Pakelkite rankas, kas buvote apgauti emigracijoje? Drąsiau, jaunime, nesityčiosiu. Parašykite kaip jums sekėsi emigracijoje, o aš pratęsiu istoriją be didesnių įžangų, nes gavo labai daug raidelių šioje dalyje. Netempsiu per daug į naktį ir tęsiam! Kas norit, galite [praeitą dalį](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/156h98u/emigrantas_chalt%C5%ABra_14/) paskaityti ir patys.
– Seni, tai tu nori pasakyti, kad aš čia sėdėsiu kaip vergas? – paklausiau vyriausiojo emigranto.
– Oi baik tu, sėdėti laiko daug neturėsi – pachalinsi kaip negras, – nelabai korektiškai pasakė Senis, emigrantas nuo Lentvario.
Stovėdamas tame mažos kvadratūros vagonėlyje, kuriame tebuvo lovos, kelios suklypusios spintelės, stalas ir kortų kaladė, svarsčiau, kur gi ta manoji emigracijos laimės paukštė. Kada gi tie turtai iš dangaus nukris?
– Tai sakot nemokės penkių štukų funtų į mėnesį? – paklausiau akimis lakstydamas per lovas, kurią turėčiau pasirinkti.
– Pirmą mėnesį tai be šansų. Gal kokią štuką ir pasidarysi, bet daugiau tai be šansų, – pasakė kažkuris, man rodos tas kilęs nuo Molėtų pusės.
– Tai ko jie nemoka? – paklausiau.
– A bybis žino, užsakymai ten nesuvaikšto lygtai jiems, ar kas. Bybis ten žino teisybę sakant. Kartais objektus pakeičiam, kitur dirbam.
– Tai gal geresnėmis sąlygomis gyvenat? Nes blet šitame mikriuke gyvenant, tai ne kažin kiek galima patempti.
– Kaip gyvenom ožio subinėje taip ir gyvenam toliau, – pasakė gudrusis jonavietis su savo palyginimais, – čia šitie kemperiai ne šiaip sau sustatyti. Prieš kelis mėnesius atėjo Andriūcha su Marčiumi vidury nakties ir pasakė „vsio, varom“.
– Tai ką darėt? – paklausiau.
– Nu tai ir vsio, varėm. Babajus Baba privarė transporterį, užkabino kemperį ir išdūmėm. Kiti darbininkai padarė tą patį, vairuotojai užkabino šituos kilnuojamus lagerius ir išvažiavom. Numetė kažkur laukuose kaip čia ir vsio, dirbame kitoje vietoje, bet tą patį, – visiškai dalykiškai paaiškino jonavietis.
Gyvenimo sąlygos, teisybę pasakius, nuvylė, taip kaip tėvą nuvilia sūnus, kai pasako, kad nenori krapštytis prie mašinų ir dirbti stroikėse, o galvoja stoti į verslo vadyba ir niekada nesipisti su moterimis, o atvirkščiai, nu supratot ką jie ten daro.
– O kas konteineriuose gyvena? – paklausiau.
Chebriukai susižvalgė.
– Pasakyk, Seni, – pasakė kažkuris.
– Ai, blet, ten gyvena šitos darbovietės vierchatūra. Visokie menedžeriai, chujedžeriai ir kiti bybižino ką mūsų kompanijoje darantys dielavarai. Nu ten vierchatūra, viskas tuo pasakyta.
– Sakė, kad galėsiu ten pereiti, kai nebebūsiu naujokas, – pasakiau, bet iš žvilgsnių supratau, kad vėl buvau apgautas. – Nu gerai, papasakokit tada apie darbą.
– Darbas kaip darbas, visai neblogai. Dirbam nuo pat ryto iki kokių 7 vakaro. Nešiojam dėžes, pakuojam santechnikos prekes, kartais sėdim ir kimarinam darbe, nes būnam viską sunešę. Kartais lipdukus klijuojam, nuo dienos priklauso. Būna ir nusipisi, neslėpsiu. Sekmadieniai laisvi, – pasisakė tas iš Švenčionėlių.
– Ką sekmadieniais veikiat?
– Geriam, ką gi čia bepriveiksi, į miestą mūsų neleidžia, kaip kokioje armūchoje. Net zekai turi daugiau laisvės. Pasų neturim, jeigu mentai pagaus tada tikrai būsim zekais, kalbos nei vienas iš mūsų nemoka. Vieną iš mūsų komandėlės išleidžia į aldi apsipirkti ir viskas, nuperkam kokios mėsos šliosą, alučio, dar kokį bybiuką, nu supranti pats.
– Nu nachui, – teištariau ir padėjau savo turginę tašę ant lovos pačiame gale, mažiausiai bjaurios vietos vagonetėje.
– Ė, čia aš miegu, pyzdink į antrą aukštą, tik ten kampe vietos yra, – nurodė Budulis iš Švenčionėlių.
Užmečiau pustuštę tašę į antrą aukštą ir paklausiau kur galėčiau numyžt. Pamyžęs lauke už vagonetės, ateičiai paklausiau kur galiu nusiprausti, bet šis klausimas buvo kritinė klaida. Sakiniai byrėjo iš visų taip, kad pasijutau, lyg tardytų mentai.
– O nachui tau praustis? Labai sukaitęs jautiesi tik atvažiavęs ir dar nepradėjęs dirbti?
– Mes švabrinam dušines ne tam, kad čia kažkokie naujokai atvažiavę turkštųsi kada panorėję, oi ne, nachui.
– Tu gal pideras, kas tau yra? – paklausė Budulis. – Kai bus mūsų diena tada ir pasakysim.
– Baikit, dabar tikrai neisiu praustis. Aš tik taip paklausiau, – gyniausi prieš vyrus.
– Yra konteineris prie verchatūros, kuris skirtas mums, visiems darbuotojams. – ramiai paaiškino Senis, bet irgi nepatenkintas mano tokiu akiplėšiškumu. – Yra sudėliotas prausimosi grafikas, mes gauname dušą kas dešimt dienų, tada ir nueinam.
– Ai, nu gal ir normaliai, nėra taip baisiai.
– Nori iš šaibų gal duraką sulošti? – paklausė vienas, berods jonavietis.
– Neturiu šaibų.
– Užsidirbsi, gi po penkias štukas gausi, – pasakė jis ir su kitais lietuvaičiais prajuko. – Galim ir į skolą įvaryti.
– Visai neturiu šaibų, dar tam Babai turėsiu atbašliuoti už kelionę.
– O už ką? Taigi nemokamai vežioja, – nesuprato kambariokai.
Papasakojau jiems visą istoriją apie lėktuvą, gautą baudą ir paaiškinau, kad dėl to Baba manęs nesulaukė. Atvėriau širdį taip, kad durako žaidimas sustojo. Krekenavietis išlindo iš savo kampo ir klausėsi išsižiojęs. Emocijų būtą daug – kai reikėjo juoktis, chebriukai juokėsi, liūdnose vietose liūdėjo kartu, o piktose mačiau patys gniaužė kumščius. Istorija apie skrydį ištaisė tą išsišokimą su dušu. Iš kažkur atsirado bonkutė degtinės, šprotai. Blet, taip smagiai išsišnekėjom, kad atsirado dar pusbonkis ir gitara. Budulis pagrojo rusiškų šansonų ir vidurnaktį nuėjome miegoti. Užmerkiau akis gailėdamasis šitos kelionės, bet tikėdamas, kad su laiku viskas bus gerai.
Miegojau prastai. Sapnuose išgyvenau buvusius praeitos istorijos įvykius, tik viskas kiekvieną kartą kitaip pasisukdavo, tai aš neužsirūkydavau, tai aš pasirurinu su stiuardesėm, arba užgrobiu lėktuvą, nesusimušu su tuo marozu. Labiausia išgąsdino mėginimas atidaryti lėktuvo duris ir šį kartą sapne man tai pavyko padaryti ir visus ištraukė laukan nachui į propelerius ir į stingdantį šaltį. Atsibudęs susmirdusioje, sušalusioje vagonetėje, skaudančiu skrandžiu, pūliuojančiomis akimis ir miglota ateitimi, akimirką pagalvojau, kad ta dalis su lėktuvo durimis galėjo atsitikti iš tikrųjų.
Telefonas rodė šešias ryto, o maniškiai dar nesikėlė. Pusiau snausdamas prasivarčiau iki penkiolikos po, tada žagsėdami ir dūsaudami pabudo vyriokai. Vieni su kitu nesisveikino, niekas nėjo plauti burnų, tik kokakola arba gazuotu vandeniu prasiskalavo burnas. Apsnūdę apsirengė uždususius rūbus ir išėjo į lauką. Kiekviena komandėlė prie savų kemperiukų degėsi cigariukus ir iš kelnių traukėsi rytinius stajakus pamyžti. Pamačiau lenkus, ruskius, babajoncus, kažkokius albanus, chorvatus. Visi degėsi cigariukus ir myžo šalimais. Che, kaip dabar spėju, dirvožemis šalia kemperių nuo tokio laistymo turėjo būti praturtintas labai dideliu pH. Nelegalių Anglijos migrantų stovykla budo romantiškai kylant myžalo garui angliškosios, kreivadantės saulutės fone.
Baba jau birbino kreko autobusiuką ir laukė mūsų sulipant. Susilaipinę į plonaskardį šarvuotį nukūrėm darbo link. Marčius su chalatu ir cigariuku dantyse apsnūdęs stebėjo lenkdamas pirštus ar visi išvažiavo. Mašinoje smirdėjo vakarykščiais linksmybėmis ir tarpdančiuose besislepiančiais šprotais. Už valandėlės atvykome į sandėlį.
Prie įėjimo visi parūkėme. Prisidegdamas antrą cigariuką su pirmuoju prisiminiau pažadą jog mesiu.
– Gi vakar sakei prie bonkos, kad meti rūkyt, – pasakė Senis.
– Žiūrėk, kaip paprasta mesti rūkyti, – tariau ir spragtelėjau iki raidelių darūkytą pirmąjį cigariuką kažkur į krūmus su antruoju dantyse.
Chebriukai pasijuokė ir parūkę antrąjį cigariuką visi sulindom į konspiracinį sandėlį. Viduje buvo tikrų tikriausia klozetų ir kriauklių karalystė. Pačių įvairiausių formų šikinykai ir kriauklės laukė sudėti į krūvą žmogiškos šilumos ir prisilietimo. Vamzdžiu tiek, kad būtų galima Vilniaus Rio de Žaneire (Šnipiškėse) šalia dangoraižių esančias lūšnas su lauko šikanais normaliai prijungti prie Vilniaus kanalizoko, taip pat ir kitus Vilniaus tvartus su lauko longdropais. Šviesą atspindinčias liemenes užsidėjome, kad liftiorą vairuojantys žvairiai mūsų nepartrenktų arba nepersmeigtų šakėmis, nes didžioji dauguma vairuotojų garavo pachmu.
Senis, apsiėmęs manimi, papasakojo apie darbą. Čia krūva kriauklių ir šikinykų, reikia apžiūrėti ar ne suskaldyti, subraižyti, neduokdie sušikti. Jeigu apibraižyti va ten priemonės, galima viską prie vietos sutvarkyti. Buvo lipdukų kuriuos reikėjo nuklijuoti ir nuvalyti bet kokį to įrodymą, o lipdukai seni ir pridžiūvę kaip bomžo žvejo snargliai. Dužusius kampus galima suklijuoti ir paslėpti chaltūrą, o jeigu nepavyksta – atrūšiuoti. Sutvarkytus nešti rankomis į kitą sandėlio pusę, klijuoti lipdukus, ir pernešti į dar kitą patalpą, kurioje gudresni lenkai supeckioja kainą ir duoda leidimą į šikinyką arba į kriauklę įdėti savo numeriuką. Po šios kokybės kontrolės neši į dar kitą, ketvirtąją patalpą. Ten pačiam nedalyvaujant viskas gražiai supakuojama ir liftioru nuvežama į kitą sandėlį, į kurį pirmą savaitę manęs nenuvedė.
– Iš trečios kaptiorkės grįžus, pereinama į pirmą ir taip sukiesi kaip žiurkėnas iki breiko.
– O tai visi tą breiką turi daryti? – paklausiau, galvoje turėjęs tą madingą jaunimą šokį.
– Gali nedaryti, jeigu esi durnas. Alga ta pati ar tu daugiau dirbsi ar mažiau, bet pertraukų gi žmogui reikia, ne arklys esi.
Pirmoje, rūšiavimo patalpoje, gudresni jau iš vakar buvo atsidėję šikinykus, prie kurių reikėjo mažiausia darbo. Daugiau „padarytų“ klozetų ir kriauklių reiškė daugiau sudėtų numeriukų. Daugiau sudėtų numeriukų – didesnis atlyginimas. Kiti, besibaimindami, kad nepaimtų jų tobulai atrodančių šikanų, nešdavosi net po dvi kriaukles.
– O tai ne valandinis? – paklausiau instruktažo metu.
– Sekundinis, blet. – pasakė tas iš Molėtų.
Jeigu produktas dūžta, tai tau pyzdauskas. Iš dalių Marčius arba Andriūcha nustatydavo kokia tai prekė ir pagal katalogą ją įkainodavo. Nesvarbu, kad tam pagrindimo jokio neturėjo, bet įstatymas buvo įstatymas, kad ir niekuo neparemtas. Savo numeriuko dar neturėjau, todėl padėjau kitiems. Parodė kaip nuklijuoti prikepusius lipdukus, užšpakliuoti įskilimus, sutvarkyti viską taip, kad būtų ledas. Perspėjau, kad šito teks mokytis, nes mano rankos buvo, atsiprašant, bybiu pagaląstos (prastos – aut. past.). Taip pat savotiškas menas buvo sušnekėti su lenkais ir ruskiais, bandant prakišti prekę kuo brangiau, nes kuo didesnę kainą jie parašys ant lipduko, tuo didesnė procento dalis atiteks darbuotojui, kai pakavimo dalyje tą šikaną priskirs prie darbuotojo numeriuko.
– O ten, patikėk, jie tiek šikanų matę, kad nors ir iš šūdo ir šiaudų galėtų jį sulipdyti ir net įkainoti, – pasakė jonavietis, bet tuo pačiu ir perspėjo: – tik atsargiai, turime įtarimą, kad pakavimo kaptiorkėje vietiniai lenkai ir ruskiai apmaino numeriukus ir vietoje tavo įdeda draugelio, todėl dirbi kitam. Nepergyvenk, ne masiškai viskas vyksta, bet apipisinėja, labai atsargiai reikia žiūrėti.
Paklausiau kaip mūsiškiai tariasi dėl įvertinimo, tai va ten tai menas. Nei vienoje mugėje nėra taip aršiai derėjęsi į didesnę kainos pusę negu ten. Tvajumat, kartais net iki muštynių davarydavo.
– Nu tu nepisk man proto, gi matau, kad šikinyko kampas numuštas buvo, – rusiškai pasakė ruskis, nes daugiau kitokių kalbų nemokėjo.
– Pažiūrėk, čia toks modelis. Kitame kampe lygiai toks pats nuolydis, – bandė užginčyti braliukas.
– Eik jau, nepizdyš. Aną pats nuskėlei ir užglaistęs bandai prakalti kaip nuliovą, – pasakė unitazų ir kriauklių ekspertas.
– Nu blet, būk diedas, parašyk normaliai kainą, – nusileido braliukas latvis. – Ai, ir pašol tu nachui, ujobiščia. Apmyšiu tau galvą vieną dieną, paminėsi mano žodį, – pasakė latvis pamatęs, kad ruskis ant mūsų firmos lipduko parašė skaičių 50 ir gražino unitazą.
– Matai, už šitą keturių valandų darbą zulinant ir aną kraštą jis pasidarė kokius penkis svarus. Galėjo nezulinti, priduoti numuštą, jį patvarkyti ir per pusvalandį būtų pasidaręs tiek pat, ai, nors chren znajet, jeigu bus galimybė, geriau eik pas tą mikčių, – pamokė mane Senis ir parodė tokį mirkčiojantį mikčių albaną. – Tas tai žinok rašo kainas iš lempos ir didesnes, gali bet kokios būklės šikaną nunešti, kaina bus didesnė negu bet kur. Va ten dirbti tai kaifas, kačialina pagal valandinį ir vargo nemato. Kiti net kažkokią savo procento dalį jiems atiduoda už aukštesnę kainą.
– Tai ko visi neneša pas jį? – paklausiau.
– Matai, čia gyva eilė, kuris atsilaisvina vertintojas, pas tą ir eini, bet įmanoma ir pagudrauti biški, nu bet apie tai kitą kartą pakalbėsim.
Kadangi savo numeriuko neturėjau, smaukiausi be vietos ir žiūrėjau kaip rūšiuoja šikanus. Vieni cackindavosi ir mėgindavo prakalti sutvarkytą už daug, o kiti tiesiog nuvalydavo, išplaudavo apdulkėjusį unitazą ir priduodavo už mažesnę kainą. Buvau pamokytas, kad gaunasi vos ne tas ant to, ar tu remontuosi ilgai ir gausi už kelias kriaukles ir šikanus daug pinigu, ar tu geriau chujovus pridavinėsi, bet jų priduosi daugiau. Apie pietus atvažiavo juodas mersas su numeriais „C1ULPK TU“, kuriame sėdėjo du vyrai. Pirmąjį pažinau iš ausų, buvo Marčius. Sekantis buvo kačiokas, ambalas. Tipinis Kauno torpeda, kurių devyniasdešimtaisiais yra tekę matyti ne vieną ir visokiausiose formose ir būsenose – naglą, buką, agresyvų, apipistą, girtą, negyvą arba gavusį valdžią. Pastarieji būdavo baisiausi. Spėjau, kad ten buvo tas Andriūcha.
– Nu, kaip pirma diena? – paklausė Marčius, kol Andriūcha staugė ant kažkokių darbuotojų.
– Ką žinau, atrodo normaliai, tik įdomu kiek eina pasidaryti čia taip dirbant.
– Nu karočia, kiek tepsi tiek važiuosi, – atšovė pusčigonis.
– Bet blet, Marčiau, – kreipiausi į jį familiariai, – skelbime buvo parašyta, kad penkios štukos per mėnesį.
– O Konstitucijoje parašyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonės, o realybėje gaunasi taip, kad žmogaus tarnauja valdžiai, o jie mus pisa per subinę. Ir mažą ir didelį, – paaiškino Marčius gražiai, ne agresyviai. Žinokit, kai vėliau grįžau į Lietuvą, prisiminiau šituos žodžius ir atsivertęs Konstituciją pasitikrinau. Akurat, kaip ruskiai sako, šie žodžiai buvo parašyti juodu ant balto.
– Nu bet blet, taip nebachurska elgtis, – sudvejojau juo.
– Nebachurska yra atvaryti dirbti ir pirmą dieną jau dvejoti negavus pirmo atlyginimo.
– Bet man jaunimas sakė, kad pirmą mėnesį net štuką sunku pasidaryti.
– Nu tai tas jaunimas, blet šūda mala, pats pasižiūrėk, – pasakė Marčius ir kilstelėjo galvą į tą iš Krekenavos, kuris sėdėdamas ant unitazo įnirtingai kažką sukinėjo kairėje šnervėje, sukišęs pirštą iki pusės. Turinį apžiūrėjo ir nuvalė į šalia buvusią kriauklę. – Matai?
– Darbo aš nebijau, – sumelavau, – bet sakei, kad tame kemperyje gyvensiu trumpai, nors chebra ir po pusmetį gyvena.
– Ai, blet, mažiau tu klausyk to senio ir kitų kaimiečių. Mažiau kalbų – daugiau darbų. Kiek per pusdienį padarei šikanų ir kriauklių?
– Nei vienos.
– Nu va, matai, o tu dar penkių kavalkų nori, – skėstelėjo rankomis vierchas.
– Neturiu numeriuko.
– Nu ir kas, kad neturi numeriuko, galėjai jau būti pasiruošęs visą krūvą šikanų ir kriauklių ir pasikišęs kur nors kamputyje arba ant lapuko parašęs Kolia, visi žinotų, kad tu.
– Aš Kostas, o ne Kolia.
– O man pajebat, kad ir pats Popėdžius, – parodė neišprusimą Marčius. – Va dėl to jūs nachui taip mažai ir uždirbat, nes malat šūdą.
– Negerai kažkas? – atėjo neandartiolas Andriūcha.
– Ai atėjo salaga, nichuja nė bum bum apie mūsų verslą. Sako skelbime kitos šaibos buvo, nors dar nei vienos kriauklės nepridavė.
– Tu kurva asile, nori gatvėje atsidurti?
– Nenoriu, aš tik domiuosi, – atšoviau.
– Tu gal mentas, kad čia tau viskas įdomu?
– Andriūcha, Andriūcha, ramiai ramiai… – ramino jį Marčius, bet tas neatlyžo, aplinkiniai padėjo unitazus ir žiūrėjo kas čia bus.
– Klausiau aš tavęs dar kartą, – sugriebė mane neandartiolas už gerklės. – Tu kurva gatvėje nori atsidurti?
Inkšdamas negalėjau nieko atsakyti, bet norėjau pasakyti, kad grąžintų pasą ir išleistų mane iš čia. Septyniom štukom svarų baudos iš bėdos būčiau surinkęs ir ištiestu delnu stovėdamas kur nors ant tilto Londone.
– Jeigu tave paleisim, tave nachui suės vietiniai bomžai, debiliuk, – baubė Andriūcha. – Pis per subinę visokie negeriečiai, supranti ar ne? – Blecha, šiaip nelabai supratau, kas tie „negeriečiai“, bet neturėjau kada jam atsakyti, nes atsileidus raumeningai plaštakai gaudžiau orą.
– Andriūcha raminkis, tegul biški padirba, nepatiks, galės valint nachui kur tik panorėjęs. Duodam padirbti, blet, gi ir taip vos spėjam čia suktis, užsakymų daugėja, žmonių reik ble, – ramino Marčius neandartiolą.
– Kurva, jeigu jis mentas, tai aš jį nachui suplėšysiu, – pasakė Andriūcha nueidamas.
– Ne mentas, pasižiūrėk tu į jį, – jau tyloje, kitame sandėlio gale tarė Marčius.
Santechnikos prekių ekspertai grįžo prie darbų. Kažkas greitai suorganizavo šluota ir likusį pusdienį šlaviau grindis. Kažkaip apėmė supratimas, kad visgi reikia kažkaip prasisukti ir nenuleisti rankų, todėl švabrindamas ten kur įvertinami klozetai, pats mintyse vertinau kiek tam tikra prekė galėtų kainuoti. Norėjau iš karto varyti į tuos kurie vertina prekes, o ne jas remontuoja.
Į dienos galą atėjo Andriūcha su Marčiu ir kramtydami gumą bachurskai davė suprasti, kad atsiprašo. Vyriškumo kultą išpažįstantys bachūrai gi niekada tiesiogiai nepasakys „atsiprašau“. Paaiškino uždarbio sistemą, kokias pareigas galiu užimti, paklausė apie mane, ką aš moku. Pasakiau, kad didelę laiko dalį esu buvęs turguje, moku derėtis, įvertinti kainas ir nenusileisti klientams. Visai kaip ir tie, kurie vertina šikanus ir kriaukles. Prarabai atsisukę vienas į kitą mintyse kažką perdavę ir atsakė, kad tokio žmogaus labai reikia, bet turėsiu praeiti visus laiptelius, negaliu taip tiesiai šokti į tokias pareigas. Pagyrė, kad turiu tikrai gerą patirtį ir jie į tai atsižvelgs ir paliko toliau chujarinti grindis, šluoti tame tūkstančių kvadratų sandėlyje tikrai buvo ką. Baba su kitais vairuotojais atvažiavo apie septynias vakaro.
– Tai čia tas Marčius su Andriūcha patys glavniausi? – paklausiau važiuojant namo.
– Baik jau, laipteliu aukštesni pyzdukai už mus. Abu urodai, – pasakė Senis.
– Žiūrėk kaip šneki, abu normalūs bachūrai, ko čia šūdais pili, – apgynė savo vergvaldžius jonavietis.
– Va, matai? – paklausė manęs Senis, – Šitam jau Stokholmo sindromas prasidėjo.
– O tau tai blet Lentvario sindromas prasidėjęs, – atšovė jam jonavietis.
– O kas yra Lentvario sindromas? – paklausiau susidomėjęs.
– Kai lenki nugarą, nes esi dalbajobas ir ieškai aplinkoje kaltų dėl savo nepavykusio gyvenimo, pisdamas aplinkiniams protą kaip šitas Senis, – atkirto jonavietis Seniui. Blecha, taip pamasčiau, kad pagal sąvoką Lentvario sindromu sergu visą gyvenimą.
– Ech, – atsiduso Senis, – nebūtum boba – gautum į žabtus.
Grįžus į treilerparką perlaužėm bonkutę ir pasikepėm sasyskų ant šalia buvusio bendro naudojimo griliaus. Grotelių niekas iš mūsų nešveitė, nes jos jau buvo apanglėjusios. Užsimaniau pašikti, todėl atsargiai paklausiau kur šikinykas. Tautiečiai parodė į dušines ir ten buvusį nušiktą unitazą. Grįžęs paklausiau, kodėl jis toks nušiktas, nejaugi per valymo dieną niekas jo nevalo.
– O tu norėtum valyti tokį šikinyką? – paklausė molėtiškis.
– Nelabai, – atsakiau.
– Nu tai va, todėl niekas ir nevalo. Dušus aptvarkom, bet šikinykų nejudinam, geriau darbe į toitojų nueit išsitriest negu į šitą pragaro skylę. Albanai tai vapšė achujeli, ant jo tupia su batais, – pasakė kas dešimt dienų besiprausiantis molėtiškis ir čiulpė pajuodusius nuo sasyskų riebaluotus pirštus su pajuodusiomis panagėmis.
– Blet, – pradėjo Senis. – Man rodos greitai kraustysimės.
– Kodėl? – užklausė kažkuris.
– Kažko Marčius su Andriūcha bybinėja iš kampo į kampą.
– Gal aš čia supykdžiau? – paklausiau.
– Eik jau, nesusireikšmink, – nutildė mane jonavietis. – Turbūt vėl pareina kažkas.
– Kas pareina? – klausinėjau kaip penkiametis kodėlčiukas.
– Pyzdauskas, va kas pareina.
Daugiau nieko neklausinėjau. Grįžome į vagonetę ir vėl iš kažkur atsirado bonkė. Po to gitara. Ir šansonai. Smagiai įpisę pažaidėm duraką iš atsispaudimų, bet teko užrišti, nes krekenavietis pralošė du šimtus atsispaudimų ir apsivėmė.
– Krekenavos – kai norisi mėsos! Žinot tą reklamą, ane? – pasakiau prunkščiančiai kompanijai ir krekenaviečiui išsivalius šliauką, patraukėme miegoti.
Sekančią dieną kortelės dar nebuvo. Andriūcha su Marčiumi taip ir neužsuko. Iš popierėlio pasidariau savo numeriuką ir išsirinkau visai padorią kriauklę, kurios lipduką šveičiau visą dieną, ne veltui jos niekas neėmė. Už kriauklę gavau septym svarų įvertinimą, kas buvo kokie penki svarai prie mano algos.
– Blet, gal tu tokio popiergalio nedėk, nes tikrai apkeis, – pamokė Senis.
– Tai davai, dėk tada savo kortą, čia už tą vakarykštį šnapsą bus, – pasisiūliau ir iš rankų jam išėmiau jo numeriuką ir įdėjau kaip saviškį. Taip užsitarnavau pirmąjį draugą.
Trečią darbo dieną stebėjau kitų darbą ir šlaviau. Ketvirtos neprisimenu, penktą vėl šlaviau ir padėjau Seniui, šeštos irgi nepamenu, gal buvo laisva? Pirmąjį laisvadienį išpuolė tvarkyti dušus, tai tą ir padarėme. Andriūcha ir Marčius lakstė iš kampo į kampą ir pamiršo sumokėti visiems algas, dėl ko mes, lietuviai, bandėm kelti šumą.
– Kurva, nachui, dangus griūva, o jums tik šaibos galvoj, – atsakė Marčius ir už valandos atėjo atbašliuoti atlyginimų.
Atbašliavęs man šimtą penkiasdešimt svarų už šlavimą pasakė, kad sekančią savaitę jau gausiu savo kortelę ir galėsiu dirbti normaliai. Aplinkinių nedrįsau klausti kiek jie uždirbo, bet pamatęs kokį sąrašą jie sudarinėja išvykimui į parduotuvę, supratau, kad gauna jie daug, bet prageria dar daugiau.
– Drink bad bad, – pasakė Baba su turbanu ant galvos, kai užmetė akį į sąrašą, kuriame dešimtmečio raštu buvo parašyti įvairiausi šnapso pavadinimai.
– Draiv urod nachui, – įsakė molėtiškis kurio eilė buvo išvažiuoti į parduotuvę.
Turėjom atsakančiai pabaliavoti. Manęs laukė pirmos algos prisirašymas, bet to padaryti nepavyko. Kadangi mums pavėlavo atlyginimai, kolegos ruskiai ir lenkai iš vietinių parduotuvių spėjo išpirkti visą šnapsą, nes jiems jų vietiniai Andžėj ir Marek išmokėjo pinigus laiku, dėl ko jie viską iššlavė. Mums parvežė paletę kažkokio papigiaisko myžalo. Pykom ant visų – Marčiaus, Andriūchos, Babos, kad per lėtai nuvežė molėtiškį. Vagonetėje viską išlupom per valandą ir kone blaivūs nuėjome miegoti. Suirzę greitai sumigom. Vidury nakties per ploną treilerio skardą išgirdome užkurtas mašinas. Negi kažkas užsimanė dasipirkti? Ne ilgai trukus vidun įlėkė suplūkęs Marčius.
– Vyrai, kraunam manatkes ir pisam nachui iš čia, greitai! – įsakė atlėpausis ir kambariokai užsismaukę kelnes išbėgo laukan.
– Kažkaip man rodos čia jie kažką nelegalaus suka, – prasitariau puse lūpų su per trauzų šonu iškritusiu bybiu.
– O besipisantys šunys nesusirakina. Aišku suka varkes, negi tu aklas? – paklausė jonavietis ir į mūšų kemperį įmetė turginę tašę gautą iš Andriūchos, kurioje turbūt buvo tai, ką muitininkų šuo Bobikas užuodęs būtų gavęs skaniukų tiek, kad visą likusį tarnybos laiką galėtų nebeieškoti miltelių ir dulkintų kales iš visų apygardos komisariatų. Dėl tokio surasto kiekio visi žinotų apie Bobiką, visi, nuo Karlailo iki Plimuto.
\*\*\*\*\*
Niekada nebuvau gudriausias kompanijoje, tačiau ką mokėjau gerai, tai papasakoti tai, kas svarbu. Nežinau ar jums įdomu, bet jums leidus pacituosiu patį save, po pokalbio savo algebros mokytoja „Dumauskai, liaukis spoksojęs į tuos susirakinusius šunis ir kvietęs klasiokus prie lango, juk niekam neįdomu“, į ką aš atsakiau „užtat man įdomu“. Tuos susirakinusius šunis jau kelintą kartą paminiu, nes rašant šiuos žodžius kaip tik pro langą stebiu cypiančią aštuonkoję susirakinusią pabaisa, esančią devintame danguje. Tai va, mielieji, nežinau ar jums įdomi šita istorija, bet pasakysiu taip pat – užtat man įdomu. Jeigu patinka tiek, kad negalite sulaukti kitos savaitės, kviečiu paremti mane Contribee arba Patreon, ten už kelis skatikus galėsite paremti mane ir iš karto perskaityti visą šią istoriją. Na, o kitiems tariu iki sekančios savaitės!
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
(Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02GWYA9ZLuPPbzw9YrnrU1LDF1i49MdTvVUjarLehQJBSLWWPj6BoSYhBf9s8gZxvrl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane)
by Kostas_Dumauskas