Perekupas 3/4

„Parduodu mersedes ačkariką be jokiu defektu variklis dirba be priekaistu garso izolecije aukso standarto. Tech, apžiūr. galioje labai ilgam savu chodu eita visada .pridedu antra rakta bet samadielna daryta pas meistriuka. klima veikia, vasara sildo ziema šaldo, vsio takoje. Kainyte derinama prie auto. keiciau akuma i nauja bet sunkiai vistiek kuriasi del visa ko pridesiu ceki kelmeje chazeinui bus galima papisti prota“. Štai va tokį skelbimą surado dėdė Dumauskas bukai skrolindamas internetus. Jūs dar čia? Gerai, tuomet kviečiu paskaityti trečiąją istorijos „Perekupas“ dalį! Jeigu neprisimenate kas dėjosi prieš tai – prašom paskaityti praeitas dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/129icdi/perekupas_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/12fewz4/perekupas_24/)).

Pamenat, sakiau, kad praėjo paras apie lietuvio serijinio žudiko persekiojamą mersą landsberginį? Tai va, žinokit, po dviejų savaičių gruzas ir baimė grįžo su kaupu. Bukai, grįžęs po darbo dienos, įsijungiau televizorių ir prisėdau ant sofos. Tradiciškai pasiėmiau skardą alaus ir rituališkai paspragsėjau per liežuvėlį. Pirmoji žmona pateikė keptos duonos su česnaku. Kažkur aplinkui malėsi vaikas.

Per Sony televizorių nieko gero nerodė, todėl nusprendžiau kaip koks pensininkas įsijungti Panoramą. Va ten tai vaizdelis, matvaju. Kaip ir buvo įprasta to laikmečio televizijai, iš arti rodė lavonus pražiodytomis burnomis. Pamaniau, kad vėl Prarabo torpedos siaučia sprogdindamos verslo konkurentus. Buvo įdomu, nemeluosiu. Burnon grūdau keptos duonos paloskes.

Per panoramą parodė reportažą kaip Lietuvoje buvo tragiškai nužudyta porelė – vyras ir jauna, besilaukianti moteris. Priešais automobilį ir du lavonus stovėjo jaunas reporteris filadelfijus.

– Mada landsberginiuose mersedesuose žudyti žmones pagaliau pasiekė ir Lietuvą, – pradėjo jis. – Ši, sąlyginai jauna porelė, buvo pakeliui į krautuvę ir net nenutuokė, kad dieną baigs griovyje, visai netoli Kauno, o ne laižydami naujutėlaičius „Valio“ ledus. Valio ledai – pasakyk šalčiui du kartus valio, o ant trečio juos nuryk, – tuo pačiu krivickiniu balsu pareklamavo panoramos rėmėją.

Pasikviečiau rutinos su manimi nukankintą žmoną ir paliepiau pažiūrėti.

– Pirmas kartas kai kažką nužudo? – paklausė ji su nulinėmis emocijomis ir pasyvia agresija. Išsiskyrėme, beje, po gero pusmečio nuo šio dialogo.

– Blecha, aš šitą landsberginį kaip tik jiems buvau pardavęs, – išsigandęs, pilna burna sučepsėjau, bet žmona apsisukusi išėjo kalbėti telefonu su draugėmis ir spręsti kryžiažodžių, ar kad ir ką ji ten darydavo. – Grįžti čia, kai tau sakau! – paliepiau žmonai, palikusia mane dėl neaiškių priežasčių.

Žmona nepakluso įsakymui ir likau stebėti žinių vienas.

– Štai, netgi palikta žinutė pirštinių dėžės skyriuje, – turėjo mintyje bardačioką filadelfijus, bet pafleksino ir iš anglų kalbos išvertė „glov kompartment boks“. – Ar galite tuo patikėti? Paliktame raštelyje brūkštelta „Landsbergis 1997“. Ar tai keršto trokštantys V. Landsbergio rėmėjai po pralaimėjimo prezidentiniuose rinkimuose, ar tai nuskambėjusį Vokietijos serijinį žudiką imituojantys asmenys, o gal pats landsbergistas atvyko į Lietuvą ir pradėjo savo šienapjūtę, iš vaizdo šalindamas kiekvieną stojusį jo ir landsberginio merso kelyje. Nekantraujame išgirsti ką apie pasakys policijos atstovai, – madingai atkišo mikrofoną į kamerą krivickinis filadelfijus.

Vaizdas persijungė į mentinę, kurioje suprakaitavusiu veidu po nosimi burbėjo kažkoks storas ūsuotis mentas.

– Pradėkime nuo to, kad šitas pašlemėkas nebūtinai yra tas Vokietijos Federacijoje pagarsėjęs galimai mūsų tautietis. Šiandien ryte, susistabdęs pakeleivingą dabartinių velionių autotransporto priemonę, nusikaltėlis sudavė begalė smūgių peiliu abejiems į įvairias kūno vietas ir mėgino atsikratyti kūnais įmesdamas į šalimais buvusį griovį. Visa laimė, kad nusikaltimo vietoje jį pamatė pro šalį važiavęs patrulių automobilis, – bubeno ant lapuko surašytą tekstą suprakaitavęs mentas.

– Tai sakykite, kodėl tuomet žudikas nesučiuptas? – klausė interviu ėmęs balsas už kadro.

– Visų pirma, ne jums teisti policijos darbo, o visų antrą, mūsų policijos patruliai pagalvojo, jog tai pokštas, nes vieni kitiems būna iškrečia visokių zapadlo, va, buvo pavyzdžiui atvejis, kai… – pradėjo mentas, bet susigriebė, kad kalba vėjus. – Ne esmė, policijos patruliai negalėjo įvykdyti gaudynių ir taškas. Dabar vykdoma nusikaltėlio paieška.

– O kokiu priemonių ėmėtės, kad žudikas būtų surastas? – paklausė žurnalistė.

– Na… Visų įmanomų… – atsakė paršas su trimis pagurkliais.

– Ar bent jau turite numanomą perimetrą, kur galėtų jis slėptis?

– Vyksta tyrimas, nieko negaliu atskleisti, bet žudikas Lietuvoje.

– O iš kur jūs žinote? – neatlyžo moteris.

– Pagal operatyvininkų surinktą informaciją, – vartėsi mentas.

– Tai jeigu operatyvininkai turi informaciją apie bėglio buvimo vietą, kodėl jūs jo nesučiumpat? – žurnalistė kone už šlipso tampė farą.

– Na, galiu šiuo metu pasakyti tik tiek, kad dabar piešiamas nusikaltėlio foto robotas pagal liudininkų parodymus, – prakaitavo diedas.

– Bet juk praėjo beveik dvylika valandų nuo žmogžudystės! – nenurimo moterėlė.

– Vienaip ar kitaip, tiriant prieš tai buvusių nusikaltimų metodiką ir bandant palyginti su tokios mąstysenos asmenimis, žudikas greičiausia seks paskui mersedesą, dėl to automobilis bus nugabentas į mūsų saugomą aikštelę ir saugomas ginkluotos apsaugos. Matote, gali būti ir taip, kad žudikas bandys pasekti ir asmenis, kurie turėjo bent kokį sąlytį su jo automobiliu, čia toks kaip ir ligotas požiūris pas tokius žudikus, suprantat? Pirmiausia, pačiupsim mes jį iš pasalų, kai ateis ieškoti automobilio pas mus aikštelėje, – su cigarete tarp pirštų dėstė mentas priešais Lietuvos žemėlapį, ant kurio, teisybe pasakius, niekas nebuvo pažymėta.

– Ar jūs suprantate, kad jūs ką tik atskleidėte labai jautrią informaciją?

– Ne tame esmė. Dabar aiškinamės automobilio kilmę, kas ir kaip ją atvežė į Lietuvą, kas pardavė. Viskas, daugiau jokiu komentarų, pokalbis baigtas.

Po to parodė kaip prof. V. Landsbergis sako, kad nieko apie tai nežino ir šie įvykiai tikrai nebuvo jo politinės kampanijos dalis ir deda visas viltis į tai, kad žudikas būtų pačiuptas kaip įmanoma greičiau. Che, jeigu tuo metu kažkas būtų ėmęs interviu iš Dumausko, jis būtų galėjęs pasakyti, kad yra kone prisišikęs iš baimės.

Vėl su miegu buvo šiokių tokių problemėlių, dėl to griebiausi ksanakso. Pavartojęs „menininko kokteilį“ (svaigieji gėrimai ir raminamieji) svarsčiau kas blogiau, ar mentai, kurie rytoj kapstysis po turgų ieškodami landsberginio merso pardavėjo, ar tas žudikas, norintis panaikinti viską, kas lietė jo mylimą landsberginį.

Vienaip ar kitaip, į darbą atsikėliau. Turgelin nuvažiavau anksti, iš pat ryto, kai žmonių buvo ne per daugiausia. Akys lakstė palei kiekvieną neaiškų mašinos kampelį, neduokdie bus kur nors užsislėpęs žudikas ir tykos kaip tik užpjauti mane. Pavaišinau sargą cigariuku ir paklausiau ar nieko nematė per naktį.

– Baik jau, nieko nemačiau, – atsakė jis, nes greičiausia miegojo.

Žmonės po truputį rinkosi ir žioplinėjo, buvo penktadienis. Pasilenkęs su purvinu skuduriuku chujarinau antro golfo bamperį norėdamas paslėpti, kad jis gerokai apspardytas. Patarimas iš anų laikų – jeigu norit parduoti mašiną, kuri šiek tiek apibraižyta ar paspardyta, nuplaukite mašina trys dienos prieš klientui atvystant. Automobilis jau bus spėjęs pasidengti toleruotinu purvo sluoksniu ir užmaskuos dalį trūkumų. Padangas „guoliui“ tamsinau rusišku batų tepalu. Kiekvienas krepštelėjimas sukėlė baimę. Buvau kaip koks antrokas žiemą prieš penktokų gaują, norinčių jį išmaudyti sniege. Bijojau praktiškai visko.

– Eina nachui, blet… Girdėjai? – atbėgo perbalęs Vadimas.

– Kas? Kas? Kas buvo? – pašokau ir perbalau kartu su juo.

– Gintulė… Eina nacuhi…

– Kas Gintulė? – paklausiau Vadimo, stovinčio ir tylinčio, – Sakyk, blet, netylėjęs.

– Gintulės nebėra, matvaju jobani vrot, – susigriebė už galvos Vadimas.

– Kaip tai nebėra? Kur jis? – perklausiau, nors nujaučiau kas nutiko.

– Papjovė. Miegantį, – laikėsi užsidengęs burną Vadimas ir norėjo kukčioti, bet bachuro kodeksas griežtai draudė tai daryti. Ypač Kaune ir ypač automobilių turguje.

– Kas papjovė? – negalėjau patikėti.

– A chuj pajmi, bobos tai neturėjo. Su neaiškiais sabutilnikais nesitrynė.

– Blet, Vadimai, gal čia tas iš Vokietijos lietuvis landsbergistas? – paklausiau norėdamas gauti paneigimą ir nuraminimą.

– Visko gali būti. Pasisaugočiau tavo vietoje, – pralemeno Vadimas.

– Ieškome perekupų mėnesio bėgyje pardavusių bent vieną landsberginį, – griežtai paklausė staiga išdygęs agurkas žalia uniforma, – kur jūs visi kaip tarakonai pradingstat vos tik mes atvažiuojam? Blet, atvaryk be uniformos tai knibždėte jūsų knibžda, o dabar, vos keli. Nu, turit bent kokių žinių apie tai?

– Ne, net negirdėjom apie tokį, – pasakiau. Nesvarbu, kad jie galėjo man skirti apsaugą ar dar ką nors, bet laikėmės dar vieno kodekso punkto – jokio bendradarbiavimo su mentais.

– Nepisk proto, – atsakė griežtai policininkas. – Visi apie visus čia žino. Sakyk kas pardavė landsberginį, arba gausi sroko už atsisakymą bendradarbiauti ir trukdymą atlikti tyrimą, – pasakė man mentas.

– Gintulė. Tai Gintulė atvežė landsberginį iš Vokietijos ir pardavė jį vienai porelei prieš geras dvi savaites, – laikydamas ašaras iškošė Vadimas.

– Kas tau čia darosi, ko čia ašaroji kaip boba? Kur man tą Gintulę surasti?

– Jau turbūt morge, – pasakė Vadimas. – Kaimynka, atėjusi cukraus, šįryt jį rado papjautą.

– Matvaju, – nusikeikė mentas ir prisidegė cigaretę. – Tas landsbergistas, rodos, skerdžia visus, kas prisilietė prie tos mašinos. Nu nachui, debilas… Sakykit vyrai, o iš kur tas Gintulė tą landsberginį gavo?

– Pirko iš Vokietijos, – pasakiau jam.

– Su tralu? – kaip žinovas paklausė policajus.

– Taip.

– Tai gal kaip didmenininkas dirbo?

– Panašiai.

– Tai blet, kaip didmenininkas tada paprastam žmogui pardavė? Nesueina man galai, – mentas tikrai žinojo perekupų sistemą, gal pats kažkada juo buvo?

– Neturiu atsakymo, viršininke, – pasakė Vadimas

– Daugiau niekas iš jūsų landsberginio nelietė? Meistriukas koks ar dar kas nors?

– Nieko mes nežinom, – atsakiau jam.

Mentas pasakė, kad dar grįš ir išėjo. Ko tais peršikau, nes dašuto, kad sekanti auka galėjau būti aš. Išreiškiau savo susirūpinimą Vadimui, į ką jis atsakė pasiūlymu užsidaryti ir likti namuose.

– Jobani vrot, kaip likti namuose, jeigu Gintulę namuose paštyrino? – pasakęs ėmiau dairytis. – Kurva, o gal jis dabar mus stebi?

Vadimas mane nuramino, kad aš nereikalingas tam landsbergistui, neva smulkmenininkai perekupai čia ne prie ko. Matot, buvo neramu, bet dieną tęsiau ir toliau prekiavau. Visi į mane ėmė kažkaip keistai žiūrėti. Atėjo pasišnekėti, vos ne atsisveikinti. Man, aišku, toks bendravimo modelis netiko. Į pavakarę atėjo mechanikas Lioša.

– Kostai, labai atsiprašau, – tarstelėjo jis nepakeldamas akių.

– Ką supisai? Kodėl atsiprašinėji? Lygtai mano mašinų nėra pas tave, – nelabai supratau Liošos.

– Atėjo mentas, klausė ar kas buvo atvežęs landsberginį. Kažkaip netyčia leptelėjau, kad tik tu.

– Oi tu zalupos skūra, gaidžio sūnau. Tikiuosi nepasakei, nuopisa, kur aš prekiauju? – užsimojau Liošai iš atbulos rankos, bet buvau sustabdytas.

– Pasakė kur prekiauji, Kostai. Tik pabandyk pakelt ranką ir nereikės laukti landsbergisto, kad tave paštyrintų, – sulaikė ranką tas pats rytinis mentas, – pats skūrą nudirsiu.

Aišku, mentui nenusileidau ir Liošai įspyriau, dėl ko visų akivaizdoje buvau pargriautas ir keliu prispaustas prie žemės.

– Negaliu kvėpuoti! – šūktelėjau iš po apačios. – Paleiskit!

Mentas dar pasižaidė ir paleido. Lioša pasišalino. Abu tyliai nuėjome nuošaliai pakalbėti.

– Esu priverstas tave nuvežti į kapazoką ir pasodinti už pasipriešinimą ir melagingų parodymų davimą. Gražiai sėsi ar su visais navarotais tave ten nuvežti? – kreipėsi į mane mentas.

– Viršininkas, gal nereikia? – paklausiau ir atkišau pidisoką dolerių, kurių net nepatikrinęs mentas įsikišo į žalias kelnes. Gavau neverbalinį atsakymą, kad niekur manęs niekas neveš.

– Klausyk, Kostai, ar tu supranti kokioje šiknoje sėdi? Turbūt suvoki, kad tavęs sekančio ateis su peiliu?

– O ką man daryti?

– Kaip tai ką, kovok už save, jeigu esi diedas! – pasiūlė jis. – Sek aplinką, stebėk visus kas įtartini, o kai turėsi kokių nors įrodymų, kreipkis. Nebijok, nebūsi mentų ožys, mes niekam nesakysim, kad bendradarbiavai su mumis, – rodė gatvės gyvenimo išmanymą policininkas.

– O jeigu nespėsiu? – paklausiau. – Kas bus, jeigu budelis ateis greičiau negu jūs?

– Todėl turi dabar viską akylai stebėti ir vos tik pamatysi, pranešk mums. Še, – pasakęs policininkas atkišo man mentovską raciją, – vos tik pavojus, iš karto kviesk centriuką savuoju šaukiniu „Landsbergis“, tvarka?

– Tvarka, komisare, – pasakiau paaukštinęs pareigose policininką.

Šiaip tai nenorėjau būti mentų kaziolu, bet alternatyvų, kad likčiau gyvas, kaip ir neturėjau. Patikrinau ryšį su kažkur netoliese budinčiu policijos patruliu savuoju šaukiniu „Landsbergis“. Girdėjome vienas kitą stipriai ir aiškiai. Daugiau turguje nesėdėjau, nusprendžiau pasišalinti.

Grįžęs namo, iš karto įlindau į rūsį ir pasiėmęs iš kaimyno nerakinto rūsio kreidos gabalą, puoliau paišyti schemą. Braukiau viską, kas buvo ant širdies. Nupiešiau Europos žemėlapį iš atminties, pavaizdavau Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą. Sudėliojau taškus kur kas galėjo įvykti pagal laiko ašį. Blecha, pasitelkiau visas braižybos žinias. Pavargęs viską reziumavau nupiešdamas universalų ženklą, vyrų piešiamą visur ir visada – birką. Jeigu neduokdie įvyks atominis karas, branduolinę žiemą išgyvenę žmonės, po begalės metų tyrinės vienos iš chruščiovkių rūsių, tarp saugiai užvakuotų agurkų ir grybų, galės laužyti galvas, ką gi tas pirmykštis Homo Kaunensis Devyniasdešimticus norėjo pasakyti paišydamas kažkokius baibokus, mašinas ir schemas. Sėdėjau ir spoksojau į brėžinį.

Nupiešęs pagaliukinę Gintulės versiją, uždėjau kryžiuką ir parašiau mirties datą t. y. šiandien. Pradėjau rašyti kitų perekupų vardus, kuriuos esu matęs paskutinį mėnesį. Vadimas, Lioša (nors ne perekupas, bet vis tiek prie chebros), Algelis, Saška, Ženka, Mindaugėlis, Žydrūnas. Prie visų vardų surašiau kada juos mačiau. Kreidos keitėsi viena po kitos. Cigaretės smilko tarp pirštų, net nebuvo kada padaryti daugiau nei poros zateškių. Kažkas galvoje spragtelėjo. Akimirką nusigandau, kad tai tas po truputį besidarantis trombas smegenyse, tūnantis galvoje ir dabar, rašant šį tekstą.

„Kurva, kas galėjo taip greitai suuosti, kad Gintulė turėjo landsberginį pas save ir jį parsivežė iš vokieičų?“ šnekėjausi su savimi, išpaišęs ne tik savo, bet ir visą rūsio koridoriaus sieną.

„Tas žudikas negalėjo būti niekas kitas, kaip tik vienas iš perekupų. O kur buvo Jonelis? Bus koks Jonelis… Tikrai blet, bus Jonelis.“ švito akyse, nes kažką vos užčiuopiau, kaip grįžtant gatavam namo ir sekundę, prieš nusiridenant nuo laiptų, paskutinę akimirką sugriebus kaimyno durų rankeną.

„Tas gi su visokiais iškrypimais buvo, pasakojo gi kaip šunis ir kates skrosdavo jaunystėje. Tikrai bus Jonelis. Blet, gi buvo dingęs beveik dvejiems mėnesiams!“ aiškinau rūsio sienomis. Juk tikrai, Jonelio nebuvo Gintulės komandiruotės laikotarpiu.

„Jis gi už geresnę kainą ir į snukį galėdavo duoti. Jonelis, tikrai Jonelis! Visur nešiojasi tą supistą peilį ir kalba kaip maniakas! Dar gi taip gyrė Landsbergį ir sakė už jį balsuos! Eina chujum, duodu bybį nukirsti, kad Jonelis!“ plojau rankomis.

Kad jūs žinotumėte, kaip tada nušvitau! Išlindau iš rūsio ir nustebau lauke buvusia šviesa, juk rūsin įlindau tamsoje. Reiškia visą naktį pratūnojau rūsy besiaiškindamas kas gi tas landsberginis žudikas. Nuovargis aiškinantis serijinio žudiko tapatybę neėmė, o jeigu kas paklausite kur ėjau pamyžti tą naktį, tai jums pasakysiu, kad visiškai normalus klausimas, jaunime. Ėjau myžti į rūsio kampą, kaip visada. Nejaugi niekas nesate savam rūsyje primyžęs?

\*\*\*\*\*

Tai štai, mano mielieji, sustojam dabar truputį, užtraukiam rankinį ir užgesinam savo hibridinius elektroninius ar kokius ten, motorus. Įsitaisykite mašinose patogiai, savaitėlę pasnauskite ir po savaites sugrįžkite užbaigti dėdės Dumausko istoriją. Nenorite laukti? Visada prašau patapti rėmėjais Contribee arba Patreon, ten rėmėjai gali šitą tekstą suskaityti iš karo, nereikia kas savaitę laukti kada gi tas Kostas įkels naują istorijos dalį. Che, kažkuris iš jūsų išdrįso man parašyti asmeniškai „šizofreniko kliedesiai“. Ačiū tau, kad taip įvertini kūrybiškumą, esu nuoširdžiai dėkingas. Dabar prašyčiau pervesti pinigų vaistams.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0tRt3uPQdd9fM7oCPTKK55ibtp4W4FtuNZkzzHxNF2sVUDYoN9oiWu95QUhPhGR3el)

[Dar užmeskite akį ir į mano Youtube](https://www.youtube.com/@Dumauskas)