„geras darbinis folksvagen Kedys pardavimui.priziurėtas mylėtas tausotas miluotas ir jame aukotas laikas veltui nepraejo. Galineje budoje kazdien važevo stroikininku brigados padalinys, auto buvo nerukoma nes neleizdavo. Mašina prabegusi savo.parduodu nes nacialnykas atleido stroikininkus ir liepe pardavus auto nusipirkti irankiu. Galim rasyti mazesne kaina. Gavariu paruski movie populsku tolk ingliš šprechen ze doič.“ Tradiciškai pasidalinu užmatytu skelbimu ir pasiūlau visiems prisiminti kas įvyko praeitose dalyse pasiskaitant patiems. Gerai, gal pratęskime, istorijos kulminacija jau čia pat, visai kaip sėkla po ilgo nesimaty… ai nesvarbu, nenoriu būti vulgarus, pamirškit, jaunime, tą paskutinį sakinį ir važiuojam. Dėdei Kostui jau liko visai nedaug šioje žemėlėje su tokiu gyvenimo būdu, tad būkit geri, susikaupkite ir paskirkite tas penkiolika minučių vaizduotės lavinimui ir skaitymui. Taigi pasižadėjote sau, kad nuo sausio pirmo skaitysite daugiau.
„Bet tai čia ne knyga ir net ne literatūra“ girdžiu anapus ekrano burbuliuoja paaugliai.
„Cit, vaikai, užtat istorija tikra!“ nutildau ir nebemarinuoju laiko – važiuojam! (Praeitos dalys [1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/129icdi/perekupas_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/12fewz4/perekupas_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/12mvaxo/perekupas_34/))
Širdelėje buvo ramiau, kad išsiaiškinau, kas buvo tas serijinis žudikas, persekiojęs visus, kas lietė jo vogtą landsberginį mersedesą. Blecha, kolega perekupas Jonelis… Net tamsiausiame sapne negalėjau patikėti, nors tada jau viskas susistatė į savo vietas. Žudikas buvo čia pat, turgelyje. Atskleidęs mentams, o kartu ir Lietuvai jo tapatybę, pelnysiu ne tik turgelio pagarbą. Gal tuometinis Kauno meras duos miesto raktą, pamaniau, o gal net ir gausiu ordiną. Arba dar geriau, pats Vokietijos kaizeris ar kas ten toks, pasikvies ir įteiks apdovanojimą! Už nuopelnus jų tautai pavadins kokį folksvageną mano vardų. Nuo miego trūkumo pakeliui į turgų haliucionavau, kad bus išleistas Volkswagen KostDumausk, o gal net ir koks Mercedes K–Duum. Užsisvajojęs vos neviršijau greičio prieš budinti policijos pareigūnų ekipažą. Įsijungiau radijo stotelę ir pasitikrinau ryšį. Mentai atsakė, kad neeikvočiau baterijos ir be reikalo nepizdėlinčiau.
Nuvykęs į turgelį per raciją paliepiau pakviesti vakarykštį mentą. Šie atsakė ar kas svarbaus, į ką aš atsakiau, kad turiu landsberginį žudiką. Po trumpos pertraukėlės budintys patruliai pasakė, kad policininkas pakeliui. Parepetavau mintinai iškaltą tekstą ir ant lapo supaišiau visą schemą. Atkartojau kone viską tą patį, ką sukūriau rūsyje, tik dabar viskas glausčiau ir struktūrizuotai. Tolumoje mačiau Jonelio pliką galvą ir šikau į batą, kad tik jis nesugalvotų užpjauti manęs dabar pat.
Mentas atvyko su civiline aprangą. Matėsi, kad buvo pažadintas iš miego, akys dar traiškanotos, plaukai suvelti, styrojo kakariekai nuo pagalvės.
– Turim? – paklausė mentas, iš kurio burnos smirdėjo vakar prieš miegą valgytu ir iki galo nesuvirškintu buterbrodu.
– Turim, šefas, – pasakiau ir šyptelėjau. Miego trūkumo kaip nebūta, juk aš įminiau tokia sunkią mįslę, kurios nė vokiečiai negalėjo įminti.
Ant parduodamos audi silkės išskleidžiau lapą ir paaiškinau mentui dar kartą ką išsiaiškinau rūsyje.
– Va, matot, ant lapo pavaizdavau. Štai tokiu metu vyko žudymai ir va tokiu metu amžinatilsi Gintulė buvo išvykęs pas vokiečius. Mūsų turgelyje tokiu pat metu nebuvo dar vieno perekupo, kurį ir įtariu esančiu landsberginio žudiku. Kartu jie išvykti negalėjo, o tas perekupas, viršininke, pasakysiu taip – pyderas kokių reta. Dėl geresnės mašinos ir į snukį davęs yra, nemeluoju, – aiškinau jam. Iš akių rodėsi, kad manimi patikėjo.
– Tu esi garantuotas tuo, ką sakai? – paklausė manęs policininkas.
– Visu šimtu procentu, vade, – įtikinau, persižegnojau ir daviau pažadą „ant kliko“, – įsivaizduojat, vakar grįžo tas perekupas su tralu ir blet, ko tai labai keistai į mane žiūrėjo visą tą laiką. Ten tikrai jis, – pridėjau nuo savęs, nes Jonelio nemačiau su jokiu tralu.
– Tu dabar turėsi važiuoti su manimi ir duoti parodymus, kad galėtume tą landsbergistą paimti.
– Negaliu, nenoriu prisiduoti mentams, nu niekaip. Supraskit, reputacija ir visa kita, – kone meldžiau.
– Neturėsiu kaip įtikinti savo načialnikų, – paaiškino man mentas.
– Gerai, majabybis, važiuojam.
Kaip matote, ilgai nesilaužiau. Nuvažiavome į policijos komisariatą, ten tas policininkas surinko kone visus vadovus ir pasodino mane priešais juos. Pradėjau pasakoti savo istoriją. Iš pradžių vadovybė žiūrėjo kiek kreivai, bet pasitelkiau savo talentu – melu, todėl pradėjau pudrinti smegenis kaip įmanydamas. Sugalvojau apie dažnesnius Jonelio vizitus į Vokietiją, pasakojimus ką jis išdarinėdavo su kurvomis Lenkijos–Vokietijos pasienyje, kad vakar man grasino, neva laukė prie namų.
Vadovai buvo labai susidomėję. Kažkokiam niuchui liepė paskambinti net į patį „Arą“, kitam nurodė paskambinti generaliniam komisarui, žodžiu, išsiuntinėjo visus kur tik įmanoma. Ko niekas nepaklausė, tai jo vardo ir pavardės. Supratau, kad tuoj Jonelis bus suimtas.
– Žiūrėk, Kostai, matau esi maladec vyriokas. Esame labai dėkingi už pasidalinta informacija, suprantame, kad tavo statuso ir sluoksnio žmonėms bendradarbiauti su policijos pareigūnais yra stigma ir visa kita, tačiau mums reikės tavęs paskutiniam darbelyje, suimant tą perekupą. Kai prisidirbsi dėl mašinų ar dar dėl kokios chuinios, užsimerksime dėl nusižengimo, tinka?
– O kaip dėl apdovanojimų? – paklausiau vis dar svaigstantis apie sportinį Opel Kosta modelį.
– Žinoma apdovanosime, jeigu reikia, – susižvalgė vadeliai. – Tik prašom, padaryk ką reikia…
Iš policijos vadovybės gavau užduotį lygiai 13 valandą atsivilioti Jonelį pas save prie mašinų. Jeigu tai tas žmogus, turėsiu duoti signalą pakeldamas laikraštį. Kai nebus aplinkui jokių klientų, turėsiu nueiti prie automobilio bagažinės ir ją atidaryti. Tada prasidės šturmas. Aš, savaime suprantama, sutikau.
Buvau nuvežtas atgal į turgų ir prigrasintas, kad visko nesupisčiau. Mentas perspėjo, kad net atvažiuos iš televizijos visko nufilmuoti. Artėjant tryliktai valandai, šiek tie susvyravau, o kas jeigu aš klydau ir tai visai ne Jonelis? Abejonės prasisklaidė kuomet manęs link artėjo būtent tas perekupas, žaisdamas su savo peiliuku rankose. Pagalvojau, negi su šituo, ne itin dideliu peiliu jis sugebėjo tiek žmonių prištyrinti?
– Sveikas, Kostai, – ateidamas kažkaip priešiškai šyptelėjo Jonelis. – Girdėjau tapai įžymybe.
– Joneli, kodėl taip pagalvojai? – pasakiau ir akivaizdžiai pakėliau laikraštį.
– Kas tau čia dabar darosi? – paklausė Jonelis. – Nacher tu čia tą laikraštį laikai iškėlęs kaip debilas?
– Viskas gerai, Joneli, – atsakiau ir pradėjo pilti prakaitas. Ar spės Aro vyrukai supakuoti Jonelį prieš jam mane papjaunant?
– Tai sakau girdėjau su landsberginiu mersu turėjai reikaliukų, – kone teigė Jonelis, žinojęs tikrai per daug, kaip tik vakar grįžusiam į turgų. Tiksliau sakant, po žmogžudysčių grįžus į turgų.
– Nieko ypatingo nebuvo, pardaviau porelei mašiną. Viduje net nesėdėjau ir nebuvau prisilietęs, – paaiškinau jam ir jis ištrauktą peilį dabar brūžino palei žandą. Bybis žino kas čia per įprotis, bet pirmą kartą tokį mačiau. Gal tai buvo kokia nors užuomina?
– Kaip tu galėjai parduoti landsberginį, jame net nepasėdėjęs? – perklausė Jonelis.
– O koks tavo supistas reikalas? – agresyviai paklausiau sukaupęs drąsą. Viskas, arba mentai jį, arba jis mane, pamaniau.
– Ei, niuchas, biški apramink bazarą, bebras kurva, – Jonelis pradėjo mašinų turgaus prekeivio slengu varyti ant manęs.
– Kokio bybio tai padarei?
– Ką padariau?
– Kokio bybio sekioji žmones ir juos žudai? Ką tau blet padarė Gintulė, kad reikėjo jį namuose papjauti, ką? – net drebėjau iš nervų ir nubėgau prie folksvageno krokodilo bagažinės.
– Ką tu čia kalbi? – nesuprato manęs Jonelis ir susilankstęs peilį, įsigrūdo jį į kišenę.
– Pats žinai apie ką kalbu, supistas landsbergiste. Kokio chujaus tau iš pat pradžių reikėjo tą porelę žudyti Vokietijoje, a? – kėliau balsą prieš perekupą. – Kodėl pjovei aplinkinius žmones ir sargus, a? Ką jie tau padarė, kad reikėjo dar kažkokias kurvas krūmuose guldyti ir po to pasekus landsberginį į Lietuvą, nužudyti niekuo dėtą jauną porelę ir besilaukiančią bobą. Prie visko dar ir Gintulę po dviejų savaičių nužudei. Kodėl, blet? Atsakyk!
– Kostai, tau tas ksanaksas veikia kažkaip atvirkščiai, nesuprantu ką tu čia kalbi, – nuoširdžiai gynėsi Jonelis.
– Viską tu blet supranti, tik apsimeti. Vsio, baigėsi tavo žudymai ir kitos chuinios, – pasakiau ir atidariau krokodilo bagažinę, duodamas signalą mentūrai pradėti operaciją „landsbergisto sulaikymas“.
– Aš su prostatos vėžiu kovojau, blet, du mėnesius ligoninėje gulėjau, ką tu čia kliedi? – atskleidė savo alibi Jonelis. – Turiu ligoninių išrašus, jeigu sugalvosi paduoti mane mentams. Niekur nebuvau išvykęs, Kostai, nieko aš čia nebesuprantu…
Kažkur įvyko sprogimas. Dūmai po truputį pradėjo skleistis nuo skarbonkės, maždaug už dešimties metrų nuo mūsų. Prasidėjo Aro šturmas.
– Kostai, blet! Ką tu čia pisi protą, čia mūsų saviakas–ožys, jobani vrot! – šaukė mentas į raciją ir stabdė šturmuojančius Aro vyrukus. – Stop vyrai, blet, bukagalvis perekupas apsiriko. Nieko nedarykit taikiniui, jis savas, kartoju – savas! Atšaukiam operaciją!
– Ne stop ne stop, jis ir yra landsberginio žudikas! – rėkiau į raciją ir pasakiau Aro vyrams, lindusiems iš automobilių bagažinių, iš šulinių ir panašiai, – Vyrai, čiupkit jį, atvičiaju tau jis!
– Stop stop stop, čia ne jis, čia policijos informatorius Jonelis! Stop stop stop, – baubė į raciją mentas. Blecha, pagalvojau, kad tikrai Jonelis galėjo būti mentų ožys.
Aro vyriokai to neišgirdo. Suknežindami Jonelio galvą į krokodilo priekinį stiklą jį paguldė ant stiklo šukėmis nusėtos žemės. Jonelis inkštė ir prašė su juo elgtis atsargiai, mat jis sirgo vėžiu. Dar priedo prostatos… Į raciją šaukė tas kuruojantis mentas, kad paleistume įtariamą landsbergistą, nes čia ne jis. Ne ilgai trukus atbėgo ir jis pats stabdyti operacijos.
Blecha, tada dar nežinojau, kad Jonelis dirba policininkams ir dirba kaip jų informatorius. Tai suvokiau kuomet pats buvau pargriautas ir gavau bananų kekę į kuprą ir prasidėjo kojų balius. Kodėl aš mentui iš karto nepasakiau, kad įtariamo žudiko vardas Jonelis, tai dar dabar mįslė… Būčiau pasakęs, kad čia Jonelis, būčiau pasiųstas chujum ir viskas, o tada už tai gavau į kuprą ir nuo Aro, ir nuo mentų.
Aro vyrai už kojų traukė Jonelį, braukdami jo, stiklo šukėmis padabintą galvą, į asfaltą. Likę užėmė žiedinę gynybą ir vikšru atsitraukė į folksvagen transporterį ir pasišalino. Atrodo nieko net nebuvo. Chaosui nurimus, mentas paleido mane iš savo gniaužtų ir dabar gaudžiau orą. Apmaudu, kad televizijos kameros neparodė kaip mane policininkas smaugia, būčiau galėjęs kažką įrodyti gal.
Atvyko mentai, visi perekupai kažkur dingo. Reporteriai filadelfijai spygavo iš džiaugsmo pasakodami ką matė ir keldami pačias įvairiausias versijas. Džiūgavo, kad pagaliau landsbergistas žudikas suimtas. Jaunam filadelfijui į ausį pašnibždėjo policininkas.
– Oi, mielieji žiūrovai, pasirodo dar dėl landsberginio žudiko nieko nėra šimtu procentu aišku, – bėrė žodžius reporteriukštis. – Gavome informacijos, kad suimtas vyras greičiausia nėra žymusis serijinis žudikas. Pasirodo policijos informatorius suklydo ir klaidingai nurodė tą asmenį. Štai, galime matyti, tai šis benamis sėdintis ant žemės, – pasakęs reporteris operatoriui ir visai Lietuvai pamojo į mano pusę.
Gulėjau sukruvinta burna, dulkėtas, molėtas ir nemiegojęs. Iš šono atrodžiau kaip girtas benamis, arba kaip Vytautas Šustauskas tada, kai su savo Chrysleriu padarė avariją ir sėdėjo išplaukęs suknežintoje mašinoje. Žurnalistai nukreipė kamerą, pradėjo šnekėti apie kitus dalykus ir pasišalino.
– Kas čia blet dabar buvo? – atvažiavęs policininkų vadovybės narys paklausė manęs. – Gi sakei, kad čia landsberginis žudikas!
– Aš nežinojau, šerife, meldžiu atleiskit.
– Tu supranti kaip mes dabar apsijuokėme prieš visus? – paklausė kitas. – Suimkit šitą varganą bybelį, turės laiko pagalvoti ką padaręs.
Gavau dar bananų ir kaip bulvių maišas buvau įmestas į mentų automobilį. Nuvežę į pareigūninę, įmetė į šaltą rūsį ir prirakino prie radiatoriaus. Ėst niekas nedavė, kartais atnešdavo iš myžalais atsiduodančio bidono pagerti vandens. Rūkyti gavau vieną kartą per dieną. Che, šlapinausi tai šalimais, ten kur pasiekė srovelė. Niekas nei pas mane ėjo, nei apklausinėjo. Matyt visi suprato, kad juos apgavau ne iš didelio proto. Nuo trečios dienos pradėjo duoti valgyti. Gavau pusžalių bulvių su žiupsneliu druskos. Taip mane myžalais prasmirdusiame rūsyje uždarytą pralaikė daugiu nei savaitę.
Kol buvau nelaisvėje, Vadimas pardavė visus mano automobilius ir uždirbo visai gražaus pinigo. Surinktas babkes norėjo perduoti žmonai, kad ji mane ištrauktų, bet ji tai daryti atsisakė ir sakė su pinigais geriau pabėgs, negu mane iš ten ištrauks. Taigi, draugelis Vadimas pats surado kur buvau uždarytas ir sumokėjęs komisariato viršininkui apie dešimt tūkstančių dolerių, išpirko mane iš areštinės be jokių teistumų ar įrašų. Juk ten buvau laikomas be man pareikštų klausimų. Manau teisiškai būtų galima sakyti, kad mane pagrobė.
– Kelkis, apsimyžęs šunie, – paliepė tas pradinis mentas, kuriam prisiekiau, kad Jonelis buvo žudikas.
– Nesikelsiu, vis tiek mane čia numarinsite, – atsakiau gurgiančiu pilvu.
– Esi išleidžiamas, – pasakė jis.
– Žinau aš kaip jūs paleidžiate visus. Nuvežat į mišką ir kaip šunis nušaunate, – kalbėjausi su juo atvirai. Esu girdėjęs, kad taip iš tikrųjų darydavo anuomet.
– Durys praviros. Gali eiti, jeigu nori, – pasakė mentas ir dingo.
– Kostai, išlysk gi blet, sumokėjau už tave! – šūktelėjo iš anapus Vadimas.
Tada patikėjau, kad esu paleidžiamas, todėl keturiomis išropojau iš savo kankinimo vietos ir dėkodamas Vadimui išėjau iš mentinės. Niekur pasirašyti nereikėjo, jokių „atsiprašau“ niekam nesakiau ir negirdėjau.
Vadimas man papasakojo, kad pardavė mano likusias mašinas ir už šaibas mane išpirko. Būčiau supykęs, kad taip ilgai kaupti pinigai išėjo mentui į kišenę, bet skurdi laisvė buvo daug geriau negu buvimas mentūros augintiniu balažin kiek laiko. Vadimas sakė, kad šnekėjęs su komisariato viršininku sužinojo, kad mane norėjo pasodinti ilgam ir netgi apkaltinti, kad aš ir buvau landsberginis žudikas.
– Bet aš pasakiau jiems, kad esi ne pilno proto, nepiktybinis debilas ir esi, kaip sakoma, ne pats aštriausias peilis virtuvėje, – prajuko Vadimas.
– Kaip suprast? – pasiklausiau dengdamasis akis nuo pirmąsyk pamatytos saulės.
– Nu, kad esi bukas, – nusijuokė Vadimas.
– Ačiū, kad pridengei, drauguži, – padaužiau jam per petį ir paprašiau, kad parvežtų mane iki namų.
– Nepridengiau, o pasakiau jiems tiesą, – nusišypsojo Vadimas.
Kai grįžau namo, žmona apšaukė ir išvadino debilu. Mudviejų byrančiai santuokai šis įvykis nebuvo tas, kuris mus sutvirtino. Ta žiežula sakė, kad visi kaimynai šaiposi iš urvinio žmogaus piešinių rūsyje. Kiti namą pradėjo pravardžiuoti Siksto koplyčia dėl ten nutapytų kone Mikelandželo šedevrų, vaizdavusių žudynes ir perekupų atvaizdus, kurie buvo nupiešti iš vaikiškų linijų. Kaip ir minėjau, dar dabar tie piešiniai nejudinti ten mena tuos metus.
Žinot, koks pirmas dalykas ką vos grįžus žmona man pasakė?
– Fu, nu ir kojos tavo smirda.
– Tai aišku smirda, gi beveik dvi savaites nesiprausiau ir myžau po savimi! – sušukau ant viso buto Vinco Krėvės prospekte, prie Saulėtekio. Pamaniau, kad gal mentų globoje buvo ir geriau, bent niekas proto nekniso.
Į mašinų turgų ilgai negrįžau – nebuvo ko. Mašinų nebeturėjau, o iš naujo pradėti verslą pinigėlio taip pat neužteko.
Televizija vis dar pletkino ta tema apie landsberginį žudiką. Visa laimė, kad tuo laikmečiu nebuvo tokių influencerių (na buvo, bet ne tokie) ir jie neturėjo jie tokios sklaidos kaip dabar. Duodu, kaip sakoma, varpą nukirsti, kad kiekvienas iš tų arkliaveidžių išpistalūpių žvaigždučių turėtų ką pasakyti landsberginio žudiko tematika ir viename storije kukčiotų kaip žiauru, o kitame jau reklamuotų lūpų balzamus ir verktų todėl, kad jiems amžinai sausos lūpos.
Landsberginis žudikas pas Dievulį pasiuntė dar kelias aukas. Kai viskas daugmaž nurimo, ginkluota sargyba nebestovėjo prie saugomos aikštelės, kas kainavo sargo ir taksioro gyvybę. Susitvarkęs su sargu, landsberginis žudikas ketino pagaliau susiporuoti su savo taip mylimu landsberginių, tačiau viską pamatęs taksioras nubėgo prie taksofono būdelės ir iškvietė policininkus. Aikštelėje ir šalia buvusiame komisariate niekas nebudėjo – buvo užgėrę.
Žudikas supratęs, kad buvo pastebėtas, papjovė taksiorą ir pabėgo vėl nieko nepešęs. Atsirado iš kažkur labai protingas žmogus ir pasiūlė policininkams sunaikinti automobilį, neva, tegul tas žudikas pats susinaikina sužinojęs kas atsitiko jo mažulei. Kilo ažiotažas, vieni sakė, kad žudiką reikia pagauti ir nuteisti, kiti, kad gal ir gerai, kad pats susinaikins ir baigsis šita ašarų pakalnė. Vokiečiai irgi reikalavo teisingumo perduodant jį vokiečių teisėsaugai, bet mūsų teisinė sistema buvo infantili, kaip ir dabar, kai paleidžia visokius, blet, Celofanus, realia bausme nenuteisia Darbo partijos narių sūnelio kikboksininko arba pripažįsta, kad šimtatūkstantinis vienos partijos nario duotas kyšis tebuvo paskola.
Vienaip ar kitaip, policija padarė kaip jiems atrodė teisingiausia. Išplatino pranešimą, kad automobilis buvo parduotas į Azijos rinką. Štai ką per žinias sakė policijos atstovas:
– Vakar automobilis Mercedes W126 su vokiškais numeriais, dar žinomas „Landsberginio“ pavadinimu, buvo parduotas į Azijos naudotų automobilių rinką, jeigu konkrečiau tai į Kazachstaną, arba į Kirgizija, nors mano manymu tai čia ta pati šalis, ar ne? – mirktelėjo policininkas.
– Ar nebijote, kad tas landsberginis žudikas dabar išvyks ten? – uždavė klausimą žurnalistai.
– Ai, tegul nors ir visus išskerdžia, ne mūsų reikalas, – pasakęs policininkas prapliupo kvatotis, bet pamatęs, kad niekas kartu su juo nesijuokia, nejaukiai nusiramino ir pasitaisė šlipsą.
Po kiek laiko buvome susitikę su Vadimu, tai sakė atvažiavo visa komisarų gvardija ir apklausinėjo kiekvieną perekupą ar turi kuris nors žinių apie žudiką.
– Mes, perekupai, savaime suprantama, sakėme nieko nežinantys. Bandė ir gražiuoju su mumis ir piktuoju, bet tylėjome lyg sėklos į burną prisėmę. Nu, turiu mintyje saulėgrąžų sėklų prisivarė, o ne to ką tu pagalvojai, nutyponel? – kvatojomės su Vadimu net springdami. Po akimirkos jis surimtėjo. – Bet žinai, pasakysiu aš tau vieną dalyką. Iš dalies buvai teisus dėl žudiko, jis buvo visai netoliese. Nesame šimtu procentu įsitikinę, kad tai tiesa, bet paliubomu tai buvo vienas iš taksiorų. Žora.
– Eik jau, Žora? – pažinojau tą taksiorą asmeniškai. Tikrai keistas diedas buvo.
– Jo jo, pagal taip vadinamą „Dumausko metodiką“ sudėliojome visą laiko juostą, kreidelėmis nupiešėme įtariamuosius ir svarstėme kas bus kaltininkas ir kas ką veikė. Visus atmetėme, liko tik Žora, kuris dingo kaip į vandenį vos tik policija pranešė apie parduotą landsberginį. Greičiausia dabar kažkur pas kazachus siaučia.
Vėliau, po gero dešimtmečio, jau po krizės, ieškojau sau automobilio ir užsukau pas Vadimą. Blecha, susenęs kaip reikalas, bet vis dar toks pats gerietis. Papasakojo, kad atvykę čiurkos jam sakė, kad iš tikrųjų tuo laikmečiu ir pas juos siautė landsberginis žudikas ir galop atgavo tą mašiną. Ten tikrai buvo Žora! Vienas dažnai apsilankantis kazachas net atsivežė seną laikraščio iškarpa su Žoros morda. Kazachstano (o gal Kirgizijos) valdžia greitai sučiupo Žorą ir miesto aikštėje jį viešai pakorė. Landsberginį konfiskavo vietinis valdžios atstovas ir girtas užsimušė padaręs avariją. Galime reziumuoti – automobilis tikrai buvo užkeiktas.
– Kažin ar raštelius tokius pat palikinėjo žudydamas tenai?
– A chren znajet, gal ir palikinėjo, bet jų turbūt niekas nesuprato, nes pas juo gi kvadratinės raidės, – nusišypsojo Vadimas pražilusiais smilkiniais. Šyptelėjau ir aš.
Kaip tik atėjo klientas ir pradėjo prisipisinėti prie jo parduodamo bemso. Vis dar turėjome litą. Klientas, matėsi turėjo pinigo ir norėjo nusipirkti tą iš vokiečių vogtą betmeną. Vadimas jau buvo iškamuotas klientų priepisų ir sutiko automobilio kainą nuleisti šešiais tūkstančiais litų. Ypač po to, kai pirštu buvo baksnojama į akivaizdžius trūkumus. Klientas su atėjusiu draugeliu džiaugėsi galėdami nupirkti papigiai bemsą ir dėl to, kad pripisę galės greitai lakstyti.
– Sakykite, už kiek betmenas? – paklausiau Vadimo, apsimetęs, kad esu klientas ir jo nepažįstu. Visai kaip devyniasdešimtais.
– Jau vsio agirdi, už dvimketurias kavalkas paėmėm, – fleksino tuščiagalviai marozai.
– Tai gali kištis tas kavalkas atgal į pederastkę, jaunuoli, – pasakiau ir marozėliai jau norėjo išrašyti man pyzdako, bet atsargiai kilstelėjau striukę, parodydamas jiems prie diržo pistoletą, laukiantį kada galės iššauti. Aišku, pystikas buvo dujinis, bet jie skirtumo nematė ir atšoko. – Paimsiu už trisdešimt, jeigu jau taip.
– Oi, kad mes jau sutarėme už dvidešimt keturis, – rodė apmaudą senas teatralas perekupas Vadimas.
– Rankomis dar nesukirtote, – pasakiau ir pradėjau kuistis savo vyriškoje tašėje, kurioje tuo gyvenimo periodu geriausiu atveju buvo ne trisdešimt tūkstančių, o trisdešimt litų. – Moku gryniaku.
– Pochui yra karočia, paimsim už trim vieną, – marozų bukagalviški principai neleido, kad jie būtų nukonkuruoti kažkokio senio su pistoletu.
– Sutarta, vyrai, – sukirto rankomis Vadimas su marozėliais ir pasirašė pirkimo–pardavimo dokumentus čia pat, ant kapoto.
Apsimečiau supykęs ir nuėjau už kampo parūkyti. Kai marozai išėjo, sugrįžau pas Vadimą, kuris kaip ir senais laikais, atsilygindamas davė dvacoką. Na ir kas, kad ne dolerių. Davė litais. Pašnekėjome dar apie senus laikus, papasakojo apie dabartinį verslą. Pakalbėjus visomis įmanomomis temomis, vienas kitam padėkojome ir išsiskyrėme.
Beje, Jonelis mirė po sunkios kovos su prostatos vėžiu. Kai per mane jį suėmė, jis buvo nugabentas į areštinę, visi mentai net spirgėjo kaip norėjo gauti premijas už serijinio žudiko sulaikymą. Gavę informacijos, kad tai ne landsberginis žudikas, jie nusivylė ir savo informatorių perdavė medikams. Ligoninėje Jonelis taip ir neatsigavo. Nusilpo imunitetas, pasirodo, išplito metastazės į stuburą ir dubens kaulus. Jis užgeso nesulaukęs naujo tūkstantmečio…
Vyrai, pasitikrinkite prostatą. Nebijokite tų kelių pirštų subinėje ir nenustebkite, jeigu atsistos, tai visai normalu, kartais net keistai malonu.
Moterys, paraginkite savo vyrus pasitikrinti, o jeigu šie nesutinka, į lovos reikalų preliudiją įtraukite ne tik pečių, bet ir prostatos masažą.
\*\*\*\*\*
Štai tokia buvo ta istorija „Perekupas“, mano mielieji skaitytojai. Tikiuosi būsite akylesni prieš pirkdami automobilį. Nepirkite, kaip mūsų bočiai sakydavo, katės maiše, visada tikrinkite visokius VIN numerius, vežkite pas rimtus meistrus, o ne pas garažinius ir netikėkite tokiais perekupais kaip aš, ar Vadimas ar dar koks kitas, kuris vaidins, kad jam labai skaudu atsisveikinti su mašina. Kadangi pats nebeperekupinu, pasakiškų pinigų nebeuždirbu. Prašau tapkite mano rėmėjais Contribee arba Patreon platformose ir skaitykite manąsias istorijas vos tik jos pasirodo, nelaukiant kiekvieną savaitę naujos dalies. Surinktos lėšos nukeliaus į specialius Dumausko fondus.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid027Q89aUnAnm5wcnnPZ6er3CrdJvmRjGE4hmQeLX2ef5o7xaxtGfwZSALCrsPYainml)
[Dar užmeskite akį ir į mano Youtube](https://www.youtube.com/@Dumauskas)