Žodžiu, sau iškėliau užduotį čia parašyti kažkokią ketvirtos dalies introdukciją, kad įvesti skaitytojus į istoriją po savaitės laukimo, bet matant, kaip jūs dėdės negerbiat, to daryti nesiruošiu… Vietoje to, pakviesiu vėl nemarinuoti laiko ir pratęsti istoriją. Na, tai geros istorijos pabaigoms tam palaimintam jaunimui, kuris sugeba perskaityti daugiau negu 3 sakinius. Praeitas dalis prašau paskaitykite savarankiškai ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/14cdylr/emigrantas_skrydis_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/14hnucg/emigrantas_skrydis_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/14nomxi/emigrantas_skrydis_34/)).
Po muštynių lėktuve, nebelaikė nervai, privalėjau kažką padaryti. Negalėjau gavęs pyzdako tai visko paprastai pamiršti. Rengiau pačius įvairiausius planus ką galėčiau padaryti, kad tą likusią kelionės dalį visi gailėtųsi pasirinkę šį skrydį. Blecha, būčiau turėjęs pakankamai įrankių, tai būčiau pagaminęs dumšaškę, arba galėjau iš kaimynų vaikų bombioškes atimti, ot tai būtų smagumas. Savaime suprantama, to įsinešti į lėktuvą negalėjau, nes net rūkytos dešros neleido per sieną pervežti, bledynos. Pamaniau, gal tada būtų visai neblogai suvaidinti lėktuvo užgrobimą? Galės sau spygauti bobos ir pseudovyriškumu alsuojantys diedai drebinti kinkas, bet supratau, kad tai geruoju nesibaigs. Galėjau gauti netgi ilgus metus sroko.
Nusprendžiau dar kartą pašikti užsikimšusiame tūlike, kad visas jo turinys pradėtų bėgti per viršų ir toliau lėktuve būtų neįmanoma kvėpuoti. Na kaip, kvėpuoti bus įmanoma, bet daugumą tikrai sutąsys ant šliaukos. Dėl savęs nepergyvenau, gi savas šūdas nesmirda. Mėginau iš šikano išvyti buvusią stiuardesę, su atraitota rankove ir apšūdinta pirštine iki alkūnės. Žemiausio laipsnio lėktuvo tarnaitė mėgino atkimšti lėktuvo klozetą – mažoje patalpoje baisiai niaukė sralniku.
– Aš tik veidą apsiplauti ir burną prasiskalauti, – pasakiau įėjęs.
– Jolanta, leisk, – įsakė aukščiausio lygio stiuardesė tai tarnaitei, valiusiai užsikimšusį šikaną. Jolanta atsargiai mane įleido į kabiną ir papildomai patikrinau ar tikrai durys užrakintos.
Ant nušikto dangčio drąsiai išdėliojau kelis sluoksnius tualetinio popieriaus ir prisėdęs uždūdavau vėl. Leidau keršto pripildytą molį ir įsivaizdavau kaip viskas užsikimš ir kas toliau bus.
„Ding“ nuskambės vėl lėktuve.
– Gerbiamieji keleiviai, mes labai apgailestaujame, tačiau tualeto sutvarkyti iki kelionės galo nepavyks, – sakys suplūkusi stiuardesė ir prostatiniai vyrai kels bangas, o bobos kudakuos kaip vištos. – Oi, o kas čia? – tars į ragelį tarnaitė, kai išmatos susimaišiusios su vandeniu tekės palei žemę lėktuve. Pirma to, kvapas užgniauš visiems nosis. Emigrantai žiaukčios, kosės, gudresni dengs nosis, bet ne ilgam – sintetinės marozų maikutės oro ilgai nepafiltruos. Žiaukčios ir ta šliucha sėdėjusi man iš kairės, ir jos motina, ir tas bybelis Tomas. Kurva mat, springs visi ir melsis, kad greičiau nusileistume Ukuose. Po to išleis straipsnį apie smardžiąją tragediją, vykusią tame skrydyje. Tik aš vienas galėsiu nemeluodamas pakomentuoti „Ir aš ten buvau, alutį prie geito gėriau. Per šikną varvėjo, subinėj neturėjau…“
Rudajai keršto miglai užtemdžius protelį ir prisigalvojus visokių chuinių, visai nepajutau kokia tragedija ką tik įvyko. Užsirūkiau. Lėktuvo tualete. Pajutau tik paleidus cigariuką į išmatas ir vos nenusideginant jaicų, kaip visada.
– Pone, – pasigirdo bumbsėjimas į duris ir perekšlės balsas. – Tučtuojau atidarykite! Lėktuve rūkyti griežtai draudžiama!
– Aš nerūkau! Čia gaisras! – pasakiau ekspromtu, visai neapgalvojęs. – Susprogo lemputė ir užsidegė popierius!
Durnas buvau, kad sugalvojau vos praverti duris, kad išsivėdintų, nes ta žemiausio rango stiuardesė, pasirodo, laukė už durų ir atsiradus tarpui, jas atplėšė. Iš šono žiūrint, tualetas atrodė lyg jame tikrai būtų kilęs gaisras – cizos dūmai lėtai rangėsi iš išvietės nors pats cigariukas buvo įmestas į išmatas. Paspaudžiau knopkę paslėpti įkalčius. Nuleidžiant vandenį esamas turinys, vietoje vakuuminio ištraukimo, burbuliuodamas lipo į viršų. Fekalijos, lyg ugnikalnio lava, tekėjo per unitazo šonus non stop. Kad neužlietų batų, šokau iš kabinos ir vidun sugrūdau stiuardesę, įmynusią į spėjusių lėktuve nusilengvinti išmatas. Blecha, mėšlas pradėjo tekėti į lėktuvo saloną ir bėgo žemyn, keleivių link. Kvapas, po truputį, kaip koks smauglys, vyniojosi aplink keleivius Gerai, gal gana čia apie tas išmatas?
Lėktuve įvyko kone sprogimas po to, kai griebiausi fizinių veiksmų prieš mane konfrontavusią stiuardeską. Iš lėktuvo galo atskubėjo kitos stiuardesės, turbūt galvojusios, kad sugebės sustabdyti tokį eržilą kaip aš.
– Vsio, grįžtu į vietą, atsipisat! – laikiau iškėlęs rankas prieš jas.
– Ar jūs bent įsivaizduojate, kas jūsų laukia nusileidus į oro uostą? – grasino stiuardesių vadė.
– Žinau, blet, gausiu penkias štangas funtų per mėnesį, – atšoviau ir lėktuvas pradėjo kvatotis. Nesupratau dėl ko.
– Pone, jūs į savo vietą grįžti nebegalite, prašau ateiti pas mus, – pasakė ramindama, bet išsigandusi stiuardesė.
– Ką, mergos, džigi džigi norit? – tariau rodydamas nepadorius gestus ir juokindamas lėktuvą dar labiau. Pasijutau kaip koks stendaperis. – Jūs geriau eikit kuopti šikanus, nes per viršų lipa, ehehehe, – kvatojausi iš širdies.
– Dar kartą kartoju, prašau ateiti pas mus, nes jūs nebegalite savarankiškai mąstyti ir adekvačiai vertinti susidariusios situacijos, – įsakmiu tonu sakė stiuardesė. – Antraip, bus panaudotos fizinės prievartos priemonės.
– Tuoj aš ant tavęs panaudosiu fizinės prievartos priemones, – pasakęs įkišau nykštį į burną ir greitai braukdamas į išorę padariau tokį „blop“ garsą. Emigrantai net spirgėjo matydami šią sceną. Publika matėsi troško kraujo. Ech, lietuvaičiai.
– Pone, prašau ar… – pradėjo stiuardesė, bet buvo nutraukta.
– Pone, pone… – mėgdžiojau teatrališkai. – Ponai tai čia tie kur valdžioje sėdi ir valdo mus visus. O jų ponai yra tie, kas tuos valdžiūnus tampo už virvučių, suprantat? – tėviškai aiškinau atkišęs piršta ir atpasakojau ką esu matęs dokumentikoje rusu kalba. Blecha, labai gera dokumentika tarp kitko.
– Jolanta, paduok, – įsakė stiuardesė savo šliūchoms už nugaros.
– Tamsta Diana, Jolanta gi tualetą dabar tvarko, – pasakė tarnaitė ir visas lėktuvas žvilgtelėjom į priekį, kaip vargšė Jolantelė su skuduriukais bando statyti užtvanką bėgantiems šūdams. Publikai pagailo vargšiukės, bandė moterėlės stotis padėti, bet kone vemdamos grįžo atgal.
Kol buvau nusisukęs, mane puolę paliegusios stiuardesės rankos ir labiau mėgino iškabinti akis, negu sustabdyti ir pasodint mane laikinoje sulaikymo kamurkėje. Kadangi bobų nemušu, todėl ją lengvai stumtelėjau ant žemės ir persisvėręs per kitas kelią bandžiusias pastoti mergužėles, pasileidau bėgti į lėktuvo galą. Blet, o kur gi dar bėgti kai esi ore? Keleiviai šaukė ir ragino nustoti išsipisinėti, bet kelio man atgal nebebuvo. Jau beveik lėktuvo gale, ten kur sėdėjau iš pradžių, sėdėjęs Smirdalas sugalvojo pakišti koją, dėl ko gavo per veidą, bet ne smarkiai, delnu. Nusigavau į patį galą, į tą vietelę kur buvo sudėti visokie čipsai, pagalvės, šokoladukai ir alkoholis. Šiukšlių vežimą numečiau ant praėjimo, kad lengvai manęs nesučiuptų ir dalinau keleiviams visą gėrį – tik taip galėjau pelnyti jų palankumą.
– Klausykit, užtenka, prašau liautis, – perbalusios stiuardesės maldavo, kad nustočiau siautėti lėktuve.
– Pažadėkit, kad nekviesit mentų dėl rūkymo lėktuve, – paprašiau.
– Nekviesim tikrai, – atsakė stiuardesių vadė Diana.
– Pisi prota.
– Tikrai galiu patikinti, kad aš dabar policijai neskambinsiu ir jos nekviesiu, kad tave dabar suimtų, – atsakė gudriai lapė.
– Tai aišku, kad dabar nekviesi, nes esame ore, – pergudravau ją.
– Mes turime lėktuvo priekyje telefoną, kuriame galime susisiekti su pilotais ir jie informuotų policiją, jeigu reikėtų.
– Che, nejaugi naikintuvus pakeltų? – šaipiausi iš lėktuvo įgulos neveiksnumo.
– Jeigu pasakytume, kad mus užgrobia, tada taip, – paaiškino ji. – Dabar prašau nustokite daryti ką daręs ir sutvarkykite visą šitą betvarkę.
Nurodymų iš bobos neklausiau, jas visas dar kartelį nustūmiau ir bėgau iki lėktuvo priekio. Kuo artėjau link priekio, tuo labiau smirdėjo iš tualeto. Pakelėje dalinau keleiviams lėktuvo prekes. Siautėjau, kaip sakoma, pilnu chodu. Gyvenau ta minute, net nesvarsčiau kas bus, kai nusileis lėktuvas ir, kad tikrai reikės už viską atlyginti. Matot, jaunime, niekada nebuvau pats gudriausias lapinas visoje bandoje. Tėveliai niekada per daug neragino mokytis ar kritiškai mąstyti, dėlioti savo ateitį. Jūs čia dabar kaltinat savo tėvus, kad neva „realiai sutraumavo mano vaikystę neugdę manęs pagal visas emocinio intelekto gaires“. Mano tėvams tai vapšė viskas buvo pochui, va todėl ir siautėjau lėktuve būdamas virš keturiasdešimties, džiaugdamasis akimirka ir negalvodamas apie pasekmes.
Stiuardesės vėl priartėjo ir meldė apsiraminti. Pažadėjo niekam nieko nesakyti. Che, prieš nusiramindamas, nusprendžiau pajuokauti:
– Nu, tikiuosi visi parašiutus turit? – paklausiau sugriebęs už liuko atidarymo rubilniko, – nes nachui tuoj visi išskrisit lauk kaip šūdai.
– Nereikia, ne ne, stok! – klykė lėktuvo keleiviai, kol aš žvengiau kaip arklys.
– Is everything all right, sir? – iškišo galvą apsnūdęs pilotas, kai stovėjau prie lyg ir suvaldytos šūdų ir myžalų užtvankos.
– Da da, olrait, pašol nachui atgal į būdą, – atšoviau pilotui.
Pilotas suraukęs kaktą grįžo į kabiną kol lėktuvas sulaikė kvapą. Che, nu ne visai sulaikė kvapą – lėktuve vis dar smirdėjo.
– Nu, skaičiuojam, gerbiama publika: ras, dva, tri…
Jeigu atvirai, tai nei aš būčiau patraukęs to rubilniko, nei aš žinau kaip tos durys atsidaro. Kadangi skaitote šį tekstą, tai greičiausia susidarėte vaizdą, kad lėktuvo liuko taip ir neatidariau ir visi laukan neišskridom. Aišku, kad neišskridom. Po skaičiuotės ruskių kalba buvau neutralizuotas, tiesiogine ta žodžio prasme. Matot, kaip vėliau išaiškinau, pilotas buvo iš posovietinio bloko kilęs, dėl to suprato kryptį kurion buvo pasiųstas.
Bachurėlis nesicackino. Kol atlikinėjau performansą „Emigrantas ir durų atidarymo rubilnikas“, pilotas išsitraukė tazerį ir kaip reikalas mane papurtė. Blecha, nuo elektrošoko žaibai perėjo ne tik per akis, bet ir per pūslę. Paleidau didesnę nei normalią suaugusiam vyrui paleisti čiurkšlę šlapimo į kelnes. Mažoji balutė persišvietė per džinsus. Oi, tik nereikia vaipytis, kas yra gavęs elektrošoko, manau puikiai supranta apie ką šneku.
Purtė neblogai, gal penkias sekundes. Jeigu būčiau širdininkas, tikriausia būčiau numiręs. Šokti muštis ar iš tikrųjų atplėšti lėktuvo duris visai nebuvo noro – buvau nusilpęs, suglebęs ir bejėgis kaip patinas po lytinio akto, prieš tai žadėjęs savąją gazelę sudraskyti į gabalus ir padaryti ją taip, kaip niekas nėra padaręs (čia su šituo gal labiau skaitytojos pareleitins, jeigu iš viso iki čia kas nors daskaitė). Nei siųsti chujum stiuardesių, nei agresyviai elgtis nebenorėjau – troškau kuo greičiau pailsėti. Cukraus lygis kraujyje taip pat nukrito ir užsimaniau miegoti. Lėktuve pasigirdo ovacijos.
Stiuardesės ir keli vyrai atvirkščiai, kaip tik buvo užsidegę ir gyvybingi. Pribėgę vyriokai parvertė mane ant žemės, torsu į išbėgusį tualeto turinį, o Tomas, gudragalvis, keliu prirėmė galvą į šlapią kempinę primenantį lėktuvo kilimą. Nesipurčiau ir nerėkiau, neturėjau tam jėgų. Iš lėktuvo diržų buvo padarytas kaži kokios kaubojiškos kilpos ir mano kūnas buvo surištas kaip fetišistų vakarėlyje. Kūnas buvo išriestas į priekį, o rankos ir kojos surištos kone kartu nugaroje. Kūnas papildomai buvo supančiotas per kirkšnis ir alkūnes. Iš šono galėjo atrodyti, kad mane sučiupo voras–lėktuvas ir saugos diržais susuko prieš suvalgant.
– Gerbiami keleiviai, iki skrydžio pabaigos liko trisdešimt minučių, todėl tuoj pradėsime nusileidimo procedūrą. Prašau visų sugrįžti į savo sėdėjimo vietas ir pasiruošti tūpimui. Lidse šiuo metu šviečia saulė, oro temperatūra plius dvidešimt trys. Dėkoju, kad pasirinkote mūsų avialinijas ir atleiskite už kilusius nepatogumus, – uždususi ir triumfuodama tarė stiuardesių vadė Diana ir su kitomis stiuardesėmis atsisėdo į joms skirtą vietą lėktuvo priekyje.
– Ė, o kaip dėl manęs? – paklausiau.
– Nebijok, neiškrisi, – atsakė Jolanta, valiusi išvietę.
Lėktuvas prapliupo kvatotis. Užsidegė lemputė liepusi keleiviams užsisegti saugos diržus. Avelės emigrantės pakluso ir kūnu bei prostata pajutau kaip pradėjome leistis. Nepasakyčiau, kad labai buvo malonu gulėti išmatose. Lėktuve vis dar užuodžiau cigariuko dūmus.
– Ponia, tikiuosi tarp mūsų liks visa tai? – paklausiau besisukinėdamas ant nugaros, kaip koks vėžlys ant kiauto.
– Po viso šito ką pridirbai? Pasvajok, – atkirto pasipūtėlė ir nusišypsojo firmine dirbtina šypsena.
– Blet, gi mes susitarėme, – niršau.
– Apgalvok dar kartelį ką padarei, – pasakė Jolanta, tvarkiusi šikaną.
Gulėjau ir mėginau suvokti ką padaręs. Jau kaip ir prablaivėjau po visų įvykių ir elektrošokų. Kad atėjo pyzdauskas, pajutau labai greitai, vos lėktuvo ratai palietė Anglijos žemelę. Pasigirdo ovacijos. Žmonės plojo lėktuvui nusileidus. Būčiau ir aš plojęs, jeigu turėčiau laisvas rankas, todėl tai dariau mintyse. Nors ir viskas taip negražiai man susiklostė – ploti lėktuvui nusileidus yra kiekvieno keliautojo pareiga. Lėktuvas stabdė, vis dar lėkėme kokių trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu. Pasigirdo spragsinčios saugos diržų sagtys. Pats pirmasis pasiimti tašės, lėktuvo gale, atsistojo Smirdalas, skubėjęs iš lėktuvo išeiti pirmas. Greičiausia lėktuvo nusileidimas užspaudė prostatą, taip pat reikia nepamiršti, kad buvo užblokuoti tualetai.
– Blet, ir vėl tie „Stajakai“, – kolegėms tyliai burbtelėjo Diana. – Pone, prašom atsisėsti į savo vietą, – perdavė komandą diedui ir šis susigėdęs atsisėdo.
Lėktuvui riedant, iš viršaus stojosi pasiimti savo lagaminų ir kiti, bet buvo griežtai pasodinti atgal. Galbūt pabijojo elektros šoko? Lėktuvui sustojus, stiuardesės visiems liepė dar pabūti savo vietose kol atvyks policija ir „bus pašalinta paskutinė lėktuvo problema“.
– Sūka nachui, aš jus visus dar pagausiu, atvičiaju, – pasakiau visam lėktuvui laukdamas mentūros. Adresavau visiems – stiuardesėms, Tomui, tam Smirdalui, kuris net negirdėjo, išpistalūpei ir jos mamai.
Nežinau kas paožino oro uostui apie šį spektaklį, bet įtariau, kad tai pilotų darbas. Ilgai keiktis nereikėjo, mat konstebliai su bananais rankose ir šuniu Muchtaru pašonėje prisistatė greitai. Su manimi jie nesicackino, profilaktiškai spyrę į padichą leido šuniui mane aploti. Pasijutau lyg būčiau Kaune važiavęs be talonėlio ir būtų sustabdę tie bedarbiai kontrolieriai, įsivaizdavę esą bilietų tikrinimo esesininkai. Kas tuo laikmečiu važiavę be talonėlio žino apie ką aš kalbu. Pas mane anglų kalba nėra pati geriausia, bet vyriokai kažką manęs klausė apie bombą. Visa laimė, kad stiuardesės mane gynė ir sakė „onli drank and dam, nafing sirijus“. Koks dar sirijus? Kas tas dam? Ką, aš dama tipo? Laikiau įžeidinėjimus už dantų, nedrįsau jų vėl apšaukti. Britai, savo ta durnai tariama anglų kalba kažką sakė „paunds, jūraus, tauzands“.
– Gerai, išveskit greičiau blet, manęs jau laukia babajus, – pasakiau jiems lietuviškai. Nu tipo na ir kas, kad mes Karalienės teritorijoje, lėktuvas tai iš Lietuvos pakilo, todėl *de jure* esame Lietuvoje, todėl su manimi turėjo kalbėti lietuviškai. Nu arba rusiškai.
Kad manęs nenulinčiuotų anksčiau laiko, bričiokų mentūra išsinešė mane patį pirmąjį, neleisdami keleiviams su telefonais praeiti pro mane. Tautiečiai išlydėjo juokais ir patyčiomis, kaip ir pridera. Muchtaras lojo. Mentūra keikėsi. Kažką suveblenę angliškai nusprendė mane atrišti, paklausė ar „okei“.
– Okei okei, atriškit, – kone įsakiau.
Toliau vedė jie, matyt nenorėjo atkreipti papildomo keliautojų dėmesio su tais diržų pančiais. Šiaip normalūs atrodė. Nusivedė į būdelę, apklausė, kažką įrašė, net pyzdako nedavė. Balso taip pat nepakėlė. Pradėjo rašyti kaži kokį protokolą, rodyti antrankių ženklus, trynė nykštį su smiliumi, atseit, laukia bauda. Norėjo pripaišyti terorizmą, kad atidarinėjau liuką, bet ofisieriams pasakiau, kad buvau išgėręs ir juokavau – „aim džiauker ol laif, komedijant, nu ti ponel?“. Mentūra atsiduso ir kažką angliškai tarpusavyje tarėsi kone pusvalandį. Davė prapūsti alkotesterį – nuliai. Surašę popiergalį davė pasirašyti. Prieš suraitant parašą į duris įkyriai kažkas pasibeldė. Esu matęs ne vieną filmą, todėl pagalvojau, kad bus kaip filmuose, kad kažkas ištrauks mano subinę.
Per pravirų durų tarpą pamačiau savo turginę tašę ir įkyrų bobišką balsą. Pasirodo atėjo Nijolė. Blecha, kokios geros dūšios bobelė… Užtarė mane prieš konsteblius, užstojo, broken english kalba paaiškino, kad aš buvęs našlaitis, prastai gyvenęs, augęs. Rodė mano tašės turinį.
– Luk, hau hys ūbag, bomž, haumles. Pažalsta forgiv and no džeil… – laikė sudėjus rankas ji.
Konstebliai kažką jai mykė, aiškino, bet ši neatlyžo. Kai pradėjo, blet, apie tuos savo rododendrus, net mane nervas pradėjo imti. Galop anglų policajai ją išvijo ir pakištą popieriaus lapą suplėšė. Parašė naują ir pakišo po nosimi pasirašyti.
– Zona? – paklausiau.
– No zone, only fine.
– A, nu jeigu jums fainai, tai ir man zajabys, – pasakiau ir išsišiepęs pasirašiau.
Mentai atidarė duris ir išvijo. Pažiūrėjau į popiergalį – išrašyta septynių tūkstančių svarų bauda. Trisdešimt tūkstančių litų. Eina nachui. Už ką nežinau, tiek angliškai nesupratau. Įtariau, bauda buvo už nieką. Už tai, kad atvykau į jų šalį geresnio duonos kąsnio ieškoti. Oro uoste išdėliojau turginės tašės turinį tikrindamas ar niekas nieko nenupiso. Atrodo, viskas buvo gerai. Nors labai niežėjo sutikti Tomą ir atsikeršyti už pralaimėtą mūšį, jo niekur nebuvo matyti. Praėjau pro pasų kontrolę, už iškrėstą šposą ir pasikėsinimą atidaryti lėktuvo duris vis tiek įleidžia į šalį.
Babajaus prie atvykimo vartų su mano pavarde nebuvo. Nieko, blet, nebuvo. Tuščia. Vieninteliai dalykai, kuriuos su savimi turėjau buvo turginė tašė, du šimtai litų iki pirmos algos ir septynių tūkstančių svarų baudą. Kažkokiu būdu reikėjo nusigauti į darbą, kuris buvo, švelniai tariant, chren znajet kur.
\*\*\*\*\*
Na, bičiuiliai, tai štai tokia ta istorija, užbaigta subdominantiniu kvintakordu, na arba kitaip, su klaustuku. Emigranto nuotykiai nesibaigė, kitą kartą papasakosiu istoriją apie darbą, kuriame, blecha, irgi yra apie ką papasakoti. Sužinosite kaip sekėsi susimokėti trisdešimties tūkstančių litų baudą ir susikrauti turtus dirbant sandėlyje. Paremkite, draugai, Dumauską, nes jeigu mane matote ištiesta ranka prašantį pinigų, reiškia duotuoju momentu turtų nelabai yra.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
(Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0SGLwkDcbCDDtF2BPeHvqmYyCiYgBGCXmepQP6GmkFpEFVCY4HEHuUNa1wjey467Vl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane)
by Kostas_Dumauskas