Steroidai 2/5

Sveikas jaunimėli, kaip gyvenimas? Ar jau padarėte namų darbus ar ką ten? Na, tai sveiki atvykę į mano antrąją pasakojimo apie steroidus dalį. Kiek turbūt prisimenate, [pirmoje dalyje](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/pi97a4/steroidai_15/) papasakojau jums apie tai, kaip aš pradėjau sportuoti kažkokiame susmirdusiame garažėlyje ir kaip perėjau į vieno kolegos kultūristo sporto salę pavadinimu „Pas Gargalą“. Po pirmos sporto dienos naujame klube, pats šefas Gargalas paklausė, ar kartais nežinau iš kur galėčiau gauti steroidų, nes vyrams jų labai reikia. Aišku jie patys ir išsipūtė nuo steroidų, bet dabar, pakeitę sporto klubus nebežino iš kur jų gauti. Kaip visada, neryžtingumo komplekso vedamas, nuvykau pas armijos laikų draugą Kęstutį ar galės jis man tuo klausimu pagelbėti. Po jo pasisakymo, kad žino vieną tokį diedulę, sėdom į jo raudonąjį Opel Kadett ir nurūkome link to minėtojo dieduko.

– O kur tas diedas gyvena? – paklausiau Kęstučio laikydamasis už panelės jam staigiai stabdant. Saugos diržo aišku nesidėjau, kam jie iš viso reikalingi?

– Žemuosiuose Šančiuose. Taip, rajonas nieko gero, bet diedas auksinis žinok. Kiek sprogmenų buvo prigaminęs, kiek nuodų pritaisęs… Manau steroidus sumaišyti jam bus vienas juokas.

– Kęstuti, bet steroidai skiriasi nuo nuodų ir bombų, ne? – užklausiau.

– Na, jeigu nepatinka, galim apsisukti ir grįžti atgal, – tokiu tėvišku priekaišto kupinu balsu tarė Kęstutis, nors buvome vienmečiai. – Nu bet gal pabandom, – pamatęs mano įsižeidusią miną situaciją užglaistė armūchos družokas. Likusį kelio gabaliuką nuo Romainių link Žemųjų Šančių praleidome jaukioje tyloje.

Pravažiavę pro pilką Kauną atsidūrėme Žemuosiuose Šančiuose. Prilėtinęs kadetą prie apgriautų XIX amžiaus kareivinių, Kęstas dvejojo kur pasukti.

– Gal adresą žinai? – paklausiau norėdamas pagelbėti draugui.

– Žinau, blet. Kranto tryliktoji gatvė. Kažką sako? – atrėžė Kęstutis. Matyt stresas dirbant nelegalų darbą darė savo. Pro šalį ėjo išgėręs vyriškis, prie kurio ir stabtelėjom. – Klausyk, chroniau, kur kranto tryliktoji? – paklausė Kęstas.

– Vo vo, čia į dešinę, – tarė vyras snargliuotais ūsais. – tada pavažiavę jobinkit kairėn ir prie padangų krūvos vėl į kairę. Klausykit, aš ten netoli gyvenu, gal pavešit? – taręs pusbomžis sudėjo savo pajuodusias rankas prie širdies.

– Neturim vietos, – tarė Kęstutis ir spragtelėjęs cigaretės nuorūką į alkašo pusę pasuko nurodytomis kryptimis. Per veidrodėlius pamačiau, kaip vargeta pasilenkia ties Kęstučio numestu bičioku. Pastarasis nemelavo, gana lengvai suradome gatvelę, kurioje gyveno diedulė.

– Jeigu turėjai su juo daug reikalų, kaip nežinai kur jis gyvena? – pasmalsavau.

– Pagrinde važiuodavome pas jį į darbą. Ten dažniausia ir susitikdavome. Jeigu galės pagelbėti tau svarbiu klausimu, manau ir tu pamatysi kur jis dirba. Va, čia jo namas ir jis pats. Privet, Zeniau! – Kęstutis šūktelėjo pro pravirą langą namo pusėn.

– O, Kęstuti, kurva, kur tu buvai dingęs blet? – tarė vyriokas gerokai virš pidisoko, nuo sunkaus darbo susirietęs į kuprą ir artėjo link mašinos. Išlipome iš automobilio ir buvome įleisti į sukiužusios medinės trobelės kiemo vidų. – Nu, o kas tu per bybis?

– Čia, Kostas, armūchos laikų draugas. Kostai, čia Zenius, – supažindino mus Kęstutis.

– Kur dirbi? – paklausė Zenius purtydamas ranką.

– Ai, būna turguje padirbu, spiritą pavežioju, visaip, – tariau Zeniui. – O tu?

– Aš? Che che… – tarė Zenius ir pasižiūrėjo į Kęstutį.

– Sakyk, jis savas, – pasakė Kęstutis.

– Aš dirbu mokykloje chemijos ir darbų mokytoju, – tarė Zenius nusijuokęs. – Spėju, rebiatos, atvažiavote ne pasimokyti chemijos ar paprašyti, kad sukalčiau kokią kėdę?

– Ne, tamsta mokytojau, – kreipiausi į Zenių, – galit padėti dėl šito? – tariau ir atkišau Gargalo įduotą sulamdytą dėžutę nuo steroidų.

– Aha… Kas čia… – studijavo pakelį Zenius, – testosterono fenilpropionatas… 300 gramų haloperidolio dekanoato… A tu kurva debilas? – tarė pakėlęs akis nuo sterų dėžutės. – Tu birką su jaicais nori pamesti varydamas tokį šūdą? Tu įsivaizduoji kas čia gyvuliškas preparatas? Suprasčiau stanozololas ar kokia kita chuinia, nu bet čia…

– Zenka, čia ne jam, – nutraukė eksperto kalbas Kęstutis, – papasakok jam, Kostuli.

– Ponas Zenijau, – oficialiai tariau. Pagal toną, jaučiausi lyg būčiau koks verslininkas ir dėstyčiau kažkokį tai verslo planą, – Šio preparato reikia ne man. Vilijampolėje įsikūrė naujas sporto klubas ir ten sportuojantys nariai nebegali sportuoti, nes nebežino iš kur gauti anabolinių steroidų. Ar jūs galėtumėte gauti kažkokį panašų preparatą?

– Arba pats pagaminti, – pridūrė Kęstutis.

Zenius pagalvojo. Kažką be garso pasakė judindamas apatinį žandikaulį ir nusiėmė kreivus, padidinimo stiklą primenančius akinius apvyniotus lipnia juostele. Vos neprunkštelėjau pamatęs mažas juodas akutes. Su akiniais jos atrodė milžiniškos.

– Kiek ten tų kačiokų?

– Na, šiai minutei dvidešimt, bet gali ir padaugėti, – atsakiau.

– Vyrai, mes sėdime ant aukso maišų, – po trumpos pauzelės atsakė Zenius ir šyptelėjo.

– Tai ar padėsit? – paklausiau galimai būsimo tiekėjo.

– Ryt darbe pabandysiu kažką pamakaluoti. Jeigu iš rusų vaistinės užveši kelias pakuotes „LisetStop“, užtaisysiu tokią bombą, kad visas Kaunas vaikščios užsikočiojęs. Man jau nebeparduoda tos veiklios medžiagos.

– Gerai, Zenka, pagamink bandomųjų dvidešimt tablečių, pažiūrėsim ar verta, – lyg tarp kitko į mano versliuką įsisuko Kęstutis.

– Kokių dar tablečių? Čia ampulės. Tie debilai tai leisis sau į kūną. Vsio, vyrai, jeigu norit, kad spėčiau iki rytojaus, turim nustoti pyzdėlinti. Reik po porą objektų pavažinėti, pas ūkininką nuvažiuoti, iki čigonų dar, – su savimi kalbėjo Zenius. – Kostai, nors ten būsiu iki pat vakaro, atvažiuok rytoj po pietų į septintą vidurinę, čia pat, Šančiuose, du šimtai trečias kabinetas. Vsio, tam kartui. Pasitraukit nuo vartų, būsimi verslo partneriai, – tarę Zenius ir mus išlydėjęs pats nurūko rinkti ingredientų būsimam produktui.

– Kas dabar? – paklausiau Kęstučio įsėdęs į kadetą.

– Na girdėjau turi dar nuvažiuoti iki rusų vaistinės, – tarstelėjo Kęstutis ir neskubėjo užkurti mašinos. – Žinai ką pagalvojau, Kostai? Kadangi neturi mašinos, tai sakau pizdum, turėk tu tą kadetą, kol nusipirksi savo mašiną iš sterų pinigų. Paskolinu, majabybis.

– O tai kaip tu?

– Ai su darbine važinėsiu, – tarė Kęstutis vairavęs darbinį mersedesą.

– Ačiū, Kęstuti.

– Mano vaikai už ačiū nepavalgys, – tarė Kęstutis.

– Tai, kad tu neturi vaikų, – atsakiau besijuokdamas.

– Na, tada pasakysiu taip – ačiū ant duonos neužtepsi, – juokėsi Kęstutis kartu su manim. Paleido mašinos motorą ir nuvažiavome atgal į Romainius šį kartą smarkiai nespaudžiant, viršijome greitį gal tik kokiais saugiais keturiasdešimčia kilometrų per valandą nuo leistino greičio. Prie jo vilos atsisveikinome ir aš atsisėdau į savo laikinojo automobilio – raudono Opel Kadett vairuotojo pusę, tada tai buvo mano darbinė mašina. Įmušus atbulinį bėgį pribėgo Kęstutis, – Kostai, pamiršau pasakyti. Kai versliukas įsisuks, man irgi atiteks procentai už tai, kad jus suvedžiau, nepamiršk, blecha. Vsio, davai! – pamojo Kęstutis ir aš nulėkiau atgal į savo niūriuosius Šilainius. Kaip tyčia pravažiavau pro savo pirmąją sporto salę, bet jokių emocijų tai man nesukėlė.

Sekančią dieną atsikėliau švilpaudamas Šuriko nuotykių melodiją, bet jūs turbūt nepagaunate apie ką aš. Greitai papusryčiavau – išgėriau balzganos kavos ir surūkiau dvi cigaretes „Klaipėda“. Nevalęs dantų ir nesiprausęs išlėkiau pro duris.

– Lauk, blet, nuo mašinos, škacai, – rankų mostais nuvaikiau jaunus vaikus žiūrėjusius pro langą į spidometrą „kiek mašina traukia“.

Kaip ir vakar, na gerai, kaip ir visada, diržo neužsisegiau. Su nauja darbine mašina nulėkiau į dvidešimtpenkmečio turgelį. Pastatęs mašiną skersą prie įėjimo, demonstratyviai išlipau ir nuėjau tiesiai į rusų vaistinę, kurių dar dabar netrūksta turguose ant kiekvieno kampo. Kas jau kas, bet rusai garsėjo farmacijos pramone nuo pat devyniasdešimtųjų, ar gi ne taip?

– Labas, Jolka, – pasisveikinau su pažįstama kasininke, – būk gerutė, duok man du pakelius „LisetStop“.

– Kostai, kam tau tas „LisetStop“, taigi tu neplinki? – atsisakė mane aptarnauti kasininkė Jolka.

– Plinku, va žiūrėk, – tariau ir perbraukiau ranka per pirmu numeriu nuskustą galvą.

– Ką tu čia juokauji, kam tau tas „LisetStop“, tokiam gražiam vyrui, – koketavo Jolka pačiu netinkamiausiu metu, mat jau buvo vidurdienis, turėjau kuo greičiau lėkti pas Zenių.

– Duok, blet du pokus, neturiu aš kada žaisti su tavim! – surėkiau per visą vaistinėlę. Krūptelėjusios atsisuko kelios pensininkės besirenkančios vaistus nuo lieknėjimo.

– Na aš tik norėjau tavo pagirti, kad tu neplinki… – suglumusi ir nusiminusi atsakė Jolka. Aš, aišku, jos neatsiprašiau, pati prisiprašė.

Apmokėjęs išlėkiau ir į jos „iki“ neatsakiau. Vaistus nuo plikimo „LisetStop“ numečiau ant galinės sėdinės. Be ypatingų nuotykių nuvykau iki Kauno 7-os vidurinės ir įėjau į kraupiai atrodančią mokyklą.

– Kur kur kur? – kaip perekšlė stojosi sargutė stabdyti manęs.

– Cit, aš pas Zenių, chemijos mokytoją, – atsakiau eidamas koridoriumi. Sargutė nurimo, matyt ne aš pirmas suaugęs vyras ėjęs į mokyklą dienos metu pas Zenių.

Užlipau koridoriaus gale esančiais laiptais į antrą aukštą ir atsidūręs koridoriuje nesunkiai suradau du šimtai trečia kabinetą. Prie kabineto durų buvo užrašas „203. Chemijos kabinetas. Zenonas Metlovas“. Mokykloje buvo tylu, vyko pamokos. Tyliai pravėriau duris į klasę. Mokytojas Zenius, su tais pačiais lipnia juosta apklijuotais akiniais kažką rašė ant lentos, kol mokiniai kikeno jam už nugaros.

– Dar kartą klausiu, kiek molių ir molekulių bus septyniuose gramuose vandenilio?

Klasė tylėjo.

– Ar jūs, blet, atsilikę ar kas jums yra? Žiūrėkit, blet, į sąsiuvinius, ką tik rašėme formulę, kas jums neaišku? Nejaugi su jumis kaip su gyvuliais reikia elgtis? Adomėnai, ko ten prunkšti?

– Neprunkščiu, – atsakė pyzdukas septintokas-aštuntokas ir pradėjo suptis ant kėdės.

– Aš dar tau atsikalbinėsiu! Stot! O sveikas, Kostai, užeik užeik, tuoj baigsiu su šitais degradais ir galėsim pakalbėti, – pamatęs mane Zenius įsileido vidun. – Ateik prie lentos greit! Kalėjimas be tavęs verks, Adomėnai.

– Žiūrėkit, kad be jūsų neverktų, – atšovė pacukas.

– Gerai, spręsk uždavinį, ant lentos, – Zenius įkišo kreidą vaikui į ranką ir nusivedė mane į kambariuką buvusį už klasės. – Tylos! Niekas nepadedat ir nekalbat! – sukomandavo vaikams įkišęs galvą atgal į klasę. – Dievaži, jie mane į kapus nuvarys nachui… Gavai „LisetStop“?

– Gavau, dviejų dėžučių užteks?

– Šitam testiniui variantui užteks. Gali pats paskaičiuoti, viena dėžutė išeina maždaug penkiasdešimčiai ampulių, tai iš šitų išeis šimtas. Kiek dienų dvidešimt žmonių galės naudotis šiuo kiekiu? – kaip mokytojas paklausė manęs Zenius, chemijos ir darbų mokytojas.

– Penkias? – neryžtingai atsakiau lankstydamas savo pirštus.

– Teisingai, penkias. Na, ko stovi, padėk lukštenti tabletkas. Iš tavęs viso bus penkiasdešimt dolerių. Už ingredientus, darbą ir riziką. Nedega, paduosi pardavęs.

Išlukštenome tabletes į kažkokį indą. Zenius ant krosnelės greitai ištirpino tabletes, sumaišė su kažkokiu skiedalu ir supylė viską į marle užklotą taziką. Pateliuskavo, kad viskas susimaišytų. Pakeitęs marlę, taziko turinį supylė į dar kitą indą iš kurio su pipete meistriškai per kelias minutes supilstė viską į mažas užsukamas ampules išdėliotas išvežimui paruoštoje dėžėje. Aš ėjau iš paskos ir užsukinėjau mažų ampulių-buteliukų dangtelius. Ant marlės likusią, varškę primenančią, masę įmetė į kitą bliūdą ir įdėjo į šaldymo kamerą, buvusią toje pagalbinėje klasėje.

– Jeigu užsikabins, galėsiu košę atšildyti ir iš atrabotkės pagaminti tabletes tiems, kas nenorės badytis. Tai ką gi, Kostai, viskas sumaišyta, užsukta? Gali nuvežti tiems ligoniams pasibadyti, che che, – tarė išsišiepęs chemikas Zenka. – Nesakyk iš kur gavai, gali tik pasakyti, kad vietinis, šančiovskas gaminys. Beje, pats irgi nebandyk, kad ir kaip užsimanysi.

– Būtinai, Zeniau, – tariau keldamas dėžę, – o iš ko šitas chlamas padarytas?

– Jeigu pasakysiu, turėsiu nužudyti, che che che, – tarė Zenius jau grįžęs į klasę. – Nu, Adomėnai, išsiaiškinai kiek čia molių?

– Taip mokytojau, du moliai, – tarė šustriakas ir visa klasė pradėjo prunkšti.

– Iš kur, blet, du? – niršo mokytojas Zenius.

– Vienas molis prie lentos, o kitas išeina su dėže iš klases, – tarė Adomėnas ir visa klasė mirė iš juoko, kol Zenka raudonavo iš pykčio.

– Adomėnai, lauk nachui iš klasės, jobanivrot! Be tėvų negrįžti supistas kalės vaike! Aš tave nachui nunuodysiu, – staugė ant bežvengiančio vaiko Zenius, – nors ne, nichuja nenuodysiu. Aš tave, skatyna, rūgštimi nudeginsiu!

Zeniaus riksmas, vaikų juokas susiliejo į vieną garsą suskambėjus kurtinančiam mokyklos skambučiui. Nenorėdamas sukelti papildomo įtarimo išskubėjau iš tos vargo mokyklos, palikęs Zenių toliau koliotis bereikšmėse diskusijose.

Ampulėms daužantis viena į kitą, skambčiojant lyg stikliukams, nurūkau į Vilijampolę, į sporto salę, duoti ištroškusiems kačiokams pagaliau įšauti ukolą į raumenį ir atsakančiai pasikačialinti.

– Kostai, sveikas gyvas! – draugiškai pasitiko Gargalas ne dėl to, kad būtume kažkokie draugeliai. Šis dar nežinojo, kad steroidai paruošti mano bagažinėje, – na, lygtai minėjai, kad pasidomėsi kažką dėl sterų. Gal turi naujienų?

– Turiu, Gargalai. Sukviesk vyrus, – paliepiau sporto salės šefui Gargalui sukviesti vyrus, kurie atrodė gyveno sporto salėje. Pats žemyn nesileidau, norėjau pasirodyti viršesnis už juos. Greit nubėgau iki opelio ir pasiėmiau dėžę sterų ir pasidėjau šalia. Kol kačiokai susirinko, niekas nepastebėjo, kad buvau dingęs. – Na, vyrai, visi?

Sporto salė linktelėjo. Kurį laiką padariau pauzę, kad suskaičiuočiau žmones. Beplakant Metallica – Enter Sandman pažiūrėjau į greitų rezultatų trokštančių vyrų akis.

– Vyrai, mūsų geras draugas Gargalas manęs vakar kai ko paprašė, – kreipiausi į vyrus. – Steroidų… Klausė ar galiu jų gauti, nes jūs, galiūnai, norite sportuoti ir turėti rezultatus, puikų kūną, šliuchų, šaibų. Taip?

Vyrai nesupratę nedrąsiai pritarė galvos judinimu aukštyn žemyn.

– Norėčiau pasakyti jums, kad steroidų yra! – šūktelėjau ir iškėliau šalia prieš tai padėta dėžę. – Viena ampulė vienas doleris! Dvidešimt žmonių gali kačiotis penkias dienas su tokiu kiekiu kiek atvežiau, na vyrai, pirmyn šaibas, – rėkiau, bet pritarimo kažkaip negavau.

– Kostai, blet… – tarė Gargalas. – Aš prašiau tik pasidomėti, o ne iš karto nupirkti, – priėjęs prie manęs jis paėmė vieną ampulę ir pavartė. – Kas čia vapšė per makalas? Kokie čia sterai? Metankė? Deka? Testiakas?

– Nežinau, čia šančiovskas produktas, natūralūs ingredientai viduje, – suokiau pasiruoštą dainelę. Jeigu būtų viskas vykę šiais laikais, tai būčiau pasakęs, kad ekologiškas produktas.

– Šančiovskas sakai? O kas, jeigu bus chuinia? – prasukęs buteliuką uostė turinį Gargalas.

– Tada pilnai gražinsiu visiems pinigus, – pasiūliau.

– O kas, jeigu visi chujum užlinksim? Kas jeigu čia konkurentai sugalvojo mus užversti? – paklausė labai gero klausimo Abugelis, didžiausias sporto salės bukagalvis. Atsakymo neturėjau.

– Eik tu blet, Abugeli, ką čia pisi protą. Tu ką, boba, kad bijai sterų šauti? Sėdėjom pas tą balvoną trenerį tame šrote, tai kilnojai ratlankius ir nesukai galvos, – priėjęs mokė jį Gargalas. – su šituo pamatysi ką galima padaryti, kalnus nuversi. Davai, Kostai, majabybis, patikėsiu aš tavim. Ką galvojat, chebra? Šaunam penkių dienų kurselį ir žiūrim kas čia gausis.

Vyrai linkčiojo ir pasiėmę po penkis buteliukus atkišo penkis dolerius. Surinkęs šimtą dolerių per mažiau nei penkias minutes, susigrūdau baksus į turgelininko piniginę, dedamą per juosmenį. Kiek mačiau mieste dabar vėl jos grįžta į madą. Padėkojęs bachūram pasukau link mašinos.

– Kostai, o tu nesportuosi? – sustabdė mane Gargalas ant išėjimo ir nebeliko nieko kito kaip sportuoti su tais monstrais.

Gal buvo koks placebas ar kas, bet sportininkai tapo žvalesni, kalbesni ir turėjo daugiau energijos. Aš, kaip visada, sportavau vangiai ir per kančias. Po sporto vėl nesiprausiau, norėjau, kad išsiskyręs testosteronas su prakaitu pasiliktu ant kūno. Išeidamas mirktelėjau kikenančioms panelėms, kurių paskirties sporto salėje nesupratau. Talismanai ir tiek.

Maudžiančiais raumenimis nuvykau pas Zenką į septintą vidurinę, Šančiuose. Pamokos jau buvo pasibaigusios.

– Laba diena, – man įžengusi tarė Sargutė, – pas mokytoją Zenoną?

Linktelėjau ir užbėgau į viršų, į du šimtai trečia kabinetą. Agresyviai pravėriau duris, buvau įsitikinęs, kad Zenka bus vienas. Pats chemikas buvo, bet kartu su mokyklos direktoriumi ir kažkokio vaiko tėveliais.

– Nieko aš tam vaikui nedariau, va, Kostas, gali patvirtinti, kad tai aš pirmiausia buvau apipiltas rūgštimi, o po to vaikas apsipylė veidą pats nuo purslų, – rodė į manę pirštu Zenka, su išdegusiu švarku.

– Atsiprašau, kas jūs toks? Kodėl jūs buvote mūsų mokykloje pamokos metu? – direktorius žiūrėjo į mane susiraukęs.

– Aš… Zenono sūnus. Kostas Metlovas. Dienos metu pas tėvą užsukau pasiimti namų raktus, ar ne taip, tėti? – meluodamas paklausiau nieko nesuprantančio Zenkos.

– Taip taip taip! Jis mano sūnus ir atėjo raktų nuo namų! – linksėjo Zenka.

– Kažką jūs čia man sukat. Kostai, kurioje gatvėje gyvena jūsų tėvukas?

– Ar jūs šaipotės iš manęs? – paklausiau direktoriaus.

– Nesišaipau, o tikrinu, – valdingai atsakė jis.

– Kranto tryliktoji gatvė, Žemieji Šančiai. Visą vaikystę praleidau tame name, – atsakiau kiek įsižeidęs. Meluoti visada buvo mano stiprioji pusė.

– Na, Zenonai, nenoriu jums dar kartą priminti, bet asmeninių reikalų tvarkyti darbo metu nevalia. Dar kartas ir teks parašyti jums papeikimą. Gerai, manau išsprendėme viską, taip? – tarė mokyklos direktorius ir atsistojo eiti pro duris.

– Palaukit, – suklykė vaiko motina, – o tai kaip mūsų Domukas? Šitas monstras rūgštimi apipylė mūsų vaiką! Jį reikia priduoti į policiją, Viešpatie…

– Ponia, nesikarščiuokite. Aš pats mačiau kaip mano tėvukas rodė eksperimentą su rūgštimi kai jūsų sūnelis stvėrė kolbą ir apipylė mano tėvą, – gyniau Zenką.

– Ką jūs šnekat? Iš kur tada rūgštimi nuėjęs veidas? – piktas paklausė Domuko tėvas.

– Kaip iš kur, vaikas nenulaikė kolbos ir apsipylė! – atsakiau. Visi sužiuro į Zenoną.

– Taip… Būtent taip ir buvo, – pridūrė mano „tėvukas“.

– Na tai viskas, Adomėnų šeimynėle, manau galite paspausti rankas su gerbiamu mūsų mokyklos mokytoju Zenonu susitaikymui.

– Ką jūs nusikalbate! Koks dar susitaikyti? Visi klasiokai sakė, kad būtent šitas senis išsitraukęs chemikalus viską greitai sumaišė ir šliukštelėjo ant mūsų sūnelio! – vėl užsivedė močia. Raudona migla man užpylė akis, kaip kokia teatro uždanga, nors teatre niekada nesu buvęs.

– Provali v nachui blet! Kūrva, jeigu nepatinka, kviečiam mentus, aš jus pačius pasodinsiu į parašą, kad jūsų degradas kėsinosi į mano tėvuko gyvybę! Jis širdininkas, pažiūrėkit į jį, – išrėkiau Domuko tėveliams. Motina padarė kažkokią grimasą. – Ko tu čia kūrva vaipaisi, sterva? – labai apmaudu, bet neatlaikęs griebiau pirmam pasitaikiusiam žmogui – motinai už gerklės. Direktorius ir Zenka greitai mane nugesino ir išvijo iš klasės ir galop iš mokyklos.

Po valandėlės, besijuokdamas iš mokyklos išlindo ir pats Zenonas.

– Nu, sūneli, tu blet ir duodi, – prisidegė cigaretę Zenius, – galima pasakyti, kad mane ištraukei nuo baudžiako. Nu maladėc. Galų gale įtikinau tėvus ir susitaikėme.

– Iš tikrųjų jis tave apipylė pirmas? – paklausiau.

– Baik tu, tik tu šiandien išėjai, aš šliūkštelėjau jau paruoštą mikstūrą tam balvonui ant veido. Būtum matęs kaip oda išsilydė ir kaip anas pradėjo cypti. Kad tu žinotum kaip sunku su tais vaikais dirbti…

Norėjau paklausti kodėl jis tada su jais dirba, bet neišdrįsau. Pasikuičiau savo pederastkėje ir išsitraukiau penkiasdešimt baksų, jo dalį už steroidus. Aptarėme tolimesnę verslo plėtrą ir susitarėme susitikti už keturių dienų. Turėjau jam pranešti, ar reikės papildomos partijos, ar visgi padarė chuinią.

Ateinančias dienas sporto salės vengiau, kažkaip buvo baisu pamatyti ką ten tokio užmaišė Zenka, senis rūgštimi apipylęs vaiką. Gal turėjo liguistą keršto jausmą kačiokams ir padarė kokį makalą nuo kurio išvarva akys? Visgi ant ketvirtos, priešpaskutinės steroidų dienos nuvykau į sporto salę.

Nu taip, vėl būsiu pyzdukas ir nutrauksiu pasakojimą iki sekančios savaitėlės. Jeigu norite skaityti iš karto visą istoriją – prašau paremti mane Contribee arba Patreon, būsite tikri malačiai ir gerbsiu jus ilgai ilgai. Už surinktas lėšas apturėsiu tikrai gerą vakariuką kokioje nors Kauno snarglynėje, kas sužadins atsiminimus ir galėsiu aprašyti dar daugiau istorijų!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/307788921169613)