„Išgėręs tautietis siautėjo lėktuve pakeliui į Didžiąją Britaniją, grasino vaikui, jo tėvui bei pagyvenusiai porai. Siautėjimai nesiliovė jį persodinus į kitą vietą“,
„Stiuardesės šokiruotos: tokio akibrokšto nematė jau kuris laikas – „Net didžiausiame košmare negalvojau, kad lietuviai taip gali pasielgti“. Nuolat pildoma“,
„Emigracijos kaina – lietuvis lėktuve užkimšęs tualetą, pasikėsino į visų keleivių saugumą“,
„Galėjo sustabdyti oro uoste, bet pritrūko ryžto. „Šaukštai po pietų“ komentavo lėktuvo dramą Oro uosto vadovas kol turgaus prekeivis ore išdarinėjo tik filmuose matomus kaskadinius triukus“.
Che, štai tokias iškarpas ir antraštes pavyko išsaugoti iš straipsnių apie mano nuotykius skrendant į Ukus. Nelabai pagaunate apie ką aš čia? Paskaitykite praeitas dalis ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/14cdylr/emigrantas_skrydis_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/14hnucg/emigrantas_skrydis_24/)) ir tęsiam, nėra kada marinuoti!
Po išprovokuotų muštynių persodintas į lėktuvo priekį, jaučiausi laimingas. Niekas iš šono nepasakoja bobiškų nesąmonių, iš kito šono nesmirdi senų ožiu, nespardo sėdynės ir neėda nervų. Atvirkščiai, pasodino mane prie ledinės mergicos, kokių dvidešimties su trupučiu. Tokia truputį išpistalūpė, bet sėdėti šalia jos buvo gera. Užsidegė diržo užsegimo lemputė ir lėktuvo tarnaitė pranešė apie oro duobes, kad dėl turbulencijos turime užsisegti diržus. Kaip ir aną kartą, šį kartą diržo nesisegiau. Užsimerkęs slapčia svajojau, kad lėktuvas papultų į tokią duobe, kad mergica pašokusi užgriūtų ant manęs, ar kažkas tokio.
Kad ir kokia graži ji buvo, kad ir kaip užsimiršau pachmą ir per prievartą sugrūstas dešras, oro duobės padarė savo. Noras triesti sugrįžo su trenksmu. Žarnokai pradėjo kunkuliuoti kaip raganos viralas, girdėjo visi sėdėję kelių metrų spinduliu. Atsistojus eiti link tualeto buvau sustabdytas – pašiksi kai nustos kratyti lėktuvą.
Su raižančiu pilvu kariavau ilgai. Nebevaidinau didvyrio ir dabar sėdėjau susirietęs į kamuoliuką. Pradžioje apsimečiau, kad kažko ieškau turginėje tašėje, bet tai daryti nutraukiau ir giliai kvėpavau laukdamas turbulencijos pabaigos. Ačiūdie ne ilgai trukus išsijungė lemputė priverstinai liepusi prisisegti diržus, galėjau nulėkti vėl deramai išsituštinti. Matomai gal dešros buvo nekokios, arba žarnynas užpyko dėl savaitgalinės pjankės ir rodė savo nagučius.
Jeigu įdomu, tai kaip ir praeitą syki taip ir dabar – paleidau dūdas ne prasčiau nei mėgėjų pučiamųjų orkestrėlis, kuris dar nesupranta, kad geriau groti nereiškia groti garsiau. Taigi, dūdavau, tapšnojau ir kas tik man ten nesidarė. Tikras, kaip dabar jaunimas pasakytų, „šit šau“. Vėlgi, sunaudojau kokį trečdalį rulono sutvarkyti ką tik įvykusiam spektakliui. Užsimiršau, kad šikinykinio popieriaus grūsti į unitazą nevalia, todėl nusikeikęs žiūrėjau kaip springdamas unitazo vakuumas bando sutraukti apšūdintą popierių. Savijauta buvo geresnė, bet iki pilnos laimės pritrūko cigariuko ant tualeto, ką buvau įpratęs daryti pastarąjį dešimtmetį.
Išėjus iš patalpų, prie durų jau buvo susidariusi eilutė. Erzelis, pasirodo, niekur nedingo. Anaiptol, netgi padidėjo pamačius, kad tas persodintas senis sugrįžo. Matyt bobelė, sėdėjusi prie lango, buvo jo guolio šildyta ar kas tai, nes prisėdęs senis šnekėjosi būtent su ja.
– Marš atgal pas Smirdalų šeimą, seni, dabar aš čia sėdžiu, – nurodžiau okupantui.
– Na, pagal viską tai čia mano vieta, bet ką jau, sėskis, gi tau labiau reikia sėdėti negu man, – atšovė vyriokas ir atsistojo. Dabar atsirėmęs į atlošą jis tęsė savo seniokiškus pliurpalus.
– Klausyk, blet, gal gali netrukdyti kelionės? Papyzdėlinsi, kai nusileisim, – paprašiau jo.
– Na nieko sau viršininkas. Padariau jam gerą, o štai kaip jis atsidėkoja, – pakėlė antakius vyriokas, bet supratęs, kad nieko geriau nepeš, nusprendė patraukti atgal pas Smirdalą ir Smirdalienę.
– Uch… Tie pensininkai, ane? Visai be manierų, – pakibinau mergiotę alkūne.
– Čia šiaip mano tėtis, – pasakė mergina.
– Oi, nežinau. Nuoširdžiai užjaučiu tokį dinozaurą turint tėvo vaidmenyje, – pareiškiau užuojautą kaip kokiose laidotuvėse.
Mergiotė kilstelėjo antakius kaip tėvas ir dar labiau papūtė lūpas. Už kelių akimirkų panelės šnervės prasiplėtė ir šį veiksmą sekė suraukta kakta. Mergiotė susiraukė kaip citrinos ir dar kaži kokio mėšlo užkrimtus, nes suraukė visus įmanomus veido raumenis. Ai, bet vis tiek būčiau ją čia prie visų paėmęs, jeigu įdomu. Ką ji tokio užuodė pajutau ir aš. Pasirodo iš išvietės buvau parsitempęs išmatų kvapo uodegyte. Na, kokią ten uodegytę – greičiau visą uodegą, arba vestuvinės suknelės šleifą.
– Ką galiu padaryti, toks jau tas gyvenimas. Natūralus žmogiškas procesas, – skėstelėjau rankomis ir papasakojau anekdotą apie prancūzą, vokietį ir ruskį. – Žiek, anekdotas, pasiklydo prancūzas, vokietis ir ruskis džiunglėse ir klaidžioja, ieško išėjimo nu ir niekaip neranda. Valgyti irgi nieko neranda, paukščių nenumuša, žvėrių nėra su kuo medžioti, tik suranda uogų. Nu ką, uogauja uogauja ir ko tais visiems pradeda urgzti pilvai. Prancūzas pirmas užsiėmęs pilvą šaukia „ui merde, ui merde“, vokietis po kiek laiko „uch šaizė, uch šaizė“, o ruskis tyli. Nu ką, klaidžioja jie po tas džiungles, prancūzas su vokiečių vėl už pilvų susiėmė, nu suprask, nori pašikti, o ruskis tyli. Nusprendė eit paieškoti išvietės, bet nu kur gi šikinyką tu džiunglėse rasi, supranti? – pasakojau apatiškai į mane žiūrinčiai merginai, aplinkiniai irgi sukluso. – Nu ką, nieko neradę, sumąstė kiekvienas susimeistrauti po tualetą, nes jau vidurius raižė jobanivrot kaip. Išsilakstė trise kas sau, šikano statyti. Po pusvalandžio susitinka, laimingi, išsišiepę. Prancūzas sako „ui bon bon“, vokietis „uch ja ja, gut gut“, o ruskis šypsosi ir laiko atkišęs liuksą. Nu ką, prancūzas su vokiečiu galvoja pasižiūrės kas čia tokio gut ir kas čia tokio bon, tai nusprendė apžiūrėti kiekvieno šikinykus. Prancūzas pirmas nusivedė prie savo tualeto. Ką tu galvoji – tualetas supintas iš visokių lapų, kvepia, aplinkui varlytės laksto, kad šikant būtų kuo pasmaguriauti. Vokietis su ruskiu nesužavėti, vokietis kviečiasi pas save įvertinti ką jis sumeistravo. Nu ką, pas vokietį tualetas tai blecha inžinerinis šedevras, iš kažkur išsitraukęs metalo sukonstravo industrinės stilistikos šikinyką, šaltinio vanduo subinę nuplauną, vsio zajabys. Prancūzas su ruskių nesužavėti. Vokietis neapsikentęs sako „ruski, tu vis nepatenkintas, parodyk gi blet, ką tu sukonstravai, kur gi tu šikai“, o ruskis sako „aš tai į kelnes prisišikęs vaikštau jau kuris laikas. Šilta, gera, nereikia jokių chuinių konstruoti. Visada aš taip. Zajabys, vo“ pasakė ruskis ir atkišo nykštį. Nu supranti, ane? Ehehehehe, – kvatojausi vienas, nes niekas, blet, niekas nesijuokė iš mano anekdoto. – Nu, rusiškai truputį geriau skamba, – bandžiau taisyti situaciją, bet nepadėjo.
– Nu, bet tu vis tiek smirdi, – be užuolankų, tiesiai šviesiai pasakė ji.
– Ei, o mandagumo niekas nemokė panelės? – paklausiau pyktelėjęs.
– Klausykit, gal jau užtenka čia tų jūsų postringavimų? – neapsikentusi manęs, pasakė ta bobelė sėdėjusi prie lango, turbūt merginos močia.
– O ko tu čia lendi į jaunimo pokalbį?
– Nes kabinėjiesi prie mano dukros, – atkirto bobelė.
– O tu bent žinai kur ta tavo dukrelė važiuoja? – paklausiau.
– Aišku žinau, dirbti! Kas čia per klausimas?
– Che, o žinai kuo dirbs?
– Aišku žinau! Bus modelis, – kone išdidžiai pasakė moterėlė.
– Eik tu, koks dar modelis, geriausiu atveju šveis kotus murziniems babajams kur nors po tiltu už minimalkę, – numojau ranka.
– Ach, kaip jūs drįstate taip šnekėti?! – pašiaušė uodegą motkelė.
– Mama, nekreipk dėmesio, dar vienas nedapistitas, – ramino mergina motiną.
– Jau kas kas, bet tu tai tikrai nežinai kas yra nedapistitas, – pasakiau merginai, dėl ko mamelė dar labiau tūžo.
– Mama, raminkis, duok durniui kelią, nekreipk dėmesio. Būkim protingesnės, – kiek susierzinusi mergina ramino jau pilnai skiauterę pastačiusią mamą.
Ruošiausi vėl kažką užmesti apie tai, kad „motin užauginai dukrą kurva“, ar dar kažką, bet vėl suskambo garsas ir prabilo lėktuvo tarnaitės:
– Mieli keleiviai, norėtume informuoti, kad tualetas, esantis lėktuvo priekyje, buvo užkimštas, todėl šiuo metu nėra galimybės į jį patekti. Įtariama, kad tualetai buvo užkišti tualetiniu popieriumi. Mes darysime viską, kad kuo greičiau būtų pašalinta ši problemą, todėl primygtinai reikalaujame tualetinio popieriaus nemesti į unitazą ir jį utilizuoti šalimais esančioje šiukšlių dėžėje. Atsiprašome už nepatogumus ir stengsimės pašalinti šią problemą kaip įmanoma greičiau.
Mielieji keleiviai pradėjo bruzduliuoti, šūstresni emigrantai pradėjo laidyti „tai kur, blet, mums pašikti?“. Moterys irgi pagavo nervą – „o mums vaikus numyždinti? Gal stiuardesių tualete?“ klausė jos.
– Nėra jokio dalyko kaip stiuardesių tualetas, – gynėsi jos.
– Veskit mus pašikti į pilotų šikanus! – bliovė vyrai.
– Ir tokio dalyko nėra! Jie eina ten pat kur ir jūs. Mes tikrai stengsimės kaip galima greičiau viską sutvarkyti, atsiprašome, kad taip gavosi – apgailestavo stiuardesė, kol kita, matomai stiuardesių hierarchijos dugne buvusi ir su pilotais galimai pistis turėjusi mergiotė, užsitempusi ilgiausias pirštines, kartu su šikano pompa nuėjo į priekinį tualetą daryti tvarkos. Ne ilgai trukus, lėktuve prasmirdo šūdais. Che, kažkaip įtariau, kad čia mano darbas.
– Nu, kaip jautiesi? Mano vyrui kaip tik su prostata problemos, o tu, šiukšle, užkišai tualetą, – niršo mamelė.
– Nu ir kas, kad užkišau? Bent jau pašikau normaliai, – atšoviau jai.
– Girdėjote? Čia šitas apsišikėlis kaltas! – pakėlusi balsą motina išdavė mane, vis dar bruzduliuojančiam lėktuvui. – Galite padėkoti šitam turginiui pašlemėkui.
– O šita sena perekšlė užaugino kurvą! – atsišaudžiau niršantiems keleiviams.
– Čiaupk žabtus, nes pisiu per makaulę, – prabilo kitoje eilėje, po dešine sėdėjęs pusmarozis, kažkoks susireikšminęs bybelis.
– Išgraužk, urode, nesikišk kur tau nereikia, – numojau ranka, ne pirmas toks ir ne paskutinis.
– Tuoj aš tau tikrai įpisių vieną, – pasakė jis.
– Buvo jau vienas toks pisėjas, nuskendo baloje besivažinėdamas su keturračiu, – mečiau aliuziją į Garliavos įvykius, kad ir jam tas pats nutiks.
Kaip tik tuo metu, matyt išsigandusi būsimų muštynių, stiuardesė įjungė tą pypsiką, kuris rodė užsisegti diržus. Galvojo, kad tai sustabdys du testosterono pritvinkusius bulius. Mačiau iš akių, kad bachurėlis eis iki galo.
– Mieli keleiviai, prašome likti savo vietose ir susilaikyti nuo tolimesnių komentarų kas kaltas dėl tualeto užkimšimo, – paprašė ji.
Avių bandą gal ir pavyktų nuraminti su tokiais prašymais, tačiau dviejų eržilų tas nesustabdė. Na, taip jau gavosi, kad įsivėliau į antrąsias savo muštynes. Kaip ir praeitą kartą, taip ir šį – pirmas netrenkiau, bet kai užkabino, tai oi, neduok tu Dieve.
– Tomai, prašau nereikia, – prabilo išpistalūpė mergina, kurios garbė stojo ginti šis jaunikaitis, neturėjęs nei aukštojo, nei trisdešimties.
– Tomai, prašau nereikia, – šlykščiu kurvos balsu pakartojau tam bachūrėliui ir pirmas gavau į zūbus.
Blecha, per žabtus tvojo tikrai neblogai, net prisėdau. Akimirką susimasčiau kur gi aš esu. Atsikvošėjęs puoliau jį atgal, bet puolimo metu prasileidau porą bankių į žandikaulį. Tomas matyt buvo boksioras, mokėjo visokių derinių, tik tas Tomas nežinojo, kad aš buvau Kauno turgininkas ir taip pat žinojau porą gerų triukų. Abu stovėjome ant praėjimo tako. Tomas gynėsi galvą nuo smūgių, kai pavaidinau, jog užsimoju jam į nosį. Suklaidinęs oponentą, iš tikrųjų jam su keliu spyriau į sėklides, kas buvo senas geras, Kauno turgelininkų triukas.
Suskaldęs tuos reguliarai tuštinamus kiaušinius, paleidau tikrą smūgių malūną, mat Tomas rėkė susiėmęs už jaicų. Smūgiavau kur tik eina, į nosį, žandikaulį, daug smūgių ėjo ir pro šalį. Kliudžiau vieno keleivio pakaušį ir šiam nuo nosies nukrito akinukai, kuriuos pats netyčia užmynė. Mūšio sūkuryje girdėjau emigrantų aikčiojimus po kiekvieno smūgio, ir stiuardesių nekompetentingą teisėjavimą – jos ragino nustoti, neįvertindamos surinktų taškų kiekio ir tai, jog aš laimiu tą mūšį.
Tomas, po smūgių krušos atsikvošėjo ir pradėjo gintis. Jeigu iš tikrųjų buvo boksioras, išjungimai jam buvo ne naujiena. Vengdamas pareinančių smūgių ir spyrių, Tomas kontratakavo ir paleidęs smūgių derinius parvertė, mane ant žemės. Patyręs nokdauną laukiau kol stiuardesė suskaičiuos iki dešimt ir bus nutrauktą kova, bet aš taip lengvai nepasidaviau. Spjaudydamasis kraujais grįžau į stoikę.
– Blet, gal tu sėdėk ramus, ką? Gaila man tave užmušti, jolki palki, – Tomas nuoširdžiai gailėjo.
– Ateik, nachui, pyzduk. Jeigu varom iki mirties, tai iki mirties, suka, – pasakiau jam kupinas įniršio po nokdauno.
– Nenoriu aš jokių kovų, blet. Gavai per maukaulę ir sėdėk dabar sau sveikas likusį kelią.
– Ateik čia nachui, negirdėjau, kad kova būtų nutraukta! – pradėjau šaukti ant viso lėktuvo. Net abu pilotai iškišo galvas pažiūrėti kas čia darosi. Blecha, pamaniau, jeigu jie žiūri į lėktuvo saloną, tai kas lėktuvo baranką sukinėja?
– Niekur aš neisiu, atsipisk, – pasakė Tomas ir sėdosi į savo vietą.
Nesusitvardžiau ir priėjęs prie jo, spyriau koja maždaug į krūtinės sritį, kas jį išmušė iš vėžių ir vėl paleidau savo firminį malūną. Šį kartą turėjau viršų, Tomas neturėjo kaip gintis, todėl šėriau jį kaip pasiutęs. Tomo šliucha šoko manęs atplėšti, dėl ko nusilaužė kelis nagus, bet aš buvau nepajudinamas.
– Dieve mano, taigi užmuš! – klykė kone visas lėktuvas. – Vyrai darykit ką nors!
Iš kažkur atsirado keli diedai ir bandė mus išskirti, iš kurių vienas pats gavo į liustrą nuo Tomo, nes šiam laikant Tomo rankas, jis prasileido porą smūgių.
– Vyrai, gi nereikia, baikit, blet… Išsiaiškinsit angluose, davai, nesipeškit kaip petuchai, – ramino vyrai, kol kiti filmavo arba rėkė.
Galiausia keliese, atėję su vyriškomis rankinėmis, užlaužė man rankas ir rodėsi, kad muštynės pasibaigė. Tomas, pamatęs atvirą gynybą, suleido dar keletą kombinacijų ir viskas – patyriau ne nokdauną, o jau, blet, nokautą. Prabudau sėdįs, su ledo maišiukais ant galvos. Iš kažkur atsirado bobelės emigrantės, gal buvo felčerės, gal dar kas nors, ir šaldė žaizdas ant veido.
– Pone, jūs tiktai nelyskit prie jo, – prašė lėktuvo tarnaitės Tomo.
– Nelysiu, lavonų nemušu, – atsakė jis kalbėdamas apie mane.
– Pats tu lavonas, debile, – pasakiau jam.
– Aik aik aik, taigi nusileisim Ukuose, aš tave nachui supisiu, asile, – grasino Tomas.
– Aik aik aik, – mėgdžiojau Tomą, – savo kūrvą galėsi nebent supisti, kol jos babajai neužpjovė.
Tomas vėl ketino griebtis smurto ginant draugės orumą, tačiau aplinkinių buvo nuramintas ir atsisėdo į savo vietą grieždamas dantimis. Felčerės emigrantės nuėmė tinimą, užklijavo porą pleistrų po akimis. Darė viską grubiai, ne nuoširdžiai. Stiuardesės pamačiusios, kad kivirčas numalšintas, išjungė nurodymą užsisegti diržus. Kai visi pasišalino ir viskas nurimo, nusprendžiau atsistoti iš savo vietos.
– Ei ei ei, nereikia! – šaukė bailesni keleiviai.
– Pone, prašau atsisėsti, – per garsiakalbį kone maldavo lėktuvo tarnaitės.
– Aš ramus, aš ramus, – pasakiau lėktuvui ir atsistojęs visiškai ramiai praėjau pro Tomo sėdynę.
– Kur jūs einat? – paklausė stiuardesė.
– Iki tualeto, noriu praskalauti burną, juk vandens tai neleidžiat įsinešti, blet, – su priekaištu pasakiau stiuardesėms, kurios šiaip čia buvo ne prie ko.
– Tualetas šiuo metu neveikia, – pasakė blondinukė stiuardesė.
– Aš iki kriauklės, ne tualeto. Prašau, patys matėt kaip pizdį gavau. Reikia truputį vandens, nes tuoj nualpsiu, – paaiškinau atstatęs gailias šuns akis.
Stiuardesė pasitraukė nuo užblokuoto praėjimo tarp eilių ir įtariai nulydėjo mane iki tualeto, kuriame plušo žemiausio laipsnio stiuardesė, turėjusi palikti mane tualete vieną.
„Va dabar tai jums visiems bus, blet“ sau tariau grieždamas dantimis ir sugniaužtais kumščiais.
\*\*\*\*\*
Na ir kas galėjo pagalvoti, kad Dumauskas galėjo būti toks šlykštus diedas, a? Rodos, švelnus, išmintingas, netgi gražus, bet štai matote, kokių tik bjaurybių nesu pridaręs praeityje. Čia žinokite ne viskas, padariau dar keletą blogų darbelių tame skrydyje į Lidsą. Susitinkame čia po savaitėlės ir galėsime užbaigti šią istoriją. Kaip visada, jeigu nenorite laukti, galite paremti mane ir damušti istoriją čia pat, nelaukiant kitos savaitės.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
(Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0ksLUwTdzvpTdyqN8Mx6EegD1TsTnAto3ifced8Ti7fEgTAFckyJk8Ewfdidpk59vl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane)
by Kostas_Dumauskas