Gal ir taip. Visur galima atrasti gerų vietelių jeigu pasiseka ir yra noro. Bet su miestais kažkas yra fundamentaliai blogai, ypač dabar kai apsuptas šimtais žmonių jautiesi labiau vienišas, nei iš tiesų būdamas vienas kaime.
Gandrai nice, bet gervės daug labiau cool.
Tikrai taip, kai tau virš 50.
Pritariu bet iš ko uzsidirbti kaime? Iš pieno ir pozityvaus požiūrio?
Jonai Mekai, čia tu?
mieste geriau!
Mieste bent uodai subinėn nelenda. Na bet čia kiekvienam savaip, gyvenam kur norim.
Kaimukas, telkinukas, ežeriukas, šašlykiukas… Ko daugiau reikia?
Darbas nuotoliu ar bent ~35min kelio nuo Vilniaus ir gyvenimas “kaime” yra švarios galvos receptas 🙂
As laukiau kol tas laidas gandra nuelektrins
Va ko žiauriausiai pasiilgstu dabar kai gyvenu toli toli nuo namų. Užaugau ir subrendau su mamyte, jaunesne sesute ir brokiuku kaime, toli nuo miesto. Gyvenimas buvo sunkus, tėvelis žuvo darbe kai man buvo penkeri metai, vyresnės sesės jau buvo išskleidę sparnus ir palikę mūsų namus, mes buvom keturiese: trys mažyliai vaikai (jauniausiam tada buvo dveji metukai) ir viena mamytė, su dideliu ūkiu ir tėvelio palikta kompanija kurią mamai reikėjo uždaryti. Be tėtės mamai kažkaip reikėjo vienai išlaikyti vaiką ant savo pečių, nežinau kaip ji nesuklupo, bet aš jai esu amžinai dėkinga.
Dabar, kai jau baigiu trečius metus universitete svečioje šalyje, o jauniausiam jau 21 metai, tie namučiai klesti ir mamytė be galo laiminga mumis, aš pažvelgiu atgal ir su karčiu ilgesiu prisimenu paprastesnius laikus, karvytes, gandrus, paršelius, žalias pievas. Labai susigraudinu kada pamatau tokius video, nes nors skaityk dar jauna, bet tas ilgesys, jaučiu, tiek pat mane raižo kaip ir kitus žmones kuries kupini nostalgijos.
Ačiū jums už jūsų pasidalintą video, jis manė nuoširdžiai pradžiugino.
Teisybė
Joooo, kaimas, gamta gyvūniukai iš naujo atgaivina užglušintą vidinį vaiką. Viskas stebina, eini – pievutėj ėžiukas ir gandras vaikštinėja kartu, ir taip miela/juokinga, nes atrodo realiai pasakos siužetą matai, tik negirdi, kad jie kalbėtųsi tarpusavy. 😀 Arba neišneša galva, kad mūsų kaime pilkoji meleta vis rėkauja taip casualy, lyg niekur nieko, kad ji čia tiesiog įprastas gyventojas. Arba vakar su vyru vedžiojam šunį, praeinam pro vieną karvių ganyklą – matau prie vienos karvės veršiukas guli, mažytis mažytis, ką tik atėjęs. Ah, sušikti sentimentai. Kaimas zajabys.
13 comments
Gal ir taip. Visur galima atrasti gerų vietelių jeigu pasiseka ir yra noro. Bet su miestais kažkas yra fundamentaliai blogai, ypač dabar kai apsuptas šimtais žmonių jautiesi labiau vienišas, nei iš tiesų būdamas vienas kaime.
Gandrai nice, bet gervės daug labiau cool.
Tikrai taip, kai tau virš 50.
Pritariu bet iš ko uzsidirbti kaime? Iš pieno ir pozityvaus požiūrio?
Jonai Mekai, čia tu?
mieste geriau!
Mieste bent uodai subinėn nelenda. Na bet čia kiekvienam savaip, gyvenam kur norim.
Kaimukas, telkinukas, ežeriukas, šašlykiukas… Ko daugiau reikia?
Darbas nuotoliu ar bent ~35min kelio nuo Vilniaus ir gyvenimas “kaime” yra švarios galvos receptas 🙂
As laukiau kol tas laidas gandra nuelektrins
Va ko žiauriausiai pasiilgstu dabar kai gyvenu toli toli nuo namų. Užaugau ir subrendau su mamyte, jaunesne sesute ir brokiuku kaime, toli nuo miesto. Gyvenimas buvo sunkus, tėvelis žuvo darbe kai man buvo penkeri metai, vyresnės sesės jau buvo išskleidę sparnus ir palikę mūsų namus, mes buvom keturiese: trys mažyliai vaikai (jauniausiam tada buvo dveji metukai) ir viena mamytė, su dideliu ūkiu ir tėvelio palikta kompanija kurią mamai reikėjo uždaryti. Be tėtės mamai kažkaip reikėjo vienai išlaikyti vaiką ant savo pečių, nežinau kaip ji nesuklupo, bet aš jai esu amžinai dėkinga.
Dabar, kai jau baigiu trečius metus universitete svečioje šalyje, o jauniausiam jau 21 metai, tie namučiai klesti ir mamytė be galo laiminga mumis, aš pažvelgiu atgal ir su karčiu ilgesiu prisimenu paprastesnius laikus, karvytes, gandrus, paršelius, žalias pievas. Labai susigraudinu kada pamatau tokius video, nes nors skaityk dar jauna, bet tas ilgesys, jaučiu, tiek pat mane raižo kaip ir kitus žmones kuries kupini nostalgijos.
Ačiū jums už jūsų pasidalintą video, jis manė nuoširdžiai pradžiugino.
Teisybė
Joooo, kaimas, gamta gyvūniukai iš naujo atgaivina užglušintą vidinį vaiką. Viskas stebina, eini – pievutėj ėžiukas ir gandras vaikštinėja kartu, ir taip miela/juokinga, nes atrodo realiai pasakos siužetą matai, tik negirdi, kad jie kalbėtųsi tarpusavy. 😀 Arba neišneša galva, kad mūsų kaime pilkoji meleta vis rėkauja taip casualy, lyg niekur nieko, kad ji čia tiesiog įprastas gyventojas. Arba vakar su vyru vedžiojam šunį, praeinam pro vieną karvių ganyklą – matau prie vienos karvės veršiukas guli, mažytis mažytis, ką tik atėjęs. Ah, sušikti sentimentai. Kaimas zajabys.