Perekupas 2/4

„Visu dėmesiui krč parduodu nuliova 2003 bemvą pitaką. kartais dinksta trauka bet siaip tai kai traukia tai valina normaliai. mašinoje nebuvo rukoma, neatsidaro bardačiokas tai bybižin kas viduja. Važinėjo motieris tai yra smulkiu pabraižymu ant bamperio.auto turi kabli tai jaigu kals i subine nieko baisaus. Techas galioje dar dvi sav tai dar spesit praeiti nusipirke“. Štai tokius tekstus kuria dabartiniai perekupai ir kelia į internetus. Mano laikais, jeigu skaitėte [praeitą dalį](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/129icdi/perekupas_14/), tokių dalykų nebuvo. Klientai būdavo, atsiprašant, apipisinėjami ne internetu, o gyvai, šiek tiek pasinaudojant matomomis jų pačių silpnybėmis. Tęsiam gal pasakojimą, a?

Stovėdamas ant Kauno mašinų turgaus, tais 1998–ais, nerūpestingai burnoje gromuliavau sėmkes ir seilėtus jų lukštus spjaudžiau ant žemės. Kaip koks kalėjimo prižiūrėtojas vaikščiojau aplink savo automobilius, lyg stebėdamas iš šono ar vizualiai nesimato defektų. Net naktį pažadintas galėjau pasakyti kas su tomis mašinomis negerai.

Antras guolis – galinė pūvanti arka dešinėje užmaskuota dovanojamomis padangomis. Krokodilas (tas senas pasatas) – kuriam bybižin dėl ko leidžia tepalus, irgi paruoštas pardavimui. Lioša sakė atradęs skylę, per kurią kapsi tepalas, ir ją užkišęs skudurais, kad niekas nevarvėtų. Kiti automobiliai buvo „tvarkoje“, visi defektai plika akimi nematomi.

Sukau ratus aplink savo automobilius, kaip kokie muslimai apie savo Kaabą ir skaičiavau būsimą pelną, kurį gaučiau pardavęs tuos automobilius. Navaro turėjo būti apie dešimt tūkstančių dolerių. Atsimušinėjau žioplinėtojus, stumdžiau valkataujančius vaikus norinčius pažiūrėti „kiek rodo greičio ant spydiko“.

Atsainią darbo dieną praskaidrino tolumoje atburzgiantis traliukas – Gintulė iš vokiečių atvežė naują partiją automobilių. Gintaras, arba Gintulė, buvo mūsų didmenininkas. Iš Vokietijos supirkdavo mašinų, kas jo galva atrodė bus einama ir parduodavo jas mums. Būdavo atveždavo autokatalogų iš kurių mes pasirinkdavome ko mums reikia ir jis sekančiu reisu tas mašinas atgabendavo.

Perekupai, bendradarbiavę su Gintule, pamatę jo tralą pasileido bėgti link jo, kaip pašalpiniai pusbomžiai prie alkoholinių gėrimų parduotuvės dešimtą valandą ryto, kai vėluodama parduotuvės vedėja atrakina parduotuvę ir duoda signalą alkoholikams, kad jau jie gali nusipirkti svaigalų. Taip ir mes, greitu žingsniu nuzvimbėme prie jo, kad pamatytume automobilius, kuriuos buvome užsisakę. Manęs laukė ne koks sukiužęs opelis ar dar kokia chuinia, oi ne… Užsisakiau šį kartą iš katalogo kai ką egzotiškesnio.

Atėjau paskutinis. Perekupai jau buvo apspitę tralą ir gerėjosi ne savo lavonais automobiliais, o manuoju užsakymu.

– Oi blecha nuskilo Kostui, – žavėjosi ir pilkai pavydėjo perekupai. – Pažiūrėk kokio stovio, net maskuoti ar apipisinėti klientų nereikės!

– Pažiūrėk į mašinos saloną! Tikra oda, – gerėjosi autopardavėjai, – oi blet, pažiūrėk kas ant galinės sėdinės…

– O jo, tikrai… – kažkaip nejaukiai muistėsi vyrai. – Bet majabybis, nuplaus, sutvarkys ir padarys kaip naują.

– Šalin rankas nuo automobilio, geltonsnapiai, – juokais sukomandavau perekupams ir priėjau prie savo automobilio, tiesa, vienintelio užsakyto iš Gintulės.

Ant tralo, pirmame aukšte, stovėjo žalsvai pilkas mersedesas. Ne šiaip koks gaidelis mersiukas, keturakis ar tai ačkaras, bet pats landsberginis! Tokio modelio laivu važinėjo pats Landsbergis dėl ko ir gavo tokią pravardę. Tvajumat, tai buvo Prezidentinis automobilis ne šiaip sau (gerai, nereikia čia diskusijos ar Landsbergį galima prilyginti prezidentui ar ne, čia susirinkome ne tam).

Visi aptarinėjo manąjį automobilį. Nei vienas perekupas neturėjo prie ko vizualiai prisikabinti, na nebent dėl vaizdo ant galinės sėdynės.

– Kostai, taviškį atiduosiu paskutinį, nenoriu aš čia prie visų pasakoti apie jį, – pasakė Gintulė ir kaip orkestro dirigentas sukomandavo vietiniams klapčiukams pamočnikams. Automobiliai nuo tralo ištirpo ir dabar kiekvienas perekupas suko galvą kaip slėpti ką tik atsivežtų automobilių defektus. Su Gintule likome dviese prie landsberginio, stovinčio ant tralo.

– Nu, kas per reikalai? – paklausiau Gintulės.

– Blecha, Kostai, kažkas čia su ta mašina negerai, – pasakė perekupų didmenininkas.

– Skelk, – paliepiau ir atkišau cigaretę. – Gal pavyko išsiaiškinti ko ji taip pigiai parsidavė? Motorą tikiuosi patikrinai prieš pirkdamas?

– Patikrinau ir motorą, greičių dėžę, viską išnarpliojau. Problema mašinos viduje…

– Tai sakyk, ko čia laužaisi kaip cielka? – truputį pykau ant Gintulės, nes tolumoje mačiau kaip mano automobilius apžiūrinėja klientai.

– Matai, landsberginis susijęs su Vokietijoje įvykusiu nusikaltimu, – pasakė jis.

– Tai čia viską užmaskavo, kad nieko nematyti? – paklausiau aš užsilipęs ant tralo ir čiupinėdamas kapotą. Galvojau, kad vairuotojas numušė žmogų.

– Ne, Kostai. Automobilyje… kaip čia pasakius… įvyko nusikaltimas… Eikš, pažiūrėk pats ant galinės sėdynės.

Priglaudžiau snukį prie galinio stiklo ir mėginau įžiūrėti kas ten darosi. Ant odinės sėdynės telkšojo kraujo bala, ant žemės mėtėsi visokie gandonai, plaukų kuokštai.

– Kas čia blet buvo? – susiraukęs paklausiau.

– Pigus landsberginis buvo dėl to, kad jame siautėjo serijinis žudikas, – pasakė į mašiną nežiūrintis Gintulė. – Vietiniame turgelyje prekiavę vyrai patikino, kad darbas lietuvaičio, čionai atvykusio ir prisidirbusio.

– Nematau čia nieko blogo, pasėdės pas vokiečius zonoje ir apsiramins, – pasakiau ir mintyse skaičiavau kiek kainuos plovimas. – Vis tiek uždarytas gyvens geriau negu mes čia.

– Vietiniai niemcai sakė, kad lietuvio niekas taip ir nepagavo, – atskleidė Gintulė. – Susistabdė jis šitą mašiną kažkur prie Bremeno, vairavo vyriškis su moterimi. Kažką vokiškai suvapėjo, o tas pratylėjo visą kelią. Vežė vežė jį, supranti, o tas, vyrui sustabdžius automobilį, pradėjo durniuoti. Blet, abu pasmaugė, pripjovė ir vežiojosi ant galinės sėdynės keletą dienų. Visa laimė, kad kažkur benzokolonkėje, važiuojant link Lenkijos, pamatė jį visą kruviną ir iškvietė komisarus. Lietuvaitis irgi nedurnas, blecha, pasislėpė kažkur krūmynuose ir policajams išvykus užpjovė benzokolonkės moterėlę, savaime suprantama, apvogdamas kasos aparatą. Po to sekanti atlikta žmogžudystė buvo tame pačiame kaimelyje kažkokiam Hohenšpylene, ar koks ten miestas, nežinau dabar. Nu nesvarbu – prie mentūros pastato, kur stovėjo šitas konfiskuotas landsberginis, buvo rastas sargas su pjautine žaizda ir paliktu rašteliu „Landsbergis 1997“. Bybis žino ką čia jis tuo norėjo pasakyti.

– Kada čia taip buvo? – paklausiau susikrimtęs.

– Kažkada praeitų metų rudenį, che, su tuo rašteliu turbūt agitavo balsuoti už Landsbergį. Na nieko sau politinė kampanija. Tai žodžiu, rado tą sargą pripjautą, perkėlė mašiną į kitą miestą, vėl kažkokiu durnu pavadinimu, Zygenšpilzeną ar kokį čiortą. Ten policajai jau buvo budrūs – stebėjo ar apsilankys serijinis žudikas, bet po savaitės nurimo, mat viskas atrodė labai paranojiška. Nors be reikalo. Kaip jau gali atspėti, tas sargas irgi buvo užpjautas su tokiu pat paliktu rašteliu! Vokietijos valdžia netgi konsulą ar tai ambasadorių pasikvietė pasiaiškinti kas čia darosi, ar taip skatinami Vokietijos lietuviai balsuoti už Landsbergį, nes šnekėjo tai visa Vokietija.

– O tai kaip ta mašina tada iš policajų atsidūrė skelbimų laikraštyje?

– Nužudžius sargą, landsberginis buvo nuvarytas, kaip per televizija buvo spėjama, to paties serijinio žudiko Lansbergisto, bet nei aš tuo patikėjau, nei vietiniai perekupai, mat automobilį atvežė kažkokie vokietukai praėjus keliems mėnesiams nuo paskutinio sargo nužudymo. Atvežė į turgų, papigiai pardavė ir palinkėjo perekupams kuo greičiau parduoti automobilį, nes jis kone užkeiktas. Che, negi ir tu taip galvoji? – paklausė Gintulė pamatęs mano išraišką.

– Baik tu, tokias pasakas apie užkeiktas mašinas galima sekti nebent vaikams arba boboms. Užkeikta mašina yra tada, kai Liošai atveži kažką paremontuoti, o ją atgauni po mėnesio su didesne puokšte problemų ir užgėrusiu automechaniku. Va tada tai galima sakyti, kad užkeikta mašina, o čia tai vaikų pasakos, – bandžiau juokais viską nuleisti, nors neslėpsiu, istorija pašiurpino. Net šiurpas ėjo per nugarą klausant.

– Tai va, ką aš tau ir noriu pasakyti, kad nors ir skamba viskas kaip iš nevykusios istorijos, bet teisybės truputį yra. Dingus automobiliui, pavieniai žudymai aplink tą rajoną suintensyvėjo, visi įtarinėjo Landsbergmiorderį, ar kaip ten jį vadino per teliką, nors niekas jo net nėra matęs. Ko tik policajai nenaudojo – kėlė sraigtasparnius, siundė šunis, kažkokį chorvatą užuodė, bet pasirodo ne tas. Net kaimynai darė patruliavimus, bet paieškos buvo bevaisės. Mėnesį buvo tylu. Nepatikėsi, važiuojant Lenkijoje, prie pat Lietuvos išgirdau per radiją, kad ant Vokietijos ir Lenkijos sienos krūmuose buvo rasta papjauta prostitutė, o šalia tas pats raštelis. Abiejų šalių mentai sutelks pajėgas ir ieškos žudiko, bet chui ten suras. Žinai, toks jausmas, kad tas žudikas ir ieško vat va šito landsberginio, – tarė Gintulė ir užsispoksojo į automobilio galą, ten kur duotuoju momentu vis dar buvo kraujo.

– Tai gal čia net ne šita mašina? – paklausiau.

– Tikrai šita, pažiūrėk, va, – pasakė Gintulė ir ištraukė laikraščio iškarpą ir sulygino ten buvusio landsberginio numerius su maniškės mašinos, – matai, tie patys.

– A pochui, greitai parduosiu ir tegul tai būna kažkieno kito problema ir tegul su ja daro ką tik nori, – bandžiau apsimesti, bet buvo nejauku.

– Tik patarčiau gerai išvėdinti mašiną, nes kraujas nors ir padžiūvęs, bet pachina tvajumat kaip… Nuvežk Liošai, gal sutvarkys, – patarė Gintulė.

Atsargiai pravėriau automobilio dureles, kad išeitų negeras oras. Palikau dureles praviras pusvalandžiui. Rodosi kvapas sukvietė įvairaus plauko smalsuolius – mašina dar nenuvaryta nuo tralo, o jau klientai domisi už kiek parduodu ir ką nužudė ant galinės sėdinės. Klapčiukai atsargiai nuvarė mašiną nuo tralo ir dabar buvau vienas su savo landsberginiu, automobiliu, atnešusiu keliolika žmogžudysčių. Būtų mersas kledaras, mesčiau aš jį, atsiprašant, nachui, bet kadangi sukišau tūkstančius dolerių į šį prezidentinį grabavozą, nebebuvo kur dėtis, tik greitai sutvarkyti ir parduoti.

Nuvažiavau atokiau ir pasiknisau bardačioke. Radau keletą modertokingų kasečių, nuogų bobų žurnalą, vokiškų pinigėlių. Nuo galo atsargiai nurinkau gandonus, plaukų kupetas, kruvinus rūbus ir šalimais išmečiau. Bandžiau su skuduru pavalyti kraują, bet susižiaukčiojau ir automobilį nuvežiau pas Lioša į garažėlį. Padangų aplink buvo tiek, kad tuomet galėjome pastatyti didžiausią pasaulyje labirintą.

– Tai čia šitas landsberginis, apie kurį visas turgus šneka, jo? – paklausė pajuodavęs Lioša su stipriu rusišku akcentu, rankas jis buvo plovęs turbūt prieš pusmetį.

– O tu iš kur žinai? – paklausiau žiurkiukščio automechaniko.

– Kaip iš kur, aš irgi esu mašinų turgaus dalis, nepamiršk. Vos kažkas turguje sucypia, aš taip pat sužinau. Visi šneka, kad Dumauskas iš vokiečių parsivežė užkeiktą mašiną, – išsišiepė Lioša.

– Netikiu aš tomis nesąmonėmis, – numojau ranka. – Žiūrėk, yra darbelis. Patikrink važiuoklę ir aptvarkyk mašiną, gerai?

– O tai ką čia tvarkyti? – paklausė jis, matomai neišgirdęs tos dalies, kad mašinoje buvo įvykusi dviguba žmogžudystė.

– Pamatysi pats.

Tai taręs išėjau palikdamas Landsberginį už nugaros. Rodos net girdėjau kaip Lioša keikiasi pamatęs galinę sėdynė. Kadangi buvau verslo žmogus ir buvau hierarchiniu laipteliu aukščiau, per daug nesukau pautų ar Liošai buvo sunku viską tvarkyti ar ne. Nesirgau kitų ligomis.

Grįžus namo, švelniai tariant, buvo chujova. Kadangi su pirmąją žmona susituokėme tik dėl to, kad užstačiau jai vaiką (prisimenat istoriją „Ežeriukas“?), namie atgaivos nebuvo. Triukšmas, proto pisimas, dėmesio reikalavimai ir kitos nesąmonės privertė eiti anksti gulti, bet lovoje prasivarčiau iki vėlumos. Naktį sapnavau serijinius žudikus ir prabudau išpiltas prakaito. Rodos visai nesenai Lietuva šiurpo nuo serijinio žudiko Antano Varnelio istorijos, o čia vėl kažkoks tautietis ruošėsi būti žinomas pasaulyje dėl nusikaltimų ir aš visai ne apie brolius Lavrinovičius.

Sekančią dieną stovėdamas mašinų turguje dairiausi per petį ar nepamatysiu kokio skustagalvio su žudiko morda. Che, gyvenau Kaune, tokį serijinio žudiko veidą turėjo bene kas antras. Krūpčiojau nuo kiekvieno smalsaujančio kliento užklausos. Pamaniau ateina landsberginis žudikas atsiimti automobilio ir ruošiasi mane užversti. Norėdamas kuo greičiau atsikratyti tuo landsberginiu, turėjau kuo greičiau jį prakalti, todėl nuėjau pas Liošką atsiimti mašinos.

Landsberginis išlaižytas stovėjo lauke. Padangos juodos, ratlankiai net spindėjo. Gale, savaime suprantama, nė kvapelio, kad ten kažkas nukraujavo ir numirė. Liošai be žodžių įdaviau pinigus ir padėkojau. Blecha, jis buvo savas mechanorias, už tokius prikolus neožindavo mentams. Jeigu taip išpuldavo, kad koks klientas užsimanydavo nuvežti mašiną pas meistrus, Lioša, tas prakeiktas teatralas, viską suvaidindavo taip, kad net neįtartum, kad mes pažįstami. Automobilio saloną jis nuplovė žarnele ir per naktį išdžiovino. Atšveitė viską meistriškai.

Važiuojant tą trumpą atstumą link perekupinimo vietos, žmonės žiūrėjo į mane ne dėl automobilio modelio, o dėl istorijos, kuri turguje paplito greitai, kaip pranešimas, jog atvaro spectarnybos kratyti mūsų ar dirbam legaliai ir normaliai atliekam finansinę apskaitą. Atvykus prie vietos ir pastačius automobilį į ekspozicija, žiūrovai nusivylė – automobilis buvo švarus ir be žymės apie praeitį. Iš landsberginio sklido tik vokiškos elegancijos kvapas, kurį kėlė pats Mercedes W126 modelis. Nereikėjo net reklamos, žmonės ėjo šniurais.

– Nusikaltimo šleifo nenuplausi, – pasakė kažkoks praeinantis diedas, kurį po šio pareiškimo pasiunčiau nachui.

– Agirdi, o kokia kaina? – paklausė vietinis kaunietis.

– Aštuoni gabalai žalio, – atsakiau visiems susirinkusiems ir bemaž pusė jų išsiskirstė.

– Čia ta pati užkeikta mašina, kurioje buvo nužudyti du žmonės ir kur vokiečiuose lietuvis ją persekioja? – paklausė pletkininkas diedas su kailine kepure.

– Ta pati, o koks blet skirtumas? Sėdi ir važiuoji, – atsakiau ir iš tos pusės nubyrėjo tiek žmonių, kad dabar jų liko gal saujelė.

– Galima gal į autoservisą nuvežti, kad patikrintų? – paklausė pusmarozis vyras, akivaizdžiai prie pinigo, atvykęs ieškoti automobilio sau ir žmonai, kuri laukėsi.

– Žinoma galima, vienas kaip tik nešališkas meistriukas dirba šalimais, – pasakiau automatiškai, – bet jeigu norit, galime vežti į bet kurį, kur tik pageidausite.

– Tiek jau to, galim čia pat patikrinti. Meistrai gi visur vienodi, – šyptelėjo jis man ir atsisuko į besilaukiančią žmoną, – mažyle, palauksi čia? Nepradėsi dar gimdyti?

Nusijuokiau ir aš. Išvažiavome pas Liošką, daviau vairuoti klientui. Niekas nebraškėjo, nebildėjo. Automobilio stovį, kad landsberginis be zajobų, patvirtino ir pats Lioša. Nereikėjo net vaidinti. Pusbachuris apčiupinėjo automobilį, jį apglostė, sakėsi, kad net pačiam keista, kad viskas atrodo gerai. Grįžtant atgal prie pardavimo vietos, padariau jam išimtį – leidau Taikos prospekte pragręžti landsberginio motorą ir patikrinti ar tiks bėgant nuo mentų. Vyriokas nusijuokė ir ant keturiolikos pralėkęs pro minėtą gatvę, ramiausiai grįžo ten, kur buvo mano aikštelė.

– Blet, – pasakė jis ir žiūrėjo tiesiai man į akis, – nu man taip labai nepatinka. Sakyk, būk žmogus, kas su ja negerai.

– Viskas su ja gerai, – atsakiau nemeluodamas.

– Pusę metų ieškau landsberginio, visi kažkokie lavonai arba nusmaukyti. Su šituo viskas atrodo ledovai. Kaina maža, stovis geras. Žinai, jeigu pasakyčiau, kad perku, pasakytum kas su ja negerai?

– Nepasakyčiau, nes viskas su ja zajabys, – pasakiau ir intuityviai atkišau liuksą, akimis lakstydamas po kėbulą, gal netyčia pastebėsiu ką nors.

– Man reikia žinoti kas chujovai ne dėl to, kad derėčiausi kainą, o dėl jos, – pasakė vyras mostelėjęs į žmoną, – laukiasi boba, reikia mašinos, nesinorėtų užsimušti kažkur vien dėl to, kad stabdžių sistema parėjusi, supranti? Davai, žiūrėk, – pasakė vyras ir iš pederastkės išsitraukęs aštuonis tūkstančius man juos įkišo į ranką, – vsio, sandorį, skaitykime, kad jau padarėme. Dabar gali pasakoti kas negerai.

Blecha, norėjau papasakoti apie moralinį defektą, apie automobilio istoriją, bet nedrįsau. Vyras tikrai buvo prie pinigo. Išsitraukęs dolerių šūsnį susidaro šimtinę ir įkišo ją į ranką.

– Imk, čia tau. Kyšis. Už tai prašau pasakyk ką nors.

Tylėjau ir mikčiojau kaip ir prieš tai, tik pačioje pabaigoje, kai vairuotojas susitaikė su ledine mašinos būkle, visai netyčia leptelėjau:

– Nepaisant moralinio klausimo viskas gerai.

– O kas su mašinos morale negerai? – sukluso jis.

– Tai kaip ir atėjęs diedas pirmai sakė, automobilyje buvo nužudyti du žmonės, o vokiečiuose lietuvis persekiojo šitą mašiną, žudydamas visus aplink, – kažkaip susinepatoginau, bet pridūriau: – nors aš tai nei mačiau, nei girdėjau kažką

– Aik tu, blet, – numojo ranka vyras, – jeigu tikėsi tokiomis nesąmonėmis, tai pats iš baimės užsilenksi. Gerai, matau viskas čia su ja zajabys. Nu, blet, neduok Dieve sugrįšiu aš čia pas tave atradęs bėdų, – pagrasino pirkėjas.

Sutvarkėme formalumus ir vyras su nėštuke pasišalino iš Kauno mašinų turgaus. Vsio, atsikračiau galvos skausmu. Atėję draugeliai perekupai paplojo per petį, pasakė, kad esu maladec.

„Chuu blet“ atsidusau larioke prie mašinų turgaus ir įmečiau į skrandį kokius du šimtus gramų metaksos su ten sėdėjusiais taksiorais.

Grįžau namo laimingas, žmonai nupirkau kvepalus, o vaikui kažkokį kinderį. Padariau vakare dar vieną konjako stiklą ir ramia sąžine nuėjau miegoti. Sekančią dieną vėl apipisinėjau klientus, parduodamas degusias ir skendusias mašinas. Sąžinė buvo rami.

Che, netgi buvau pamiršęs apie landsberginį, tačiau man apie jį priminė po kokių gerų dviejų savaičių…

\*\*\*\*\*

Tai gal tiek šį kartą. Vėlgi, labai daug gavosi raidelių, ne visiems patinka, dėl to tenka skaidyti tekstus į keturias atskiras istorijas. Jeigu patinka viską suskaityti ant karto, labai kviečių tapti rėmėjais Contribee arba Patreone, kur rėmėjai jau užbaigė skaityti šitą istoriją senų seniausia. Paremkite seną kūrėją, būkite padorūs žmonės. Pinigų labai reikia, kitaip ubago terbos čia visiems nedemonstruočiau ir rankos ištiesęs nelaikyčiau. Surinktų aukų nepragersiu, oi tikrai ne.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02YeWnLasEM2h11UiRstiFGRh7XV5YUHfHWLNkVwkWTDfqtnHRDSvW74dNe55jLQXal)

[Dar užmeskite akį ir į mano Youtube](https://www.youtube.com/@Dumauskas)