Kaip gyvuojate, jaunieji chakeriukai? Ar pasiruošę išgirsti kompiuterinių terminų kupiną istoriją, su kuria galėsite ir patys, kaip sakoma, pareleitinti ir visa tai išgirsti iš to nesuprantančio beveik nukaršusio senio? Chren znajet kas tie herdvėrų, softvėrų, dekstopų ir sidirūmų apdeitai, Dumauskas žino tik vieną apdaitą – jeigu kompas lėčiau sukasi, jam reikia jobinti vieną gerą per smegenis. Visa mūsų sovietmečio karta buvo taip auklėjama, todėl nematau priežasties kodėl negalima to paties daryti kompiuteriams. Che, aišku, gali nutikti ir taip, kad po tokių auklėjimo priemonių kompiuteris nedirbs kaip turėtų, visai kaip žmogus. Rašys va po to tokias istorijas ir kels į internetus. Beje, pas mane internetas vis dar ištrintas, niekaip nesugebu jo grąžinti į savo kompiuterį, todėl vėl rašau šį tekstą iš viešosios bibliotekos. Susiraukusiai senei, kuri atsakinga už „IT ūkį“, tą pas kurią akiniai su grandinėle ir jau žilstantys ūsai, nunešiau saldainių „Geiša“ ir raudono „Kagoro“, tai sakė galiu porą valandėlių pasėdėti prie kompiuterio. Taupysiu laiką, viską ką rašiau prieš tai, galite paskaityti praeitose dalyse ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/1332txm/chakeris/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/139h9tj/chakeris_24/)). Na, dėkitės VR akinius ir pagnali.
Kaimynas chakeris Mariukas, nors ir buvo nevala, bet ant IT dalykų buvo gudrus kaip atmazų ieškantis alkoholikas tėvas, kodėl jis nemeta gerti ir kodėl tie tradiciniai keturi alaus po darbo prie teliko yra būtinas dalykas, atseit niekaip nesusijęs su jo negalia tvarkytis su psichologinėmis problemomis ir stresu darbe. Taip ir Mariukas, nu bet jis nebuvo alkoholikas, jis buvo va tokio gudrumo kaip tas pavyzdys.
Beje, o jūs ar žinote tas sekso telefonu paslaugas? Čia ta sekso linija, kuri anuomet kainuodavo po du litus ar kiek ten per minutę ir kurioje realiame gyvenime labai netikę vyrai galėdavo pasijausti galiūnais. Kad ir ką vyrai sakydavo, kitame ragelio gale buvusios moterėlės dejuodavo ir alpdavo kaip joms zajabys, kai besitampydamas kaimietis, vos gebantis suregzti sudėtinį sujungiamąjį sakinį, sako, kad išdaužys jai ačkaną ir prašo, kad ji jam padejuotų. Bobelės ten ne durnos dirbdavo žinokit. Jos tempdavo pokalbį, kad nusivylęs vyras kuo ilgiau šnekėtų ir prapliurptų ne vieną litą. Jeigu dar įšaudavai Selitos „seks energija“, tai jau viskas. Tu karalius.
– Tai kaip, bus? – paklausiau Mariuko, ar jis galėtų įsilaužti į sekso telefonu liniją ir krauti šaibas mums.
– Jeigu žinai kur stovi tos linijos PBXas (angl. Private Branch eXchange), tai viskas įmanoma, – pasakė trumpinį pacukas.
– Gerai, o kas tas pebėeksas?
– Čia toks biznio telefonijos sprendimas, kai ateinantys skambučiai yra rautinami į nustatytus telefonus, – bandė aiškinti chakeriukas.
– Klausyk, aš nesu kompiterastas, davai man vėl su tais turgelio pavyzdžiais, – nutraukiau jį ir paprašiau paaiškinti man suprantama kalba.
– Įsivaizduokime vėl, kad ateina žmogelis į turgų. Turgus šiuo atveju yra biznio paslauga, ane? Klientas atėjęs į turgelį nori nusipirkti kontrabandinių cizų ir sako sargui „noriu kontrabandinių cizų, kur gauti?“. Sargas jį tiesiai nukreipia pas tave, nes tu tai jomis prekiauji gi. Jeigu tu užimtas, nukreipia pas Marinką, kuri taip pat iš Kaliningrado veža prekę. Tai šiuo atveju sargas yra PBXas.
– Che, šį kartą aiškiau, – nemelavau. – Tai čia vos ne kaip centriukas taksiorų dispečerinėje, ane?
– Taip, visiškai teisingai, – linkčiojo Mariukas. – Jeigu taksi firma pakankamai nauja ir moderni, pas juos gali stovėti toks PBXas, kad nereikia sodinti moterėlių, kad nukreiptų pas piktus taksiorus, sistema pati nukreipia automatiškai.
– Blecha geras, – žvygavau nustebęs nuo 50 metų senumo technologijos.
– Jeigu žinai kur tas sekso linijos PBXas stovi, galiu įmontuoti tokį chujariką, kuris leis klausytis pokalbių ir matyti kur keliauja šaibos, per kokius kanalus ir panašiai. Po to jau surasim kaip išsigryninti.
Prisiminiau, kad Kaune, viena taksi firma kaip tik vertėsi tokiais varpa standinančiais reikalais. Tiesa, ranką buvo uždėjęs ir to meto nusikalstamo pasaulio autoritetas Prarabas, tai galite ir patys suprasti, kad sergėjo jis tą verslą. Savo taksavimo laikais girdėjau, kad dispečerinė įsikūrusi viename bendrabučio kambaryje Kalniečiuose, o aksomabalsės šlervos sėdi kituose kambariuose ir kniaukia į ragelius. Visa tai papasakojau Mariukui.
– Oi nežinau, – parodė savo nepilnavertiškumą dvidešimtmetis, – jeigu Prarabas uždėjęs ranką, tai gali ne kaip baigtis.
– Nesuk pautų dėl to. Pasverk riziką ir pelną, pamatysi kaip apsimoka. Va, buvo turgelio sargas toks, tai galvojam, su kuo jis tiek šneka telefonu. Pasirodo per firmos laidinį telefoną su bobomis šnekėjo ir atnešė tokia sąskaitą apsaugos firmon, kad jie net buvo jį į keturių mėnesių neapmokamo darbo vergovę paėmę. Ir dar žiemą. Patikėk, Mariuk, padarysime navaro kaip reikalas.
– Kaip surasime PBXą? – paklausė jis.
– A chren znajet, davai gal nuvažiuojam, paniuchinam kaip ten kas aplinkui tą bendriką darosi, gal rasim tą tavo bybi eksą ar kaip jis ten. Tik žinai ką? Gal tu davai pirmiausia pamiegok. Ir išsiprausk, – pasiūliau Mariukui.
Grįžau namo. Dumauskienė eilinį kartą apstaugė, kad neatnešiau namo vakarienės, nors žadėjau viščiuką. Pasakiau jai, kad tuoj nueisiu, bet ši man liepė pažiūrėti į laikrodį. Buvo po aštuonių vakaro. Paliepiau pirmajai savo žmonai padaryti jos firminį patiekalą – sasiskų su duona ir kečupu. Kai gerklėn nusileido tos slidžios sosyskėlės, kaip kokie vaikai magdonaldo čiuožykla žemyn, labiau už viską norėjau nelegaliai tapti sekso linijos magnatu ir dalintis pelnu su Mariuku, savo jaunuoju nevala chakeriuku.
Už poros dienų, Mariukas atėjo pas mane išsiilsėjęs ir sutarėme kada išjudėsime. Tą dieną apsirengiau kaip tikras nusikaltėlis iš matytų Bondo filmų kasečių. Pamaniau, būsiu paslaptingas, todėl užsitraukiau juoda megztinį – golfą, juodus Montana džinsus ir lakierkas. Iš šono atrodė, kad ruošiuosi pavogti brangakmenį, maniau, kad atrodau pakankamai sofistikuotai, kone kaip politikas arba nešvarų verslą darantis dielcas. Ai čia gi tas pats, ehehehe (juokiasi ir baksnoja tau į petį, nu tipo supranti, ane?).
Mariukas tai atrodė ne kaip. Užsivilko rombais išmargintą rudą megztinį ir tamsiai žalias velvetines kelnes. Matėsi, kad buvo nusiprausęs, bet plaukai vėl buvo nulaižyti pagalvės ir styrojo visokie kakariekai vietoje tvarkingos šukuosenos. Mano vidinis mados kritikas baisiai pyko ant Mariuko.
– Nu blet, apsirengei tai taip, kad tikrai gausime per straublį, – pasakiau jam.
– O tu atrodai taip, lyg į laidotuves išsiruošei, – padarė gerą pastabą Mariukas.
Pasitaisiau ir nulėkiau iki buto užsidėti žalio švarko. Dabar atrodžiau dar rimtesnis dielavaras. Tai patvirtino net Mariukas. Išsikvietėme taksą, nenorėjome, kad kažkas ten mus pastebėtų su mašina, bijojau, kad paseks. Į juodą BOSS maišiuką su auksiniais apvadais, chakeris įsivyniojo specialų prietaisą.
– Nu, jaunimas kurl vašiuojam? – paklausė šveplas taksioras.
– Į Kalniečius, ten kur bendrikai, už Purienų mokyklos, – nurodžiau taksiorui.
– Kurlvų arl narlkošos? – paklausė jis.
– Nei to, nei to, – atšoviau jam. – Su technikos užduotimi mes.
– O, tai ten gi centrliukas mūsų taksi firlmos, – nusišypsojo taksioras ir įsitaisė ant sėdynę puošusių karolių, na, stuburėlį gi reikia prižiūrėti. – Tai pagaliau surlemontuosit, nes jau bled ušpiso bobos su tais telefonais, – atskleidė įmonės problemas taksioras.
– O kas negerai? Klausyk, tu diedas matau esi duševnas, papasakok kas per problemos dispečerinėje. Matau dar prie technikos turbūt esi, tai papasakok plačiau kas ten negerai, negi ten sėdinčios bobos papasakos. Turim mes daugmaž idėją ką ten tvarkyti, bet iš tavęs, gatvėje dirbančio, bus geriau išgirsti, – pradėjau kabinti makaronus ant ausų taksiorui.
Taksautojas pasakė viską ką galvoja. Į šuns dienas išdėjo debilus klientus, keiksmai ėjo ir apie dispečerinę, amžiais stringantį ryšį, torpedėles, prižiūrinčias dispečerinę. Puse žodžio davė suprasti, kad Prarabas didžiąją dalį pinigų suinvestavo į tą bybi eksą kažkokį, kuris automatiškai peradresuoja skambučius ir neriekia niekam kitam to daryti. Mariukas, tai išgirdęs linktelėjo, suprask, taip taip, čia tas velnio agregatas kurio mums ir reikia.
– Matot, kurl bobos, ten prloblemos, – aiškino draugiškas taksioras, jau rūkęs prie mūsų mašinoje. Apsimetėme draugeliais, padarėme tą patį. – Kai viena boba turli perlduoti rlyšį kitai, va tada irl prlasideda pavydo scenos.
– Apie ką tu šneki? Nejaugi yra moterėlių taksiorių? – paklausiau jo.
– Ne taksiorlių. Taigi ten sekso linija veikia, o mūsų centrliuko bobos pavydi ir nenori perldavinėti telefono signalo į rlagelį kaifuojančioms mergoms, – dėstė taksioras. – Viskas prlasidėjo, kai viena dispečerlka išgirldo savo vyrlą skambinantį kažkokiai Dianai…
Va tada R raidelės neištariantis taksioras ir užsivedė pasakoti dramas, bet savo pirminį tikslą jau pasiekėm. Sužinojome, kad toji taksi firma vykdė ir sekso telefonu linijos paslaugas ir turi tą stebuklingą aparatą, į kurį Mariukas galėjo įtaisyti tą kažkokį samadielną chujariką, kurio veikimo principo net nesistengiau suprasti. Taksioras, privažiavo prie bendrabučio, išjungė taksometrą ir tik tada damušė baisiai nuobodžią istoriją. Kieme stovėjo dar keli taksi automobiliai ir keli bemvai.
– Primink, kur dispečerinė? – paklausiau jo.
– Antrlas aukštas, – pasakė jis ir sumokėjus jam doleriais vieni kitiems palinkėjome gero darbo. Taksioras padėkojo, kad sutvarkysime dispečerinę, nors nežinojo kokia destrukcine veikla užsiimsime.
Prie įėjimo į baraką, lauke stovėjo kokių 12 metų škacų būrys iš dešimties vaikų ir visi gurmaniškai mėgavosi alumi. Pasisveikinome su jais, davėme cigarečių, paklausėme kaip gyvena vierchatūra, gavome jų palaiminimą ir įlindome į susmirdusią bendrabučio laiptinę. Reikėjo prisiminti, kad esame svečiuose. Laiptinės vaizdelis neišgąsdino. Buvau pratęs prie alkoholikų landynių, narkomanų ir kito blogio, todėl drąsiai, pats pirmas perlipau mums kelią pastojusį apsimyžusį benamį. Chakeriukas Mariukas apie tokius dalykus turbūt tik skaitė internete, todėl jam teko paduoti ranką kaip kokiai princesei, kad perliptų balą.
Užlipus į antrą aukštą girdėjome triukšmą, bet ne tą, bendrabučiams įprastą buitinių konfliktų, neprižiūrimų vaikų ir gramdomų bliudų garsą, oi ne. Koridoriaus priekyje, už vienų durų, girdėjosi kažkokie dispečerinę primenantys garsai, radijolų šnypštimai. Kiek toliau, už stovinčių torpedų, girdėjau lyg hareminius garsus, aimanas primenantį kniaukimą.
– Ko žiūrit nachui? – prisistatė vienas pirmųjų, vos įžengėme į kambarių eilę.
– Atėjom dirbti, kaip tai ko, – pasakiau pasitaisęs torpedinį švarką. Parodžiau, kad esu kone vienas iš jų.
– Jūs taksiorai? – paklausė vienas, graužęs dantų krapštuką.
– Ne, atvedžiau jaunuolį pasikrapštyti prie technikos dispečerinėje, – parodžiau į Mariuką.
– Ką jūs ten veiksit? – pseudo–bachurai pasitarę tarpusavyje vėl paklausė mūsų.
– Nieko chazeinas nesakė? – paklausiau torpedėlių
– Sakė jokių bybių čia neįleisti. Girdi, ryžas, rodyk kas maišiuke, – nurodė Mariukui vienas torpedų.
Mariukas, žinoma, nesuspėjo to įvykdyti, nes maišiuką išlupo jam iš rankų. Bachūras pasikuitęs viduje ištraukė atsuktuvų komplektą, kažkokią plastmasinę dėžutę, laidų visokių ir panašiai. Niekas nesupratome kas čia yra.
– Danunachui tau šitų reikia?
– Aš… em… – pradėjo mikčioti Mariukas, pamaniau, kad šiai operacijai tuoj bus pyzdauskas. – Dispečerinėje reikia… optimizuoti… srautus tenkančius moterėlėms per… em… Ir sekso linijos tinklo konfigūracijas pakeisti…
– Gerai, užtenka pisti protą. Bobos! – įkišęs galvą į dispečerinę kreipėsi į moteris džentelmenas. – Reikia jums, kaip ten blet? – grįžo galva į koridorių.
– Optimizuoti srautus, – pakartojo Mariukas ir torpeda perdavė tai moterėlėms dispečerinėje.
Kol laukėme myžalais ir senu aliejumi prasmirdusiame koridoriuje, torpeda kalbėjosi su moterėlėmis, palikdamas mus dar trejų torpedų priežiūroje, tiesa, gerokai bukesnių veidų, ir tik po kurio laiko grįžo pas mus.
– Viską sutvarkot ir pyzdinat, supratot?
– Nesuk pautų, prižiūrėsiu jaunuolį, kad nieko nesupistų, – nuraminau jį. – Ten pat ir bus sekso linijos technika?
– Ne, prie sekso linijos niekas nagų negali kišti, – paaiškino torpeda.
– Kodėl? – įsikišo Mariukas.
– Nes ją prižiūri kiti, jūsų darbas čia šituos šūdus sutvarkyti, – paaiškino jis ir mudu įžengėme pro duris.
Dispečerinė, teisybę pasakius, sužavėjo. Kelių bendrabučio kambarių–butų sienos buvo išgriautos ir patalpa paversta į tikrą taktinių operacijų štabą. Per visą sieną prisabačintas Kauno žemėlapis su aiškiai parašytomis gatvėmis ir namų numeriais, visokie smeigtukai, chujukai. Net stovėjo keli kompiuteriai. Dispečerinėje, be pusamžių moterėlių stovėjo ir pusamžiai kažkokie technikos agregatai. Prarabas be didesnio vargo galėjo čia įsikurti vadavietė ir iš čia koordinuoti savo gaujos karą prieš Policiją.
– Berniukai, gal kartais atėjote sutvarkyti mūsų kompiuterių ir šitų metalo laužų? – paklausė tetutė ir parodė savo tuometinį IT ūkį. Moterėlės nusiėmė sovietų tankisto šlemofonus ir atsistojusios viltingai nužvelgė mus.
– Taip, pats Prarabas mus nusamdė, – pamelavau joms. – Sakykit kas negerai.
– Žinokit mes su tais kompiuteriais nesusitvarkome, ačiū Dievui, kad Prarabas pagaliau atkreipė dėmesį į mūsų skundus ir jus atsiuntė!
Tada moterėlė pradėjo skųstis darbo sąlygomis, kad vietoje ausinių turi dėtis tankisto šlemofonus, sunku susisiekti su taksistais, prasta ryšio kokybe ir kitokia chuinia, kuri buvo įdomi tik Mariukui, nuoširdžiai norėjusiam joms padėti.
– Gerai, ponios, dabar prašysiu jūsų iš čia išeiti, – šovė Mariukas, – mums reikia padirbėti.
– O tai kodėl mes čia negalime būti? – nesutiko ponios. – Kur dėsis klientai ir taksistai?
– Viskas suderinta su Prarabu, – paaiškinau joms, nors nežinojau ką čia Mariukas buvo sugalvojęs.
– Taip pat mus čia dirbant kyla elektrošoko pavojus, todėl jums bus geriausia iš čia išeiti. Suprantat, elektromagnetinės bangos gali judėti nenuspėjamai, – aiškino atgijęs chakeris Mariukas.
Ponios gūžtelėjo pečiais ir išėjo.
– Blet, kaip negerai, – atsiduso Mariukas.
– Kas yra? – paklausiau jo. – Kodėl bobas išvarei?
– Išvariau, nes reikia pasitarti. Blet, ką daryt… Čia nėra PBXo, – Mariukas tikrai atrodė neužtikrintas.
– O tai šitie kas čia per agregatai stovi?
– Čia tai šūdas, sovietinė taksiorų technika. Blet, ką darom?
– Davai, tu gerai paieškok, gal kur nors visgi bus padėtas, o aš užremsiu duris, kad kas nors nelystų.
Tyliai paėmęs sovietinę kėdę, ją atrėmiau į duris kampu, kad niekas iš lauko neatidarytų. Kadangi keli kambariai buvo sujungti į vieną erdvę, tą patį padariau ir su kitomis durimis, maža kas. Už sienos girdėjau aimanas ir prikišau ausį prie rozetės paklausyti ar ten pisasi kas, ar tik dejuoja per telefoną.
– Ach…Oi… kaip man gera tai girdėti… Sakyk ką man dar padarysi… – aimanavo aksominis balsas.
Mariukas po patalpą blaškėsi nerasdamas to bybi ekso. Aptikau nuo sovietinių aparatų einančią laidų raizgalynę, kurį buvo pravesta padrikai palei plintusą ir sukišta į pragręžtą skylę į kitą kambarį, ten kur dejavo moteris. Norėjau tai pasakyti Mariukui, bet mus išgąsdino beldimas į duris.
Lengvi stumtelėjimai po truputį klibino kėdes. Girdėjosi jog dispečerės kudakuoja anapus durų.
– Mariuk, radai ką reikia?
– Ne, čia jo nėra… Mane tuoj ištiks panikos ataka, o Dieve, – aimanavo jis ne ką prasčiau.
– Žiūrėk, negali šitie laidai eiti į tavo tą aparatą ir būti sujungti su visa šita chuinia? – vyriškų grasinimų fone paklausiau Mariuko. Jis palingavo ir davė suprasti, kad visko gali būti. – Nu tai vsio, jeigu nėra čia to tavo bybi ekso, valinam iš čia, – pasakiau ir plačiau atvėriau jau pravirą langą. – Surasime tą aparatą kitu būdu. Ateik čia. Lipsim laukan ir prisilaikydami vamzdžiu nueisime į kitą kambariuką.
– Bet… bet… aš bijau aukščio, – pasakė išsigandęs chakeris.
– O aš bijau torpedų, davai varom, čia tiktai antras aukštas, – pasakiau jam ant palangės.
Mariukas drebėjo. Pasiėmiau jo maišiuką ir vyriški prakeiksmai anapus durų, jį paragino sekti paskui mane. Persisvėriau pirmas, nors lakierkos buvo plikos, bet sukibimas su vamzdžiu buvo liuks. Kaip Cirque du Soleil akrobatas ištiesiau rankas šonuose ir nulaikydamas lygsvarą artėjau prie kito praviro langelio, iš kurio sklido aimanos.
Mariukas irgi sekė paskui ir neatsargiai dėjo koją. Jis aišku nenulaikė savo suglebusio kūno ir iš antro aukšto jobinosi į kažkokius krūmus ir nusibrozdino snukį. Pradėjo šaukti. Atsargiai nusileidau vamzdžiu ir liepęs užsičiaupti, palikau jį ten krūmuose aimanuoti. Patikinau, kad tuoj grįšiu. Širdis baladojosi kaip ant pachmielo po daugiadienių.
Grįžau prie laiptinės durų, prie kurų vis dar stovėjo apkvaišę vaikai. Šie mane pamatę suskubo mušti pitakus, gi buvau saviakas.
– Še vaikai, imkit cigarečių ir pinigų, – pasakiau jiems vedamas adrenalino ir atidaviau puspilnį Marlboro raudoną ir sumaigytą dvidešimties litų banknotą.
– Už ką? Kas čia bus? – paklausė nuo rūkymo užkimę vaikai.
– Žiekit, būsit bachūrai? – galvoje mintys skriejo šviesolaidžio interneto greičiu.
– Paliubomu.
– Tai tada paimkit ir suchujarinkit va tuos du taksus, – nurodžiau vaikams taikinį. – sudaužykit stiklus, nuspardykit veidrodėlius, man neįdomu, bet supiskit šitas mašinas ir pyzdinkit namo. O tu, – kreipiausi į gaujos vadelį, tą, kuriam ir daviau pinigus su cigaretėmis, – kai įsitikinsi, kad draugai pabėgo, nubėk į viršų ir visus bachūrus iš antro aukšto sukviesk į lauką. Padaryk taip, kad subėgtų visi ir pasakyk, kad atvažiavo su mašina penkiese, sudaužė taksus ir išvažiavo, ponel?
– Bet dėde, čia mano patėvio taksas, nežinau ar galiu taip padaryti, – pasakė vadeiva.
– Tas tavo patėvis taksioras yra priežastis kodėl tu neturi tėvo, davai vykdykit, – pasakiau ir laukiau.
– O galim nedaužyti, o nachui sudeginti tas mašinas? – atsiliepė vienas piromanas.
– Daryk ką reikia, kad tik bachūrai iš antro aukšto atbėgtų čia. Tik klausykit, iškaziolinsit, kad čia aš jums liepiau taip padaryti, pažadu pačius sudeginti, aišku?
Sugadinti vaikai buvo paklusnūs ir greitai sutarę ką darys. Iš kažkur ištraukė kelis savadarbius Molotovo kokteilius. Užtruko kol juos uždegė. Vaikinukai džiūgavo, matėsi, kad čia tokio masto išpuolis jiems buvo pirmas. Tiksliai į taikinį suleidę raketas, vaikai pasišalino, pasislėpė krūmuose stebėti kaip dega mašinos. Liko tik vienas, jų vadas.
– Palauk kol įsidegs, tada pakviesk, – paliepiau jam į grįžau į krūmus, kur aimanavo Mariukas.
– Blet, kas čia darosi? – nesuprato Mariukas.
– Che, čia žaidimas vadinamas „Devyniasdešimtųjų varkės“. Geriau už dukenuke, ką?
Mariukas nesuprato motyvų, turbūt kaip ir jūs. Mačiau, kad vaikas nubėgo į viršų pakviesti dėdžių, o mašinos chujarino atvira liepsna. Torpedos, kartu su keliomis dispečerinės darbuotojomis šaukė iš siaubo – juk prie pat namo degė jų firmos taksai. Labiausia peršiko torpedos, mat jie buvo atsakingi už Prarabo firmų materialinio turto apsaugą. Chebrantai aiškinosi kas čia vyksta, kaimynkos išlindo pro langus rėkdamos „gaistras, gaistras“, šalia pasirodė ir visko kaltininkai vaikai, atsisukę į krūmus ir parodę rakto rakinimo ženklą palei burnas, suprask, jie gyvena pagal paniatkes ir nekaziolins.
Šitos panikos metu liepiau Mariukui susiimti ir būti pasiruošusiam bėgti atgal į laiptinę. Suskaičiavau visus torpedas ir dispečeres bobeles, reiškiasi viršun bėgti buvo saugu, niekas mūsu neužtiks. Per visą šitą chaosą į bendrabutį įlindome be problemų. Perlipome vis dar miegantį, o gal ir numirusį bomžą ir atsargiai įkišome galvą į antrą aukšto laiptinę. Buvo tylu. Visas veiksmas virė lauke, prie degančių taksų. Tolumoje kaukė gaisrinės sirenos skubėjusios dėl vaizdo apipurkšti jau seniai saugiai eksploatacijai netinkamus taksus.
Paklibinau dispečerinės duris, jos buvo uždarytos, reiškia slabakai torpedos taip ir nesugebėjo jų išspirti. Atskaičiavau kurios durys turėjo būti tos, iš kurių taip jaudinančiai alsavo bobelė. Durys buvo nerakintos. Viduje, kukliame bendrabučio kambariuke lindėjo kažkokia stora boba su purvinu chalatu ir akiniais. Ji sėdėjo prie stalo ir sprendė kryžiažodžius, žandu ir pečiu prilaikydama telefono ragelį.
– Mmm… Tęsk, brangusis, tęsk, – tuo pačiu saldžiu aksominiu balsu pasakė rageliui bobšė.
– Mes kompiuterastai, kur stovi tokia pailga metalinė dėžutė? – pašnibždomis paklausė Mariukas ir moteris paaimanavusi į ragelį jį padėjo ant stalo, mus be žodžių nuvedė į koridorių ir pirštu dūrė į kampinį kambarį.
Nuskubėjome nurodyta kryptimi. Durims prasivėrus, ten mūsų laukė tokios pat, nereprezentatyvios išvaizdos pusamžė moterėlė ir paprašyta parodyti kur dėžutė, ją parodė iš karto. Pasakėme, kad norim paremontuoti.
– Darykite ką norit vyrai, svarbu mums darbo būtų, – pasakė ji kone Valinskienės balsu ir išsišiepusi pademonstravo išbyrėjusius dantis.
Paraginau Mariuką nežiopsoti į bobas, o dirbti. Pasilenkęs jis apžiūrėjo tą savo bybi eksą ir patikino, viskas bus sutvarkyta. Ištraukęs kažkokį laidžiuką jį įkišo į savo atneštą chujariką ir tada iš jo jau laidas ėjo į bybi eksą. Ant rankos nusirašė kažkokius numeriukus. Mariukas, suprakaitavusiu ir nubrozdintu veidu nudžiugo, suprask, baigta.
– Vsio, viskas veiks? – paklausiau pasitikrinimui.
– Atvičiaju viskas veiks, – išsišiepė Mariukas ir laukė pagyrimo.
– Viso gero, ponia, linkiu ir toliau džiuginti vyrus, savo talentingu lakštingalos balsu, – palinkėjau prasigėrusiai damai.
– Oi, mes čia kaip geišos! Paskambinkit ir jūs kada, – mirktelėjo ji.
Skubėdami iš barako geišos kambario, susidūrėme su ūsuotu taksioru.
– Jūs pas mano Nijolę buvot? – paklausė jis, pasiruošęs ginti savo damą.
– Mes čia nuo Prarabo, remontavom techniką.
– Nu, blet, žiūrėkit jūs man… – nužiūrėjo ūsuotas taksioras. – Eikit gaisrininkams padėti, blet, mano taksą konkurentai sudegino!
– O blecha, gerai, tuojau bėgam, – pasakiau jam ir iš tikrųjų pasileidome bėgti.
– Blet, mus pamatė, – pasakė Mariukas leisdamasis laiptais.
– Nesuk pautų, vaike, – tariau jam ir mums išėjus iš bendrabučio, atsargiai praėjome pro torpedas nepastebėti. Toliau nuo įvykio vietos susistabdėme taksą.
Mariukas net purtėsi nuo tokios įtampos. Kai jau buvome netoli namų, atleido viską ir man, tada pradėjau kalatotis ir aš.
\*\*\*\*\*
Jau bibliotekininkė artėja manęs link, suprask, kompiuterinės laikas pasibaigė. Pribeldžiau šiam kartui daugiau negu žodelių nei planuota, bet nebijokite, sekančiam kartui dar yra ką papasakoti. Jeigu net purtotės kaip norite paskaityti sekančią dalį, prašau tapti rėmėjais Contribee arba Patreon, galėsite viską iš karto sudoroti, o jeigu ne – galite ir šiaip paremti. Visiems kitiems sakau iki sekančios savaitės ir susitiksime ten pat. Galėsime užbaigti istoriją „Chakeris“!
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid035WbbLZnsiJfwSUZjPfXTqDWiMbhqvCpdwWyNAT6erfRoLN3EPtCafVa2BGsoeM5Gl)
[Dar užmeskite akį ir į mano Youtube, įkėliau naują audio istoriją](https://www.youtube.com/@Dumauskas)