Chakeris 4/4

Jaunieji chakeriai, Dumauskui grąžino internetą! Paskambinau firmai, kuriai moku už anteną (internetą ir televiziją) ir pasakiau, kad jie sukčiai, nes pinigus reikia mokėti už internetą, nors jį kuris laikas kaip esu ištrynęs. Konsultantė tai maladėc mergička pasitaikė. Mandagiai išklausė ir pasakė paspausti kompiuteryje ant padidinamo stiklo ir ten įrašyti „edge“. Sakau, prie ko čia Edgaras, o ta man sako parašykit. Nepatikėsite – internetas pakilo iš numirusių ir vėl galiu būti su jaunimu! Tiesa, be jūsų pagalbos neišsiversiu, nes nors ir internetą buvau ištrynęs, bet virusai, zarazos, niekur nedingo. Sutvarkykite kas tėvuko kompiuterį. Kol svarstote ar reikia man padėti, kviečiu damušti istorijos Chakeris! (Praeitos dalys [1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/1332txm/chakeris/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/139h9tj/chakeris_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/13gc4tj/chakeris_34/))

Su Mariuku įmontavę kažkokį pasiklausymo chujariką į sekso linijos įrangą, grįžome namo ir tiesiai nulėkėme pas Mariuką, į viengungio landynę.

– Nu tai sveikinu, chakeriuk, būsime turtingi! – paplojau per jo prakaituotą petį.

– Palauk, dar visko gali būti, – nutraukė mano urvinio šokį Mariukas.

– Koks dar visko gali būti?

– Gal prastai sujungiau, ką žinau, – laikėsi santūriai chakeris.

– Taigi sakei viskas gerai, – priminiau jam.

Chakeris Mariukas kažką spaudinėjo juodame ekrane. Rašė visokias nesąmones. Giliai įkvėpė, parašė kompiuterinę komandą ir išpūsdamas orą paspaudė smarkiai, kaip supratau „enter“ knopkę. Po jos per ekraną pradėjo bėgti baltos raidės. Nesupratau, ar mes laimėjom, ar čia tas mūsų įsilaužimas nuėjo šuniui ant uodegos, visai kaip Antano Kandroto sulaikymai ir teismai, t. y. neatnešė jokios realios naudos.

– Chuu mat tvaju, – trenkė kumščiu į rašomą stalą Mariukas, pakeldamas dulkių debesį, – pavyko!

– Malačius, Mariuk, – sukirtom pitakais. – Pasidarysim gražaus pinigo.

– Palauk, pasakysiu tiksliau, kiek mes čia jau turim, – maigė klavišus bachuriukas ir skaitė baltomis raidelėmis iškaltą tekstą juodame fone. – Pagal viską, pinigai dar nebuvo išgryninti, Kostai! – sušuko vaikis.

– Tu man sumą sakyk! – netvėriau savo kailyje.

– Tuoj pasuksiu telekomui, palauk, – pasakė Mariukas ir pakėlęs ragelį susuko telekomui. – Laba diena, Jums skambina firmos „Aistringa lakštingala“ generalinis direktorius, sakykite prašau, mūsų finansistas truputį prisidirbo, jam čia galai nesueina. Gal galite pasakyti kiek jau buvo surinkta pinigų ir kiek jų išmokėjote mums? A, supratau supratau, na taip, tokie tie kompiuteriai… Aha… Aha… Gerai… Puiku… O kaip dėl firmos perrašymo kitam asmeniui, ko reikia? Aha… Aha… Kaip gaila, oi, kaip nepasisekė jums… Gerai, atvešime originalus, jeigu nebeturite. Gerai, geros dienos ir iki greito, – oficialiu tonu pakalbėjęs Mariukas padėjo ragelį.

– Pasakok, – trypčiojau vietoje nekantraudamas.

– Sekso linijos firma „Aistringa lakštingala“ dar nei karto nėra išnešusi pinigų, o sukaupusi yra virš 10 tūkstančių litų! – pasakęs chakeris vėl paleido pitakų lietų mano pusėn. – Kostai, čia ne pati geriausia dalis. Mums tuos pinigus perves tiesiai į banką.

– Blet, o iš kur jie žino, kiek jie mums skolingi? Taigi pratrynėm duomenų biški, prisimeni? – nutraukiau chakerį.

– Matai, skaitmenizacija ne pilnai ten pas juos įvykusi, šituos duomenis veda į kažkokį popierinį tabelį. Žinai kame geriausia dalis? Jie prarado dokumentą įrodantį, kam priklauso šita firma!

– Kas tau čia gero? Kaip tu jį ištrauksi?

– Taigi padirbsime, mat tvaju, – pasakęs Mariukas parodė į kažkokią pilką dėžę kambario gale, – čia gi turiu spausdintuvą, atspausdinsime formą, parašysime ką reikia, padirbsime parašus ir vsio, oficialiai būsiu firmos direktorius. Nu arba tu, kaip nori.

– Oi ne, piemenuk, – iškėlęs pirštą pamokiau jaunuolį, – ant tokių varkių negalima savęs direktoriumi rašyti. Geriausia rašyti ant kokio benamio.

– Surasi? – paprašė nusikaltimo bendrininkas.

– Aišku surasiu, – patikinau jį, nes turėjau rezerve porą patikimų bomžų, kurie patys to nežinodami buvo tūkstančius dolerių generuojančių firmų direktoriais su tokiomis pilnomis banko sąskaitomis, kad ištrauktų juos iš gatvės.

Žinoma, galėjau rašyti ir ant Dumauskienės viską, bet ta sukta gyvate nepasitikėjau. Tik ir ieškojo pirmos pasitaikiusios progos mane palikti su kaip įmanoma didesne nauda. Su Mariuku atėjome iki manęs. Draugelis suinstaliavo tą kažkokią programą ir man, kad realiu laiku galėčiau matyti prisijungimus tokiame juodame lange. Pasakė ką parašyti, kad pamatyčiau pinigų balansą ir kitus navarotus surašė ant lapuko.

Sekančią savaitę vietoje turgavimo ieškojau milijonierių bomžų. Nenorėjau įtraukinėti draugelio Kęstučio Petkaus, nes būtų tekę mokėti procentą ir jam. Nedaug tokių buvo, kurie būtų pakankamai patikimi ir visų pinigų neišsineštų be mūsų žinios, priedo, ne visi turėjo pasus. Savąjį taikinį užtikau vienoje aludėje, paaiškinau situaciją, kad reikės uždėti vienur ir kitur parašą, nueiti kartu su mumis į telekomą, o po to į banką. Pažadėjau jam septyniasdešimt litų, dėl ko jis baisiai nudžiugo ir visam lariokui pasakė, kad tokie žmonės kaip aš turėtų eiti į prezidentus. Nu, o jeigu ne į prezidentus, tai bent į merus. Kampe sėdėjęs stambokas vyriškis, panašus į lietuvišką Hemingvėjaus versiją, sėdėjo ir karpė viską ausimis. Po to atėjęs pasakė, kad kai jis taps meru, lauks manęs savo komandoje. Ponios ir ponai, tas vyriškis buvo Vytautas Šustauskas, su kuriuo tuomet man buvo garbė susipažinti…

Kol medžiojau benamį, Mariukas paruošė reikiamus dokumentus. Nuvežiau bomžui iš skuduryno nupirktą papigiaiską kostiumą, o po to pas kirpėją, kad aptvarkytų. Už moralinę žalą sumokėjau dvigubai. Kai benamis atrodė pagal to laikmečio standartus žvelgiant pakankamai padoriai, daviau pasirašyti popierius ir pakeliui į telekomą įsakiau tylėti ir visas kalbas palikti man.

Telekome mus sutiko prieštaringai. Nusiminė, kad firmai „Aistringa lakštingala“ vadovauja benamis, bet jie turbūt prisiminė, kad ir tą pirmąjį sutarties sudarymo kartą buvo atvestas benamis, juk ir Prarabas taip elgėsi, visus verslus užrašęs arba ant bomžų arba ant patikimų torpedų.

Tiesa, jeigu kam nors įdomu prie ko čia tas telekomas, tai kadangi jis buvo telefono paslaugų tiekėjas, jis suteikdavo tą reikalingą ryšį ir būtent per telekomą žmonės kreipėsi į sekso liniją ir po to gaudavo sąskaitą iš telekomo. Nu arba kažkaip taip. Mariukas pasakojo, bet tiksliai nepamenu jau. Juk šitiek metų praėjo.

Pateikėme visus reikalingus dokumentus, įrodančius kad šis padoriai aprengtas bomžas yra šios firmos direktorius ir pinigai turi būti pervedami būtent į jo sąskaitą. Sudarėme sutartį, kad pinigai būtų pervedami į bomžo sąskaitą kartą į savaitę. Kalbėjau aš, jis tik klapsėjo akimis ir dėliojo parašus kairėn ir dešinėn. Telekomo darbuotoja dėl visa ko paklausė ar suprantu kažką apie kompiuterius, mat pas juos kažkas krečia visokias išdaigas.

– Apie kompiuterius suprantu tik tiek, kad vieną dieną jie užvaldys pasaulį, – tariau kaip Nostradamas ir atsisveikinę susirinkome savo dokumentus.

– O kuo aš čia prekiauju? – paklausė jis išvažiavus iš telekomo.

– Bažnyčios smilkalais ir renki aukas vaikų namams, – numečiau jam, kad bijotų kišti nagus kur neriekia ir galvotų, kad užsiima šventais reikalais.

Paleidau bomžą prie to paties larioko, padaviau jam skirtą pinigų dalį. Buvau nusigandęs, kad kai bus metas vykti į banką išsigryninti dešimties štukų, kostiuminės kelnės bus sumyžtos, todėl sutarėme susitikti prie banko. Žinokit klydau, bet tik iš dalies.

Po kelių dienų susitikus pamačiau, kad direktorius ne susimyžęs, o atsiprašant susišikęs… Nubėgau į padivaną, nupirkau naujas kelnes ir jas pasikeitė prie visų, įlindęs į vieną bromų Laisvės alėjoje. Man tai buvo vienodai kaip jis atrodo, bet bankininkės buvo gudrios, nes pradėjo gaudyti tokius fiktyvius direktorius bomželius. Dėl visa ko apsidraudžiau.

– Koks tu geras, naujų rūbų nuperki, – šypsojo žydrų akių senukas, kairėje rankoje laikydamas sušiktas kelnes.

– Mesk nachui tuos skudurus, neįleis mūsų į banką, – paliepiau ir šis jas numetė kažkur į vidinį kiemelį.

Dėl visa ko, po praeito karto buvau paėmęs jo pasą, todėl jis vėl buvo kaip daržovė ir tiesiog sudėliojo parašus ir pasirašė, kad priima pinigus. Bankininkė į mus žiūrėjo kreivai, bet patikinau, kad čia mano tėvukas, truputį ligotas. Bankininkė išmokėjo šiek tiek virš 10 tūkstančių litų, nes telekomas pervedė daugiau, truputį buvo prikapsėję pinigų viršaus.

– Jeigu būsi geras ir tylėsi, pakelsiu algą, supratai?

– Oi koks tu geras, oi koks geras… – griebė ranką bučiuoti vargšas.

Grįžau su pinigais pas Mariuką. Garbingai pasidalinome per pusę. Mariukas sakė pirksis kažkokius kompiuterinius šūdus, o aš, nusivedžiau savo šeimą karališkai pavakarieniauti į kažkokią užeigą Laisvės Alėjoje. Paaiškinau Dumauskienei, kad verslas visai pradėjo sektis, nors ji net nenutuokė kuo verčiausi. Pinigus, savaime suprantama, nuo jos paslėpiau.

Kadangi tądien gerokai viršijau sveiko paros cukraus suvartojimo normą, ilgai negalėjau užmigti. Vėlai naktį nusprendžiau prisijungti pats į tą sekso liniją ir pažiūrėti ko tie vyrai leidžia savo algas ant kažkokių bendrabučio geišų. „Ai, kas čia tokio, čia tas pats kas iš vienos kišenės perdėti šaibas į kitą“ sumurmėjau sau, rinkdamas tos sekso linijos telefono numerį, stebėdamas kaip Dumauskienė nusisukusi knarkia, neprisileisdama manęs prie savo tarpkojo jau antrą mėnesį iš eilės. Su Zuzana prakalbėjome pusvalandį.

Mūsų su Mariuku schemutė veikė. Pinigai pradėjo kapsėti. Savaitės gale išsiimdavome kažkur po tūkstantį litų. Buvome turtingi. Mariukas rodos irgi apsitvarkė, pradėjo dažniau praustis, valėsi papuvusius dantis, tikėjosi, kad bent iki keturiasdešimties bus su priekiniais dantimis. Susirado kažkokią merginą, buvo pakvietęs susipažinti. Mudu su Mariuku išlikome gerais draugais, nuoširdžiai pelną dalinomės per pusę. Viskas buvo gerai. Mes laimėjome. Tai štai tokia ta istorija, visi buvo laimingi ir viskas buvo, atsiprašant, zajabys. Visi gyveno ilgai ir laimingai. Pabaiga. Ačiū, kad skaitėte. Prenumeruokite, dalinkitės ir skaitykite Dumauską!

Che, juokauju. Niekada nėra mano gyvenime buvę taip, kad kažkas gyventų ilgai ir laimingai. Neatsimenu ar buvo bent viena istorija, kuri baigėsi gerai, be kažkokios tragedijos ar dar kažko. Taip gyvenime niekas nevyksta.

Prarabo chebra po kiek laiko užsimanė išsigryninti litus už tai, kad bobelės aimanuoja į telefonų ragelius ir siunčia kraują į klausytojų varpas. Ėjo savaitės, prarabiniai kreipėsi į telekomą su pretenzijomis išmokėtą sumą, o jiems telekomas vis paaiškindavo, kad sumos išmokamos į banko sąskaitą taip kaip ir priklauso. Kol jie aiškinosi sutarties sąlygas ir kas tuos išmokėjimus pasiima, užtruko nemažai laiko. Jau buvome prisivarę maždaug po dešimt štukų litų kiekvienam, iš kurių man liko keli tūkstantėliai. Kur kiti dingo negaliu pasakyti, paprasčiausia ištaškiau. Manau Dumauskienė irgi išleido kokį tūkstantėlį, atradusi mano slėptuvę.

Prarabo vyrai su savuoju benamiu, kuris ir buvo tikrasis sekso linijos firmos šefas, nuvyko į telekomą ir pakėlė tokį skandalą, kad mirko čatuose sklido kalbos, jog buvo pagrobti kažkokie vadybininkėliai ir buvo vežiojami bagažinėje, nes susipiso ir užrašė „Aistringą lakštingalą“ ant manojo bomžo.

Buvo telekomas pareikalavęs pateikti to bybi ekso duomenis, ar tikrai jis priklauso mums. Mariukas, savaime suprantama, viską pateikė, atspausdino išklotines, viską padarėme profesionaliai ir telekomas atsikabino. Paprašėme jų nepasiduoti Prarabo gaujos įtakai. Su Mariuku žvengėme, nes iš mafijozo Prarabo tiesiogiai vogėme pinigus. Jiems gi nedašuto, kad „Aistringa lakštingala“ priklauso mums, vykdome pokalbių stebėjimą ir galime pateikti visus reikalingus duomenis.

Taip blecha sutapo, kad kaip tik buvau pas Mariuką, kai sulaukėme skambučio į duris. Tądien planavome tolimesnes atakas, kur čia galima būtų dar pakelti litų, nes jautėme, kad šis sekso linijos metodas kalti babkes gali greitai baigtis. Planavome prisijungti prie pačio banko, bet Mariukas turėjo daugiau proto nei godumo ir pasakė, kad geriau neriekia – mus galėjo labai lengvai susekti ir duoti ilgus metus sroko.

Mariukas, durnasis chakeriukas, pagalvojo, kad atėjo jo draugė, todėl net nepažiūrėjęs pro akutę, duris atidarė iš karto. Visada buvo toks atsargus, įsirengė šarvuotas duris su keturiomis spynomis, saugojosi Prarabo bachūrų, kaip teigė, net internete slėpė tapatybę, bet štai tą dieną viskas sudegė.

Kai jis pravėrė duris, išgirdau, kad kažkas krenta ir dūžta stiklai. Mariukas pradėjo spiegti.

– Kur šaibos, bybio galva? – rėkė ant jo kažkokie pasikačialinę bachūrai ir šėrė kojų smūgiais į padichą.

Buvau pakankamai gudrus ir nelindau jo gelbėti. Nepastebėtas įlindau į spintą, kurioje gulėjo uždusę, dulkini rūbai. Per vos pravirą plyšį stebėjau egzekuciją ir meldžiausi visiems Dievams, kad tik manęs neužkliudytų.

Profilaktiškai, prieš klausiant kažko rimtesnio, Mariukas gavo pyzdako be jokių papildomų klausimų tik su klausimais „kur šaibos“. Ilgai tose pačiose vietose gulėję daiktai pagaliau buvo sukrutinti ir saulei įstrižai kertant per kambarį, dulkių uždanga papuošė kambarį. Kol baladojo ir spardė Mariuką, vienas iš nusikaltėlių nuėjo prileisti vonios. Kaip ir galite nuspėti, ne tam, kad išsimaudytų.

– Kur naparnikas tavo? – šėrė kumščiais Mariuką torpeda. Greitai pagavau, kad čia ta pati chebrytė iš bendrabučio prie Purienų mokyklos.

Mariukas verkė, juk vargšas niekada nebuvo gavęs pyzdako. Meldė jį paleisti. Žadėjo grąžinti pinigus. Torpedos nesiklausė ir nusivedė Mariuką į vonią padaryti tai kas priklauso – žmogiškai nuprausti. Na, žinoma jį prausė ne tokiu būdu kokiu reikėtų. Jie vargšą skandino ir klausė kur šaibos. Tas, žinoma per dusimą nieko negalėjo jiems atsakyti, dėl to gavo pyzdako dar daugiau.

Svarsčiau ar tai geras laikas išlysti iš spintos, bet vos iškišęs galvą pamačiau nematytą bachurėlį su akiniais besikapstantį kažką prie kompiuterio. Man sukrebždėjus, bachūrėlis atsuko galvą į spintos pusę, bet per dulkes nieko nematė. Kai atvedė Mariuką, pradėjo klausinėti kur esu ir aš pats.

– Jis ten ne prie ko, jis tik pasiūlė viską, – gynė mane su ašaromis akyse draugas. – Tikrai tikrai, jisai ne prie ko.

– Veikėte dviese, sakyk, nuopisa, kur tas gaidys pasislėpęs, – pastatę Mariuką rakėmis bernai.

– Jis persikraustė, į Vilnių, vsio… Dirbu vienas, – sumelavo draugelis. Mariukas… Mano mylimas draugelis Mariukas…

– Gerai, tada grąžinsi šaibas už jį, nesiterliosime mes su kažkokiu niuchu. Žinai kiek esi skolingas Prarabui? Dvidešimt penkias štukas nachui, – pasakė torpeda ir savo žodžius tvirtino smūgiais.

– Kur padėti pinigai? – paklausė kitas ir pradėjo kraustyti spintas.

– Sustokit vyrai, šaibas pervesiu iš karto, – atsakė kruvinas Mariukas.

Bachurėliai, rodos, jo paklausė ir nustojo kuistis. Matyt Mariukas įtarė, kad aš vis dar jo bute. Chebra sustojo prie jo ir žiūrėjo kaip jis atsisėda prie kompiuterio. Visi buvo sulaikę kvapą.

– Kam pervest tas štukas? – paklausė Mariukas, kruvinu snukiu atsisukęs į savo skriaudėjus.

– Prarabui, – sumišę atsakę marozai.

– Koks jo emailas?

– Kas toks? – nesuprato jie.

– Elektroninis paštas, – paaiškino Mariukas. Nesupratau ko jis čia norėjo iš to. Prarabiniai paskambino iš Mariuko laidinio telefono savo šefui.

– Enailas yra prarabas, apvali a, a o l, taškas, som, – vos išlemeno ant lapuko surašytą tekstą vienas torpedėlė.

– Gerai, dabar nusiųsiu iš savo elektroninio pašto dvidešimt penkis tūkstančius tiesiai Prarabui į elektroninį paštą. Va žiūrėkit. Du, penki, nulis, nulis, nulis. Pridedu Lt, kas reiškia litus. Viskas išsiunčiau. Dabar prašau atstokite nuo manęs, – va kaip sugudravo Mariukas. Niekada nesu girdėjęs, kad pinigus galima pervesti elektroniniu paštu. Nu kodėl ne, kai taip pagalvoji?

Torpedos nusišypsojo, tipo, vot lochas, biški paskandinom ir palūžo. Tik tas ačkarikas, nematytas bachurėlis, nenustojo šypsotis. Čia tas kur prie kompo sėdėjo.

– A girdi ryžas, nuo kada emailu galima šaibas persiųsti? – paklausė jis, pasirodo kažką raukė apie kompiuterius.

– Visada buvo galima, – susvyravęs atsakė Mariukas.

– Blet, mano tėvas KTU informatikos fakultete profesoriumi dirba, tai tokiu prikolų nepasakojo, – pasakė marozėlis, kuris pagal tėvo išsilavinimas neturėjo čia su šita kompanija trintis.

– Och tu blede, tu mums dar meluosi? – sušoko ant jo torpedos ir išsitempė jį skandinti. Šį kartą informacijos jiems nereikėjo, dabar jis buvo baudžiamas.

Taip su juo terliojosi gal valandą. Toji įkyri kaimynė iš aukšto žemiau nesibeldė, turbūt žinojo, kad vyksta kažkas kas Dievo valioje, todėl nekišo savo senos, susiraukšlėjusios nosies. Ačkarikas bachuriukas sėdėjo prie kompo ir jį tikrino. Narstė jo kiekvieną kibernetinį kaulelį. Atsisuko gurkštelti ant stalo pusę metų stovėjusių sulčių. Ačkaras godžiai jas užsivertė. Pajutęs multivitaminų raugą, viską išpurškė ant monitoriaus ir nubėgo į vonią atrašyti pyzdako nuo savęs. Man tai jau kaip ir atsibodo stovėti ten įlindus į spintą. Mušė prakaitas, skaudėjo kojas. Kaupiau jėgas bėgti iš buto. Tik paskutinę akimirką egzekucija užsibaigė ir į kambarį įbėgo Mariukas ir kėde įstrižu būdu užrėmė duris.

Kol torpedos spardė duris, Mariukas pribėgo prie spintos, kur slėpiausi aš, ir teištarė:

– Aš tavęs neišduosiu, kad ir kas benutiks, – pasakė jis šveplai, bet nuoširdžiai, nes tie papuvę dantys dabar buvo išmušti smarkiųjų Kauno Prarabo sėbrų.

Kėdė susvyravo, durys išėjo chujumi ir pasiutę Prarabo žvėrys puolė link balkono bėgantį Mariuką. Jis buvo sučiuptas balkone. Vargšas žvėriukas ruošėsi šokti iš penkto aukšto, bet dabar nežinau ar laimei, ar nelaimei buvo pagautas.

– Važiuojam, kalės sūnau, parodysi kur gyvena sekso linijos vadas bomžas, – sugriebę už šlapios plaukų kupetos Mariuką ir išsitempė į lauką.

Išsigandęs, kad torpedos gali bet kada grįžti, šoviau iš Mariuko buto. Nieko dorai nepaaiškinęs žmonai, liepiau krautis reikalingiausias šmutkes. Surinkau likusius tūkstančius iš slėptuvių ir viską sumetęs į automobilį, kartu su žmona ir mažu vaiku išdūmėm pagyventi į Kulautuvą, pas mano tėvus. Pragyvenome ten kokį mėnesį. Tiktai išvažiavus iš Kauno išdrįsau papasakoti žmonai kas čia nutiko. Žmonelė, savaime suprantam, labiausia supyko dėl nutylėtų ir išslapstytų tūkstančių, bet teigė pajutusi, kad gyvenimas pagerėjo. Kaip nepajusi, kai kasdien į restoranus važinėdavome.

Su šeimynėle grįžome namo į Kauną. Mano paliepta, žmona nuėjo iki Mariuko buto, patikrinti ar jis grįžęs. Duris atidarė jau visai kiti žmonės. Atsikraustė jauna šeima. Kaip pasakojo, butą papigiai nusipirko iš kažkokio jauno vaikino. Reiškia prarabiniai privertė Mariuką parduoti butą, kad išsimokėtų skolas. Che, sakė dovanų pridėjo ir tarakonų koloniją. Žmona jiems patvirtino, kad gyveno tikras nevala.

Manęs niekas neieškojo, nors, atskleisiu tiesą, kaklą skaudėjo nuo gręžiojimosi atgal.

Vakarais sėdėdavau mirke. Laukdavau kada prisijungs Mariukas, tačiau jo nesulaukiau. Žinojau kanalus, kuriuose sėdėjo jis anksčiau. Visi jo ieškojo, bet Mariukas buvo prapuolęs. Tik po pusmečio per mirką jis pasivaideno, bet kitu vardu. Trumpam susirašėm. Prisipažino, kad jį laiko pagrobusį ir liepia chakerinti už pinigus. Sąlygomis vaikinas nesiskundė, bet tai nereiškia, kad gyveno jis gerai. Minėjo, kad lygtai išveš jį chakeriauti į rusyną, ten greičiau pelnys laisvę, bet daugiau nieko konkretaus. Paklausiau dėl buto, tai patvirtino mano spėliones, prarabiniai tikrai liepė jį parduoti. Sakė jam labai nemalonu dėl to kas įvyko ir apgailestauja, kad negalėjo mūsų anksčiau ištraukti. Che, parašiau aš jam juokelį, kad apgailestauju, kad ir aš nespėjau anksčiau ištraukti, bet jis toks žinutės neperskaitė. Atsijungė visiems laikams. Net neabejoju, kad chakerindamas turėjo kitokius nikneimus, tačiau man jis daugiau gyvenime nebeparašė.

Ar gaila Mariuko? Žinoma, beprotiškai. Ar turėčiau dabar kažką dėl to daryti ir krimstis? Tikrai ne. Ši istorija baigiasi gera nata. Savotiškai.

Visai greitai, pasikeitus laikams ir Prarabui atsisėdus į kalėjimą, Mariukas sugebėjo pabėgti iš nelaisvės. Chakeris išvengė gaujos persekiojimo ir teisėsaugos rankos. Gal paožino ką nors? Ne esmė. Susirado jis pagaliau normalų kompiuterasto darbą. Kiek duotuoju momentu kažkokiame „linkedine“ skaitau, bičiukas nuo pat dutūkstantųjų pradžios dirba tik užsienio kapitalo įmonėse ir dabar yra kažkoks senjoras, ir dar kažkoks cto, kad ir ką čia tame kompiuterastų pasaulyje reikštų.

Mariukas paseno. Jau buvo netoli pidisoko. Turbūt kažkur užmiestyje turėjo didelį namą minimalistiniu dizainu, užaugusius vaikus, buvo palikęs protą amžinai ėdančią žmoną. Pagal algą, spėju, važinėjo su kabrioletu, kuriame jam periodiškai varpą galimai čiaumoja vos dvidešimties sulaukusios barbės. Mariukas dabar gyvena gerai. Iš to puslapio profilio nuotraukos matau, kad vis dėl to susidėjo dantis. Ne bet kokius, o baltus kaip amerikono.

Žinot, pasakysiu kai ką. Nors ir koks jis dabar genijus, nors ir kaip gerai raukia apie kompus ir nors ir kiek tūkstančių virina per mėnesį, bet ko Mariukas per savo šitą gyvenimėlį neišmoko, tai plauti, blet, galvos.

\*\*\*\*\*

Ačiū ačiū ačiū, mano mielieji skaitytojai, kad davėte man auditoriją ir skyrėte laiko. Jeigu jums patinka tai ką darau, prašau numeskite kapeiką šiam elgetai Dumauskui ir tapkite jo rėmėjais Contribee arba Patreone. Būsiu be galo dėkingas ir turėsiu stimulą toliau kapstytis savo atmintyje ir pasakoti jums istorijas, neatsižvelgiant į tai, norit jūs to ar ne.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02c82mQupA3W7T3pg6NzufXh4MjwhVnRGMsQVx4cK6mSxw5SxgDn6EWanR17HCHn9Gl)

[Dar užmeskite akį ir į mano Youtube](https://www.youtube.com/@Dumauskas)