Sekta 4/4

Norėčiau visus pasveikinti su atėjusiomis šventėmis, Kalėdomis! Ar laikėtės tradicijos nieko nevalgyti Kūčių dieną, o po to vakare prisivalgius silkės klausytis giminių barnių, arba dėdės kalbų, kuris neigia koronavirusą pažiūrėjęs rusišką dokumentiką? Nežinau kaip jūs, bet man labai stovi ant tos minties, kad reikia šia gražia proga užbaigti ketvirtą istorijos „Sekta“ dalį. Pamėginkite paskaityti giminėms prie stalo, gal patiks. Jeigu pamiršote, arba norite svečiams papasakoti viską nuo pradžių, tai priminsiu, kad papuoliau į sektą, kuriai vadovavo mano bičiulis Juozas, pagrindinės sektos šventės metu išvykęs į Kaliningradą ir mane palikęs vadovauti. Trumpai tariant, šventė turėjo būti gryna orgija, kurioje aš buvau pagrindinis asmuo. Na čia taip trumpai papasakojau, geriau paskaitykite viską patys giminėms prie stalo. Gal užsikabins. ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/r8lt1w/sekta_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/rdv914/sekta_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/rj3h12/sekta_34/))

Tos pašėlusios orgijos metu buvau tikrų tikriausias Lyderis, visos pasirinktos merginos priklausė tiktai man. Po to, kai išsiunčiau tą maištaujantį jaunąjį sektantą tenkinti giedančių pensininkių, stovėję ir visą procesą žiūrėję kiti vyriukai net nedrįso inkšti dėl čia pat esančių nuogų moterų kūnų, kuriuos jiems žadėjo mano draugelis Lyderis Juozas, bet va kaip tyčia išvykęs Rusynan ir atidėjęs tų dvidešimtmečių snarglių nekaltybės praradimą dar bent metams.

Po lytinio akto su vyresnio amžiaus moterimi, sunku buvo prisikelti trečiam rozui, todėl pasiunčiau jaunikles subėgioti į ofisą paliktų tablečių erekcijai palaikyti. Ši dovanėlė iš Juozo nors ir pasirodė smagi, trečio raundo nebenorėjau. Nebegelbėjo nei visą kūną bučiuojančios merginos, nei favoritė Daivutė apžiojusi mažąjį kirminiuką ir lūpomis bevaisiai tampantį jį kaip kokią plaukų gumytę. Merginos norėjo duotis, bet man visko kaip ir užteko. Prievarta sugirdžiusios kažkokios rusiškos Viagros vis dar mėgino žadinti sraigę, kad išlįstų iš kiauto ir po savęs paliekamais syvais suteiktų džiaugsmą meilės ištroškusioms panelėms. Antrame aukšte giesmių skambesį po truputį užgoždavo aimanos – pensininkės ir vyresnės milfės tikrai smaginosi pamiršusios religiją.

Po truputį pampstantis mėsos guzas galop prisipildė kraujo ir pasiruošiau trečiam raundui, šioje turbūt penkiolikos raundų būsimoje kovoje. Merginukės apsidžiaugė, atsargiai, kaip kokią romėnų vazą, paguldė mane ant grindų. Jau turbūt iš anksto apsitarusios kuri eis pirma, o kuri antra, sustojo ratu ir viena po kitos sėdosi ant koto vienam rodeo, vadinamam žiemos saulėgrįžos šventė. Šios nekaltos avelės buvo nepratampytos, makštis smagiai gaubė varpą kaip koks šiltas kapišonas vėjuotą dieną. Po trejeto minučių vėl pajutau kylančią ekstazę, bet prieš baigimą nespėjau nustumti vienos iš sektos šalavų, tad ejakuliavau viduje.

Ketvirtas raundas vaistų dėka įvyko iš karto, be pertraukos. Merginos nekantravo pajodinėti, todėl sumąstė, dar šį bei tą: viena jų, dar nepamylėta, ketino atsisėsti man ant veido, atseit aš ją turiu tenkinti liežuviu. Pamatęs virš savęs artėjančią prasivėrusią šlapią, kone permirkusią piniginę su daugybe skyrių, teko klostuotos makšties savininkę nuvyti šalin. Susigėdusi Piniginė grįžo į eilę ir sėstis ant veido mėgino dar viena eretike, bet, su visa derama pagarba, užuodęs anksčiau prasidėjusį Kūčių vakarą, pasiunčiau ją nafik, kaip ir pirmąją. Priedo, nebuvau kažkoks iškrypėlis, kad tenkinčiau moterį burna, nekrikščioniškai.

Taip be atilsio jodomas dar keletą raundų klausiausi aimanų varžybų – pirmas aukštas kovojo su dejonėmis antrame aukšte, kurių garsai sklido virš mūsų pro laiptus. Arbitrai pirmo–antro lygmens šventikai tramdė erekcijas ir savo sėklos įsiveržimus tiesiai į apatinius, pirktus mamų. Nepergyvenkite, jaunimėli, daugiau jokių šlykščių lytinių aktų šiandien nebeaprašysiu dėl vienos svarbios priežasties, apsukusios šią istoriją šimtu aštuoniasdešimt laipsnių.

Gal šeštame ar septintame agoninės orgijos raunde, kai jau suprakaitavęs turėjau atidirbti už progą mylėtis su aštuoniomis mergelėmis (devintoji – Buhalterė pusiau gulėjo ant kėdžių ir išsišiepusi pūtavo), per užuolaidų apačią pamačiau raudonai mėlynas mentų mirgalkes. Šios nuslinko iš vieno kampo į kitą, visai prie pat įėjimo. Neilgai trukus per giesmes ir aimanas išgirdau beldimą į duris.

Bandydamas nustumti varpa pasisotinti negalinčias sektos merginas jėga buvau pargriautas žemėn.

– Ne ne, brangusis Lyderi, iki pat saulėtekio, kaip Knygoje ir nurodyta, – bandė prieštarauti viena, suleidusi nagus man į krūtinę.

– Von nachui nuo manęs, kalės, – naudojausi Lyderio veto teise, gal kiek per grubiai pasiųsdamas paneles, – mentai atvažiavo, negirdit?

Avelės nesuprato kas dedasi ir žiūrėjo tuščiu žvilgsniu. Nustumti jojančią Daivutę pavyko. Nusprendžiau perspėti antrą aukštą, kad nustotų pistis ir pradėtų giedotų, todėl nuogas šoviau laiptų link, džinsų ieškoti nebuvo laiko.

– Atidarkite duris, kaimynai miegoti negali, – dudeno mentiškas balsas už lauko durų, visai prie pat laiptų.

Medinėmis pakopomis šuoliavau viršun sudrausminti sekantų, kad elgtųsi padoriai, bet pamatęs ką išdarinėja senimas pakraupau. Antras durchatos aukštas nebuvo ypatingas, didelis maldų kambarys su iš šonų įrengtais dviviečiais kambariais. Tame maldų kambaryje smaginosi žemesnio sluoksnio sektantai – moterėlės perkopusios pusės amžiaus ribą be sijonų ir padorumo gulėjo ant grindų ir išsišiepusios ligi ausų baigusios dejavo, o sekančios stovėjo eilėje laukti progos pajoti ant to vargšo sektanto, pasiųsto tenkinti pensininkes.

Eilė buvo mišraus amžiaus, pradedant keturiasdešimties metų kliuškas ir baigiant septyniasdešimt plius religines fanatikes, tikėjusias Lyderio žodžiu ne prasčiau negu ISIS nariai savo vadais. Vargšas vaikinukas, po to sužinojau, kad buvo vadinamas Andriuku, gulėjo išdžiūvusiomis lūpomis, merdintis, išsekęs. Pamatęs mane, maldaujančiai žvelgė jį gelbėti, nes buvo jodomas per prievartą. Vargšo lytiniai organai buvo apsukti kažkokiu žgutu, taip sulaikant kraujotaką, kad varpa išliktų standi. Pensininkės ir kitos likimo nuskriaustos priėmė jaunuolį kaip auką iš Viešpaties ir naudojosi juo kaip išsijuosusios, visai nekreipdamos dėmesio į tai, kad šis patiria realią seksualinę prievartą.

– Jobani vrot, ką jūs čia dabar išdarinėjate? – sublioviau ant nirvanos būsenoje esančio senimo, bet iš ten jų iškrapštyti nepavyko, bobulės savo nukarusiais pilvais ir klostuotomis šlaunimis toliau brūžino nuplikusias makštis negirdėdamos nė žodelio. – Atvažiavo mentai, apsirenkite ir pulkite giedoti, – nuogas įsakiau, bet šioms, atsiprašant buvo pachujų.

– Turime įtarimų, kad čia vyksta nesankcionuota orgija, įleiskit! – kumščiais smūgiuodami į duris baubė policininkai. – Gerai, nenorite įsileisti, įeisim patys. Virgi, ateik čia. Ras, dva, tri! – po rusiškos skaičiuotės pareigūnai vienu spyriu nesėkmingai mėgino išspirti duris, po to dar kelis kartus, kol durų spyna pasidavė – durys buvo išspirtos.

Laiku pabėgęs po laiptais, įsiskverbimo operaciją stebėjau tiesiogiai. Pareigūnai įbėgo į patalpą ir sustingo.

– Pizdėc kaip smirda, tikrai pisimosi kvapas, a, Virgi? – kreipėsi pareigūnas nušalusiais žandais į policininką Virgį.

Dangiško devintuko mergelės išgirdusios spardomas duris ir pajutusios šaltį nuogutėlės atėjo pažiūrėti kas dedasi. Viena po kitos, gražiausios gimtatikybinės meditacijos centro mergelės pasitiko policijos pareigūnus nei kiek nesidrovėdamos savo nuogybių. Piktais, perkreiptais veidais vos ne šnypštė ant pareigūnų ir aštriais nagais kėsinosi pulti. Ką jau Juozas išmokė tai išmokė – nekęsti policijos pareigūnų kaip tikras Kauno banditas.

– Ajebat… – išsižiojęs pralemeno tas raudonžandis policininkas nužiūrinėdamas mergeles. – Virgi, ar… ar tu matai? Virgi, blet, ką tu čia darai?! – sudraudė raudonžandis savo naparniką su styrančia erekciją ir kiek ilgėliau negu padoru besitaisantį varpą dešinėje kišenėje.

– Lauk iš mūsų saulėgrįžos šventės! – pakilo kaip perekšlė riebaluota Jekaterina ir aštriais nagais puolė tą Virgį apdujusį nuo nuogų moterų.

Virgis gal ir prasnaudė pirmą smūgį per kepurę, bet antrą kirtį iš Jekaterinos kairės rankos atrėmė vyriškai ir kontratakavo savąja kaire. Jekaterina cypdama sukniubo ant žemės ir meldė nebemušti. Tuo pačiu metu likusios aštuonios sektantės puolė pareigūnus, bet šie su jomis susidorojo, visas pagriovė ant žemės ir dar kiek nugraibė, kaip mačiau.

– Blecha, va čia tai zajabys iškvietimas, – geismo pilnomis akimis per dantis košė Virgis.

– Aha, kasdien taip galėčiau, – pritarė raudonžandis. – Einam į antrą aukštą, ten kažkas vyksta.

Aimanų antrame aukšte netrūko, bet visgi viena pensionierė buvo greitesnė ir mačiusi susidorojimą su moterimis nusprendė užkirsti kelią dviems pareigūnams laiptų viduryje.

– Stokite! Vienintelio, tikro Lyderio Juozo įsakymu jums draudžiu žengti bent vieną pakopą aukščiau! – rėkė mokytojos Astros balsu pensionierė su vienu megztiniu, sijono taip ir nespėjusi užsidėti.

– Pravali v nachui, sena pizda, – mojavo pareigūnai šiai pasitraukti.

– Jūs, milicininkai, manęs nesustabdysite. Mane saugo Viešpaties ir visų indo–arijų stiprybė, – gageno pensininkė kaip žąsis.

– Sakau von nuo kelio, – įsakė Virgis. Stovėdami trejomis pakopos žemiau policininkas buvo visa galva aukštesnis, gal net dvejomis. Bobutės būtą užsispyrusios kaip ožkos, tas matyt ją ir pražudė.

Policininkai dar kelis sykius pusiau bachūrskai pusiau oficialiai liepė bobulei, na gražiai pasakius, pasitraukti iš kelio, bet šiai nepaklusus teisėtiems pareigūnų reikalavimams, iš alkūnės sudavė moterėlei per seną, raukšlėtą veidą, kas tikrai nebuvo būtina. Galop, chren znajet ar dar gyva, griuvo pirmyn ant pareigūnų, ką šie suvokė kaip puolimą. Peržengę būtinosios ginties ribas mentai panaudojo perteklinę jėga – išstūmė bobulę nuo laiptų per turėklą. Iš kokių dvejų metrų aukščio šleptelėjęs žemyn moterėlės kūnas dar kiek atšoko ir kažkur viduje triokštelėjo taip lyg saujoje būtų kažkas suspaudęs traškučius. Močiutėlė dar buvo gyva, girdėjau gailias aimanas, bet stovinėdamas nuogas po laiptais niekuo negalėjau padėti. Būčiau tik klaidingai suprastas tūpinėjantis su erekcija aplink nuogą senjorę.

– Nu nieko sau, – išgirdau pareigūnų nuostabą, – pažiūrėk, Virgi, kaip jaunuoliui bybį ir kiaušus apsuko pensininkės, – juokėsi raudonžandis. Pagal tyla supratau, kad didelio pasipriešinimo nebuvo, – gerai, nuimkit tą timpą jaunuoliui, – įsakė mentas, – tik po biški atleidinėkite tą gumą, negalima iš karto, nes… – pareigūnas nespėjo pasakyti, kad negalima iš karto paleisti kraujotakos į užspaustus organus, bet jaunuolio klyksmas patvirtino, kad sektantai padarė priešingai.

– Kur jūsų Lyderis, sugalvojęs visas šitas šlykštynes? – tardė Virgis man paskirtas aveles, kažkas sugalvojo jam atsakyti, mat girdėjau duslų moterėlės balsą. – Apačioje kur salė? Gerai, pažiūrėsim, – tarė pareigūnas.

Nuogas puoliau lauk iš po laiptų, tarp suguldytų, iš baimės nekrutančių sektančių, link pagrindinės salės, kurioje tikėjausi rasti budinčius savo Nesuteptuosius sektos karius, savo kūnais suformuosiančius skydą prieš teisėsaugos durklą. Vietoje sargybos, pasiruošusios lytinę jėgą konvertuoti į agresiją, pamačiau atvirkščią vaizdą. Jaunuoliai matyt kažkaip nutarę, kad šiąnakt nebepatenkins savo kūniškų malonumų su moterimi, rado išeiti – nusiėmę tautinius svastikuotus celibato dirželius nusmauktomis kelnėmis stovėjo rateliu ir kažką darė. Pasišlykštėjęs apsimečiau, kad nieko nemačiau ir palikęs suglumusius bernužėlius už regimo lauko įbėgau į savo ofisą.

Lyderio kontoroje, tuo pačiu ir pagalbinėse patalpose, duris užrėmiau pajudinamais baldais – spintele, kėde ir dar kažkokia tai tumbačka. Pravėriau langą pabėgimui ir dairiausi ką čia galėčiau užsimesti ant viršaus, kad neišbėgti į žiemos saulėgrįžos nakties šaltį.

– Virgi, pažiūrėk, čia dar įdomiau smaginasi jaunimėlis, – raudonžandžio balsas sklido iš pagrindinės salės, – sakykite, gaideliai, kur jūsų lyderis?

– Pabėgo į kontorą, – atsakė kažkuris laibabalsis pyzdukas.

Riebiai nusikeikiau, nes durys atsidarė ne į kontoros pusę, o į salės, kas reiškė, kad suversti baldai reikšmės neturėjo. Pasičiupęs kažkokią bobišką maikę, ant viršaus užsimetęs dublionkę prieš tai pakabintą ant kėdės, ieškojau avalynės. Pareigūnai nesunkiai išspyrė ofiso spyną ir mūsų žvilgsniai susidūrė tuo pat metu kai šie pravėrė duris, o aš šokau pro langą.

Įšokęs į pusnį pajutau stingdantį šaltį ir kapanojausi pro sniegą, kad tik nepagautų mentūra. Policininkai nusprendė, kad neapsimoka su manimi terliotis, nesivijo. Kone išnėręs iš pusnies įsimušiau į pagrindinę nuosavų namų gatvelę, kurioje viduryje nakties pasicekavinti išlindo kone visi gyventojai.

– O, bėglys! – niršo miegoti nuo aimanų negalinčios pensininkės kaimynės, bet slapčia pavydinčios bendraamžėms.

– Jeigu taip patinka dulkintis, ko bėgi? – šaukė vyrai iš galo.

– Pažiūrėkite, taip šalta, o vis tiek stovi, – tarpusavyje šnekėjosi jaunesnės moterys.

O aš ką, bėgau namų link tiktai su marškinėliais ir dublionke, basas kaip dėl prostatos nebijantis protestuojantis tėvas, ir su styrančia arkliška erekcija, kurią sukėlė rusiški vaistai, atvežti pačio Lyderio Juozo tai nepavykusiai šventei. Ačiū Viešpačiui, buvo naktis, o gal net ir paryčiai, žmonių gatvėse nebuvo. Jau įbėgęs į savo gatvelę visai sušilau, nepaisant to, kad pro Šilainių mikrorajoną prabėgau nuogu bybiu ir basas. Įbėgus į laiptinę mane pasitiko kaimynė Olga, sumąsčiusi išvesti seną šunį pasivaikščioti.

– Labas vakaras, – rankomis slėpdamas nuogybes ištariau kaimynei, kurios šuo kaip pasiutęs pradėjo loti ir pakėlė visas bobules.

– Kas čia darosi? – išlindo dar viena pusamžė kaimynka. – Vagys?

– Cit, Džimi! – ramino šunį pirmoji kaimynė, – Eik miegoti, Stase, Kostas vėl durniuoja.

– Gerai, labos nakties, – uždarė duris nuraminta Stasė ir įėjau į prieš tai iškviestą liftą.

Ramiai sau grįžau į butą ir nuėjau miegoti, tiesa, stačiai, che che, nu gi supratote, ne? Norite tikėkite, norite ne, bet šiek tiek tikiu gimtatikybinės meditacijos centro Lyderio Juozo prakeiksmu laiške – nušalau lyties organus ir patyriau daug gėdos.

Na tuo ir baigėsi mano visi pamaldumai, daugiau į jokias religines organizacijas nėjau, o ateityje tiems mormonams ar jehovistams paskambinus į duris kaip mat prisimindavau visus sovietų armūchoje ir jaunystėje išmoktus rusiškus daugiaaukščius keiksmažodžius.

Tiesa, gal po mėnesio pas mane buvo užsukusi Jekaterina, šiek tiek sublogusi, atgavusi pasitikėjimą, visai neblogai pasidažiusi. Pagal šių dienų standartus būtų drąsiai galima kabinti milfės etiketę. Prašėsi į svečius, nors ant veido buvo parašyta, kad nori pasimelsti kaip anąsyk. Neatskleisiu ar priėmiau vidun ar taip ir palikau ją stovėti prie durų.

Juozas po kelių dienų grįžo iš Kaliningrado sektantų orgijos tuščiomis sėklidėmis ir prie pat svastika padabintų vartelių nustėro – sektos patalpos buvo apjuostos STOP juosta, policininkai senų seniausia apklausę liudininkus laukė jo pačio ir galop suėmė. Šiam buvo pareikšti kaltinimai dėl sukčiavimo, psichologinio smurto, vertimo santykiauti, turto grobstymo ir, kiek puse lūpų šnekama, nepilnamečių išnaudojimo. Už visa tai gavo keliolika metų turmos ir nežinau ar laisvėn gyvas beišėjo.

Durchatą, arba kitaip, sektanamį uždarė. Savimi nepasitikinčias mergas išvaikė susirasti geriančių vyrų ir joms perėti nepaklusnius vaikus, bernužėlius dobilėlius grįžti gyventi pas mamas, pensininkes su leisgyviais vyrais atgal namo. Skaudu pasakoti vargšių senučių likimus, tų kurios užrašė butus Juozui ir buvo atkeltos gyventi į sektanamį. Taip viskas gavosi, kad butai buvo parduoti, pinigai ištaškyti, o giminės buvo padėjusios skersą ant senučių. Vos areštavus namą, keturių–penkių močiučių grupelė buvo išmesta į gatvę ir šios patraukė klaidžioti po šiltai šventes sutinkantį Šilainių mikrorajoną. Niekas šioms elgetoms durų neatidarė, niekas nedavė nei duonos kąsnio. Net nenorėjo įsileisti pasišildyti.

„Valdeli, kas ten?“ nuo perteklinio Kalėdų stalo paklausė kokia nors Jadvyga.

„Ai niekas, brangioji. Vėl tos besipisančios sektos bobelės birkų ieško“ atsakė koks nors Valdelis vaikų akivaizdoje ir grįžo toliau švęsti Kalėdų su artimaisiais, bumbėdamas po nosimi, kad negali pakęsti šitos šeimos.

Kiek prisimenu, gimtatikybininkų knygoje buvo rašoma, kad po žiemos saulėgrįžos klaidžios keturi–penki karaliai, kuriuos reikia priimti pas save iki pat Naujųjų metų, pavalgydinti, pagirdyti, kitaip šie numirs. Aišku, dabar žinau, kad ten turėjo būti kažkokie Juozo sabutilnikai, ar verslo partneriai, bet per daug sutapimų, kad ir ši pranašystė neišsipildytų – tie karaliai vis dėl to buvo tos bobulytės, kurių niekas iki Naujų metų nepriėmė, nepavalgydino ir nepagirdė. Toji grupelė neilgai trukus ir numirė – kelios iš jų mirtinai sušalo po balkonu, o kitas, kaip pasakojo kiemo vaikai, negyvai užtampė benamiai dėl šiltesnio rūbo.

Klausiate iš kur žinau kas vyko po to? Sakykime, kad buvau porą kartų susitikęs su viena miela stamboka ponia iš tos sektos retsykiais pasimelsti ir prisiminti senus laikus.

Gal ir po laiko atsiprašinėju, bet atleiskite dėl tų visų aprašytų šlykštynių. Aš tiesiog negaliu leisti, kad šita istorija klaidžiotų tarp susmirdusių lariokų iš lūpų į lūpas sakant „eik tu, vėl tas Kostas nesąmonių prigalvojo“. Privalėjau tai aprašyti ir jums papasakoti. Na, o dabar dar kartelį raginu paskaityti šią istoriją visiems prie Kalėdų stalo ir jeigu norite, visada prašome įstoti į Dumausko sektą platformose Contribee ar Patreon, kur tik išėjus istorijai viską galėsite skaityti iš karto ir nereikės laukti jokių žiemos saulėgrįžų ar penkių karalių. Suaukotos lėšos bus skirtos pagauti kokį susmirdusį pusbomžį ir jį nuprausus pavaišinti šiltu dubeniu sriubos. Čia aš apie save. Na tai ką, gražių jums švenčių!

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/384193250195846)