Emigrantas: Skrydis 1/4

Na kaip, nedaėdė jūsų visi tie čekiukai, bybiukai, priešlaikiniai rinkimai ir priešlaikiniai baigimai, ką? Žinot, pasakysiu jums, jaunime, tik tiek, kad tokioje būsenoje esu ne pirmą kartą. Niekada neskyriau Seimo nuo Parlamento, vyriausybės nuo savivaldybės ir Seimo kanclerio nuo ministro, bet visada atskirdavau, kai mane kažkas bandydavo apipisti.

Turgaus laikais visada suuosdavau, kai man bandydavo įkišti netikrus banknotus arba atėjusi romų tautybės pilietė burdama man žadėdavo turtus, jeigu sumokėsiu dar truputį už būrimą. Tas pats ir dabar. Visokie, blet, savivaldybės urodėliai važinėja naujais automobiliais, fleksina prieš gimines naujais telefonais, kuriais net nemoka naudotis, vaikams iš savivaldybės pinigų perka nereikalingus šūdus, dėl ko ūbagesni darbininkų vaikai jaučiasi blogai ir savo biednų tėvelių prašo, kad ir jiems būtinai reikia to daikto, kad tik jie būtų tokie kaip ir visi. Dumauskas tuo metu turi sėdėti suplyšusiais triusikais, drožiamais šešioliktus metus, nes ant naujų kapeikos atrasti vis nesigauna. Galėtų atsiprašyti, grąžinti pinigus, apsiverkti prieš kameras ar dar ką, bet tie, nepagailėkime to žodžio, šliužai, ginasi, kad neva viskas čia gerai, tokia sistema, kurą tikrai pylėsi penkiasdešimt kartų per mėnesį.

Tas jausmas atsirado ir dabar. Jaučiuosi smarkiai apipisinėjamas. Paskutinį kartą, kai jaučiausi smarkiai apgaunamas, buvo berods 2011 metais. Kedys jau buvo užspringęs savo skrandžio turiniu, o Ūsas priburbuliavęs baloje. Buvau nesenai išsiskyręs, tetutės nenorėjo su manimi susidėti, vaikai nebendravo, žmona tampė po teismus, o visa aplinka šypsojosi, kad neva viskas gerai, krizė baigėsi. Krizė, mano mielas jaunimėli, manyje buvo užkilusi taip aukštai, kaip šliauka važiuojant autobusu per mokyklos ekskursiją, kai baisu apsipazorinti paleidžiant ją ant priekinės sėdynės, todėl tą šliauką, semiančią krūminius dantis, tenka vis nuryti. Taip buvo ir man, tik vieną dieną tą šliauką paleidau ir pykčio pūlinys prasprogo, todėl kviečiu visus paskaityti istorijos „Emigrantas. Skrydis“!

Jeigu atmintis neapgauna, tą lemtingą dieną sėdėjau suplūkęs, nesiprausęs, užkirmijusiomis ausimis, neprausta galva ir baisiai nelaimingas. Įniršį liejau internete. Laidžiau bjaurastis ir šlykštynes į visokius delfių komentarus, tiesa, ne Kosto Dumausko vardu, o išgalvotu kaip „Bubilius Kybys“ ar panašiai. Po straipsniu „Ilgiausias šuolis automobiliu“ suraičiau komentarą „galėtų visą seimą ten sugrūsti ir paleisti į bedugnę“, o po „Oksana pirmą kartą išbandė kokosų pienu teptis veidą – rezultatai nustebino“ brūkštelėjau „Oksanai kas rytą galėčiau snukį tepti kitokiu pienu“. Labiausia erzino komentatoriai, kurie man prieštaraudavo.

Buvo kažkoks straipsnis apie emigracijos rodiklius. Aš, daugkartinis stalo komendantas, paserviravau interneto sveteliams labai originalų sąmojį – „paskutinis išvykęs iš Lietuvėlės nepamirškite oro uoste išjungti šviesą“. Po to, tradiciškai apeidavau visus apkomentuotus straipsnius pažiūrėti kas man pabandė paprieštarauti. Atsirado kažkoks, nepagailėkime šio žodžio, pyzdukas, su savo niekam neįdomia nuomone „jeigu tau taip blogai, tai emigruok“. Matot, internete labai mėgstu pasikandžioti, todėl vien ruskių keiksmažodžiais esu ne vieną diskusiją apturėjęs, bet toks akiplėšiškumas mane tiesiog pribloškė. Atsakęs jam visokiais daugiaaukščiais keiksmažodžiais, išėjau į balkoną parūkyti.

– Blecha, – tariau sau, – rimtai gi, kodėl aš neemigruoju?

Praspoksojau pro langą ne vieną parūkymą su šia mintimi. Už lango, kieme, kaimynų vaikai sprogdino bombioškes, nors dar (o gal jau) buvo birželis. Tie, būsimi taktikos genijai, netiesiogine ugnimi vijo po balkonu gyvenančius benamius su juodomis „Zuki“ petardomis. Pabalkonio gyventojai griebę paduškas, čecholus ir turgines tašes, pasileido bėgti, bet jiems atsitraukimo kelią pastojo vyresni kiemo vaikai su amsinčiais dobermanais. Benamiai kažką sava kalbą subliovė ir, rodos, iš smėlio dėžių pakilo valkatos šunys su drimbančiomis putomis iš nasrų. Pastiprinimas atėjo į pagalbą, tačiau per vėlai – bomžus užflangavo mano laiptinės vaikai ir juos sunaikino pripurškę į kvėpavimo takus pipirinių dujų.

– Matvaju, kas per laikai atėjo, tikrai reikia emigruoti, – žiūrėjau į mėlstančius benamius ir iš jų besityčiojančius vaikus.

Nebegalėjau žiūrėti to skausmingo vaizdo ir grįžau prie kompiuterio lieti tulžies po eiliniu straipsniu. Tai ilgai nesitęsė, nes kirbėjo mintis apie emigraciją. Įlindau į darbo pasiūlymų portalą. Pasirinkus miestą „Užsienis“ pradėjo raibti akys. Tūkstantinių atlyginimų pasiūlymai blaškė mane po visą Europą – Olandijoje skinti braškių, Ispanijoje raškyti pomidorus, Vokietijoje prižiūrėti apsišikusius pensininkus, Airijoje stroikės, Norvegijos silkių fabrikai. Algos, blet, po penkis tūkstančius eurų. Per mėnesį. Viso 17 tūkstančių 264 litai. Skaičiavau, kad drąsiai už 264 litus galiu pragyventi, todėl 17 tūkstančių lieka į kišenę. Per metus 204 tūkstančiai. Milijono kvadratų butas su euroremontu už metus darbo. Beliko tik išsirinkti kur dirbti.

Aš, savaime suprantama, dirbti norėjau mažai, o pinigų užkalti daug. Atmetęs darbus, kur reikės valgydinti apsimyžusius senius arba pernelyg lenkti nugarą, apsistojau ties vienu labai įdomiu darbo pasiūlymu Londone, kaip sakoma Ukuose. Darbas geras, santechnikos prekių sandėlyje, dirba žmonės iš posovietinio bloko, tai anglų kalbos net nereikės. Ant durniaus paskambinau pasiaiškinti detaliau.

– Alio? – atsiliepė Kauno bachūro balsą turintis jaunuolis.

– Alio, dėl darbo skambinu.

– Londėi? – paklausė jis.

– Jo, Londei, sandėlyje.

– Nu ir ką? – nedaugžodžiavo jis.

– Norėčiau pasiklausti ką reikės daryti.

– Nu karočia, gruščiko darbas, ką tu dar nori?

– Sunku? Daug dirbti reikės?

– Jeigu moki su liftioru varinėti tai bus kaip du pirštus apmyžti. Darbo šiaip narmaliai, pasipisti kartais tenka. Penkios štukos funtų į mėnesį.

– Kas tie funtai? – paklausiau aš.

– Svarai, kaip tai kas, – paaiškino darbdavio įgaliotinis. – Jeigu nori dirbti, tai atvaryk į mūsų ofisą, pabazarinsim daugiau, nenoriu aš čia per ragelį pyzdelinti.

Pasakyti „viso gero“ nespėjau, nes bachurėlis padėjo ragelį pirmas. Internete susiradau jų buveinės adresą ir apiplovęs pažastis nuvykau į darbo pokalbį. Kontora buvo įsikūrusi viename iš Šilainių butų. Nors pažiūrėjus iš šono, tai buvo kažkokia pusiau legali konspiracinė landynė su dėl vaizdo padėtais spausdintuvais, kompu, biuro kėdėmis. Mane pasitiko, kaip iš balso supratau, tas pats bachūrėlis ir papasakojo daugiau apie darbą. Sutarties, savaime suprantama, nesirašėme, negi po to mokėsim valstybei mokesčius ar ką ten tos sutartys duoda. Prie vietos iš savų pinigų nusipirkau bilietus į Lidsą. Kaip sakė bachūrėlis, ten netoli tas Londonas yra. Vaikinas pagelbėjo kaip tai padaryti per tuos internetus. Mane patikino, kad pinigus tikrai grąžins su pirmu atlyginimu ir davė bachūro žodį. Aišku, patikėjau, juk tai buvo labai svarus argumentas. Svariau nei kažkoks popierius.

– Gerai, tai žiūrėk, kai nusileisi, pasiimk čemodaną ir išėjus tavęs jau lauks babajus su tavo pavarde. Pas jį ir eik, nuveš tave kur reikia. Pasiimk cizų, nes kainos ten kosminės.

– Pas mus irgi tokios greitai bus, – pasakiau.

– Nu žiūrėk savęs senoli, karočia gero darbo, saugok kuprą ir atsargiai, kad nesukapotų vietiniai lietuviai, – prajuko bičiukas ir atsiszdarovinome paspaudę rankas.

Iki skrydžio buvo likusios dvi dienos. Nors ir viskas iš šono gali pasirodyti skubotai, sprendimas emigruoti džiugino. Viskas, pamaniau, palieku šią ašarų ir vagių pakalnę, prasideda normalus darbas ir orus gyvenimas. Pakeliui namo, paskambinau antrai žmonai, kad duotų su vaikais bent atsisveikinti, bet ši atšovė, kad jiems gerai ir be manęs, priedo, džiaugiasi, kad emigruoju, nes būsiu toli nuo vaikų.

– Palauk sterva, pamatysi tu mane su mustangu po langais. Keliais, kurva, paršliauši pas mane, – atsakiau. Planavau pabūti metelius kitus ir sugrįžti. Įsigyti normalų butą, sportinę mašiną, dvidešimtmetę žmoną, gal dar dantis normalius susidėti.

– Eik tu, mustange, – prajuko Violeta, – pirmiausia iš savo to nuvargusio arkliuko padaryk mustangą, tada pirkaliokis brangias mašinas, kurios galės dirbti ilgiau negu minutę, – užmynė ant skaudžios vietos antroji žmona. Ją pasiunčiau chujum ir padėjau ragelį.

Bėdų su arbūzo uodegyte, prisipažinsiu, turėjau nemažai, tačiau nenoriu čia visko detalizuoti. Kaltę verčiau rūkymui, nes tik jis vienintelis galėjo man trukdyti paleidžiant mustangą pilnu pajėgumu bent dešimčiai minučių. Nusprendžiau, kad ne tik emigruosiu, bet ir mesiu rūkyti. „Tada tūkstančius galėsiu net ir ant šlervų padėti, būsiu pajėgus ir stiprus“ svajojau sau ir kroviausi daiktus į turgaus laikų tašę.

Vakare nuėjau į vietinį larioką ir chebrytei papasakojau savo planus. Apie atlyginimą, savaime suprantama, perspaudžiau. Savo atlygį didinau kaskart pasakodamas ką pirksiu. Vakarui įsismarkavus, žadėjau po pusmečio išpirkti larioką ir visus vaišinti į skolą. Buvau apraudotas, barmenkos ir kitų storų bobų išbučiuotas ir užgėriau taip smarkiai, kad nustojau tiktai skrydžio dieną. Visa laimė, kad nepramiegojau, juk žinojau, kad vietą prie lėktuvo įleidimo vartų reikia užsiimti iš anksto, bent tris valandas iki skrydžio.

Auštant, pakilau iš girto, besisupančio sapno. Ant miego maikės užsimečiau firminę džinsovkę ir į celofaninį maišiuką įsidėjęs bilietus nuėjau užsukti vandens. Turginė tašė nebuvo per daug prikrauta – kelios maikutės, treningasikai, triusikėlių ir kojinių keli komplektai. Keturi blokai cizų pardavimui ir keli pokai gaidelio sausainių, jeigu norėsiu prisiminti namus. Dar dėl visa ko pasiėmiau dezodorantą, dantų pastos ir kvepalus, nors nei planavau jų naudoti, nei ką. Vos nepamiršau rūkytos dešros pusmetrio, turėjusios mane išmaitinti šią ir kitą dieną.

Iškviečiau pažystamą taksiorą, kuris iki oro uosto simboliškai nuvežė už kelis litus. Matot, jis man buvo skolingas nuo tada, kai paprašė už jį pataksauti, nes buvo per daug iš vakaro prilupęs, kad galėtų vairuoti. Nei aš buvau taksioras, nei ką, bet sutikau pagelbėti, už tai jis mane retsykiais pavežiodavo.

– Žinok mano vienas draugelis Anglijoje dirba nuo 2004 m., tai pasakė vieną – jeigu įsimylėsi anglę, reiškia laikas grįžti namo, – atvykus prie vietos patarė družokas ir iškėlę turginę tašę iš bagažinės. Atsisveikinimui apsikabinome, rodėsi, kad išvykstu į armūchą dvejiems metams.

Prie oro uosto surūkiau paskutinę gyvenime cizą ir pasakiau sau, kad daugiau jokio pailgo, smirdinčio daikto sau prie lūpų nebekišiu. Sutraukiau viską iki pat raidelių, paskutiniai užtraukimai buvo filtro skonio. Iki skrydžio buvo likusios keturios valandos, bet pagalvojau, maža kas, gal užstrigsiu kur nors prie patikrų ar kitur. Apsidairiau aplink. Susidarė vaizdas, kad esu vienintelis žmogus visame oro uoste. Nors pagalvojus koks ten oro uostas, dydžio kaip dviejų iksų supermarketas. Bagažo čekino nedariau, nes pustuštę turginę tašę planavau panaudoti kaip rankinį bagažą. Pagalvojau, perlenksiu ją per pusę ir gausis kaip rankinis bagažas. Na ir šiaip, rankinis bagažas yra tas, kurį gali rankoje pasinešti, ne?

Nors skrendu ne pirmą kartą, truputį pastrigau ant metalo detektorių ir bagažo patikros. Blecha, kažkaip visai pasimiršau, kad negalima vežti skysčių, tai ten buvusi muitininkė ar kokia ten susireikšminusi boba pradėjo staugti ant viso oro uosto:

– Kodėl skysčiai didelėse bankėse? Kodėl ne maišiukuose? Tu čia ką, bombą ruošiesi daryti? Nori lėktuvą susprogdinti? – staugė paranojikė. – Kas čia per rūkytos dešros? Apkrėsi visą užsienį su šitoms dešrom.

Priešais nosį mojuojamą dešrą pačiupau jai iš rankų ir, kaip sakoma, susideepthroatinau šliosą, jai prieš akis.

– Ramink spenius, sena kurva, – atsistojau į kovinę padėtį, kol rūkytos dešros šliosas nerangiai slydo stemple žemyn. – Pamiršau, kad negalima skraidinti skysčių, nereikia čia staugti ant viso svieto.

– Kaip tai pamiršai? Pirmą kartą skrendi gal?

– Kitaip nei tu, aš negaunu progos pripyzdinti kvepalų iš užmaršių keleivių. Duodu bybį nukirsti, kad surinktas šmutkes perpardavinėji. Spekuliantas spekuliantą pažįstą, o šitas kurviškas šanelis, kurį nupyzdinai, nors turėjai utilizuoti – padielka, – konstatavau, nes pažinau netikrus kvepalus, gi blecha, pats tokiais esu prekiavęs. – Ir šiaip, neuždirbu aš šitoje Lietuvėlėje tiek, kad galėčiau skraidyti, todėl ir bėgu nuo tokiu bjaurių tautiečių kaip tu.

– Kaip tu drįsti šitaip su manim šnekėti? Tuoj suksies ant kulno ir varysi iš čia už pareigūno įžeidinėjimus, – niršo ginklo neturinti pasienietė ar muitininkė, bybižin kas buvo per viena.

– Jeigu negražinsi dantų pastos… – pradėjau, bet mačiau, kad išgirdęs konfliktą ateina jos kolega, didesnis už mane kokiu pusmetriu, – Ai, majabybis, pasilik tu ta dantų pastą, kvepalus ir deziką, vis tiek man jų nereikės. Nusipirksiu daug geresnių, o tau, patikėk tu manimi, kai sekantį kartą skrisiu, nieko nepaliksiu, supratai?

Dar kiek pagrasinau jai praėjęs patikrą ir ėmiau daiktus nuo to ligoninės padėklo. Už manęs stovėjusi moteriškė turėjo papildomų užspaudžiamų maišiukų, bet aš buvau išdidus ir jų neėmiau, nors galėjau išsaugoti savo daiktus. Galvojau, jau geriau aš būsiu išdidus ir be kosmetinių prekių, negu paklusiu valdžiai. Muitininkė kaliausė prie mano akių suvertė manuosius konfiskuotus daiktus į šiukšlinę. Turbūt buvo per prasti.

Nuėjus į laukimo salę, prabudo pirmykščiai instinktai. Akys bėgiojo per švieslentes, ieškodamos informacijos kur turėtų būti įlaipinimo vartai, arba kitaip sakant, geitas. Ausys gaudė kiekvieną garselį, kuris bent kiek galėjo panašėti į kaukšinčias stiuardeses, pasiruošusias mus įlaipinti, nors nesvarbu, kad mane turėjęs skraidinti lėktuvas dar nenusileido. Tempdamas palei žemę turginę tašė vaikščiojau aplink įleidimo vartus ir ieškojau užuominų, kur galėtų prasidėti visas veiksmas. Suradęs tos skrydžių firmos atributiką, apsistojau ties vienais vartais. Vietą užsiėmiau padėdamas tašę prie pat, kad visi suprastų, kad aš pirmas. Iki skrydžio buvo likusios kokis trys su puse valandos, todėl nuėjau iki šalia buvusio baro susileisti aliuko, jau buvo devynios ryto, pachmui pats tas.

Negalvokite, kad likusį laiką ilsėjausi ir mėgavausi, oi ne. Sėdėdamas strategiškai patogioje vietoje stebėjau visą salę. Po truputį rinkosi lietuvių liaudis, norinti išvykti iš savo šalies. Ech blet, visi iki vieno nusiminusiais emigrantų veidais, kažko nepatenkinti. Taip pat medžiojantys savo geitą. Po truputį į eilę rikiavosi lagaminai už maniškės tašės. Nors ir eilėje į buvau lėktuvą pirmas, per daug neatsipalaidavau, laipinimo valanda artėjo.

Nuo rūkytos dešros pagalio, ko tais skrandyje jautėsi guzas, dėl to viso išgėriau keturis bokaliukus alaus, kad truputį pagerinti virškinimą. Du litrai alaus, savaime suprantama, vedė ir prie dažno šlapinimosi, todėl susiurbęs paskutinius gurkšnius, kliuksinčiu pilvu nubėgau nusimyžti. Grįžus, matvaju, žmonės rikiavosi prie geito, todėl kone stumdydamas prasčiokus nulėkiau prie savo tašės.

– Kur lendi? – paklausė pirmas žmogus prie vartų, jaunas bachūras su nakolke ant peties. Pyzdukas buvo nustūmęs mano tašę į šoną.

– Čia mano lagaminas stovėjo, aš atėjau pirmas, – pasakiau jam ir pastačiau tašę priešais.

– Bybižin, nieko nemačiau, – gūžtelėjo pečiais jis.

– Užtat aš mačiau, todėl traukis, nes čia mano vieta, – nenorėjau nusileisti pacui.

– Gerai, koks skirtumas, stok, vis tiek visus surinks, – pasakė jis ir užleido į priekį. Gale kudakavo kažkokios bobos, kad neva užlindinėju.

Šonuose, kaip bebūtų keista, sėdėjo atsipūtę keliautojai, neskubantys stotis į eilę. „Aš jūsų, kurvų, nelaukčiau piloto vietoje“ suniurzgėjau sau ir žiūrėjau į vis dar tuščią švieslentę virš geito. Eilutė pildėsi, o stiuardesių nebuvo matyti. Po kiek laiko, jau beveik visiems stovint eilėje, išgirdau kaukšinčius aukštakulnius. Veidus išsimaliavojusios ponios buvo iš mūsų avialinijų, tų violetinių švarkelių su nei viena skrydžių firma nesumaišysiu. Jeigu ta violetinė spalva turėtų atspalvi, pavadinčiau ją „Kedžio megztuko violetinė“.

Pavargusių veidų ir dirbtinų šypsenų moterytės atsistojo prie visai kito geito, kitame salės gale. Žmonės eilėje pradėjo bruzduliuoti ir svarstė ką reikės daryti. Mano akys susidūrė su eilės viduryje ir gale stovėjusiais kitais vyriokais Dumauskais su turginėmis tašėmis. Lyg traukulių ištikti tampėmės nenuspręsdami ar bėgti link geito ar ne.

„Din dan don“ nuskambėjo prekybcentrio dydžio oro uoste.

– Gerbiami keleiviai, netrukus bus atidaryti laipinimo…

Toliau negirdėjau, nes pranešimas prilygo šūviui per Olimpiados sprinto finalą. Šoviau į priekį nuo varguomenės kito salės galo link. Subruzdėjo ir kiti Dumauskai, tetulytės ir vaikai. Blecha, po pirmųjų metrų pamačiau, kad iš turgaus tašės krenta lauk cizų pakeliai, tad juos paskubomis susigrūdęs tęsiau bėgimą vartų link. Išsilyginau su šone bėgančiais bendraamžiais. Viso dėl pirmosios vietos kovojome trise, kiti kažkodėl atsiliko.

Atlėkę prie pat geito stumdėmės taip, lyg tai būtų paskutinė vieta gelbėjimosi valtelėje iš skęstančio Titaniko. Nors, pagal mano tuometinę emocinę būklę, panašiai ir buvo.

– Ponai, ponai, nesistumdykite, – ramino mus tetos, iš galo specialiomis gumytėmis sutemptais veidais, kad pastoviai šypsotųsi, – į lėktuvą tilpsite visi. Įlaipinimas prasidės tik už valandos.

– Koks už valandos, mes už pusvalandžio išskrendam, – putojosi pirmas atsistojęs diedas su vyrišku rankinuku ir pernelyg aptempta juoda maikute ir auksiniu „EA7“ užrašu.

– Sakykite, ar jūs skrendate į Rodo salą? – pasiteiravo kita, išsišiepusi ligi ausų, bet iš akių mačiau išsigandusi, kad tuoj kils muštynės dėl pirmos vietos.

– Į Urodo salą, – atsakiau ir įtampa nuslūgo, vyriokai pradėjome krizenti. – Mes į Angliją.

– Na tuomet jums reikės prie antrų vartų, nes skrydžiui į Lidsą laipins turbūt ten, – maloniai paaiškino jauniklės.

– Nu nachui, – nusikeikė tas Armanis su vyrišku rankinuku ir su tapkėmis per pirštą nušlepsėjo link eilės galo.

Aš padariau tą patį, nes bėgti atgal nebebuvo prasmės. Nusiminę sprinteriai grįžo prie antro geito. Tik tada suskambėjo ta sprinto melodija ir pareiškė, kad netrukus prasidės laipinimas į lėktuvą skrendantį į Lidsą, Didžiojoje Britanijoje. Jaučiau moralinę teisę grįžti į eilės priekį, nes ten stovėjau prieš tai. Išėjus iš eilės galo ir einant link priekio, pajutau svilinančius žvilgsnius. Kažkas burbtelėjo „net nedrįsk“, todėl ir nedrįsau. Apsisukau ir grįžau į eilės galą. Eilutė buvo užsisukusi kaip gyvatė.

Gal tiktai po gero pusvalandžio nusileido mūsiškis lėktuvas. Kedžio violetinės vizeiras. Pamatėme, kad iš jo išlipo ne daugiau dešimties žmonių. Svarsčiau, kas gi čia grįš atgal savo noru. Greitai pasirodė ir mūsiškės stiuardesės. Eilė judėjo kankinančiai lėtai, o aš, prisiminęs, kad susiverčiau du litrus alaus ir prie muitininkės surijau dešros šliosą, baisiai užsimaniau į išvietę. Ne greitam, o ilgam, labai labai ilgam.

– Atsiprašau, pone, tačiau jūsų bagažas turėtų būti priduotas į lėktuvą, – aiškino man stiuardesė.

– Kodėl? Čia gi rankinis bagažas, – pasakiau lengvai kilstelėjęs tašę.

– Na, tuomet prašau įdėkite štai čia, patikrinsime, – pasakė stiuardesė ir į kažkokias viduramžių ketvirčiavimo stakles liepė įdėti tašę, kurioje akivaizdžiai ji neturėjo tilpti. – Jeigu netilps, turėsime priduoti į lėktuvo bagažą, – pridūrė ji.

– Tuoj sugrūsiu, – tariau ir grūdau tašę vidun. Bledyna nepasidavė, todėl teko net mindyti kojomis, kad tik viskas sutilptų, galop pavyko, – vo, matot?

– Gerai, tuomet galite praeiti, – dirbtinai nusišypsojo darbuotoja.

Kol traukiau laukan įstrigusią tašę, keleiviai prunkštė iš pykčio ir absurdo, neva, pažiūrėk koks kaimietis. Užuot padėję, jie laidžiojo kreivus žvilgsnius, bet man viskas buvo pajebat. Atsegęs tašę ištraukiau cizų pakelius ir tada tašę pavyko ištraukti.

Stiuardeskos suleido visus kaip gyvulius į koridorių ir pamaniau, kad tuoj ant visų paleis kokias noras dujas ir nunuodys, kad tik nepabėgtume iš šalies. Užbėgdamas įvykiams už akių, bekosėdamas užleidau savąsias dujas, che, galvoju, tegul paspringsta tautiečiai. Aplinkiniai pradėjo vienas kitą kaltinti apsišikimu. Smarvė nukeliavo į priekį ir nuvilnijus nepasitenkimo bangai stiuardesės galop paleido žmones pėsčius eiti iki lėktuvo. Aišku, mėginau skubėti, lenkiau lėtesnius keliautojus, kad kuo greičiau įsėsti į lėktuvą, bet vėl atsidūriau kamštyje – ant laiptų.

Pakopa po pakopos kilau link išvykimo geresnio gyvenimo link. Mano vieta buvo kažkur link galo, todėl trypčiojau ir niršau kol keleiviai vėžlio greičiu sėdosi į savo vietas. Tašė visur kliuvo, net pasitaikė replikų, kad „žiūrėk, lėktuve turbūt turgų atidarys“, bet apsimečiau, kad negirdėjau. Pagaliau priėjau prie savo sėdynės ir nors bilietas rodė, kad turiu sėdėti per vidurį, atsisėdau prie pat lango.

– Atsiprašau, jūs turbūt suklydote, nes mano vieta turbūt bus prie lango, – atėjusi pasakė tetutė sverianti šimtą kilų kaip minimum.

– Nu nieko nežinau, mane čia pasodino įgula, – pasakiau jai ir šyptelėjau.

Boba pradėjo žiopčioti ir ją lydėjęs diedas, vilkėjęs liemenę su daug kišenių, užsidėjęs skaitymo akinius ištiesęs ranką skaitė lėktuvo bilietą ir žiūrėjo numeraciją.

– Rodo, kad tavo vieta per vidurį, – pasakė jis man.

– O man stiuardesė parodė, kad mano vieta prie lango, – atšoviau aš. Ko jis nachui nori, pagalvojau, tegul sėda blet ir tyli. Buvau nervuotas. Norėjau triesti ir rūkyti.

– Atsiprašau, mergaitės, – kreipėsi stora boba į stiuardeses, – gal galite pasižiūrėti ar čia viskas tvarkoje su mūsų vietomis?

Stiuardesė ryškiai užsiknisus, bet maloniai atėjusi pagelbėti, pareiškė, kad mano vieta yra per vidurį, ne prie lango. Supykęs išsitraukiau turginę tašę sau iš po kojų ir užleidau bobšę prie lango.

– Duokite prašau bagažą, mes padėsime į viršų, – pasakė stiuardesė ir paėmė mano turtą už rankenos.

– Nelyskit, čia mano daiktai, jie turi būti prie manęs, – pareiškiau gan griežtai.

Storai bobos atsisėdus, jos diedas irgi pradėjo kišti savo subinę, neva sėdės per viduriuką, šalia jos.

– Kur lendi, tėvai? – paklausiau jo, užkirsdamas ranka kelią ant sėdynės.

– Tai prie žmonos noriu atsisėsti, negi tu nori tarp mūsų sėdėti? – paklausė jis.

– Vat žinok noriu, gi mano vieta yra per vidurį, – atšoviau jam ir sugrūdęs tašę priešais kojas, atsisėdau per vidurį.

Diedas prisėdo iš krašto ir atsidūriau judviejų sumuštinyje. Nu diedas, tai žinokite buvo smirdalas kaip reikalas… Likę keleiviai greitai susėdo, stiuardesės pradėjo skaičiuoti keleivius. Che, ant prikolo, kai ėjo pro šalį skaičiuodamos, sugalvojau papokštauti:

– Šešiolika, trisdešimt vienas, trys, šeši, – pasakiau ir kumštelėjau diedui. Jis šyptelėjo.

Stiuardesė pasimetė ir pradėjo skaičiuoti per nauja. Jai praeinant pro šalį, pabandžiau tai dar kartą, bet šį kartą jau ji susitvarkė su blaškymu. Lėktuvo tarnaitės dėl vaizdo monotoniškai pravedė saugumo instruktažą, kuris nei vienam iš keleivių nebuvo įdomus ir atlikus šį formalumą jau buvome pasiruošėme pakilimui.

– Ė, o aerouoste paskutinis išjungė šviesą? – sušukau lėktuvui prieš kylant ir prajukau. Niekas nereagavo. – Nu tipo „paskutinis palikęs Lietuvėlę tegul išjungia šviesą“, – pakartojau dar garsiau, bet niekas taip ir nesureagavo, todėl beliko suniurnėti: – nu ir eikit jūs visi nachui…

\*\*\*\*\*

Vat va tokia buvo ta pirmoji šios istorijos dalis. Žinokite istorijos nebaigsiu pasakęs „nu tai va, tris valandas prasėdėjau ore ir nusileidom“, oi ne, jaunimėli. Dėdė Kostas tiek chuinių pridarė tame skrydyje, tiek primalė šūdo, kad vienos dalies papasakoti neužteks. Davai pasijunkite kitą savaitę čia pat, pratęsime. Aišku, jeigu nenorite laukti, visada prašome tapti rėmėjais ir susileisti tekstą iš karto, visai kaip aš tą dešrą prie patikros.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid025TtV81XWEQ7Zh4ZkfsDmx8PGpNpSoofC2YQCHFCAv49BS1VyKdDxZo4dB9ndtTXrl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane