Tautiečiai, svečiai, visi kas skaitote, kreipiuosi į jus su prašymu – pasidomėkite kaip gyvena jūsų draugai užsienyje. Na ir kas, kad Darelis giriasi, kad šeškų fermoje uždirba dvylika kavalkų per mėnesį, į instagramą keliasi nuotraukas stovėdamas prie visokių bentlių ir ferrarių, bet galbūt visa tai tėra pigus triukas parodyti, kad viskas emigracijoje yra gerai? Galbūt reikėtų paklausti Darelio ar ten viskas tvarkoje? Ar tikrai jis šeškų fermoje uždirba milijonus? Ar nėra taip, kad lenkia vargšas nugarą kokiose nors olandiškose karuselėse už minimalkę ir gyvena cirko palapinėje su arkliais ir ūsuotomis bobomis? Nuoširdžiai pasidomėkite savo draugais emigracijoje, kad nebūtų kaip man, tuojau viską papasakosiu. Istorijos neremia jokie Emigrantų reikalų svarstymo komitetai prie Užsienio reikalų ministerijos ar dar kokios įstaigėlės, visiems pochui tiek ant Dumausko, tiek ant emigrantų. Gerai, čia ne vieta putotis, leiskit pratęsiu savą istoriją apie darbą emigracijoje. Kas neprisimenate praeitų dalių – kviečiu paskaityti patiems ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/156h98u/emigrantas_chalt%C5%ABra_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/15cnnf8/emigrantas_chalt%C5%ABra_24/)).
Vagonetės, talpinančios po aštuonis imigrantus iš užsienio, vidury nakties, kažkur Anglijos Jorkšyro ir Hamberio regione, buvo prikabintos prie subaladotų transporterių kablių, ir treilerių parkelis, po gero pusvalandžio nuo vierchų signalų pajudėjo gilyn į naktį. Mūsų komandos vairuotojas babajus Baba gavo pyzdako nuo ant visų staugiančio Marčiaus ir kačioko Andriūchos. Jį vis ragino greičiau, nes tuoj bus visiems ragai. Mūsų ekipažas pajudėjo vienas paskutiniųjų. Vierchai Marčius ir Andriūcha paskubomis krovėsi savas šmutkes ir prieš išvažiuodami apipylė savo buvusį gyvenamą konteinerį benzinu ir padegė.
– Blet, o nachera jie tą konteinerį degina? – paklausiau per galinį langą stebėdamas kylančią ugnį.
– Daug žinosi – greit pasensi, – pamokė jonavietis, bet klausimų turėjau daugiau nei toje naktyje buvo žvaigždžių.
– O bent jau kitų šalių vierchai spėjo šmutkes pasiimti? Lenkai? Chorvatai?
– Kam ten rūpi, – atsakė susierzinęs kolektyvas besiglausdamas transporteryje. Galėjome likti savoje tempiamoje vagonetėje, bet tokia buvo procedūra, kad visi turėjome sėdėti kartu su vairuotoju tame kiaurame transporteryje.
– Kaip bus su darbu? – neatlyžau aš.
– Dirbsim, bet blet, visas šmutkes reikės perkelti pakrauti į fūras ir išvežti kitur. Dabar dirbsim ne apsukrumu, o lenksim nugarą, mat tvaju, – pasakė Senis.
Baba per raciją iš savo kolegų alachakabriškai gavo nurodymus iš savo vairuotojų viercho ir atsakė kažkokį „mila gia“ ar ką ten, bet supratau, jog tai reiškė, jog jis suprato. Kreko vagonėliai tempdami vagonetes–lagerius šiek tiek atsiliko viena nuo kitos. Kadangi 2011 metais nebuvo madinga telefonuose turėti integruotą navigaciją, Baba išsitraukė tikros navigacijos dėžutę ir stipriai daužydamas ekraną pirštu, pasirinko atsarginę mūsų nuolatinės dislokacijos vietą, turbūt paruoštą iš anksto. Per nustatymus jis kažką sumaigė, kad jam maršrutą nurodinėtų kažkoks indusas neva juokingu balsu.
– Durka diurka, mustafa ibrahim, – kažkaip panašiai pasakė juokingas balsas iš navigacijos, kas reiškė laikytis kairės kelio išsišakojime.
Baba pradėjo kvatotis. Mes irgi nusijuokėme, bet ne kartu su Baba, o iš jo, kad klauso kažkokių nejuokingų nesąmonių. Navigacijoje rodė važiuoti pusantros valandos, bet į kurią pusę aš tikrai nepasakysiu, nes amžinatilsi Anglijos Karalienės žemelės nepažinau. Kartu su bendradarbiais užsnūdau monotoniškame kelyje. Iš akių mačiau, kad ir Baba norėjo, kaip lietuviai pasakytų „pisti į krapą“, bet visa laimė ta pundžiabų nesąmonė jį palaikė prabudusį, nors papuolęs į šią darbo užsienyje vergiją pamaniau, kad galėjo Baba palysti po fūra ir mus pražudyti iš karto vietoje, arba nulėkti nuo kokio skardžio, nors toje anglų pusėje jų nebuvo.
Jau paryčiais atvykome į kone lygiai taip pat atrodančią laukyme, supamą tolumoje esančiais medeliais. Išlipus pamatėm, kad kitų komandėlių vagonetės buvo paliktos, o transporteriai tvarkingai pastatyti improvizuotame parkinge šalimais. Vėlgi pagal procedūras vadyla priparkavo mūsų izoliatorių taip, kad būtų galima bet kuriuo metu pabėgti staigiai prikabinus prie transporterio vagonetę. Tik dabar tai pastebėjau, kad visi vagonėliai buvo taip pastatyti. Buvo likusios kelios valandos iki išvažiavimo dirbti. Atvažiavo vierchai su bemvais ir mersais. Iš vieno jų išlipo ir mūsų prarabas.
– Vsio, seven oklok vy vork. Gau slyp, Baba, – pasakė Marčius.
– Aš pideras jibanas, – atsisveikino Baba, taip kaip jį lietuviai buvo išmokę sakyti „labos nakties“.
Visi pakrizenę jam pamojavome ir įleidom Marčių į vagonetę pasiimti savo sunkios tašės, kurioje bybis žino kas buvo. Tikrai ne skilandžiai. Įmetęs tašę į savo mašinos bagažinę jis atėjo pas mus ir išrašė papildomai po banknotą su Karaliene Elžbieta ir Alanu Turingu, kurio niekas nežinojo ir dar dabar nežino. Ant banknoto buvo skaičius 50, to ir pakako.
– Čia už tylą. Nieko nematėt, ponel?
– Baik jau, Marčiau, apie ką tu? – šyptelėjom.
– Jau Babai sakiau, bet pakartosiu ir jums, septintą išvažiuojat į darbą. Kraunat viską į fūras, mokėsim valandinį, bet tai nereiškia, kad galėsit zalupas vienas kitam čiulpti šikane, supratot? Atvažiuosim patikrinti.
– O kur jūs nakvosit? – paklausiau.
– Nachui man miegot, dachują dar reikalų reikia sutvarkyti, – pasakė jis pakeliui į savo automobilį, jam vertą daugiau negu mūsų komanda. Tikėjausi, kad bent paso nesudegino ir pasiėmė su visais reikalingais daiktais.
Nors pamiegoti buvo likę nedaug, gavau rekomendaciją bent truputį pasnausti, nes diena bus sunki. Tą ir padariau. Jau visiems sugulus vagonetėje paklausiau, kodėl vierchai sudegino savo konteinerius.
– Tylėk ir miegok, nachui, – pasiūlė Senis, kurio paklusau.
Po trumpo miego gavome progą pamiegoti kreko automobilyje pakeliui į darbą. Nežinau kiek ten tiksliai mes važiavome, bet grįžome į tą patį sandėlį. Niekam nerūpėjo kokios geros kokybės mėtėsi kriauklės ir šikanai, visi skubėjo kuo greičiau saugiai supakuoti prekes ir jas pakrauti į fūras. Dirbome visi kaip vienas kumštis. Krovėme dėžes ant palečių, kurias liftioras vežė fūrų link. Su minimaliomis perekūrų pertraukėlėmis iškraustėme visą sandėlį per dvi darbo dienas. Che, buvo tikra evakuacija. Turbūt nereikia niekam aiškinti, kad sandėlyje be kriauklių ir šikinykų vertinimo vyko kažkokie nelabai švarūs reikalai. Kokie tiksliai negaliu pasakyti, nes jų dar nemačiau, kad ir kaip akylai stebėjau tas savo darbo dieneles.
Gavome porą dienų laisvų kol paruoš kitą sandėlį. Tų dienų per daug neprisimenu nei aš, nei kiti ten buvę savų šalių emigrantai. Visi iki vieno gėrėm ir kepėme šašlyką. Pripisę, savaime suprantama, mušėmės su kitų šalių raiteliais, taikėmės, gėrėme, po to vėl mušėmės. Kai baigėsi išeiginės ir reikėjo dirbti, pastebėjau, kad vierchai vėl turi konteinerių miestelį iš kurio kuravo mūsų darbus. Buvo atvežtos ir dušinės, į kurias įlindau naktį apsiprausti viso bendrai po savaitės nesiprausimo. Švarus ir kvepiantis įlindau į užrūgusius patalus ir vėl pradėjau mąstyti apie būsimus turtus.
Naujoji darbo vieta praktiškai niekuo nesiskyrė nuo buvusios. Struktūra buvo tokia pati – rūšiavimo patalpa, po to tvarkymo patalpa, vertinimo, o kita supakavimo. Išsikrovus šikanus ir kriaukles, vieningas kumštis subyrėjo ir laukinis produktų rūšiavimas grįžo. Marčius davė numeriuką 6, kas sukėlė didelį juoką visiems, ne tik lietuviams. Mėginau užprotestuoti, bet supratau, kad tokia ta naujoko dalia ir nieko nepakeisi. Ruskiai pakrikštyjo mane „šestiorkos“ pravarde, už kurią per sekančią išeiginę jie atsiėmė masinių muštynių metu.
Dirbdamas dariau klaidų. Sukaltus šikinykus nešiau netvarkęs, aklai tikėdamasis, jog jie praslys ir bus įvertinti didesnėmis kainomis. Kontora kurioje dirbau, pasirodo, tuos šikinykus ir kriaukles parduodavo parduotuvėms, dėl to negalėjo į rinką paleisti visiškai sutrupėjusių šikanų. Laimei po kelių dienų atsirado visokie kranai, žarnelės, tarpinės ir kiti bybiukai, kuriuos išvalęs per dieną pasidarydavau šiek tiek daugiau pinigėlių.
Lėkė dienos, savaitinė alga būdavo apie du šimtai, du šimtai penkiasdešimt svarų. Išsvajotų penkių tūkstančių svarų per mėnesį buvo toli gražu niekur nematyti. Per keletą savaitėlių apsipratau prie darbo ir pamačiau, kad nichera niekas čia mūsų iš to kemperio pas vierchus neperkels. Gyvenimas virė ubagiškas. Prausėmės kas savaitę, paėsti duodavo darbe kažkokios lenkiškos tušonkės ir buterbrodų, vakarienei sugriauždavome kokos bulkos arba dešros, pirktos iš imigrantų parduotuvėlių gretimame miestelyje. Nu, padarydavome ir čerką, neslėpsiu.
Mesti rūkymo taip ir nepavyko. Greitai išrūkęs savas atsivežtas cigarkas, pradėjau pirkti ruskių bybižin iš kur gautą kontrūchą. Visokias plonytes „Lifa“, „Minsk“ ir panašias, parduodavo pusvelčiui, o cigės angluose kainavo kosminius pinigus. Matote, jaunime, kai rūkymas pradėjo spausti, manasis patriotizmas apsnūdo ir rūkiau tą ruskių šieną. Taupiau pinigus. Dėjau svarą prie svaro, centą prie cento (šiaip jau angluose centai vadinami peniais, todėl nesakysiu, kad dėjau penį prie penio, nes dar blogai pagalvosite), bet vietoje turtų įsistačiau tarnybą vergovėje.
Paso niekas man taip ir negrąžino. Kartą, kai Marčius su Andriūcha išmokinėjo algas, lyg netyčia paklausiau, kur mano pasas, bet abu užmetė:
– A nachui tau jo?
– Nu ką žinau, pasas tai mano, – išdrįsau kartą atsakyti.
– Tai nachui savo paduškos neatsivežei, jeigu viskas turi būti tavo, ką? – lojo Andriūcha, greičiausia sėdėjęs ant steroidų kurso, dėl to buvo piktas, – kurvanachuiblet duodam žmogui darbą, nachuibled pastogė, funtų, o tas pisa protą blednachui, kad jam kažkokio popiergalio blednachui reik. Pasiimk tu tą kurvą pasą jeigu tau jo taip reikia kurvanachuibled, bet neduok tu nachui Dieve tu jo neturėsi kada nors, aš tau jį kurvą ištatuiruosiu su biku nachui ant snukio blednachui ponel ar ne?
– Ne ne ne. Tiek to, turėkit, jeigu jums jo reik, aš tik paklausiau, – išsigandęs ir baltas kaip popieriaus lapas atsakiau ir paso daugiau nebeprašiau.
Porą kartų vierchatūra davė prisijungti prie kompiuterio pasitikrinti elektroninį paštą, nes telefone tokio stebuklo kaip internetas dar neturėjau. Pašto dėžutėje radau priminimus iš anglų mentūros, kad pats laikas susimokėti baudą už lėktuve iškrėstas šunybes. Pasirodo, prie to paties, šaltibarščių spalvos avialinijose buvau nepageidaujamas iki gyvenimo galo. Pasikviečiau Marčių, kad pagelbėtų su anglų kalba ir tais konsteblių pranešimais.
– Marčiau, blecha, kažko mentūra nerimsta, gal gali pavertėjauti? – paprašiau jo, nes internetinis vertėjas pjovė grybą.
– Kas čia nachui? – sėsdamasis pasiteiravo atlėpausis Marčius. – O kurva, tave tuoj čiups anstoliai.
– Už ką? Ką padariau?
– Kaip tai ką, baudų nesumoki. Septynios štukos funtų vis dar kabo, matai? – braukė pirštų Marčius per apriebalintą savo laptopo ekraną. – Oi blet, liko tik kelios dienos.
– O kas tada? – paklausiau peršikęs, nes trijų štukų vis dar nebuvau surinkęs.
– Nu tada ši sumelė didės, taip veikia anstoliai. Va, žiūrėk, jeigu neišmokėsi, po pusmečio jau 10 grandų gaunasi.
– Galėtum gal paskolinti? – nesumečiau ką daugiau pasakyti.
– Oi blet, paskolinti… Kiek reikia?
– Šešių su puse, – paprašiau, nes teturėjau penkis šimtus svarų su keliais peniais (centais). Sakyti šešis tūkstančius penkis šimtus skambėjo per baisiai.
– Tai per du mėnesius sugebėjai uždirbti tik penkis šimtus funtų? – kone ausimis suplazdėjo Marčius.
– Nu jo, turiu tik penkis sotus. Trūksta šešių su puse kavalkų, kad padengčiau skolą. Būk diedas, paskolink. Grąžinsiu, pats gi matai, kad noriu dirbti, – gailiai paprašiau.
– Blet, tokiais tempais kokiais tu dirbi, turėsi metus laiko pachalinti chaliavai, kad atidirbtum skolą, – pasakė jis.
– Nu ir pizdų, pachalinsiu, – pasakiau.
– Turėsim sutartėlę pasirašyti, vekselį.
– Jeigu paskolinsi baudai, drąsiai pasirašysiu ir toliau dirbsiu jūsų kompanijai. Galėsim net darbo sutartį rašytis, jeigu yra poreikis, – patikinau.
– Ne, darbo sutarčių ir kitokios chuinios nereikia, grįžk atgal į savo būdą, kažką su Andriūcha paderinsim. Pakviesiu jeigu ką.
Grįžęs atgal į vagonetę paprašiau kolegų ar galėtų bendrai sumesti 6500 funtų, bet bendra jų turimų lėšų suma neviršijo nė tūkstančio svarų. Kaip minėjo, viską prageria, praėda ir prarūko. Sekančią darbo dieną, per pertrauką, buvau pakviestas Marčiaus ir Andriūchos.
– Agirdi, turi kokią nors prekę dabar?
– Turiu, va tą kriauklę prie sienos, – atsakiau bachūrams.
– Eik prisiduok tą savo kriauklę ir tada pašnekėsim, – pasiūlė Marčius, nes matė kaip dar neįvertintą prekę gviešiasi pasiimti ruskelis, visai kaip ir šiais laikais, ką?
Taip pat, čia nebuvo pasiūlymas, vyrai davė įsakymą.
– Aš čia, vyrai, kokie reikalai? – valydamasis dulkėtas rankas į darbines–išeigines kelnes užklausiau.
– Karočia apsvarstėme mes tavo kandidatūrą dėl tos paskolėlės tai žodžiu, turime tau pasiūlymą. Užmetam mes tau ant tos baudos, bet su sąlyga. Turėsi metus laiko pachalinti pas mus, per savaitę gausi po pidisoką svarų, o visą kitą ką uždirbsi mes padengsim skolai.
– O jeigu uždirbsiu greičiau, kas tada? – paklausiau.
Andriūcha su Marčium susižvalgė. Turbūt norėjo pasakyti „neuždirbsi“, nes abi šio sandorio šalys suprato, kad laisva valia parsiduodu į vergiją.
– Nu tada paleisim anksčiau, – skėstelėjo rankomis kačiokas Andriūcha.
– Arba galėsi dirbti botanikos sode, norėsi gal? – paklausė gudruolis Marčius. – Tik ten blet, daug babajų bus, dar tik planuojame atsidaryti.
– O ką reikės daryti?
– Nu, o ką botanikos sode daro?
– Ką žinau, gal augalus prižiūri.
– Tai va, turėsi abejotinos kilmės augalus prižiūrėti, palaistyti kartais, ehehehe. Ką galvoji, domina ilgalaikė sutartis? Matom, kad dirbi kaip jautis, todėl šiame ūkyje mums tokių kaip tu reikės.
– Nu davai, bandom, – pasakiau, nes norėjau kuo greičiau atsiskaityti su tais anglais ir tais septyniais tūkstančiais, neduodančiais ramybės net išgėrus. Bled, dvimaštuoni tūkstančiai litų… Už vieną nesąmonę.
Bachūrai davė pasirašyti popierius, kad dirbsiu pas juos metus laiko ir sutinku gauti penkiasdešimties svarų atlygį už darbą, kai didesnė surinkta dalis bus dengiamai skolai. Šaibos, žinoma buvo su dviženkliu procentu, bet nei tada, nei dabar nebuvau finansiškai raštingas. Pasirašėm, atsizdarovinom ir grįžau dirbti. Vakare susėdom prie kompo, per internetinį banką pamačiau, kad sąskaiton perversti septyni tukstančiai svarų, kurių siuntėjas nebuvo Andrius ar Martynas. Pizdum, pamaniau. Atidaviau penkis šimtus gryniako ir su jų pagalba pervedėm Anglijos Karalienei skolą už išdykavimą lėktuve. Grįžus vagonetėn be penių (centų) ir kiaušinių, tautiečiai išpyzdavojo, kad pasirašiau sau nuosprendį dirbdamas toje vergovėje.
– O jūs, blet, nevergaujate? – paklausiau ant gruzo. – Seni, blet, kiek laiko pachalini čia?
– Metus viršaus, – atsakė jis išdidžiai.
– Ir per metus uždirbai antrą išvaržą ir netekai trijų dantų, – pasakiau savo tuometiniam draugui, nes tik jį drįsau šitaip krutinti. Kiti pasirodė begalviai maniakai.
– Nu ir ką, bet užtat stogą virš galvos turim, pamaitinti, pagirdyti ir kapeika viena kita į kišenę krenta. Geriau negu Lietuvoje, – neatlyžo Senis.
– Eik jau, blet, geriau jam negu Lietuvoje, chuinia čia, bybienė, vaflynas paslėdnas, – keikėsi jonavietis.
– Tai ko negrįžti? Rinkis daiktus ir valink iš čia, man bent jau atiteks pirmas aukštas, – sumečiau jam. Vagonetės sienos net vibravo nuo įtampos.
– Ei ei ei, – pradėjo mus raminti vyrai, kai jonavietis šoko į akis. Nieko jis ypatingo nepasakė, vien rusiški keiksmažodžiai ir grasinimai užmušti.
Senis, tikras šios vietos veteranas, kaip kokią taikos pypkę, siūlė visiems perlaužti po nol sėm. Iš kur jis traukdavo tas bonkes? Prigėrėm, paprašiau Jonavos pagroti šansonų ir išsiskirstėme miegoti vėl draugais.
Dienos vėlgi bėgo. Išmokau išgyventi už penkiasdešimt svarų, kartais netgi likdavo. Andriūcha su Marčiumi gyrė, kad gerai dirbu, būčiau vieną savaitę gavės tris šimtus, dar kitą du pem, atseit viską žymėjosi į sąsiuvinuką ir sakė, kad artėju „išvadavimo link“. Visi žinojome, kad pisa prota. Dienos prarado reikšmę. Negalėjau suskaičiuoti kiek bendrai laiko pradirbau šitoje kontoroje nuo atvykimo, ar keturis mėnesius ar penkis. Daugiau nebesikraustėme, evakuacijų nebebuvo. Pagal bachūrišką „sutartį“ buvo likę dešimt mėnesių nuo skolos atidavimo Anglijai, bet širdis nujautė, kad aš viso to laiko neišdirbsiu. Ne, neplanavau pabėgti ar nusižudyti, baikit jau. Kažkas viduje mane graužė, kad greitai šitas objektas ir visos tos kriauklės su kranais užsisuks.
Vieną, niekuo neypatingą rytą, rūšiavimo patalpoje, aptikau vieną dėvėtą brangios firmos kriauklę, apklijuotą visokiomis chuiniomis „Sale“, didėliais procentų lipdukais ir taip toliau. Žvitri akis įvertino, jog darbelio turėjo būti gerai valandai iki pridavimo, o kriauklės kaina kokie penki šimtai svarų, nuo kurios pats būčiau gavęs apie pidisoką.
Pakėlęs tą kriauklę išvydau šikinyką, puikios kilmės, bet apipurkšta violetine spalva. Jam daugiau nieko nereikėjo daryti, kaip tiktai nuplauti dažus. Firmos buvo geros, Andžėj būtų įvertinęs už kokius penkis šimtus, dėl to būčiau dirbęs į skolos grąžinimo fondą. Nepuoliau jo imti, apstačiau kitais keramikiniais griozdais, pamaniau, jeigu Dievulis norės, jis man tą unitazą ir paliks.
Pridavęs kriauklę už keturis šimtus aštuoniasdešimt, patraukiau atgal į rūšiavimo vietelę ir pamačiau brangųjį, tą violetiniais dažais išpurkštą šikinyką stovintį vienišą. Niekas jo neėmė, visi apsimetė, kad jo nemato. Esu ir anksčiau pastebėjęs tokiomis spalvomis samadielnai išpurkštus gaminius, bet tik šį kartą tai sureikšminau ir nusprendžiau jį paimti.
Paėmus jį ir nešant į tvarkymo patalpą, prie manęs priėjo vienas lenkų vierchas Pavel. Jo pareigos buvo analogiškos Marčiui ir Andriūchai, todėl pagarbiai linktelėjau pasisveikinimui. Iš paskos atėjo dar vienas klapčiukas lenkas.
– Nu, co robiš? – paklausė Pavelas.
– Co co, šnekėk lietuviškai, blet, – atšoviau.
– Daj klozetova, – paliepė Paška.
– Daj funty sterlingovį, – pasakiau tam žarnakakliui.
Nu va tada ir prasidėjo grumtynės dėl šikinyko. Kolega poliakas, dėl kažkokių priežasčių lupo jį man iš rankų, lyg tai būtų buvęs paskutinės pasaulio unitazas ir tame postapokaliptiniame pasaulyje karaliumi taps tas, kieno subinė liesis prie keramikinio sosto. Aš, žinoma, nenusileidau. Prisiminęs lietuvių tautos polonizacijos periodą, kurį išgyveno mano bočiai, sukaupiau jėgas ir atsiėmiau iš lenko keramikinį stebuklą, kurio tie mano bočiai net nėra matę. Che, turbūt iš visų Dumauskų, buvau pats pirmasis pamėgęs unitazą, nes amžinatilsį tėvukas ligi pat mirties nepripažino tualeto bute ir jau paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis kategoriškai atsisakydavo tuštintis tualete, kuris būdavo jo palatoje, todėl dergdavosi čia pat, po savimi. Pamenu, keikdavo jis naujus laikus sakydamas „kaip čia blet dabar yra, išvietė kambaryje?“.
Taigi, sukaupęs visas jėgas, lupau iš Bžegožo unitazą ir sutelkęs per didelę praeities bočių galią neapsiskaičiavau ir atbulas griuvau su visu tuo Kedžio spalva išpurkštu bliūdu. Šikanas krito ant žemės, bet bakelis dar spėjo jobinti man per galvą, todėl galvą susitrenkiau du kartus – kai dėjau galvą į žemę ir kai užkrito tualetas. Įdomiausia buvo ne tai, kad skolų fondą papildys papildomų kelių šimtų svarų suma už sudaužytą šikaną, oi ne… Nugriuvus ir suskaldžius bakelį, laukan išbėgo kažkokie balti milteliai ir į šalis pabiro tabletėlės su svarais, šypsenėlėmis, mersų ženkliukais ir kitokiais simboliais, kurie tikrai nebuvo marsiečių vitaminai. Darbininkėliai, tarp jų ir tas Gžegožas skubiai grįžo prie darbų, pasiliko tik Pavelas, irgi išsigandęs.
– Oi bleeeeeet… – kitapus salės pasakė Andriūcha pamatęs kas pabiro iš klozeto. Va tada viskas man pasidarė aišku kuo vertėsi tas klozetynas.
\*\*\*\*\*
Tikiuosi viskas pasidarė aišku ir jums, tačiau ties tuo aš tikrai nebaigsiu. Kviečiu susitikti čia pat kitą savaitę, kur užbaigsime šią mano vargo vakarienę, o jeigu nenorite laukti, kviečiu tapti rėmėjais Contribee arba Patreon ir suryti paskutinę dalį iš karto. Istorijos pabaiga jau laukia jūsų, tad davai, jaunime, užmeskite keletą eurų, ką?
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02hL3Hp3GAnHFxquP2Cr5TNTEJnqFH43i33SmBSDM1UrMgg7rWjFPMhnBfZHfEEERHl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas
1 comment
