Chakeris 2/4

Help! SOS! Padėkite! Ištryniau internetą! Rašau jums iš savivaldybės bibliotekos ir meldžiu kas nors pagelbėkite! Kaip ir praeitą kartą sakiau, kompiuterį užpuolė virusai, prisiveisė visokių zarazų ir dabar nebeliko interneto! Matot, kadangi nesu visiškas kompiuterinis lavonas, supratau, kad visi virusai atėjo tik iš interneto, tai ką aš padariau – nutempiau į šiukšlyną tą interneto ženkliuką ir dabar niekaip nesugebu visko atstatyti. Prisipažinsiu, įlindau į tą kompo šiukšliadėžę, bet joje kapstytis nenoriu, juk ten pilna nereikalingų nuotraukų iš išgertuvių, fotosesijos kur aš ne tik nuogomis kojomis, dar visokio brudo. Nepasiekiau tik interneto paveiksliuko, manau jūs savo namuose irgi po šiukšlių dėžę nesirausiate norėdami iš dugno išsitraukti jogurto indelį, mat neišlaižėte dangtelio. Karočia, jeigu nepamoina pasikuisti mano kompiuterio šiukšlių dėžėje, parašykite man ir padėkite sutvarkyti man internetus, nes jau matau kaip žvairuoja bibliotekininkė, matydama, kad ruošiuosi per valdišką kompiuterį rašyti memuarus. Gal ir nieko tose bibliotekose sėdėti? Beje, jeigu neprisimenate kas buvo [praeitoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/1332txm/chakeris/), visada prašau sugrįžti ir paskaityti. Na, o dabar neriam į kibernetikos pasaulį, che.

Kaimynėlis Mariukas, tas dvidešimtmetis viengungis susmirdusia plaukų kupeta ir užrūgusiu kūnu, buvo tikras kompiuterastas, mat tvaju. Ne kiek gudrus remontuoti kompus, bet ir į juos įsilaužinėti. Rašė visokius virusus, vykdė maklias, užkrėtinėjo kitų kompiuterius. Tikras aityšnikas, tiek socialinių įgūdžių prasme, tiek išmintimi. Jau tais, berods 1997 metais, jaunuolis kalė babkes ir pirkaliojosi vieną už kitus geresnius kompiuterius ir jų navarotus, kažkokias segas, geimbojus, prisimenu svaigo apie Dievulio stebuklą pleisteišioną, bet man tai buvo dar vienas nesuprantamas žodis.

Tada, kai sutvarkė mano kompą nuo paties įrašyti viruso, Mariukas pripasakojo kokių šunybių įmanoma prikrėsti prie tų kompiuterių ir internetų, bet mane labiausia suintrigavo, kad iš tų šunybių galima pasidaryti gražaus pinigėlio. Nelegalūs pinigai buvo kvapnesni negu pašalpos ar sąžiningi grašiai. Nesulaukęs jo kvietimo, po gerų kelių savaičių dusdamas užsirioglinau į penktą aukštą be kvietimo ir baladojau duris kaip pamišęs, nes Mariukas išgirsta, kad kažkas beldžiasi tik po minutės. Turbūt taip veikė tos kartos jaunimo smegeninė.

– Ko čia laužiesi? – supykęs atidarė irštvos duris Mariukas.

– Nes negirdi, – pasakiau jam. – Kaip reikalai, Mariuk? Sakei pasikviesi parodyti kažkokio fynto, bet taip ir nesulaukiau.

– Tėvai, ko tu triedi, praėjo tik kelios dienos, – paaiškino jis.

– Kokios dar kelios dienos, trys savaitės! – paaiškinau jam.

– A, nu jo… Nu jo… Tada užeik, kaip tik norėjau tave pasikviesti, – gramdė traiškanas iš akių Mariukas ir įsileido į bunkerį užtrauktomis užuolaidomis.

– Fū, nachui, kaip tu smirdi, kada prauseisi? – draugiškai pasiteiravau.

– Irgi prieš kelias dienas, – pasakė Mariukas juodomis panagėmis draskydamas nugarą, kuri saulės šviesos nematė turbūt tiek pat, kiek jo dantys šepetėlio, tai yra – per ilgai.

Nuėjome į salioną, ten kur buvo jo pagrindinė irštva. Ant rašomo stalo vietos tebuvo tik dar vienai kokakolos skardinukei. Prisistūmiau šalia buvusį pintą foteliuką ir nuo atlošo numečiau Mariuko rūbų kalną. Dėl to aš jo neteisiu, pats tai darau dar dabar, manau jūs irgi. Kambaryje buvo pilna visokių kompiuterinių dėžučių, kaip jis sakė, žaidimų konsolių, mėtėsi pulteliai, disketės. Siūlė supliekti mortalkombatą, bet numojau jam ranka, kad žaidimai tik vaikams:

– Geriau, profesoriau, parodyk tą internetinę magiją, į kurią buvai taip ilgai sulindęs, – nurodžiau kompiuterastui.

Mariukas, kaip aiškino, užseivino žaidimą ir atjungė mirką.

– Esi girdėjęs apie vordailingą? (angl. wardialing. – redaktoriaus pastaba), – kaip išminčius atsisuko Mariukas.

– Ne, bet esu girdėjęs apie pasakymą vor v zakone, – paaiškinau jam ne ką prasčiau.

– Tada bus biški sunku tau paaiškinti, – krapštė pleiskanotą galvą jis, o užčiuoptus didesnius dandrufus metė nežiūrėdamas kur. Keli jų pataikė tiesiai į peleninę ant rašomo stalo. – Žodžių, radau užsienio forumuose tokį metodą kaip vordailingą, nu tipo paleidi programulką ir ji ieško pagal telefono numerius kuris modemas prisijungęs per dyeselą prie intiko ir tada jungiasi prie to telefono numerio ir vsio, establišina konekšioną ir jeigu paeina, suvaikšto ten dar tokia papildoma info ir viskas, tu jau gali pas save matyti kito jūzerio failus, – kažkaip panašiai paaiškino Mariukas.

– Ką? – savaime suprantama perklausiau, nes nichera nieko nesupratau.

– Chuu… – Mariukas išpūtė nešvarios burnos dvoką. – Įsivaizduok, ateina žmogelis į tavo turgų, kuris atseit yra internetas, – pradėjo paaiškinimą man suprantama kalba, – ir pradeda rėkti „noriu džinsų, kas turit džinsų?“ čia vadinkime, kad ieškoma pagal telefono numerį. Jį išgirsta visas turgus, visokios, blet, bandelinės, lifakų pardavėjai ir panašiai. Prekeiviai, tokie kaip tu, kurie turi džinsų, atsiliepia jam su pasiūlymais „pirkit ponas mūsų džinsus“, pavadinsim juos kompais. Tai vsio, Kostai, dabar įsivaizduok, kad tu esi kompas.

– Gerai, aš esu kompas, – mėginau įsijausti į pasakojimą, bet pripažinsiu, vis tiek nichuja nieko nesupratau.

– Tai va, klientas žinantis kas prekiauja džinsais, vaikšto prie kiekvieno prekystalio ir žiūri, kurį būtų lengviausia iškirsti nachui, pavyzdžiui prikišti po nosimi klofelino skudurą ir užmigdyti. Tai va, įsivaizduojame, kad klientas tau po nosimi pakiša klofelino skudurą, kas tada? – paklausė manęs Mariukas, kol aš įsivaizdavau esąs kompas.

– Nieko, prabudus subinę turbūt skaudės, ehehehe, – bandžiau juokauti, bet Mariukas nesuprato. – Nu kaip tai kas tada, pyzdauskas, nualpsiu, – bandžiau atitaisyti situaciją atseit suprasdamas pavyzdį. Tokios protingos mordos nebuvau nutaisęs jau kuris laikas.

– Ne, tada, kai tu nualpęs ir miegi, nebekontroliuoji kas pas tave darosi. Klientas, nu tipo ta mano programulkė, jau vsio, užėmė tavo prekystalį ir gali daryti su tavo šmutkėmis ką tik nori. Aplinkiniai džinsų pardavėjai, arba kitaip tariant kompai, nichera nieko nemato, nes yra arba pusakliai arba žiūri tik savo reikalų, todėl jiems pachuju ką jus dviese išdarinėjat. Nu tai va, klientas su tavo šmutkėmis gali daryti ką tik panorėjęs – pasiimti sau, sunaikinti, uždėti spynas, pakeisti savaip, šiaip pažiūrinėti ir pažvengti, persikopijuoti ir pasiimti sau.

– Kaip tu džinsus išsikopijuosi? – paklausiau.

– Džinsai, marškiniai ir bobiški lifakai tai čia failai, – paaiškino Mariukas. – Taip ir mes prisijungę prie kito kompo galime daryti su tais failais ką tik norime, ištrinti juos chujum, pakeisti dokumentus, tik peržiūrėti arba pasidaryti jų kopijas, netgi užrakinti su dar viena mano programa.

– Aaa, – numykiau.

– Apipyzdinęs vieną turgaus prekeivį vėl gali šaukti ant turgaus ieškodamas kitų džinsų pardavėjų (kompų) ir daryti ką tik nori. Tai ir viskas, taip veikia tas vordailingas. Bent kiek aiškiau ką mes darysim?

– Blet, tai mes kažkam klofelino turėsim po nosimi kišti? – paklausiau jo. – Ne ne, aš tais dalykais nebeužsiminėju.

– Ar tu iš viso klausaisi manęs? Nereikės nieko migdyti, čia tik palyginimas toks buvo, jopšikmat…

Mariukas giliai atsiduso, nes suprato, kad man nei bum bum čia jo tie vordailingai. Tada jis ant popieriaus lapo viską nupaišė ir pamėgino paaiškinti darsyk. Iki galo nesupratau, bet tikrai buvo aiškiau. Programa kreipiasi į telefono numerius ir kai atsiliepia kompas, pagal kažkokius kriterijus galima gauti į jį prieigą ir nuskaityti visus failus. Gal ir ne taip ten viskas veikė, nu bet ne esmė.

– Žiūrėk, Kostai, – pasakė smirdalas ir atidarė kažkokius folderiukus, – prisijungiau prie telekomo!

– Tai mes visi prie telėkomo prisijungę, – paaiškinau jam.

– Ne ne, prie telekomo darbuotojų kompų. Va, žiūrėk, kažkoks rabočikas susikūrė failą „darbuotojų premijos“ ir ten kelia visą informaciją apie tai, kuriems darbuotojams kokios premijos turėtų būti išmokėtos.

– Tai čia gal bugalteris koks? – pasitikslinau.

– Greičiausia, va, net pasirašęs, kad rytoj išmokėjimas, – parodė jis į atidaręs svetimą dokumentą ir parodė eilutę, kurioje buvo parašyta „premijos iš kasos bus išimamos kartu su Aldonos žinia. Dokumento nespausdinti, šefas nurodė taupyti popierių ir kartridžus“.

– Kiek čia tie telekomininkai gaus premijų? – pasiteiravau.

– Virš šešių tūkstančių litų, – greitai paskaičiavo Mariukas, – per daug biški, ką? Kaip galvoji?

– Aišku per daug, – atšoviau. Kurvamat, šeši tūkstančiai litų!

– Tai galime padaryti, kad nei vienas tų pinigų ir negautų, va. Delete, okei. Viskas, Kostai, Telekomas sutaupė šešias štukas ant darbuotojų premijų, – pasakė Mariukas ištrynęs failą prisijungęs prie telekomo buhalterio kompiuterio.

Sėdėjau apstulbęs.

– Tai vsio, viskas taip paprasta? – nepatikėjau. – Negalės atkurti jie to dokumento?

– Aišku ne, tokia ta skaitmenizacijos kaina. Nors blecha gerą idėją pakišai, ištrinsiu vapšė viską, – pasakė Mariukas, kažką pažymėjo, ant pageltusios klaviatūros sumaigė klavišų kombinaciją ir atsuko monitorių į mane, kuriame nieko nebuvo.

– Ar tu ką tik sugriovei telekomo bugalteriją? – paklausiau.

– Aha, – išsišiepė Mariukas ir užsirūkė čia pat, virš klaviatūros. Tą patį padariau ir aš.

– O davai padarom dar kokią zbitką. Surask šefo kompiuterį, – paliepiau chakeriui.

Mariukas paleido programulką, po kelių sėkmingų sujungimų galiausiai surado direktoriaus kompiuterį ir atidarė jo failų rinkinį.

– Žiūrėk, gali jam sukurti failą, kad jis tikrai pamatytų ir kai ką parašyti? – paprašiau kikendamas. Mariukas keliais paspaudimais ant vadinamo darbastalio sukūrė dokumentą ir užvadino „svarbu.txt“

– Daryk ką reikia, – pasakė Mariukas ir užleido chakerio kėdę man, kuri buvo nemaloniai sušilusi ir nusėdėta pagal Mariuko kūno formas.

Prisėdau prie kompiuterio ir paleidau fantaziją besijuokdamas. Mariukui neleidau žiūrėti, pasakiau, kad pamatys tik tada, kai parašysiu. Subeldžiau va tokį tekstą (aišku, tiktai be lietuviškų raidžių) ir paspaudžiau „Save“:

„Viršininke, už pusvalandžio nieko nesakykite, išėjęs iš kabineto ateikite tiesiai pas mane, švelniai paimkite už rankos ir nusivedęs į tualetą gerai atštampuokite per subinę. Aš, žinoma, priešinsiuosi vedama, bet čia dėl kitų akių. Aš to noriu jau senai. Jūsų štolco trokštanti Sekretorė.“

Pakviečiau Mariuką įvertinti mano juoko ir mudu pradėjome žvengti kaip arkliai. Klykėme iš juoko, chakeris net raitėsi ant trupiniuoto kilimo. Kaimynė iš apačios beldė per radiatorių, bet jaunuolis per žvengimą to neišgirdo. Tai buvo tikrai linksmesnė akimirka tame liūdname gyvenimo laikotarpyje. Sulaksčiau iki namų paimti telefonų knygą ir po pusvalandžio paskambinome surastu telekomo šefo sekretorės numeriu, bet ragelio niekas nepakėlė. Dar po dešimties minučių perskambinome ir atsiliepė pikta moteris, kokių trisdešimties.

– Alio? – piktai atsiliepė ji.

– Alio, ar čia telekomo sekretorė? – paklausiau vos tramdydamas juoką.

– Kol kas dar taip, ko norit? – paklausė širšė.

– Tai sakykite prašau, kaip dyriko kotas? Geras? Geri štampai buvo? – paklausiau kvatodamasis.

– Kas čia išsidirbinėja?! Prieš visą firmą gėdos didžiausios prisidarė bosas, man pėdkelnes suplėšė, kas čia dabar darosi? Iškviesime policiją! – drebančiu, ašaringu balsu prabilo sekretorė.

– Pabandykit blet susijungti su užsieniečiais, užpuolimų tik padaugės! – pagrasinau jiems girdėjęs apie planus, kad telekomą parduos užsieniečiams.

Neslėpsiu, užtruko nemažai laiko, kol su Mariuku atsikvėpavome nuo tokio šposo. Sekantys šposai buvo susiję su tos įmonės veiklos sutrikdymu. Keitėme telekomo biuro klapčiukų dokumentus. Redagavome pardavimų kiekius, nežymiai keitėme duomenis, supisinėjome kitokius failus. Žinome, nebūtume vyrais, jeigu ant volpeiperio neuždėtume ranka piešto bybio per peintą. Mariukas netgi pakeisdavo nustatymus, kad nebūtų galima atstatyti to paveiksliuko. Dar atlikom tokius prikolus kaip to užpisančio klinktelėjimo paleidimas, kai kažkas negerai, kiekvieną kartą kai ofiso planktonas padidindavo arba sumažindavo programą. Taip trikdėme firmos veiklą visą vakarą. Chakeris Mariukas chebrai iš mirko papasakojo ką šefui parašiau apsimetęs sekretore. Interneto vergai pokalbių kambaryje mane karūnavo vakaro karaliumi ir ant mūsų bendro kanalo uždėjo kažkokią spalvą ant mano vardo. Tai anuomet reiškė labai daug.

– Klausyk, chakeri, – pasakiau jau vėlai vakare pavargęs, – jeigu jau toks kietas, ar galėtum įsilaužti į telekomą taip, kad girdėtume kitų žmonių skambučius?

– Hm… Leisk pažiūrėti, – atsakė Mariukas.

Sėdėjo sau chakeriukas, rymojo pasilenkęs prie ekranėlio, maigė klavišėlius. Cigaretės lūpose tirpo viena po kitos kaip storulio rankose ledai karštą dieną. Mariukas net nepastebėjo, kad išeinu. Vis sėdėjo, su kažkuo mirke konsultavosi, keikėsi ir bybižin ką ten darė prie juodo ekrano – programavo?

Taip Mariukas prie kompiuterio prasėdėjo tris dienas. Išeidamas į turgų ir grįždamas iš jo, mačiau kaip iš užuolaidų šonų penktame aukšte, maksimaliu ryškumu spigina monitorius, skleidęs tokį radiacijos užtaisą, kad jokie kankorėžiai, kaštonai ar kaktusai, skirti sugerti radiaciją, nebūtų padėję išsaugoti Mariuko vaisingumo. Nusigandau, kad Mariukas jau savose sultyse, todėl nusprendžiau jį patikrinti.

Po kiek laiko atėjau pas jį į butą su keptu viščiuku, pirkto netoliese buvusioje viščiukinėje, Dumauskienė prašė kažką parnešti vakarienei. Bandžiau gražiai belstis, bet manęs neišgirdo. Tik agresyvus mentiškas baladojimas padėjo prikviesti Mariuką atidaryti duris.

– Ko triukšmauji? – leisgyvis paklausė Mariukas.

– Nes kurčias esi ir tuoj mirsi, – tėviškai pasakiau Mariukui ir net neprašytas įlindau į bunkerį.

– Kiek laiko praėjo? – paklausė jis vis dar praviromis durimis.

– Trys, o gal keturios dienos, – atsakiau ir uždariau duris už jį.

– Labai atsiprašau, Kostai, – pasakė jis nusivylęs ir išėjęs iš veido. – Nepavyko…

– Kas nepavyko?

– Nepavyko įsilaužti į telekomą taip, kad galėtume girdėti kitų skambučius, – kone apsiverkęs pasakė jis. – Visai šias dienas nemiegojau, visaip stengiausi prisijungti, bet tave nuvyliau, Kostai…

– Baik jau, nesuk pautų, – pasakiau graudulingai figūrai. – Valgei ką nors?

Chakeris palingavo pleiskanotą plaukų kupetą.

– Kelis buterbrodus, – pasakė jis sukepusiomis lūpomis.

– Gerai tada, ateik, nupirkau tau valgyt, – pasakiau tarpduryje į virtuvę, kurioje, teisybę pasakius, niekada nesu buvęs.

Virtuvėje nebuvo geresnis vaizdas negu kituose kambariuose. Kriauklėje rūgo indai, ant stalo stovėjo puodeliai su supelijusiais kavos tirščiais. Iš kitų netgi kilo maži, mieli, žalsvi grybeliai. Nukėliau purvinus indus nuo stalo, nubraukiau trupinius ranka, kažkur tolumoje į kampą įlindo tarakonai, kuriems sutrukdžiau puotauti.

Ištraukiau apdulkėjusią lėkštę ir į ją gražiai įdėjau karštą, dar garuojantį viščiuką. Išgirdau kaip sugurgė Mariuko pilvas.

– Valgyk, chakeriuk, padarei didelį darbą. Kai atsigausi papasakosi apie tas savo trianguliacijas ir dekstopus.

Dėl vaizdo padėjau iš šonų šakutę su peiliu, bet jam šių neprireikė. Sudeepthroatino viščiuką per lygiai septynias minutes. Blecha, sulapašino viską taip, net nusigandau, kad vaikis kaulus praris. Riebaluotais, nuo viščiuko oranžiniais pirštais Mariukas atsidarė šaldytuvą ir išsitraukė šalto alaus. Skardinukė pokštelėjo ir viską jaunuolis susivertė su dviem sustojimais, kad įkvėptų oro. Garsiai nusiraugėjo sudrebindamas langus ir priversdamas senolę kaimynę iš ketvirto aukšto vėl jibalinti su šaukštu per radiatorių. Mariukas parūkė ir atrodo jau visai atsigavo. Miego šitam padarui turbūt net nereikėjo.

Mariukas pradėjo pasakoti ką pridaręs dar telekomo darbuotojų kompiuteriuose, bet šį kartą juokeliai nebebuvo tokie kieti. Tiesa sakant, aš atėjau pas jį su verslo pasiūlymu, o ne šiaip sau. Mariukas suko kalbą apie visokius habus, svičius ir ungas bungas, gailėjosi, kad mane nuvylė, jog negalėjo įlysti į telekomą iki pat pokalbių pasiklausymo. Prisiminė, kad vienam uždėjo tos pačios mulatės pyzioką ant ekrano, tos pačios iš mano flopiko, bandė juokauti.

– Žinai ką, chuinia čia tie juokeliai, mes galim užkalti tikras šaibas, ne tiktai pažvengti iš vargšų telekomo darbuotojų. Įdarbinkim tavo žinias ir mano varkinį protą.

– Kaip? – paklausė nuo viščiuko vis dar murzinas Mariukas. Pagalvojau, kad jo morda murzina bus ryt ir dar poryt.

– Žinai sekso telefonu biznį? Ten kur seniai skambina ir smaukosi klausydami kaip bobos aimanuoja jiems į ausis?

– Žinau, – nuraudo Mariukas.

– Tai va, galim kai ką su tuo padaryti ir užkalti gero pinigėlio.

– Tai tu nori pasakyti, kad tavo Ilona galėtų…?

– Ne ji, blet, ne Ilona, – truputį įsižeidžiau – sakei tas tavo vor v zakonedailingas kažkoks yra, ane?

– Vardailingas, – patikslino jis.

– A tu negali su savo programulka nueiti į tą turgelį ir pradėti šūkauti „kas užsiimą sekso telefonu bizniu?“, gal atsilieps kas nors? Galėtume užimti tuos pokalbių kompus kaip kokie piratai ir padaryti taip, kad šaibos mums eitų, o ne jiems. Ką galvoji? Įmanoma taip padaryti?

Mariukas susimąstė ir nusivalė rankas į sukietėjusias kelnes. Vėliau iššiepė dantis, kurių tarpdančiuose patogiai snaudė vištienos gabaliukai.

– Jeigu žinai kur stovi jų PBXas ir galim ten įlysti, tai be problemų, – pasakė Mariukas, bet aš nichera nieko nesupratau.

\*\*\*\*\*

Stop stop stop, jaunimėli. Sustabdome, pasakojimą, mat jau susenusi bibliotekininkė trinasi aplink mano kompiuterį, tik nežinau kodėl, ar dėl to, kad aš pagal amžių atrodau labai gerai, ar dėl to, kad ji įtarinėja mane susirašinėjantį su kitomis tetomis. Žodžiu, nežinau ar išsisaugos šitas tekstas, bet siunčiu jį į savo elektroninį paštą, o jūs, jeigu esate tokie šūstri, sutvarkykite mano internetą, kitaip kitos istorijos dalys jūsų nepasieks. Aišku, galite tapti prenumeratoriais Contribee arba Patreon ir suskaityti tekstą ant karto, nelaukiant kitos savaitės ir nebijant, kad Kostui vėl kažkas ištrins internetą.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid021M8ZworXoQkRvZexjEb2EESXibSFZHdXGDXG6uTWSxgptsNzEoE3feqG9ifPmNhZl)

[Dar užmeskite akį ir į mano Youtube](https://www.youtube.com/@Dumauskas)