Blecha, parūrino, apgavo emigracijoje kaip reikalas. Turbūt ir jums yra buvę situacijų, kai ieškote kur čia būtų galima padirbėti, pakelti biški šaibų, ir randate neblogą vietą. Iš šono atrodo viskas gerai, tvarkingas, normalus uabas, su tomis madingomis gerosiomis praktikomis ir kitomis chuiniomis, kurių niekas negali įvardinti, žodžiu, vieta necherova. Įsidarbinus kolektyvas irgi neblogas, darbelio yra, iš darbo pyzdinti irgi išeina visokias biuro smulkmenas. Rodos, galėtum dirbti ir nesukti pautų, bet pastebi tokią vieną ponia, pastoviai nepatenkinta morda, dar vadinama besiilsinčios kalės išraiška, vieno iš uabo pusvadovio dukrelę. Galvoji, nu nacher, kas čia do pimpalienė, bet greitai sužinai, kad šita spuogena, paauglystėje skriausta ir dūchinta kaliausė yra tavo vadovė, kai dabar gavusi valdžią ji atsigroja ant visų savo pavaldinių, kurie bent kiek jai nepatinka, nors pajebat, kad šita kompleksų perpildyta Žydrūnė (vardas nekeistas, jeigu per stebuklą skaitai, tai žinok čia tau viskas adresuota) dabar atsigros ant viso kolektyvo už visus paauglystėje priimtus chariokus, patyčias ir tėvų neįvertinimus. Žydrūnė fleksins apie savo nesamus draugus, pyzdavos silpnesnius, girsis minimaliais sportiniais gebėjimais, bet nieku gyvu nepriims kritikos ir išmetinės iš darbo visokius senius, kurie ne ant bangos neina kartu su jos padlaižiais draugeliais. Atrodo pats galėtum ten dirbti per amžių amželius, bet va, atsiranda kažkokia Žydrūnė, dėl kurios negali dirbti. Pažystamas jausmas? Man taip yra kelis kartus buvę, bet žinot, ši paskutinė dalis ne apie kažkokius chujovus načialnikus, oi ne, istorija biški kitaip užsisuko. Tiesiog norėjau išsilieti už praeities skriaudas. Tai va, pasakysiu dabar – Žydrūne, uostyk kabančius, beždžione. O jūs, kas skaitote, esate malačiai ir jeigu neprisimenate paskutinių dalių, kviečiu tai padaryti patiems, davai užbaigiam paskutinę dalį!
Vietoje to, kad tais 2011 metais, dirbčiau anglų santechnikos prekių sandėlyje už 5000 svarų sterlingų per mėnesį, atsidūriau tikroje emigracijos vergovėje. Pardaviau savo sielą už varganus septynis tūkstantėlius svarų, kuriuos gavau kaip baudą dėl prikolų lėktuve. Nors ir mokomų penkiasdešimties funtų, atrodė, užtenka, darbas sunkus nebuvo, bet blecha, tik vėliau supratau dirbęs nelegalioje darbovietėje. Ne, ne tik dėl to, kad sutarties taip ir nepasirašiau, bet ir todėl, kad ten virė labai negražūs dalykai.
Pasirodo, tas prarabų kalifatas, kuriame visi posovietinio bloko emigrantai rūšiavo šikinykus, kranus ir kriaukles, užsiiminėjo vogtos santechnikos supirkinėjimu. Visoje Anglijoje, gal net ir Airijoje, jungtinė budulių tautų nusikalstama grupuotė vogė įvairios būklės kriaukles, kranus ir klozetus, iš kažkur atsitempdavo dar vamzdžių. Kiek žinau, šitai specialiai vogimo operacijai vadovavo ruskis, kas gi kitas blet… Vogdavo paprasti „kareivukai“ buvę ant žemės, nenusisekę imigrantai, narkomanai. Pastarieji masiškai naktimis apiplėšinėdavo santechnikos reikmenų parduotuves, pavienes prekes tempdavo iš statybviečių. Į gruzoviką dundukai mesdavo paskubomis, mat reikėdavo pyzdinti kaip įmanoma greičiau, kol neatvažiuodavo konstebliai. Žinoma, būdavo vagis pačiupdavo, bet niekas neišpliurpdavo šitos schemutės, nes kažin ar kas žinojo kur tie šikanai keliauja toliau.
Keramikiniai bliūdai rankoms plauti ir tupyklos, perėję per mūsų, juodadarbių vergų rankas, keliavo įvairiais keliais. Vienas iš jų, kai nusikalstama organizacija prekes paleisdavo į rytų Europą. Girdėjau ir Lietuvoje buvo kelios parduotuvėlės „Santechnika iš Anglijos“, pardavinėjusi vogtą brudą Bazėje ir Gariūnuose. Veždavo ir į ruskyną, Lenkiją, Latviją, Čekiją. Vežė viską fūromis su suklastotais dokumentais, kad viskas neva pirkta iš tiekėjų, kažkokių supirktuvių. Tam daug proto nereikia, fiktyvioms sąskaitoms išrašyti užtekdavo vieno spausdintuvo ir bobelės lakia fantazija arba gudraus bachūrėlio, baigusio vieną pusmetį kolegijoje finansų specialybėje. Turbūt ir jūs, skaitytojai, supratote, kad jie suka varkes. Turbūt tik reikėjo patikslinti kas ten konkrečiai buvo nelegalu.
– Žiūrėk, Virgi, – tardavo Bazės geltonojoje galerijoje kokia nors Dalia, grojant „Urmo radijuje“ dainai „Boys boys boys“, kai geltondantę burną iššiepusi boba džinsiniu kostiumėliu iš gretimos prekyvietės siūlydavo įsigyti mikserį ir siuvimo mašiną, – kriauklė iš Anglijos, kartu čiaupu ir visomis žarnelėmis, gal sakau perkam?
– Ai, blet, gi ta dar gera ta mūsų…– numykdavo koks nors Virgis.
– Kokia gera? Tazikas ir žarna nėra kriauklė su čiaupu! – kels bangas klimakso nukamuota Dalka, kol Virgis laikys suspaudęs keturis šimtus litų lapatnyke, kuris paslėptas tame vyriškame rankinuke, kur per riešą užsimauna. – Gi iš Anglijos! Dukra Anglijoje modeliu dirba, o ten kokybė ohoho kokia.
Toji klasikinė Dalka su Virgiu tikrai nupirkdavo vogtą kriauklę su žarnelėmis ir čiaupu. Bazės bobelė pardavėja pasiūlydavo ir naują pemza suragėjusiems kulnams šveisti, dar rusiškų vaistų „kad vyro čiaupas geriau veiktų“, akele mirktelėdavo pardavėja ir įbrukdavo viagros ir cialio pakaitalą, apsimetant, kad čia tik vitaminai. Dalka su Virgiu užeidavo tų vitaminų dažniau, pamatydavę koks stebuklas ištikdavo Virgio birką.
Įdarbinti toje nusikalstamoje struktūroje buvo praktiškai visi. Narkomanai vogė šikinykus, vairuotojai juos suslapstydavo, pseudo įdarbinimo agentūros visuose biednuose kraštuose su pseudo ofisėliais būtuose įdarbindavo tokius durnelius kaip aš, vergai (mes) išrūšiuodavo ir sutvarkydavo šmutkes, vierchai prižiūrėdavo mus, fūristai eksportuodavo, rytų Europos gariūnų ir bazių bobos viską parduodavo, struktūros santechnikai prijungdavo, o galų galiausia vadai džiaugėsi pelnu. Blet organizacija buvo tokia plati, kad gal net buvo didžiausia Europoje. Visi dirbo struktūroje, tik vienas apie kito egzistenciją greičiausia nežinojo. A bybis žino, o gal čia ir sąmokslo teorija, nes visa tai man pasakojo kolega imigrantas Senis, pasakojęs, kad amerikonai nebuvo nuskridę į Mėnulį, kad Kedys dar gyvas, Bilas Geitsas ateityje skiepys žmones su čipais, o Paksas geriausia iš visų dirbo Lietuvai. Žodžiu, dalbajobas kaip koks tselofanas, tratas ar vaflis Lobovas, pas kurį nakolkes darosi tik tokie patys bukapročiai, leidžiantys pramisti žmogui su gitlerio ir trečiojo reicho nakolke.
Atrodo, Dieve brangus, kas čia tokio, kad vagių šaika pardavinėja vogtus daiktus? Ar galėtų tik vagių šaika šitaip užkariauti nusikalstamą pasaulį? Žinote, jaunėliai, vogtų santechnikos priemonių realizavimas tokiems patiems kaip ir jie, buvo vienas tik jų verslų. Grįžkime prašau į tą momentą, kai aš gulu suskaldyta galva ir klozetu.
Netyčia suskaldęs violetine spalva išpurkštą šikinyką pamačiau išbyrėjusius miltelius ir tabletėles, kurios tikrai nebuvo pačios legaliausios kilmės. Aplankė nušvitimas, paaiškinęs kodėl niekas niekada neimdavo violetine spalva išpurkštų daiktų, paimdavo tik vierchai menedžeriai. Ten gi tūnodavo kilogramai narkozikų, pasiruošusių būti suvartoti tusovčikų ir Dalkų su Virgiais visoje Europoje.
– Jobani vrot, tu kurva debilas ar kas tau blednachui yra? – bliovė šnopuojantis kačiokas artėdamas link manęs.
– Ai niaa, – sumykiau pagriebtas už gerklės ir išpurtytas kaip ką tik iš skalbenkos ištraukti susigarankščiavę džinsai.
Gavau per kepenis, strėnas, keletą sykiu buvau smaugiamas. Ne pirmas kartas patiriant fizinius prievartos veiksmus, todėl per daug neišsiplėsiu. Matote, nutiko keistas dalykas, kol mane gubilino, darbininkai išsilakstė į skirtingus kampus, vietoje to, kad apspitę mus stebėtų, kaip ir būdinga tai žmonių priedermei. Tyliai ramiai atpyzdintas gavau patikinimą, kad be štukos svarų finansinės nuobaudos neapseisiu.
– Blet, šikanas štukos tai nevertas, Andriūcha. Būk diedas, nebepjauk grybo, – drįsau pasakyti.
– Ką pasakei? – perklausė neandartiolas.
– Sakau šikanas štukos eurų tikrai nevertas, – pasakiau nukirpęs dalį pirminio sakinio.
Apmaudu, bet atsivedus šikanų vertintoją, kaip kokį, blet, brokerį, jis apžiūrėjo šikano šukes, įvertino firmos nuostolius, aplinkybes ir kitą chuinią. Pakalbėjęs su Andriucha pareiškė, kad klozetas vertas tūkstančio svarų. Milteliai su tabletėlėmis pranyko akyse, sugraibstė vierchai ir jų pakalikai. Pasikartosiu ką sakiau prieš tai – keista, bet jausmas, jog skola nebus grąžinta tik stiprėjo.
Depresovame treilerių parkelyje niekas nepasikeitė. Mūsų vagonetėje įsiviešpatavo tyla. Kalbos, kad suskaldžiau prekę, buvo lyg tabu, nors anksčiau būdavo, kad neduokdie kažką susipisi darbe, tai ėsdavo kolegos tautiečiai ligi pat priešmieginio bendro pasismaukymo tyloje. Galų gale po kelių dienų pajudinau miltelių temą.
– Blet, chebra, negi jie ten kažką stumdo?
– Dar papyzdėlinsi, tai tau tuoj savo žopą stumdysi, kad baudas apsimokėti, – atsakė jonavietis.
– Tai jūs žinojot? – paklausiau.
– Tai aišku žinojom, – tarė paniuręs Senis nuo gulto.
– Tai blet, ko nieko nesakėt?
– O tai ką tau reikėjo sakyti? – paklausė tas jonavietis. – Sveikas, Kostai, atvykęs, čia pardavinėsi šikanus su paslėpta amfa, neliesk violetinių daiktų, nes ten narkata?
– Ne, bet galėjot kažkaip įspėti ar ką,
– Aha, įspėti… Papisti…– lakoniškai užbaigė sakinį jonavietis.
Senis pamanė užglaistyti bekylantį kivirčą, pralaužti apledėjusius vagonetės santykius ir pasiūlė sumesti Durako partiją, padaryti šnapsiuko, nu ir pagroti gitara šansonų, kas be ko. Atsisakęs nuėjau miegoti.
Po to įvykio pradėjau akyliau stebėti aplinką ir visą atliekamą darbą mačiau jau kitomis akimis. Akurat, kur bendroje krūvoje pasimatydavo vos violetinė spalva, keli klapčiukai atsargiai viską nukapstydavo ir neva niekam nematant išnešdavo šikaną vierchams. Vierchatūra tą santechnikos stebuklą nusigabendavo į konspiracinę pašiūrę už sandėlio ir tada jau išsitraukdavo narkozikus su užsikišusio šikano pompa kur ant to medinio pagalio būna užmauta. Visur aš mačiau tas traleliuškas, jobani vort. Nebuvo dienos, kada neįžvelgčiau bent menkiausios užuominos ar purpurinės spalvos.
Vieną, niekuo neypatingą diena Kalėdų link, kapsčiausi ties kriauklėmis. Kaip koks bomžas rinkausi gražesnę prekę, ją prie vietos įvertindamas, pravalydamas, jeigu reikia. Dirbau automatu, net nebesukau pautų dėl pinigų. Pasirašiau sau nuosprendį sėdėti ilgai ir nuobodžiai, nes priepisos ir finansinės nuobodaus tik kilo.
– Kostai, gali pagelbėti? – paklausė Senis su sunkia kriaukle nuskeltu kampu, vertą kokiu septynių šimtų svarų. – Noriu išnešti patvarkyti.
– Nu davai, tėvai, bet turėsi bent pitačioką šiandien duoti, – išstačiau savas sąlygas senam, žilam alkoholikui.
– O tiks nol pitačiokas? – paklausė jis mirktelėjęs.
– Jeigu darysim kartu, tada tiks, – atsakiau jau pasiruošęs kilstelėti kriauklės kampą ir nunešti ją ten, kur nuves Senis. Tokias gigantiškas pirko tik turtuoliai.
Besiruošiant kelti kriauklę, už kokio šimto metrų mus pakalbino dirbantis latvis Einors ir rusiškai paprašė ar galėsime žvilgtelėti ar gerai jis parkuoja mašiną, nes nori išversti visas šiukšles į konteinerį.
– O ką veži? – paklausė Senis.
– Sudaužytus šikanus, ką gi daugiau? – atsakė klausimu Einors.
– Nu pizdum, pašefuosim, jeigu leisi užmesti akį, – pasakė Senis. – Gal rasim ką nors.
– Seni, ten nieko nėra, tik pavieniai gabalai, kuriuos sunku į vieną vietą surinkti, tikras šrotas.
Senis atsiduso, neva, tiek jau to ir su cigariuku dantyse pašefavo galu besiparkuojančią pusfūrę su pilnai prikrautu gruzoviku įvairiausio sunkaus chlamo. Nemaža dalis buvo ir violetine spalva purkštų prekių, netinkamų vartoti.
– O. O. O. STOP! – suriko Senis ir Einors po truputį pradėjo kelti savivarčio puspriekabę, bet kažko sustojo. Negi sugedo ir už samasvalo remontą vėl teks mokėti jam pačiam? Gal reikėtų fondą kokį įkurti ar dar ką.
Abu su Seniu išgirdome kažkokį triukšmą, kaip ir šūvius. Paėjome kelis žingsnius į šoną nuo kontiko. Vienas po kito, į patalpą spraudėsi vyrai. Ne mūsiškiai, nupiepę Anglijos imigrantai, o augaloti, juodai apsirengę diedai su automatiniais ginklais, neperšaunamomis liemenėmis, šalmais ir taktiniais batais.
– Blet, šturmuoja, eina nachui, – suriko senis ir šmurkštelėjo į tą gruzo konteinerį, į kurį turbūt pats Dievulis suplanavo, kad Senis įlys.
Konstebliai užmetė smirdalus dūmus, flešbengus, ir visas sandėlis pradėjo springti. Čiuchindamasis ir kosėdamas girdėjau raginimus gulti ant žemės įvairiausiomis kalbomis. Vyko jungtinis rytų Europos ir Anglijos reidas, kurio tikslas buvo sustabdyti nusikalstamą struktūrą, į kurią visi buvome įsivėlę. Aplink šūksniai, raginimai gultis, rankas aukštyn. Che, kaip aš mokyklos laikais panoms sakydavau „rankas aukštyn, kelnes žemyn“ ehehehe… Antiteroristinė mentūrą rėkė ir rusiškai visokius „ruki verch“. Tarp chaoso girdėjosi ir neandartioliškas vierchų bandymas prieštarauti teisėtiems pareigūnų reikalavimams, bet labai greitai tie marozų balsai tapdavo gailiais gaidžiukų cypavimais. Visai kaip ir rajone, kai koks kietesnis septyniolikmetis pradeda fleksinti prieš vaikus iš benamio, neva jį suspardys, bet pasirodžius, kad tas jų tariamas benamis yra vos pusbomžis ir atgubilindavo tą septyniolikmetį taip, kad pacukas gyvenime nekeldavo rankos prieš paauglius arba benamius. Taip va kažkaip padariau sąsają prisiminęs tuos mūsų vierchų cypavimus.
– Kostai, blet, ateik čia ir lysk vidun! – paliepė išlindusios akys virš konteinerio. – Bachūrus suims, o mes pabėgsim.
– Ne, nachui, nelysiu ten, juk prie pat samasvalas stovi! – sucypiau jam pamatęs mūsiškius vyrus iš Aro ir pagal raginimus atsiguliau ant žemės ir padėjau rankas už galvos. Profilaktiškai, kad nespurdėčiau, gavau į pilvą iš ginklo buožės ir baisiai užsimaniau patriesti kur nors kampe.
Gruzovike sėdėjęs Einors, kaip ir mes visi, buvo įtariamasis, dėl to ir jį traukė laukan. Velkant iš samasvalo latvį Einors, jis netyčia suspaudė chlapučikus, kurie atidarė samasvalo bortelį. Visas sunkus ir aštrus gruzas nukeliavo į konteinerį, kuriame slėpėsi mažulytis Senis. Pakilo dulkės ir Senio rėkimą užgožė dūžtanti keramika.
– Mano draugas tuoj numirs, eikit išgelbėti, prašau, – rėkiau taktikuojančiam rumunų Arui, bet jie nieko nesuprato ir juokėsi. Na, o dabar, jau šiais laikais, iš rumunų juokiuosi aš, bet gal čia ne vieta apie tai. – Jis dar gali būti gyvas, bernai, prašau, – verkdamas meldžiau, o tai sukėlė jiems dar daugiau juoko.
Vilties dar turėjau, nes iš konteinerio vis dar smilko prieš šturmą prisidegtas jo cigariukas, blecha, užsirūkė kaip žinodamas. Po penkių minučių gulėjimo ant šaltos sandėlio žemės paprašiau, kad bent leistų žvilgteltų į likimo draugą, bet gavau neigiamą atsakymą. Nepaklusau, nacher, ir pribėgęs pažiūrėjau į gruzo pilną kontiką.
Iš visų galimų Senio kūno dalių buvo matyti tik iškišta ranka su cigariuku ir armijos laikais daryta nakolkė su nuoga boba ir išblukusiu užrašu „CEBEP“. Pradėjau sklaidyti šikanų akmenis ir pamačiau jo veidą. Tokį seną, raukšlėtą kaip subinę, bet kartu ir mielą ir geranorišką, na ir kas, kad žmonai kartais įkrėsdavo į skūrą. Toje vietoje kur buvo smegenys, kaukolė buvo atvožta viešai ekspozicijai. Senio, tokį kokį mes jį žinojome, jau nebebuvo. Iš šoko pradėjau baubti. Tiesa, Senis senai buvo paprašęs, kad jeigu kas nors šiame darbe jam nutiks, perduočiau jo žmonai ir vaikams, kad nėra dienos, kada jis apie juos nepagalvotų, bet aš, žinokite, ikšiol neperdaviau jo šeimai šitų žodžių, nors praėjo 12 metų. Nepaklusnumas ir šokimas prie kontiko pas draugą Senį buvo traktuotas kaip teisėtų pareigūnų įsakymų nevykdymas, dėl to gavau bananų kekę ir tazerio. Blet, gerai, kad nenušovė.
Girdėjau skylančią keramiką, kažkur tolumoje dužo fūros stiklai. Vieni bachūrai, gaila, kad ne Marčius su Andriūcha, kiek palūkėję kol daugmaž viskas nurims, nusprendė pabėgti nuo šimtų gerai treniruotų vyrų su savo BMW gelda. Spec. konsteblių pajėgų šarvuočio kulkosvaidžio bokštelyje budėjęs specukas pamatė mėginimą pabėgti ir kulkosvaidžiu, papliupomis, suleido šūvių seriją į bėglius. Taikliais šūviais visuomenė buvo išvalyta nuo dviejų nusikaltėlių brudų.
Keliančių šumą, su tikslu paslėpti narkoverslo įkalčius ar bėgančius iš įvykio vietos, specukai nepagailėjo ir padėjo tiksliais šūviais prigulti amžinam miegeliui. Nors ir liepė spoksoti į žemę, kilstelėjau galvą pasižvalgyti. Nušautų buvo ne vienas. Chebrantų tautiečių niekur nemačiau.
Bukai tysodamas ant žemės, kaip į kampą pastatytas vaikas, prabuvau kelias valandas. Net spėjau nusnausti. Kai atvažiavo kriminalistai ar kas ten tokie rinkti įkalčius, mus visus kaip bulvių maišus sumetė į mašinas. Autobusiukų neužteko, atvarė dar dešimt su mirgalkėmis. Konstebliai padėkojo kolegoms specukams konstebliams ir perėmę mus, išsivežė.
Apie šią operaciją parodė per žinias kone visoje Europoje. Į rytų Europos gariūnus ir bazes nebeatvažiavo pyzdinti šikinykai, kriauklės, žarnelės ir kranai, bet per daug niekas to nepastebėjo, nebent struktūroje buvę žmonės, kuomet vėlavo fūros ir prekės. Tusovčikai, ėdę ratus ir niuchinę miltelius patyrė minimalius nuostolius, nes traleliuškes jiems pradėjo tiekti kiti barygos. Kas pajuto labiausia, tai visokios Dalkos ir Virgiai, nebeturėję „birkos lašiukų“, dėl ko Virgiai savo Dalkų patenkinti negalėjo su savo pernelyg greitai glembančiais kranais. Bazių ir gariunų auksaburnės pardavėjos skėsčios rankomis, persikvalifikavusios pardavinėti daržoves arba džinsus.
Na taip pat ir aš, ant savęs pajutau tos narkostruktūros išformavimo faktą, nes po šturmo, važiavome bybis žino kur. Che, ant durniaus pasilenkęs jo paklausiau „kur gi brolau važiuojam?“, bet jis man neatsakė. Jau geriau būčiau buvęs bachūrų vergovėje ir atsimojavęs visas skolas legaliai, negu mano kiekvieną judesį fiksuotų pagal įstatymo raidę, kuri, šiuo atveju buvo labai nusiteikusi prieš mane. Kai atvažiavome į pareigūninę ir buvau įmestas į kamerą su visokiais nusikaltėliais, supratau, kad jau šį kartą Dumauskas taip lengvai nebeišsisuks ir pats pakrikštytas nusikaltėliu gaus sroko ilgam. Už narkozikų platinimą, kiek žinojau iš bendro išprusimo, buvo galima gauti nemažą kiekį metelių. Kaip jūs galvojate, o kodėl aš jums nepasakoju apie savo laikotarpį nuo 2011 metų iki pat šių laikų, a?
Na ir štai, darbo skelbime žadėtų turtų nebuvo, apipiso. Vietoje gerai apmokamo darbo ir penkių tūkstančių svarų per mėnesį bybinėjant santechnikos prekių sandėlyje, gavau eilę mėnesių nesiprausimo ir vergovę gyvenant vagonetėje. Čia tai nieko, palyginus su tuo, kas manęs laukė papuolus į teisėsaugos rankas po to šturmo. Jūs teisūs, draugai, mane pasodino Anglijoje.
\*\*\*\*\*
Esu be galo dėkingas, kad pakankamai gerai jus žinau, mano mielieji skaitytojai, ir galiu jums išpasakoti savo skaudulius. Nors šį kartą istorija pasibaigė, nenukabinkite sysalų, sekantį kartą pabaigsime emigracijos trilogiją, kurią kaip tik dedikuosiu savo laikui už grotų. Tai ką, draugai, pasimatome istorijoje „Emigrantas. Zekas“! Jeigu patinka mano gyvenimo istorijos, meldžiu jūsų paremti mane Contribee arba Patreon platformoje, mylėsiu jus ir gerbsiu iki gyvenimo galo.
​
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid036V7MtoPYGLCwSbkyfVFMKgpkvuKrjxzo69cxW5AFem7sXxxC8nnBwGc2YhdPvEtLl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas