Na, auksinis Lietuvos jaunime, gal galite pasidalinti su dėde savo išmintimi, ką darydavote kai skrendant lėktuvu sėdėdavote su visokiais smirdalais arba plepiais? Ką darydavote, jeigu vaikas iš galo spardydavo sėdynę? Ką, matvaju, darydavote, jeigu žiauriai užsimanydavote parūkyti pakilus į orą? Pasidalinkite savo gerosiomis skrydžių praktikomis, o aš dabar papasakosiu ką aš prisidirbau. Pacukai, kuriems atrodo raidelių per daug, jau dabar galit išjungti ir toliau nebeskaityti, nes bus keiksmažodžių. Jeigu jau kuris geltonsnapis sako „apie ką tu čia vapše“, tai galiu pasakyti vieną – paskaityk [paskaityk praeitą dalį](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/14cdylr/emigrantas_skrydis_14/). Davai, nemarinuojam ir važiuojam!
Ant zliotkės, arba kitaip, ant pakilimo tako, važiavome taip lėtai, jog pagalvojau, kad pilotas arba pensininkas, arba boba. Sukomės atsargiai, nors aplinkui jokių lėktuvų ar kitų transporto priemonių nebuvo. Trukdė nebent paukščiai, bet ir tie turėjo būti pajebat, nes vis tiek anksčiau ar vėliau juos įtrauks į propelerį. Kaip mačiau, atsisukome lėktuvo priekiu į tiesiąją. Vizeiro propeleriai pradėjo suktis kaip pamišę, viskas pradėjo purtytis, drebėti.
„Nu nejaugi susprogsim“ šmėstelėjo galvoje mintis, lėktuvui kalatojantis kaip dvidešimt metų geriančiam Saškai, kuris iš ryto nepadarė pachmielo. Keleiviai sulaikė kvapą, galvojo, kad vietoje emigracijos aukso kalnų jų laukia mirtis sudegant.
Nežinau kaip valdomas lėktuvas, bet įtariu, kad taip pat kaip automobilis, todėl lėktuvo pilotui, atleidus lėktuvo sankabą ir pisus gerokai gaziuko, lėktuvas šovė į priekį. Po dešine sėdėjusi boba suklykė kaip kiaulaitė, pamanė, kad jau viskas. Nuo gaktos iki pagurklio einantis pilvas dar keletą akimirkų sudrebėjo. Kai greitis visus prispaudė prie sėdynių, tada moteriškė prajuko – viskas, galima gi atsipūsti, nieko čia tam lėktuvui neatsitiks.
Ar toli buvo pakilimo tako galas, nepamačiau, nes pakilome į orą greitai. Aplink pradėjo žviegti vaikai, kuriuos tėvai netikusiai čiūčiavo. Vienas vaikų, nors ir buvo prisegtas, bet kojomis pradėjo šerti man į sėdynę. Kylant, kartas nuo karto pajutome tą patį jausmą, kuris juntamas važiuojant automobiliu per kokį kalniuką, kai iš viršūnės besileidžiant žemyn, pradeda kažkur klyne sukti. Taip ir tada, kas keliolika sekundžių pradėjo sukti tą vietą. Kitiems būna patinka tas jausmas, bet čia gal nebent jauniems, neturintiems problemų su anuo galu. Šalia sėdėjęs Smirdalas irgi buvo įsitempęs, nesvarumo būsenos metu griebdavosi už saugos diržo. Matėsi, kad ir jis turėjo šiokių tokių problemėlių su prostata kaip ir aš.
Buvome jau kaip ir pakilę, galvos žemyn nebesvėrė, tačiau tas linksmųjų kalnelių jausmas baisiai susuko vidurius. Nusprendžiau išsituštinti vienoje lėktuvo išviečių. Atsistojau, tačiau diedas niekur nesitraukė, sėdėjo bybį panarinęs ir žiūrėjo kažkur apačion kvėpuodamas giliai.
Lėktuve kažkas dzingtelėjo ir pasigirdo skubotas stiuardesės balsas. Nieko nesupratau ir raginau senį pasitraukti.
– Pasitrauk, būk diedas, žiauriai užsimaniau į tūliką, – pasakiau jam.
– Palauk kol lėktuvas pakils, – burbtelėjo jo bobelė.
– Sėdi prie lango ir nematai, – prunkštelėjau, – pasižiūrėk, mes jau senai kaip pakilę.
Aplinkiniai man mojavo sėsti, kurių nurodymų, savaime suprantama, nenorėjau klausyti.
– Pone, prašome atsisėsti, lėktuvas dar nepakilęs, turite sėdėti savo vietoje ir užsisegti diržą, – atsakė dvidešimtmetė mažulė stiuardesė.
– Che, kas pasikeis, iškrisiu per langą lėktuvui stabdant? – pašmaikštavau. – Pasakykit šitam senoliui, kad praleistų, nes baisiai noriu į tualetą.
– Greitu metu būsime pilnai pakilę, užges saugos diržų lemputė ir tada galėsite eiti, – pasakė ji ir nepaleido manęs iš akių.
– Nu gerai, bet jeigu prisidergsiu, jūsų rankos bus šūdinos, ne mano, – pasakiau ir atsisėdau. Bakstelėjau diedui alkūne, tipo, ar suprato juokelį. Diedas šyptelėjo ir stiuardesė pasišalino įsitikinusi, kad tikrai sėdžiu užsisegęs diržą.
Jai praėjus už kelių sėdynių eilių, tyčia atsisegiau diržą ir toliau sėdėjau be jo. Noras tuštintis niekur nedingo, atvirkščiai. Visaip kraipiausi, sukau kojas ir leidau šaibas, bet išmatos laužė vartus ne ką prasčiau nei kryžiuočiai Pilėnų pilį. Galop saugos diržų lemputė išsijungė ir pagaliau buvau laisvas. Šokau iš vietos rudajai miglai užpildžiusiai akis.
– Diedai, praleisk į šikaną, nebegaliu, – liepiau diedui pasitraukti, bet jis sėdėjo nejudėdamas, kaip kokia statula.
– Che, ar aš tau nesakiau sėsti iš krašto? – sumąstė pašmaikštauti senolis.
– Praleisk, seni, sūka, aš tuoj apsitriesiu prie vietos! – sužvigau ant pusės lėktuvo ir diedas pasisuko šonu, kad praeičiau.
Iššokau į tą praėjimą per vidurį ir net nesislėpiau, kad tik šiaip einu į tualetą, oi ne. Skuodžiau pats pirmas į lėktuvo galą ir užlindau už vieno spuoguoto vyriuko, turbūt norėjusio eiti patampyti. Taigi yra pasakymas, kad jeigu per daug smaugi save, išberia spuogais, nežinojot? Nubėgęs į šikaną, dūdas paleidau kaip reikalas, oi… Nors ir buvo parodyta, kad nemesti popieriaus į vidų, bet instrukcijų neklausiau ir kone ketvirtadalį rulono suvariau tiesiai į unitazą. Tas vakuuminis turinio ištraukimas, kad ir koks bebūtų stiprus, sugebėjo ištraukti viską tik iš trečio karto. Pagrinde trukdė popierius. Nusilengvinęs patraukiau savo vietos link.
Senis smirdalas dabar sėdėjo per vidurį kažką rodydamas pro langą savo storai žmonai.
– A vot, ten, kur truputį toliau, armijos laikais buvo raketų bazė, – pasakojo užpuvusius sandalus apsiavęs senis.
– Armijos laikais dabar lėktuve skustum bulves, marš į savo vietą, – pasakiau jam, mindančiam maniškę tašę, esančią po jo kojomis.
– Na turėkit šiek tiek pagarbos, jaunuoli, – man mestelėjo jo bobšė.
– Pagarbos turėsiu tik tada, kai šis pleziozauras atsisės į savo vietą ir nemindys mano tašės, – atsakiau jai, diedui besimuistant atgal į savo dezignuotą vietą. – Vo, kitas reikalas.
Atsisėdęs, norom nenorom užuodžiau diedą. Nuo kojų vanelino puvėku, o daugiakišenė liemenė turbūt nuo pat pirkimo Bazėje nebuvo išskalbta. Smirdalo nugarai šuntant toje lėktuvo sėdynėje, liemenė į aplinką padavė kvapą menantį visas prieš tai buvusias karštas vasaros dienas nuo pat 1989 metų. Nesakau, kad pats kvepiu kaip pyzdintų kvepalų sandėlis, nu bet ten buvo kažkas tokio. Diedui persilenkiant kažką pasakoti savo bobai Nijolei, galvoju dėsiu šliauką čia pat, ant savo tašės. Bent jau boba taip nesmirdėjo, nors, tiesa pasakius, jutau neplauto kūno užuominas, besislepiančias po tuo bobišku dezodoranto ir citrininių drėgnų servetėlių kvapo debesiu.
– O va, matai, Nijoliuk, kai iš armijos grįžom pas Vytuką, buvo pačių gardžiausių vaišių – skilandis, armėnskas konjakas, šprotų blešinės, uch, net dabar rodos burnoje jaučiu tą gardumėlį, – laižėsi seilėtas lūpas Smirdalas, kol jo Nijolė kriuksėjo iš juoko.
Taip ir nesupratau kas per pachas ėjo, bet diedui už burnos vanelino taip, lyg jo tarpdančiuose nuo pat jo pačio armijos laikų buvo pasilikę jo minėtų vaišių likučiai. Šnekant jam, nematomas smarvės debesis nukeliavo man į šnerves ir, rodos, ten pat ir pasiliko. Pradėjau žiaukčioti.
– Diedai, blet, kada burną šveitei paskutinį kartą? – nesusilaikęs tariau po diedo armūchos istorijos kulminacijos kaip pas Vytuką pasiliko grįžęs po armijos.
– Čia tu nepraustaburnis, chuu, – taręs jis pūstelėjo dvoką mano pusėn. – Dar tokio nemandagaus vyro nesu sutikęs, matvaju.
Tvardžiausi nesmogti diedui per žabtus, ech, kaip tvardžiausi. Visa laimė, diedas užtilo, nes jo Nijolė turbūt supratusi, kad čia geruoju viskas nesibaigs, pradėjo kalbinti mane. Klausinėjo ką aš veikiau po armijos. Papasakojau jai, kad eilę metų stovėjau Kaune ant turgaus. Tada ji užsivedė pasakoti, kad irgi turgavusi, tiesa, ne dvidešimtpenkmečio turgelyje, o Kauno stoties turguje. Diedas tuo tarpu griaužė atkibusias pirštų odeles.
Perekšlė Nijolė taip įsivažiavo, kad nedavė nei minutės kada įsiterpti. Kažkaip bobelei buvo nemalonu sakyti „užsičiaupk“, bet iš mandagumo linksėjau, kad neva suprantu. Nijolė labai nuoširdžiai pasakojo apie rododendrų genėjimą, savo sesers Birutės bijūnus, pomidorų daiginimą ir kitą briedą, todėl jos pertraukti nedrįso net mano širdis. Pradėjo kabinti miegas.
Galvojau smigsiu, bet iš galo sėdėjęs vaikis priminė apie savo egzistenciją. Nesmarkiai, bet įkyriai, lygiai kas septynias sekundes, pyzdukas dupletu spardė į kėdę. Porą kartų pretenzingai atsisukau į galą, bet niekas nepasikeitė. Močia skaitė žurnalą, tėvas krapštė nosį žiūrėdamas pro langą, o vaikas chujarino man per sėdynę.
– Mergaite, kiek dar liko skristi? – paklausiau stiuardesės, Nijolei kudakuojant apie kaimynės kurmių problemą.
– Dar dvi su puse valandos, ką tik pakilome, – atsakė jį užsiknisusi, lakstydama tarp įnoringų emigrantų eilių, už pidisoką nusipirkusių bilietus pigiausiose avialinijose, bet įsivaizduojantiems, kad stiuardesės pildys kiekvieną jų užgaidą, gi klientas visada teisus.
– Gerai, dabar pasakykit tam vaikui už manęs, kad jeigu dar bent kartą gausiu spyrį į sėdynę – išsuksiu kojas, – pasakiau jai.
– Atsiprašau, gal galite pasakyti savo vaikui, kad nespardytų sėdynės? – paklausė ji apsimestinai maloniai šeimynėlės.
– Gerai. Gilbertrokuti, nustok spardyti dėdei sėdynę, – pasakė supermamytė vaikui.
– Ne, pašol nachui, – pasakė vaikas ir toliau šėrė per sėdynę žaisdamas močios telefonu.
– Gilbertrokuti, negražu taip šnekėti, – pasakė tėvas suplonintu balseliu.
– Čiulbybį, – mestelėjo penkiametis.
– Jeigu taip šnekėsi, aš būsiu priverstas paimti telefoną, – pasakė tėvas jau kiek griežčiau.
– Čiulbybį.
– Viskas, brangusis, mes susitarėme, – pasakė tėvas ir išlupo vaikui telefoną iš rankų. Tas pradėjo spiegti ir kriokti ne savo balsu. Susidarė vaizdas, kad jam kas nors išsukinėja kojas. – Aš tau pasakiau, mažyli, kad jeigu taip šnekėsi, aš atimsiu telefoną.
Vaikas pradėjo spiegti dar garsiau. Bliovė, blet, kaip koks Liuciferis. Kriokiančiam vaikui, stiuardesės atnešė pliušinį lėktuvėlį, kurį pacukas kartu su palinkėjimu „čiulbybi“ nuskraidino kažkur į eilių vidurį.
– Tildykit tą velnio išperą, – suriko nesusitvardęs, man po kaire sėdintis smirdalas.
– Tildom, ką nematai? – atšovė jam tėvas, savo sūnui laidęs visokius „mažyli, viskas gerai, ššš, viskas gi gerai“. Pasibaisėjau ta tėvų karta. Kas per skystapaučiai? Kai aš vaikus auklėjau, kad ir kaip tai trumpai bebuvo, užtekdavo vieną kartą gerai subarti arba užsukti ausį ir viskas visiems būdavo aišku.
– Gražink tu jam tą telefoną, bukaproti, – pasakiau atsisukęs tėvui.
Tėvukas tą ir padarė. Grąžino vaikui jo močios telefoną ir vaikui pyktis išgaravo akimirksniu. Patenkintas, net nekukčiodamas, mažas velnias toliau sėdėjo įlindęs į telefoną ir tęsė spardymą man per kėdę.
Nijolė vėl pradėjo pasakojimą apie savo jurginus ir šilauogių medelius, o jos vyras – garsiai kvėpuoti. Kaip tyčia, užsimaniau parūkyti. Viskas aplinkui erzino. Ne ilgai truko, kol kantrybės stikliukas persipildė ir pradėjo bėgti per viršų. Diedas pradėjo kvėpuoti per burną, skleisdamas dvoką mano pusėn, Nijolė įkyriai pasakojo daugiadimensines istorijas apie visokias kaimynkas baksnodama man į petį savo taukuotais nagais, o šetonas Gilbertrokas – spardė sėdynę lyg kokį futbolo kamuolį. Galėjau viską atiduoti, kad tik galėčiau ištrūkti penkioms minutėms ir supešti cigariuką. Pajebat buvo, kad dėl to nestovėjo ir greitai baigdavau, norėjau ištrūkti iš šio pykčio davęs organizmui taip trokštamo nikotino. Diedas turbūt pajuto, kad kėdėje šunta, todėl išsiavė iš savo kurpaičių, apnuogindamas geltonus nagus. Į aplinką diedulė paleido tokią kojų smarvę, kad dairėsi net kitose eilėse sėdėję emigrantai. Demonstratyviai užsidengiau nosį, o diedas sandalus pakišo priekyje sėdynės ir rankomis trynė kojų pirštus. Masažui pasibaigus, grįžo prie odelių graužimo. Vaikas per sėdynę pradėjo šerti vis smarkiau ir galiausiai pyktis nugalėjo.
– Klausyk, supistas bybeli, – kreipiausi į vaiką, – jeigu dar paspardysi sėdynę, išsuksiu kojas, – pasakiau jam neapsikentęs.
– Ė, kaip kalbi su mūsų vaiku? – stojo ginti Liuciferio supertėtis.
– Kalbu taip, kaip jūs nesugebate su juo kalbėti. Todėl vaikis jūsų ir neklauso. Būtų mano valia – skristų jis bagažo skyriuje. Dar kartą kartoju, – kreipiausi atsisukęs į išsigandusį vaiką, – dar spyris į sėdynę ir pririšiu tave prie lėktuvo propelerio, supratai, ar ne?
Vaikis išsigando ir gailiai judindamas apatinę lūpą, nuoširdžiai pratrūko verkti. Ne taip kaip pirmą kartą, ne, ten buvo demonstracinis verksmas, o šios ašaros buvo nesuvaidintos, baimės ašaros. Nijolė bandė mane barti, tačiau pamačiusi, kad tuoj galiu kažkam užvažiuoti, apsiramino.
– Klausyk, aš esu diplomatas, aš nenoriu veltis į muštynes, bet su mano vaiku niekas taip nešnekės, – gynėsi silpnablauzdis tėvukas.
– Tu myžalas, o ne diplomatas, – atšoviau tėvui. – Ramini tą savo vaiką, arba pizdį gausi tu, supratai?
– Ne, man sąlygų kažkoks marozas nestatys, – pasakė supertėtis, kol supermatytė guodė Gilbertrokutį.
– Koks dar marozas? Tuoj gausi į žabtus, – užvirė šūdas, bet pačiu laiku įsikišo lėktuvo tarnaitė.
– Kokios problemos, ponai? – paklausė stiuardesė. Jeigu būtume kokiame nors larioke arba kazinkėje, apsaugos iškvietimo mygtukas būtų maigomas su kiekvienu jos ištartu skiemeniu.
– Blet, užpiso mane šita kompanija, nebegaliu daugiau, – pasiskundžiau jai. – Benkartas spardo sėdynę, šitas banginis pasakoja nesąmones ir neleidžia pailsėti, o šitas smirdalas… Blet, pažiūrėkit ką jis daro! – sušukau ir bedžiau pirštu į jį.
Smirdalas dabar buvo užsikėlęs kairę pėdą ir gramdė negyvą odą nuo kulnų, kuri nuo suprakaitavusių kulnų dabar buvo išbrinkusi kaip po kokios vonios. Kulnas buvo nudraskytas, žiojėjo krateriai. Spėjau, kad diedui pabaigus šį kulną, laukė dešinysis. O ką daugiau veikti?
– Nebegaliu, mergaite… – susižiaukčiojau, visgi papildomai kamavo pachmas. – Prašau persodinkite kažkur kitur, nes tuoj pisiu šliauką ant viso lėktuvo. Nebegaliu…
– Palaukite, ponas, nevemkite, tuoj atnešiu maišiuką, – mėtėsi stiuardesė.
– Ne maišiuką man atneškite, o persodinkite, – bandžiau jai aiškinti.
– Persodinkit persodinkit, pisa protą čia kavalierius, blecha, – galąsdamas nagus burbtelėjo Smirdalas.
– Viktorai, kaip čia šneki? – subarė jį Nijolė.
– Koks jo reikalas ką aš darau, kulnus gi reikia susitvarkyti, o tas, pamanykit, tuoj apsivems. Negaliu pakęsti, – aiškino Nijolei Smirdalas Viktoras.
Pamatęs, kad diedas nagu krapštomą kulno negyvą odą renką į delną, pajutau, kad ne tik pyktis lipa lauk, bet ir šliauka, todėl tyčia atsisukęs diedo pusėn, ant jo daugiakišenės liemenės suvariau stambiais gabalais surytos rūkytos dešros likučius ir alučio mišinį. Nedaug, kokius porą gurkšnių. Smirdalas paleidęs ant žemės negyvos odos vikšrelius pradėjo staugti, putojosi, kad mane užmuš. Laimė, jog diedui stveriant mane už gerklės, stiuardesės akyse buvau aukos vietoje.
– Viktorai, nusiramink, Viešpatie, taigi jis nekaltas, – ramino jį Nijolė.
– Nusiramink blet?! Jis mane apvėmė! – staugė diedas sugriebęs mane už gerklės.
– Ponas, nusiraminkite, prašau, paleiskite keleivį, – jam už rankų atsargiai paėmė stiuardesė.
Apturėjęs ne vienas gatvių muštynes, žinojau kaip išsisukti iš suspaustos gerklės spąstų, todėl diedui sugrūdau nykščius į akiduobes. Smirdalas pradėjo staugti ir mane paleido. Kivirčo metu žmonės stojosi žiūrėti kas darosi. Keli iš jų buvo spėję išsitraukti telefonus ir lygtai kažką pafilmuoti, nors to laikmečio telefonai nelabai buvo įgalūs taip padaryti.
– Prašom, ateikite, radome jums laisvą vietą, – gražiai pasakė stiuardesė. – Atleiskite, kad anksčiau nesureagavome, tiesiog neturėjome kur jūsų persodinti, nuoširdžiai atsiprašome.
– Jūs dar atsiimsite. Parašysiu skundą, – po muštynių pasakiau piktas, nors stiuardesė buvo ne prie ko.
Keldamas tašę, ją tyčia bumbtelėjau diedui per galvą, kuris valėsi liemenę nuo šliaukos. Smirdalas pratrūko ir paleido dar vieną pykčio bangą. Nueidamas nusišaipiau ir prasilenkiau su jo bendraamžiu, tiesa, irgi su liemene, kuris nepatenkintas buvo persodintas į mano vietą. Pagalvojau, nu ir gerai, turės diedai apie ką pašnekėti.
Buvau perkeltas į priekinę lėktuvo dalį. Pasodino mane iš krašto, prie pat praėjimo, turbūt pagalvojo, kad jeigu supykins, bent šį kartą nieko neapvemsiu. Prie lango sėdėjo kažkokia neišvaizdi, niekuo neypatinga moteriškaitė, o per vidurį – tikra pupytė. Mažulė kokių reta. Papyčiai statūs, ančiuko lūpos atstatytos, plaukyčiai padažyti, o kvapas! Blecha, viskas pasimiršo. Va dabar tai pakaifuosiu, pagalvojau ir akimirksniu perkračiau visas kabinimo frazes, kurios praeityje buvo privedusios prie trumpalaikių, vienkartinių santykių.
Mane pamačiusi, mergina užvertė akis į viršų. Suprask, vienas dinozauras išėjo, atėjo kitas.
– Che, dar nieko nepadariau, o jau akys į viršų užverstos. Oi, galiu padaryti taip, kad akys verstųsi net nevaidint, – taręs mirktelėjau jai, pakišdamas turginę tašę po kojomis.
Panelė sėdėjo atkišusi ančiuko lūpas ir nieko neatsakė, o gal ir nespėjo, nes suskambėjo garsas, reiškęs, jog kažką nori pasakyti lėktuvo tarnaitės.
– Mieli keleiviai, informuojame jus, kad iki pat kelionės pabaigos, lėktuvo gale esantis tualetas bus nenaudojamas dėl iškilusios avarijos, susijusius su tualeto užsikimšimu. Iškilus poreikiui prašome naudotis tualetu lėktuvo priekyje ir primygtinai reikalaujame nemesti popieriaus į tualetą, o jį išmesti į šalimais esančią šiukšliadėžę. Atsiprašome už nepatogumus, – pasakė jau pavargusi stiuardesė ir po to viską pakartojo angliškai.
Lėktuve kilo pašaipios šypsenos ir nepasitenkinimo atodūsiai.
– Ot, tautiečiai, ką? Šika ten kur valgo, – pasakiau per garsiai ir buvau sutiktas pritarančiais žvilgsniais ir krizenimais, nors visai nesvarbu, kad šikaną lėktuvo gale aš ir užkimšau.
\*\*\*\*\*
Mieli keleiviai, va dabar aš norėčiau jus informuoti, kad pristabdome istoriją. Negalvokite, kad čia pabaiga, oi ne, istorija po truputį keliauja link klimakso (ne to bobiško), kitoje dalyje pamatysite kas įvyks su tais mano pykčiais. Jeigu norite žmogiškai perskaityti be jokių pertraukinėjimų, prašau paremti mane Contribee arba Patreon ir skaityti visą istoriją iš karto. Kitiems tariu iki ir pasimatome čia pat kitą savaitę!
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0ggfhS1rsXvWPSyitc8b3H2wPX15GUQ66wJM2jQzWApuGBTz49uTVvFzUBcpucyBFl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane.