maišiuką, bet iš vyriško principingumo jo nepaleidau. Maišiukas praplyšo, ant žemės paberdamas majonezu perteptus bulkos gabalus su mėsa.

Prisipažinsiu, mūšį vedžiau aš ir sugriebęs kurjerio pacuko veidą, jį nustūmiau į kitą kampą. Dvidešimtmetis nesitikėjęs tokio pasipriešinimo stovėjo apdujęs, kol jam suleidau porą spyrių į subinę.

– Eina nachui, geras, – džiūgavo apstulbę klientai, – kurjeriai pyzdinasi! – niekas nedrįso trauktis telefonu, turbūt bijojo gauti pyzdako.

Kurjeris nesitikėjo tokio konflikto eigos, bet kaip mačiau ruošėsi duoti man pyzdako. Rankose jau laikė dujų balionėlį. Supratau, kad tuoj gausiu pipirų į akis, todėl pamiršęs kojų skausmus ir visą kitą, sugriebęs jo galvą, trenkiau į šalimais buvusį stalą. Tas baisiausiai supykęs nuspaudė pipirinių dujų balionėlio guziką ir vietoje to, kad gaučiau dujų aš, didžiąją porciją suleido prie to staliuko sėdėjusiai ilganosiai moterėlei. Dujų balionėlis purškė toliau, jį dar stumtelėjau, tai pipirų gavo ir visa eilė klientų.

Kilo visiškas sąmyšis. Kitas kurjeris mėgino mus verbaliai išskirti, nes purškiant dujoms, nedrįso artintis. Per tas kelias sekundes manasis procesorius sukosi tūkstančio sprendimų per akimirką greičiu ką galėčiau toliau daryti. Procesorius priėmė sprendimą griebti kurjerio galvą ir ją jobinti į šalia buvusią stiklinę vitriną, ten, kur sudėti visokie vaikų žaisliukai. Taip ir padariau, sugrūdau galvą be gailesčio. Vargšas kurjeris dabar buvo ne tik kruvinu snukiu, bet ir tarp visokių karūnėlių ir kreidelių.

„Vsio, dabar atvažiuos mentai ir man pyzdauskas“ tą pačią sekundę smegenyse gavau signalą, kai aplinkiniai pacukai kosėjo, kone vėmė. Man kažkodėl nieko, tik užuodžiau pipiriukus, bet viskas buvo tvarkoje. Nuo žemės surinkau sumindytų bulvyčių komplektus, sūrainių saują, kažkokius padažiukus. Kaip kastuvas sušlaviau viską į „Molt“ krepšį ir šokęs į mašiną nulėkiau kliento link.

Širdis baladojosi, blecha, žinojau, kad mentai mane anksčiau ar vėliau pasieks. Gi šitoje ožių visuomenėje visada bus tas, kuris paožins mentūrai, kai du vyrai aiškinasi santykius. Na ir kas, kad nusiaubė parduotuvę ir sudaužė vaikų žaisliukų vitriną. Policija privalo įsikišti gi…

Julius gyveno netoliese, daugiabutyje prie aukščiausios Viršuliškių vietos. Ot, blecha koks monumentas. Atvažiavus į viengungio urvą, nežinau kas beldė smarkiau, ar aš į duris, ar mano širdis nuo energetinio ir adrenalino kokteilio. Atidarė ūsuotas vyrukas ir priėmė maistą.

– Blecha, suplėšė kurvos užsakymo maišelį, tai va, tik tiek turiu, – pasakiau jam ir išbėriau maistą jam į glėbį. Bulvytės dribo per šoną.

– Tai, kad mano užsakymas buvo ne toks, – bandė ginčytis jis. – Ei, kodėl viskas sumaigyta? Palaukit palaukit, gi čia ne mano užsakymas!

– Nežinau, ne mano reikalas. Viso gero, – atsakiau ir leidausi laiptais žemyn link Priuso.

Reikalas buvo mano, aš turėjau sužiūrėti užsakymą, kad viskas būtų tvarkoje, bet gi žinote kaip ten viskas pasisuko. Mašinoje užrūkiau ir pajutau, kaip jaunimas sako, kad krešinau. Adrenalinas išsigazavo ar kas ten jam būna, cukrus nukrito, taurinas išsibedzėjo. Koją pradėjo mausti, o aš pats panirau į tą smegenų miglą, kurioje buvau prieš įkalant enerdžio.

Nulėkiau į degalkę dar energetinio, bet nesuveikė. Tik raugas pakilo ir koją pradėjo mausti dar smarkiau. Kone pulsavo, na ir kvapas buvo nekoks. Atsiverčiau „Molt“ programėlę, kad priimti užsakymą iš kažkokio mandro hipsteriško restorano, gaminančio visokias self sustainable jaučių zalupų užkepėles ir grybų šaltibarščius su Šventąja kombuča. Buvo smalsu pauostinėti ką valgo auksinis Vilniaus jaunimas, todėl užsakymą priėmiau. Šiaip tai vengdavau mandrų vietų, bet šį kartą smalsumas ir smegenų migla nugalėjo. Vežti reikėjo kažkur į Bajorus. Netrukus suvibravo ragelis ir jame pasirodė Galva, su savo pranešimu:

„Kostai, tu priėmei labai svarbų (raudonas šauktukas) užsakymą VIP klientui influenceriui (raudonos VIP raudės, aukso luitas, žvaigždutė)! Labai prašau (sudėti delnai kaip maldai), nesugadink jo. Reaguok žaibiškai (žaibas, triušis, baterija, laikrodis), ir elkis kaip įmanoma profesionaliau (padavėjo paveiksliukas). Nuo šito užsakymo priklauso ne tik restorano (lėkštė su įrankiais, karaliaus karūna), bet ir visos mūsų kompanijos (daug žmonių emodžis) reputacija. Prašau dar kartą (dar kartą sudėti delnai maldai), nesusivaryk ir įrodyk sau, kad nesi dar vienas moltinantis senis! Pirmyn, nes jeigu bus kažkas blogai, čia bus tavo pabaiga (peilis ir iksas)…“

Va šitaip sumotyvavo Galva ir pasigailėjau užsakymo. Nuvažiavau į hipsterių gūžtą „Bebras ir graužtukas“ ar kaip ten ta chuinia vadinosi. Jai prognozavau, kad ilgiau pusmečio neišgyvens. Kaip lauko tualete pas asocialius alkoholikus kaime gimęs vaikas. Mane pamatę barmenai nustėro.

– O Dieve, nejaugi tu „Molto“ paskirtas pristatyti maistą Jam? – paklausė ūsuotas barmenas su tatuiruotėmis.

– Aš, o kas tau yra? – ruošiausi dar vienoms muštynėms. – Nepatinka kažkas?

– Viskas gerai, bet kamon, nėra geresnių kurjerių? – vienas kito paklausė devyniolikmečiai hipsteriukai, žinantys viską apie pasaulį ir kaip jame turi vykti dalykai. – Gerai, listen ap, – pusiau angliškai pyzdelino pacukas. – Mūsų restorano rūlsai tokie, kad pas Jį tu eisi be šito bego, o maistą atneši ant medinės lentelės, va šitos. – išstatė sąlygas barmenas ir davė didelį medinį padėklą.

Pasakė, kad maistą išdėlioti viską reikės tokiu eiliškumu, kad kairėje būtų suflė su jaunų ėriukų apyvarpėmis, po to giros šaltibarščiai su rūsio pelėsio daigais, o dešinėje apetaizeris – pusiau žalia jautiena įdaryti kaštonai, apipilti kažkokia, pagal kvapą, šefo smegma. Kombučą turėjau patiekti kaip pačią prašmatniausią vyno bonką, ištraukęs iš užančio.

– Kai atvažiuosi viską gražiai sudėliok ir taip nunešk, kaip liepiau, ponel? – perklausė jis.

– Nepisk man proto, kaip išgalėsiu taip nuvešiu. Che, liepia jis mat, – pasakiau sau ir sukrovęs ėdalą į krepšį, viską atsainiai numečiau ant galinės Priuso sėdynės.

Neskubėdamas važiau į Bajorus. Ne dėl to, kad būtų pochui kažkoks susireikšminęs influenceris bybelis, bet dėl to, kad sveikata buvo žemiau mano toleruotinos ribos. Buvo ant tiek chujovai, kad jau tikrai norėjau kreiptis pas medikus. Gavau dar vieną nurodymą iš Galvos, kad jokiais būdais priešais influencerio namus nestatyčiau savo Priuso, jis negali pakęsti, jeigu nepažįstamieji stato prie įvažiavimo į jo namus.

Na tiek dar galėjau įvykdyti, bet pirmiausia turėjau surasti tuos jo rūmus, kuriuose verda tas pseudoįdomus gyvenimas, kupinas apgaulės, nepamatuoto narciziškumo ir užslėptų vaikystės traumų. Vėlavau su tuo hipsterišku ėdalu ir suradęs fazendą, pasistačiau šiek tiek tolėliau, už kelių namų. Iš šiltkrepšio ištraukiau maistą ir atidaręs sriubos dangtelį šiek tiek siurbtelėjau tų giros šaltibarščių. Nu nachui, atsiprašant, tokį brogą paskutinį kartą ragavau kai armūchoje iš kopūstų ir sovietskos giros mėginome darytis alų. Išsispjaudęs, sudėjau maistą ant medinės lentelės pagal savo sugalvotą algoritmą, o ne kaip liepė užeigos barmenai.

Jau kojai tikrai buvo pyzdauskas. Šlubuodamas žadėjau po šito užsakymo kreiptis į šeimos gydytoją, kad išrašytų siuntimą į kokias Klinikas ar dar kur nors. Aikčiodamas su kiekvienu žingsniu drebinau zalupų suflė ir šlykščius šaltekus su apetaizeriu. Su telefonu rankose antrame fazendos aukšte pasirodė ir mūsų influenceris, turbūt filmavo dar vieną debilišką storį, kuriame reklamavo niekam nereikalingą brudą.

Stačiau netvirtą koją ant bordiuro ir kažkaip nepažiūrėjęs slystelėjau ant šuns šūdelio ar ko, todėl išsitiesiau su visa medine lentele ir tuo pervertintu maistu. Tas lange pradėjo vaipytis iš nepasitenkinimo, atseit, kaip čia yra, kad vyresnio amžiaus žmogus sugebėjo paslysti ir nukristi priešais jo vartus. Velnys, vietoje to, kad pagelbėtų senukui, puolė viską filmuoti ir burbėti kaip čia taip galima.

Sriuba neišsipylė, suflė neišbėgo, tik kaštonai su mėsyte nuriedėjo ant žemės. Viską surinkau, gražiai sudėjau ant medinės lentelės ir nunešiau prie vartų. Net kombučos bonka, paslėpta „Molt“ striukės rankovėje nesudužo. Su galva paspaudžiau vartų mygtuką ir šie iš karto atsidarė. Priėjau prie pravirų durų iš visiškai bybį dėjęs šūktelėjau:

– Vaikai, valgyt!

Atėjo Išrinktasis. Šiaip tas influenceris tai toks chren znajet, arklio veidu, niekuo neypatingas bybelis debilišku vardu. Abybis žino ką šiaip gyvenime veikė, gal kokioje reklamoje dirbo ar kur, bet manau buvo žinomas tiktai dėl to, kad yra žinomas. Jokios pridėtinės vertės nekurianti asmenybė, siūlanti instagramuose kremukus su kodukais „Arkliotepalas20“. Dumiantis akis pusgalvis siūlo pasiimti pigiau parduodamus fuflekinius lūpdažius iš kiniškų puslapių, vadinamus lietuviškais tik dėl to, kad ant etiketės parašyta lietuviškai. Blecha, jūs tik man neleiskite įsivažiuoti apie tuos viešosios nuomonės formuotojus… Kūrėjai, matai jie. Tegul pabando jie bent istoriją per mėnesį išleisti su tokiais finansais, dieta ir gyvenimo būdu kaip mano… Jaunime, palaukite, jau tuoj baigsiu istoriją.

Vaikis, turbūt nesugebantis padaryti nė penkių atsispaudimų, perkreiptu snukiu paėmė užsakymą ir burbuliuodamas užtrenkė duris. Supratau, kad susipisau ir mane atleis, todėl pabeldžiau kelis kartus gana agresyviai.

– Alio, internetuose toks kietas ir turtingas, tai gal sakau kurjeriui bent ant arbatos duok?

– Oi taip taip, sertanli sertanli, – angliškai sakė jis ir dirbtine šypsena man į delną įdėjo vieną euriuką.

– Na skrudžas būsi, bet skanių pietų ir skanios kombučos, – pasakiau ir demonstratyviai iš rankovės ištraukiau rauginto grybo gėrimą.

Dar jo kieme prisidegiau cigarką ir nušlubavau iki mašinos. Pamaniau, šiai dienai pakaks. Bajoruose atsiverčiau „Molt“ programėlę tuo pat metu, kai Galva parašė žinutę, bet tokią nuoširdžią, bet jokių dirbtinų emodžių:

„Kostai ?????? Kas čia dabar darosi ????? Klientas Julius negavo savo užsakymo, sutraumavai kitą kurjerį, suniokojai restoraną! Jie jau ieško tavęs su policija, wtf kas tau negerai????“

„Blet, gyniau firmos garbę, kas tau negerai?“ atrašiau supykęs.

„Kostai (raudonas šauktukas), manau atėjo laikas persvarstyti tavo karjerą mūsų įmonėje.“

Majabybis, pamaniau, svarstykit ką jūs norit, rasiu būdų kaip užsidirbti duonai. Prisiminiau Vitoldą ir pažadą bendrauti su juo. Vis dar sėdėdamas Bajoruose paklausiau Vitoldo ką jis veikia, kuo užsiėmęs. Per galinio vaizdo veidrodėlį pamačiau policijos automobilį ir nusigandau, kad nebūtų tie patys policininkai. Nežinau ką per gyvenimėlį Dievuliui tokio buvau pridaręs, bet policininkai buvo tie patys, liepę eiti ilsėtis.

– Ir vėl tu, – jau piktai pasakė policininkas. – Sakėm važiuoti ilsėtis.

– Tai aš ir ilsiuosi, kas yra?

– Prašau pateikti vairuotojo pažymėjimą, – griežtai pasakė pareigūnas.

– Še, imk, jeigu tau reikia, – tariau ir numečiau teises ant žemės. Galvoju, tegul lankstosi, man nėra nuotaikos.

– Kostas Dumauskas, maisto kurjeris? – paklausė iš pykčio raudonuodamas, bet dar išlaikydamas profesionalumą policininkas.

– Jau turbūt nebe, – pasakiau jam.

– Girdėjom atsiliepimą apie patį, kad nelabai pavyksta viešoje vietoje su nervais tvarkytis? – paklausė jis.

– Ai, tai ten pochui, – numečiau, atsiprašant, bybį dėjęs.

– Einam pas mus į automobilį, pašnekėsim apie atliktus nusižengimus viešai tvarkai ir kūno sužalojimus.

– Galim ir čia šnekėti, – sakiau jam pro langelį.

– Kostai, būk diedas, išlipk ir pats nueik. Tu nenori, kad būtų panaudota jėga ir būtum suimtas.

– Sakau, šnekam čia, kas tau nachui yra, tu glušas ar kas blet? – jau neišlaikęs surikau ant jo.

Labai greitai supratau, kad šitokio akiplėšiškumo visai nereikėjo. Pro keleivio pusę įlindo kitas policininkas ir trūktelėjęs mane į savo pusę, traukė lauk iš mašinos. Tas mentukas su kuriuo kalbėjau, sugriebė mane už kojų. Va dėl šito tai pradėjau cypti.

– Nagi, ramiau, toks vyras esi, ko čia klyki, – ramino mane jis.

– Blet, koja… Skauda koja, šuva sukandžiojo, blet… Oi… Oi… – rėkiau ne savo balsu per visus Bajorus.

– Nespurdėk, tuoj pažiūrėsim, – pasakė policininkas ir iš lėto užraitojo džinsus aukštyn. Gerai, kad nereikėjo nusiiminėti kelnių prieš juos, nes vėlgi, buvau be trauzų. – Tomai, ateik pažiūrėti, – pasakė jis kolegai.

– Och tu blet kaip smirda. Klausyk, Kostai, tu nori, kad tau koją nupjautų? – paklausė Tomas, kitas policininkas.

– Labai blogai? – paklausiau.

– Patikėk… – atsakė jis ir per centriuką iškvietė greitąją pagalbą.

Nežinau ar viskas buvo ant tiek rimta, bet greitoji atvyko su mirgalkomis. Medikai nukirpę bintą paklausė ar turiu kur gyventi, pasakiau, kad žinoma, gi ne bomžas.

– Žinok tik bomžai taip apsileidžia. Kas čia tau nutiko?

– Šuo įkando, – pasakiau.

– Kaip jautiesi? – paklausė felčerė.

– Prastai, – atsakiau, susirūpinę policininkai dabar rūpinosi mano sveikata, o ne suėmimo reikalais.

– Nieko keisto, žaizda pūliuoja. Turbūt pasigavai užkrėtimą. Arba buvo agresijos priepuolių?

– Buvo buvo, – atsakė policininkas. – Susimušė restorane su kitu kurjeriu, priešais mus pasirodė agresyvus.

– Skiepytas nuo pasiutligės? – paklausė sesutė priėmusi informaciją iš policininko.

– Ne.

– Negerai, labai negerai. Gali būti, kad šuo turėjo pasiutligę ir apkrėtė tave. Mirtingumas šimtas procentų. Nepasisekė. Labai nepasisekė, – dalykiškai pasakė felčerė ir dėdė Dumauskas iš baimės nualpo.

Prabudau Santariškėse. Ligoninėje. Gale kojų stovėjo išsigandusi Sugyventinė ir „Molt“ kurjeris. Praėjo šiek tiek laiko, kol supratau kur esu. Sugyventinė nubėgo pakviesti medsesutės.

– Pasirašykit čia, kad perdavėte man „Molt“ striukę, kepurę ir šiltkrepšį, – pakišo popierius kažkoks jaunuolis ir aš nesupratęs kas čia vyksta, pasirašiau. Jaunuolis paėmė išvardintus daiktus ir išėjo.

Atėjo gydytoja, Sugyventinės akivaizdoje išbarė, kad nesikreipiau anksčiau į medikus ir dabar turiu kažkokią bacilą, bet visa laimė, kad ne pasiutligę. Turėsiu pagulėti ligoninėje bent savaitę, turi sukapsėti porą lašelinių, taip pat reikia mane pastebėti.

– O koją turėsiu? – paklausiau.

– Dėl kojos negaliu garantuoti. Užkrėtimas pakankamai giliai įsišaknijo į blauzdą, pasiekė kaulą ir prasidėjo gangrena. Jeigu ir neamputuosime, tai blauzdos raumens neturėsi tikrai.

Mudu su Sugyventine nuščiuvome.

– Juokauju, – prajuko gydytoja. – Viskas gerai, pasveiksi, galėsi net maratonus bėgioti. Tik kitą kartą taip neužleisk savęs. Ech, vyrai, – paskutinė sakinį ji pasakė Sugyventinei ir išėjo.

Tada prasidėjo moralas iš jos, kaip aš čia taip užsileidau, kodėl melavau, kodėl primušiau žmogų ir taip toliau. Ai, apie proto pisimą jums nepasakosiu, beveik garantuoju, kad ir patys esate ne kartą girdėję tokių iš savo antrų pusių.

Vakare, kai jau buvau vienas, patikrinau telefoną. Galva parašė, kad sugadinau užsakymą ir dabar tikrai esu atleistas. Influenceris į instagramą įsikėlė šešių dalių storį, trys iš jų buvo dedikuoti tai hipsterių užkandinei, po storį kiekvienam patiekalui, o likę trys „Molt“ maisto pristatymo firmai – du iš jų kurjeriui, o vienas apibendrinantis, kad tokių benamių kaip aš geriau jokiai maisto kurjerių firmai nesisamdyti. Tiesa, buvo ir septintas storis, jame rodė policijos ir greitosios mirgalkas, kampe kažkur šmėkštelėjo ir mano veidas. Užrašas buvo „Alio, molte visi ten pas jus ligoniai ar čia tik šitas psichas?“

„Viskas, Kostai, priėjai liepto galą (didelis iksas), pakankamai prisidirbai (laikrodis). Dar tokio sukriošusio, niekam tikusio senio šita maisto pristatymo įmonė nėra mačiusi (akiniai, senas žmogus). Į tavo ligoninę atvažiuos kitas kurjeris ir paims mūsų įmonės tau patikėtas materialines vertybes (striukės emodžis, kepurė ir čemodanas). Paštu atsiųsime sutarties nutraukimo dokumentą, kurį turėsi pasirašyti, jeigu iki tol nenumirsi. Viso gero, Kostai (baklažanas).

Aišku, iš to kurjerio žinojau, kad esu atleistas. Aš irgi nepasimečiau:

„Ką tu tuos baklažanus siuntinėji, sterva. Pašol nachui supista Galva ir štai bybys tau.“ Parašiau ir nusiunčiau savo suglebusį bybį. Gal negražiai pasielgiau, bet jau nervai nebelaikė, nemeluosiu.

Taip ir baigėsi mano maisto kurjerio karjera… Nežinau ar įrodžiau savo, bet pinigų kažkiek pavyko surinkti ir investuoti į mano ir Vitolduko santykius. Tiesa, susisiekė su manimi policija dėl to šuns. Viską jiems paaiškinau kaip ir buvo – vykdžiau užsakymą, užpuolė šuo, todėl su peiliu jį neutralizavau, viskas paprasta. Nors ir bandė kabintis, kad iš pradžių sakiau nieko nežinantis apie šunį, o dabar prisipažinau, bet dėl šito baudos negavau. Pareigūninėje išvartė, kad gyniausi ar kažkas tokio. Na, o dėl sumušto kurjerio tai gavau baudą už viešos tvarkos trikdymą ir privalėjau atlyginti žalą už išmuštą dantį, supjaustytą veidą. Gesburgeris irgi paprašė, kad grąžinčiau pinigus už sudaužytą virtiną. Sudėjus visą sumą, tai reiškė, kad „Molte“ dar turėčiau dirbti bent kelis mėnesius, bet kaip žinia, buvau atleistas.

Kol pasišalino ta zaraza iš kūno, ligoninėje praleidau dar tris savaites. Per tą laikotarpį bandžiau megzti santykius su sūnumi, bet jaunuolis dažnai mane palikdavo „ant seeno“. Baigėsi mano pinigai, sustojo alimentai, nutrūko galimybė vėl bendrauti su sūnumi. Nepadėjo net pasakymas, kad guliu ligoninėje. Vaikis sakė leidžiantis laiką su patėviu Andriumi ir dabar nelabai galintis atvažiuoti.

Buvau visiškai privargęs, tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į lubas, todėl praeitų metų gegužę praleidau istoriją, dabar jau galiu atskleisti šitai.

Galutinai išmušė iš vėžių tai, kad man išėjus iš ligoninės parašė Vitoldas ir padėkojo už gautas pamokas. Sakė, kad daug galvojo ir dabar galutinai nusprendė ko nori iš gyvenimo ir ko sieks.

„Išdidžiai pareiškiu“ kaip mesendžeryje rašė jis „Aš, Vitoldas Dumauskas, baigęs mokyklą stosiu į verslo vadybą ir uždirbsiu pinigus filmuodamas save Youtubėje“.

Pakirto rankas ir kojas. Įsikniaubiau į Sugyventinę ir pradėjau verkti.

\*\*\*\*\*

Štai tokia ta istorija, mano mielieji skaitytojai. Dėkoju, kaip visada, už skirtą dėmesį diedui Dumauskui ir palinkėjimas nuo manęs – visada apžiūrėkite kokį maistą gaunate, ar koks Dumauskas nebus netyčia nuvalgęs bulvyčių ar paskabęs salotėlių. Kiek kalbėjau su kitais maisto kurjeriais, taip daryti visai dažna praktika.

Mielieji, jeigu nepamoina ir norite paremti skurstantį menininką, visada kviečiu tai padaryti Contribee arba Patreone, kiekvienas euras svarbus, greičiau išsimokėsiu skolas ir alimentus, greičiau galėsiu paleisti memuarų knygą, kuri galvoje sukasi kaip kokiam alkoholikui mintis, kad reikia išgerti.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid021eudYSR4GkQvu5HuYzXxKAXdorTG556fmDb36SFsyufaeYqQ3A9A1238VerkX6uSl)