Emigrantas: Chaltūra 1/4

Mieli tautiečiai, išvykę ieškoti sotesnio duonukės kąsnio užsienyje, kaip gi jums sekasi? Ar pavyko pagauti laimės paukštę užsienyje kasant žvyrą, skinant braškes arba pyzdinant kvepalus iš parduotuvės „Tesco“? Galbūt įsidarbinote ne kaip juodadarbis ir sėdite kokiame nors mandrame ofise, kur algos tokios, kad grįžę vasarą Lietuvon tikrai galite leisti sau nuvažiuoti į Nidą su bemso numeriais „GR4UZK Z4LUP4“ ir tenais brunčinti pačias mandriausias kiaušinienes po dvacoką?

Bičiuliai, galbūt per tuos visus darbus pavyko susirasti antrą pusę? Gal pavyko išmokti vietinių kalbą ir įkirsti ne kokią lenkaitę ar ruskę, bet vietinę mergužėlę? Galbūt suveikė mūsų bočių, alfa patino genas ir lietuvaitis bernužėlis pasitelkęs protėvių dvasią, kone jėga pasiėmė skandinavų mergužėlę, tą patį vakarą klube atmušdamas priešus švedus, lenkus ir ruskius, besigviešusius į nelabai skaisčią Skandinavų dukrą. Duokdie girti atsitiktiniai lytiniai santykiai peraugo į pusryčius su kiaušiniene, o po to pietumis, valgant ikėjinius kukulius su saldžia uogiene. Gal visgi pavyko pasidaryti ir atžalų, sumaišant gryną lietuvišką kraują su užsienietišku? Kaip gi dabar sekasi bendrauti su savo mažaisiais Džeimsais, Fjorgsonais, Chuanais, Amandomis ir Andžėj, kurie labiau užsieniečiai, negu lietuviai?

O gal visgi niekas nepavyko ir sėdit Lietuvoje, sakydami „chuinia čia tie užsienis“? Ar sunku buvo pripažinti, kad emigracija nepaėjo ir dabar dirbate tą patį darbą kaip emigracijoje, tik už keturgubai mažesnį atlygi? Nieko čia baisaus, kad nepavyko. Nieko gėdingo, kad fišenčips, paelijos ar angliški pusryčiai vertė vemti ir mieliau renkatės bulves su tušonke, cepelinus ir balandėlius. Taip pat nieko baisaus, jeigu taip ir nepripratote prie dviejų kranų, babajų ir kreivų dantų. Žinote, mano amžinatilsi tėvelis dažnai sakydavo „geriau savam ponui nugarą lenkti ir valgyti savą duoną, negu svetimam ponui bybi čiulpti ir ryti svetimus pyragus“. Šiais žodžiais ir remiuosi, kai kalba pakrypsta apie emigraciją, nes ir pats esu joje buvęs. Ech, blet, apie emigraciją žinau viską, pats gi ten esu buvęs ir viską esu matęs, pats savo kailiu patyręs, jūs tik manęs ko nors paklauskite – viską atsakysiu ir dar net patarsiu.

Gerai, vaikučiai, dėdė Dumauskas uždavė gerokai per daug klausimų ir padarė šiek tek per ilgą įžangą apie emigraciją, vietoje to, kad pats pasipasakotų kaip pačiam sekėsi uždirbti šimtus tūkstančių eurų ryjant svetimo pono dešrą ir svetimus pyragus. Taigi, mielieji, norėčiau pakviesti perskaityti antros istorijos apie emigraciją, kurioje pratęsiu pasakojimą kas vyko po istorijos „Skrydis“. Taigi, tegul emigranto kelionė tęsiasi ir pradėkime istoriją „Emigrantas. Darbas“!

Stovėdamas, kone kaip bybis basas, Lidso oro uosto prieigose, ieškojau babajaus, turėjusio mane nuvežti į darbo vietą. Blet, galvojau, negalėjo jis šiek tiek palaukti, ar būtina jam buvo pasišalinti? Na ir kas, kad manęs būtų reikėję laukti kažkur pusantros valandos kol buvau purtomas anglų konsteblių už rūkymą lėktuve, muštynes ir pasikėsinimą atidaryti liuko duris. Manau priminti daugiau nereikia, viską skaitėte patys.

Įsijungiau telefoną ir paskambinau načialnikui iš to konspiracinio buto–ofiso, kuriame buvau įdarbintas. Dvejojau, ar kas pakels ragelį, bet po ilgos pauzės vis dėlto sujungė.

– Tu achujėli vapšė? – vietoje „alio“ pasakė marozėlis.

– Blet, kad tu žinotum kas nutiko…

– Žinau, nachui, pamyžai ir neatskridai. Babajonsas sakė, kad tavęs taip ir nesulaukė. Tu bent įsivaizduoji kokios kuro kainos? Su bachūrais surasim, nachui, viską turėsi gražinti ir dar turėsi pridėti papildomai.

– Blet, eoruoste mentai suėmę buvo, – atsakiau.

– A man pochui, blet, – draskė akis į sūnus tinkantis piemengalys.

– Tai ką man reikėjo daryti? Bėgti nuo anglų mentų? Blet, lėktuve susimušiau su vienu buduliu, užsirūkiau ir netyčia pagrasinau atidaryti lėktuvo duris. Suėmė ir išrašė baudą. Klausyk, blet, dirbti tai aš noriu. Kur man atvažiuoti? Aš prie vietos, – aprėkiau jį kaip savą sūnų.

– Gerai, tėvai, nesikarščiuok. Kažką paderinsiu, darbe reikalinga kiekviena ranka. Tu dar ten pabūk, tuojau pasuksiu babajonsui, gal dar nebus susisprogdinęs ir tuoj privažiuos.

Bachurėlis padėjo ragelį ir už kelių minučių perskambino.

– Karočia, atvarys tavęs paimti, niekur per daug nesismaukyk. Už papildomai sudegintą kurą turėsi apmokėti, ponel?

– Aišku ponel, – pasakiau jam. Nepamoina buvo apmokėti už kurą, juk šaibas vartysiu vos ne šakėmis, kad jie nesupelytų.

– Tai vsio, stovi ir lauki. Už valandos atvarys tamsaus gymio diedas, laikydamas tavo pavarde. Pas belekurį neik, eik tiktai pas tą kuris bus lentelę ant kaklo pasirišęs, kitaip susipainiosi ir atsisėsi pas tą, kuris tave parduos turčiams morkas graužti, jeigu supranti apie ką aš.

– Šį kartą nesusipisiu, – patikinau jį.

Turėjau valandą laiko pažinti šalį, kurią ruošiausi užkariauti. Gailėjausi suėdęs rūkytos dešros šliosą dar Kaune, nes ėsti norėjau kaip gyvulys. Į aplink buvusias burgerines ir hotdogines ar čikenkebabines eiti nenorėjau – taupiau ką tik keitykloje gautus funtus (svarus) bei turėjau problemų su skilviu, dėl to šlamštinio vakarietiško maisto vengiau.

Nusprendžiau eiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru. Vos išėjęs iš imigracijos uosto, pamačiau prie gatvės nupaišytas rodykles kur reikia žiūrėti. Jos buvo atvaizduotos atvirkščiai. Nebuvau perspėtas, kad angluose eismas vyksta kažkaip atvirkščiai, todėl nepaisydamas rekomendacijų, iš įpročio apsidairydamas į ne tas puses, vos nepalindau autobusui po ratais. Vairuotojas keikėsi angliškai, o aš jam atsakiau posovietinio bloko daugiaaukščiais keiksmažodžiais. Vadyla mėgino atsikirsti viduriniu pirštu, tačiau neatsilaikė prieš seną gerą lietuvišką špygą. Dėl efekto kaliau charioką ant tos špygos, kas visai nuginklavo vairuotoją ir pasiuntė jį toliau sukinėti baranką atbulai vykstančiame eisme.

Laukdamas šoferio slankiojau po parkingą, buvusį prie oro uosto. Nustatęs būsimo milijonieriaus mąstymą, peikiau automobilius senesnius nei 3 metai, nors tiesa pasakius, pats buvau ubagas be automobilio. Su paniekia žiūrėjau į „reno–gavno“ ir „HUIndai“ vairuotojus, gailėjau senų golfų savininkų.

– Ech, ir čia yra likimo nuskriaustų, – atsidusau tampydamas turginę tašę po parkingą ir peikiau ten stovėjusias mašinas, nors ten buvusių automobilių amžiaus vidurkis turėjo tiek metų, kad dar neitų į mokyklą, palyginus su lietuviškuoju auto parko amžiumi, kai pagal amžių jau būtų galima pirkti alkoholį.

Tik po kiek laiko atkreipiau dėmesį į tai, kad tie jorkšyrai ne tik važiuoja kitaip, bet ir mašinose įsitaisę vairą dešinėje pusėje. Buvau visai pamiršęs, todėl porą kartų nustebau pamatęs kelyje vairuojantį keleivį, pamaniau, gal koks liliputas vairuoja, todėl nesimato vairuotojo?

Bešliaužiojant pirmyn atgal palei kelią su ta turgine taše, privažiavo kažin koks surūdijęs, elektrinės spalvos transporterio tipo autobusiukas. Priėjau prie vairuotojo, tamsaus gymio vyro su turbanu, ir prisistačiau, kad esu Kostas, tamsaus gymio vyras apipylė mane visokiais „Alak Achabr“ ir kitais muslimiškais prakeiksmais, nors iš tikrųjų turbūt buvo indas. Jeigu atvirai, aš žmonių neskirstau, ar indas ar muslimas, visi jie man vienodi, su visa derama pagarba. Aplink stovėję žmonės, išgirdę tuos prakeiksmus, dėl viso ko pasišalino.

Vyriokas rėkdamas rodė, kad kuo greičiau sėsčiau, nes kaip supratau, ten sustoti ir stovėti buvo draudžiama.

– Ką čia rėki agirdi, – pasakiau jam. – Parodyk lentelę, kad manęs lauki.

Vyras nesuprato ir staugdamas dairėsi į šoninius veidrodėlius ar neartėja konstebliai. Kaip koks mentas, iš po maikutės, vairuotojas išsitraukė lentelę kabėjusią ant jo kaklo su mano vardu. Įšokau vidun ir besiklausant to induso prakeiksmų nurūkome link mano naujo gyvenimo pradžios. Nusprendžiau, kad užkariavęs Anglijos žemes, jį patį pirmą atleisiu. Mašinoje smirdėjo senai išlaistytu alkoholiu, lauke daužė karvėmis ir šūdais, o aš buvau laimingas.

Važiavome ilgai, gal kokią valandą. Nors sakė dirbsime prie Londono, tosios jau dabar amžinatilsi Karalienės irštvos taip ir nemačiau. Rodės, kad tas Lidsas buvo pats didžiausias miestas pro kurį pravažiavome, nes aplink buvo vien tik sušikti kaimai ir laukai. Su vairuotoju, jam atsileidus, mėginom susikalbėti gestų kalba, bet sunkiai. Bandžiau aiškinti, kad vėlavau, nes buvau surakintas konsteblių. Rodžiau pakeltą ranką, kad skridau lėktuvu, priglaudžiau du pirštus prie lūpų, rodydamas, kad užsirūkiau, muštynes pavaizdavau kumščiu, o policininkus ir suėmimą aukšta kepure ir antrankiais. Nežinau ar žmogelis kilęs iš tolimos valstybės suprato mano šitą istoriją, bet švelniai linguodamas viršugalviu kažką vapėjo savo kalba nesuprantamai. Gal ir jis tuomet pasakojo, kad buvo suimtas lėktuve? Vienaip ar kitaip, pasiekę laukymę su treilerių ir konteinerių miesteliu, jau buvome kone susidraugavę. Jau buvo vėlu, bet languose švietė lempos.

– Nu, Baba, kur naujokas? – atvažiavus kreko autobusiukui, išlindęs pasakė toks juodbruvas atlėpūcha.

– Yes, yes, Baba, – linguodamas turbaną šypsojosi mano naujasis draugelis.

– Tu Kostas? – paklausė atlėpausis, man išlipus iš vaniuko.

– Taip, Kostas. Užsivėlinau, nes mentūra supakavo oro uoste ir išrašė nemažą baudą, – pasakiau ir atkišau ranką susipažinimui.

– Marčius, – tvirtai suspaudė ranką atlėpausis ir iš kūno kalbos davė suprasti, kad jis čia šitam kempe ne pati mažiausia šachmatų figūra, – dirbdamas pas mus išsimokėsi visas baudas. Kiek davė?

– Septynias štukas funtų, – pasakiau.

– Nu nachui. Ką padarei?

Papasakojau ką padaręs, bet jis per daug nesigilino į mano bėdas. Juk čia ne Bėdų Turgus.

– Chuinia, išsimokėsi. Pirmiausia turėsi atbašliuoti tracoką už kelionę šitam paršui, – mostelėjo jis į vairuotoją. – Šitą vairuotoją vadinam Baba. Ane, Baba?

– Yes yes, Baba, – išlipęs lingavo putlutis tamsiagymis ir šypsojosi. Kažkaip jam netiko būti šioje aplinkoje.

– Čia toks jo vardas? – paklausiau.

– Chren znajet koks ten jo vardas, bet vadinam jį Baba. Nu tipo Babajus, – paaiškino Marčius ir išsišiepęs davė suprasti, kad gyvenime jam teko ne vieną dantį kišti po pagalve Dantų Fėjai. Nors kaip įtariau, tų išmuštų dantų jis net neieškojo.. – Jis mūsų vairuotojas. Viską ką jis daro, tai sukinėja baranką. Turime dar kitų vairuotojų, bet va šitas priskirtas mūsų komandai. Išvažiuojam šešios trisdešimt, tai jeigu šitas storas vaflis užgers, eik va į tą treilerį, – bedė pirštu Marčius į vagonetę, kuri nesiskyrė nuo dešimties kitų, – bet nesuk pautų, jis neužgers.

– Abstinentas? – paklausiau.

– Ką aš žinau, – kone gindamasis pasakė atlėpausis,– gal religija neleidžia, gal ten tos jų šventos karvutės ar kokie ten mochametai, ką aš žinau, – numetė Marčius. – Baba, vai ju no drink?

– Uch, drinking no no, – pasakė Baba.

– Nu va, matai? Atsakė į klausimą?

– Nemoku angliškai žinok, – prisipažinau.

– Nu ir pizdų, nereikia. Einam, parodysiu kur gyvensi. Bai bai, Baba, – atsisveikino Marčius.

– Aš pideras jibanas, – išsišiepęs pasakė Baba ir pamojavo.

– Girdėjai? – arkliškai pradėjo kvatotis Marčius. – Blet, išmokėm šitą, kad „aš pideras jibanas“ reiškia viso gero.

– Nu geras tikrai, – nuoširdžiai pradėjau kvatotis, net pats taip nebūčiau sugalvojęs. Nuostabus pokštas buvo išmokyti kalbos nemokančius keiktis apgaunant juos, kad čia normalūs žodžiai. – Blecha, sugalvojat jūs, jaunimas… – stačiai žavėjausi kolektyvu.

Vedamas į treilerparko pusę paklausiau, kodėl veda ne į konteinerių miestelį.

– Konteinerių miestelyje gyvena tie, kas dirba šiek tiek ilgiau. Tie, kas perėję į vierchus. Naujokai gyvena treileriuose ir prisideda prie buities gerinimo. Jeigu reikia plauna šikinykus, dušus, aptvarko teritoriją, – aiškino Marčius.

– Blet, lygtai dėl šito nesitariau su Kaune buvusiu bachurėliu, – pasakiau jam.

– Nesuk pautų, viskas vyksta rotaciniu būdu. Vieną savaitę lenkai, po to ruskiai, po to lietuviai, dar kiti ir taip sukasi. Pavalyti teks gal kokį kartą per mėnesį ar kas dvi savaites, nu tu nesuk pautų, vsio zajabys bus, pamatysi.

Nusivedė jis mane prie šeštu numeriu pažymėtu vagonėlio, kurio numeris tame bachūrų ir paniatkų pasaulyje nieko gero nežadėjo.

– Tai va, pradžioj pagyvensi šeštame vagonėlyje su kitais naujokais. Nepergyvenk, gyvensi su lietuviais. Susipažinkit, nesipeškit ir šešios trisdešimt išvarom į darbą.

– Gerai tinka, – sutikau su sąlygomis taip, lyg būčiau turėjęs pasirinkimą. – Norėčiau nulėkti į miestą kažko nusipirkti pavalgyti, kurion pusėn čia reikėtų eiti?

– Ai tiesa, pamiršau pasakyti. Pirmas kelias savaites tu čia pabūsi kaip karantine, pagal anglų įstatymus niekur negali eiti, net į parduotuvę.

– Kaip čia taip? Gi Eurosajūzas, – nepatikėjau.

– Nu matai, blet, ne veltui karalystė, kuriai vadovauja kažkokia sena boba. Tokie tie įstatymai. Kažkur žinok turiu aš tą įstatymą, galiu duoti angliškai pasiskaityti, jeigu nori. Juodu ant balto parašyta, kad kol esi naujokas darbovietėje, tave turi apgyvendinti ir pirmas tris savaites niekur negali eiti. Turėsiu net tavo pasą paimti. Čia dėl ligų visokių man rodos, – dėstė nesamus įstatymus atlėpausis Marčius.

– Blet, o tai kaip man apsipirkti? – paklausiau.

– Nesiparink, susidarysit sąrašą ir vieną iš vagonetės išleisime apsipirkti.

– A, tai tada dar nieko baisaus.

– Pamatysi, pataupysi šaibų. Jeigu norėsi, grįžęs į Lietuvą galėsi normalią chatą nusipirkti. Gerai, dabar duok pasą ir eik į treilerį susipažinti su chebra. Kai sutvarkysime čia visokius dokumentus, tada grąžinsiu.

Papirktas minties, kad grįžęs galėsiu nusipirkti namą, atidaviau Marčiui pasą per daug nesukdamas galvos. Marčius padaužė į duris ir nuėjo į tik vierchų kastai skirtą konteinerių kompleksą. Atsargiai pravėriau neužsifiksuojančias duris ir įkišau snapą vidun. Esat buvę Kauno devintam forte? Matėte ekspozicijoje tokią ilga eilė medinių lovų? Tai va, kilnojamas kemperis buvo perdarytas taip, kad panašėjo į tą eksponatą. Pagal komplektaciją, kaip spėjau, turėjo būti virtuvinis komplektas, ant kampo į grindis prisabačintas medinis stalas, minkštas kampas, o dar kažkur mini šikinykas. Šiuo atveju tų baldelių nebuvo. Vietoje to, samadielnai sukaltos dviaukštės medinės lovos, talpinančios viso aštuonis žmones. Viduryje padėtas staliukas dar labiau užgriozdino ir taip siaurą patalpą.

Kemperyje–kameroje sėdėjo gal septyniese. Visų veidai buvo vienodai liūdni. Skusti volasai, gyvybė dingusi iš akių. Blet, vaizdas buvo, kad tikrai papuoliau į politinių kalinių lagerį. Emigrantai iš Lietuvos vangiai kortavo.

– Sveiki, bachūrai, – netyčia pasakiau užpisančio radijo laidų vedėjo balsu.

– O ko tu toks laimingas? – paklausė vienas jų. Toks senis.

– Aš laimingas emigracijoje pamatęs tautiečius, – bandžiau sukti uodegą, – vis ne lenkai ar ruskiai.

– Oi, blet, pamatysi, – pasakė Senis. – Iš kokio miesto būsi?

– Laikinosios sostinės, Kauno, – pasakiau atsargiai, nes Kaunas tais laikais nebuvo pats mėgstamiausias miestas.

– Oi blet, mes čia tokių nelabai mėgstam, – pasakė Senis.

– O iš kur patys būsit? – paklausiau, bet jau ne užpisančiu , o tokiu pusvierchio balsu.

– Aš iš sostinės, – pasakė Senis.

– Iš kokios sostinės, tu iš Lentvario, Seni, – pasakė vienas. – Aš tai iš sostinės.

– Aš iš Švenčionėlių, – prisistatė vienas, o po to ir kiti.

– Krekenava.

– Šiauliai.

– Molėtai.

– Jonava.

Visi jie man buvo vienodi. Kaip ir tas Baba.

– Nu, bet vienaip ar kitaip dabar visi esam iš Lidso, reikės kažkaip sutart, – pasakiau.

– Eik tu, blet, iš kokio dar Lidso, – numojo ranką tas kilęs nuo Jonavos ir pusė chebriukų vėl grįžo prie kortų reikalų, – iš arklio zalupos nebent, o ne Lidso. Iki ten virš šimto kilų važiuot.

– O toli Londė nuo čia? – paklausiau.

– Per pusę ukų pravažiuoti reik, – atsakė žmogysta nuo gulto kairėje.

– Tai iki Londono ir važinėjam kasdien? – perklausiau, nes darbo skelbime parašyta, jog darbas prie Londono.

– Baik tu, Londono, – numojo tas pats Jonavietis, kuris buvo arčiausia zemliako iš visų, – iki katės pyzdos greičiau, – vėl poetiškai išraitė menamą vietovės pavadinimą jonavietis.

– Blet, bet gi skelbime buvo parašyta, kad darbas prie Londono.

Chebrytė pradėjo krizenti.

– O kas dar skelbime buvo parašyta? – paklausė Senis.

– Mokės algos penkias štukas, – pasakiau nedrąsiai.

– Nu penkias štukos litų kažin ar gausis? – paklausė kažkuris su čyrvų devynke rankose ir aktyviu herpiu po lūpa.

– Ne ne, čia svarų, – pasakiau vyrams.

Šie išpūtė akis ir praprunkštę alaus likučius į orą pradėjo žvengti.

– Eik tu nachui, o tu aišku ir patikėjai, jo?

– Nu tai aišku patikėjau, gi skelbime taip buvo parašyta. Po to ofise susitarėm su načialniku.

– Bute? – paklausė tas iš Molėtų.

– Jo.

– Dar pasakyk, kad ir pasą Marčiui atidavei, – atsidusęs pasakė Senis.

– Taip, taigi sakė toks įstatymas.

– O tu ir patikėjai, – palingavo galvą senis kol kiti juokėsi. – Oi blet blet, dar vienas… Gerai, nuskriaustasis, rinkis laisvą lovą antrame aukšte ir tavo vietoje eičiau miegoti, nes tavęs laukia sunkesni laikai.

– O tai negaliu atsiimti paso? – paklausiau peršikęs.

– Che, gali bandyti. Primink, Dovi, kaip tau sekėsi pirmą dieną atsiimti pasą iš Marčiaus ir Andriūchos?

– Eik nachui, – atsakė antrame aukšte ant gulto gulėjęs krekenavietis ir nusisuko, kone sulindo į sieną.

\*\*\*\*\*

Tai va, mano mielieji vaikučiai, taip ir įsipyniau aš į tas emigracijos pinkles. Jeigu ir jūs dabar kažkur nuvykote ir jaučiate neteisybę ir apipisinėjimus darbe – parašykite į kokią inspekciją arba man, kaip mat reikalai susitvarkys. Dabar pristabdysiu pirmąją dalį ir ją pratęsime po savaitės, čia pat. Jeigu nenorite laukti, galite užprenumeruoti mane Contribee arba Patreon, ten prenumeratoriai gali skaityti visą tekstą iš karto, nelaukiant kol išauš sekantys septyni rytai. Užmeskit šaibų, būkit malačiai, ką?

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

(Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0YiWK4nrGu3mjdDmSrt68DUWZG6bcaGUHLfCh241Zn7WBcmrMyysxST32ZLy5WPRNl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane)

by Kostas_Dumauskas