Rolandas Paksas, Tselofanas, Alma Adamkienė. Prašau iš šių trijų žymių žmonių parinkite du, kurie verti teismo suolo. Na gerai, šitas buvo gal kiek per lengvas. Hipotetinė situacija – Orlauskas, Janutienė, Lobovas, kurį iš šių asmenų pasodintumėt į Pravienus, kitą į durchatą, o kuris gautų namų areštą? Kol svarstote kokią bausmę turėtų gauti šie trys vatnikai už nesantaikos kurstymą ir varpos čiaumojimą ruskiams, priminsiu, kad nei vienas nesės ir jokios realios bausmės negaus už savo veiklas, nes deja, mūsų teisinė sistema neleidžia tupdyti visokių antivalstybininkų iki kol jie tik pyzdėlina per internetą ir už ruskių šaibas rengia visokias chuinias viešojoje erdvėje.
Nors žinot, gal ir gerai, kad jie negauna sroko, pas zekus jie taptų kone mesijais ir grįžtų dar radikalesni. Blecha, turėtų nemažai laiko sudėlioti mintis, turėtų visos kalėjimo bendruomenės palaikymą už ėjimą prieš Valstybę, dar neduokdie sugalvotų kokią nors knygą parašyti, kurios pavadinimas būtų susijęs su jų pačių kova. Ačiū, jau vienas austras buvo parašęs panašią knygą, dėl kurios vokiečiai buvo pametę galvas vieną tokį įdomų istorijos periodą. Tas austras, beje, išnakolkintas Lobovui ant kairės rankos.
Būna ir taip, kad ne visiems tas kalėjimo gultas pritinka. Ne visi ten papuolę muša vieni su kitais pitakais ir kimarina rūkydami kamerose apipisinėjant bobules, kad sūnus papuolė į avariją. Oi, blet, ne… Yra dalis ten neteisingai papuolusių. Nu, ne dėl to, kad nieko nepadarė, visi ten nieko nepadarė, kaltų gi kalėjime nėra. Būna tokių, kurie ten atsidūrė per klaidą, kad ir netyčia užgėrę papjovę sabutilniką arba pavyzdžiui nutinka kas nors ekspromtu, kai po eilinio buitinio konflikto kokia bobelė užpila verdančio vandens taziką diedui ant snukio ir išdegina jo kvėpavimo takus (čia iš tikrųjų taip buvo, tą moterėlę bobų kalėjime kitos damos vadino Garu). Tokiems, netyčia patekusiems, gyvenimėlis nebūna pats saldžiausias. Papuola jie netyčiomis į kastų sistemą, turi po to vargšai suktis iš visokių kvailų kalėjimo taisyklių ir nepaslysti, kad netyčia netaptų didžiausia kalėjimo gėda – gaidžiais.
Aš visiškai nejuokauju, pabandyk paimti kito gaidžio daiktus, pats tokiu tapsi. Prisiliesk prie gaidžio, gaidys būsi ir tu (nu, išskyrus tuos atvejus, kai „bachūrai“ tenkina savo aistrą, tada gaidys yra tas kurį daro, o ne tas, kuris sugalvojo taip padaryti). Dar tarp tų traumuotų rajono romantikų paplitusi paniatkė, kad vyras negali moters tenkinti, na, kaip aš sakau „lūpinės armonikėlės pūtimo“ būdu. Beje, jeigu norite, galiu papasakoti apie tai kas būna, kai bachūrai įsistato šaratą, bet čia gal jau asmeniškai parašykite, nes viešai parašius mane gali visokie jautresni skaitytojai pranešti interneto milicininkams.
– Iš kur jūs taip apie kalėjimus žinot? – klausia įsivaizduojamas skaitytojas lyrinio subjekto.
– Ech, blet, – atsidūstu, įtraukiu cigariuką prikačiagarinęs, gurkšteliu čefyro iš emaliuoto puodelio ir išpučiu dūmą tiesiai jaunuoliui į veidą, – apie zoną žinau daugiau negu reikia. Juk ir pats esu gavęs sroko…
Taigi, mielieji mano skaitytojai, jeigu neprisimenate kaip gi iki tiek nusiritau, paskaitykite buvusias dvi istorijas apie mano emigracijos nuotykius, o kurie tai padarė, belieka jus pasveikinti ir pakviesti damušti šios trilogijos. Davai, tegul istorija „Emigrantas. Zekas“ įsirėžia į atmintį kaip močiutėms įsitikinimas, kad su kola galima valyti praktiškai viską.
Po reido santechnikos ir narkozikų sandėlyje, mes, niekuo dėti apipisti imigrantai, Anglijos konsteblių buvome sumesti į furgonėlius kaip bulvių maišai. Buvo tokių augalotų gibonų, kurie šakojosi prieš policiją, bet visai kaip ir tikrosios beždžionės, nurimo tiktai po bananų kekės. Pakrovė mus į konspiracinius mentų autobusiukus, slaptus, kad niekas neatpažintų, jog čia jie priklauso policijai. Prieš „volga–volga“ įsodinimo į transportą, visiems ant galvų uždėjo myžalais susmirdusius maišus ir išrašė po smūgį iš buožės už dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Tiesa pasakius, net nežinau keliese buvome sumesti į busiką, mat pertrauktas automatas atmušė bet kokį norą bičiuliautis su likimo broliais autobusiuke.
Važiavome gal keletą valandų. Nedrįsau sakyti, kad noriu pamyžti, nes žinojau, kad niekas tikrai nestos, taip pat bijojau iššaukti egzekuciją, nes puikiai prisimenu kai devyniasdešimtaisiais pasakodavo, kad mentūra nuteistųjų kartais nedaveždavo ir nušaudavo kur nors pakelėje. Nors žinojau, kad anglai už Lietuvos devyniasdešimtųjų mentus buvo kultūringesni šviesmečiais, bet vien myžalais dvokiantis aplink galvą apjuostas skuduras rodė, kad jie nelinkę mūsų gerbti, nors ir teismas dar nebuvo įrodęs mūsų kaltės. Farai buvo su mumis, vis kartojo visokius „fok, boloks“ ir vaipėsi su savo ta anglų šnekta.
Iki pareigūninės atvažiavus priešinga negu visas likęs pasaulis kelio puse, maišai nuo galvų buvo nusmaukti. Anapus busiko durelių amsėjo brisiai sabakos, kurių link buvome nuvaryti britiškais keiksmažodžiais ir sveika baime negauti pyzdako. Pastatas, į kurį suvarė, buvo panašus į tvirtovę, gal net pilį.
– Faster faster, – bliovė ant imigrantų mentės bobos su tais storais klimaksinių bobų pilvais prasidedančiais nuo tarpkojo.
– Get mūving, – šėrė bananais ryži britai kreivais dantimis.
– Ai gau, ai gau, – gindamiesi kone meldėsi imigrantai ir lipo vienas kitam ant kulnų, kad skubėtų prabėgti koridorių.
Pasiekę koridoriaus galą, dar vieno ryžo mento buvome apšaukti už bybižin ką. Mane, kaip ne vienerių metų Kauno miesto rezidentą, ištiko kultūrinis šokas, kad ant manęs šaukia mentas ir dar ryžas. Ką jis ten bliovė ta savo šnekta aš nepasakysiu, bet dariau ką visi – pakėliau galvą ir stovėjau išsitiesęs kaip bybis prieš vestuves. Konsteblis putojosi, kažko moralizavo. Nesupratęs barimo turėjau laiko akimis palakstyti tarp likimo brolių. Viso santechnikos sandėlio darbuotojų čia neatvežė, tik mažą dalį. Keletas lenkų iš mano busiko, kuriuo buvau atgabentas, dar kažkoks internacionalas čiučmekas, kuris buvo chui pariši kas pagal pasą, penketas ruskių iš kito busiko ir du lietuviai, Andriūcha su Marčiumi, kuriems, pagal viską, turėjo kliūti patys didžiausi kaltinimai. Mes tai ką, buvome paprasti vargo bybeliai, o vat tie abu bachūrai koordinavo narkozikus ir laikė mus vergovėje vedžiodami už nosies. Visko nesiruošiau iš karto mentūrai išožinti, nusprendžiau šiek tiek apšilti kojas. Kaip supratau, mus visus išskirstė.
Vėliau po vieną varė į atskirą kabinetą, nors ten labiau panašėjo į kažkokią kamurkę. Varymas į kitą patalpą buvo tik formalus, kadangi durys buvo praviros ir visi eilėje stovėję būsimi zekai matėme kokia gėdinga procedūra vyko toje bybiais ir neplauta subine prasmirdusioje patalpoje. Vyrai nusiminę spoksojo į grindis nelaukdami komandos, kad atėjo jų eilė.
– Nekst! – užbliovė ant manęs boba su prasidedančiu pilvu nuo makšties. – Neim surneim? – kažkaip taip suvapėjo raudonžandė narkotikų tikrinimo patalpos karalaitė.
– Ką?
– Neym surneym, – jau griežčiau pakartojo ji.
– Kostas Dumauskas, – pasakiau jai išlaikydamas kruopelytę orumo ir sutraukiau subinę iš baimės nelaukdamas kas bus toliau.
Pastaroji užsirašė mano vardą, pavardė ir davė tolimesnius nurodymus angliškai. Esu girdėjęs apie šią procedūra, taip pat ir visai nesenai matęs ant kitų kalinių, todėl kone suprasdamas angliškai įvykdžiau nurodymus ir nusirengiau iki pat pageltusių glaudžių. Boba pakartojo, kad turiu nusirengti nuogai, ką prieš ją ir padariau. Iš baimės ir šalčio sraigė buvo kone sulindusi atgal į kiautą, todėl stovėjau išraudęs priešais bričionkę, kol ji tyčia žiūrėdama į mažąjį Kostulį paniekinančiai išsišiepė ir prunkštelėjo.
Po atskiros komandos pakėliau rankas, išsižiojau. Prožektoriaus šviesa nušvietė burną pažeistą karieso, turbūt ieškojo ar į burną neįsikišau narkozikų ir nemėginu jų prasinešti į kalėjimą. Pažiūrėjo už ausų, pažastyse ir tada pagal nurodymą padariau kelis pritupimus. Jokiam maišeliui neiškritus, liepė pasilenkti ir praskėsti subinės žandus. Rudąja akimi kone jutau šviesos blyksnį ir raudonuodamas iš gėdos meldžiausi, kad nesugalvotų patikrinti nuodugniau. Žinoma, jokių narkozikų žarnose nesivežiau, todėl po šio formalumo nuogą nuvedė į kitą patalpą. Rūbų nebemačiau, juos konfiskavo ir sudėjo į šiukšlių maišą su mano vardu.
Ilgų volasų neturėjau, bet vis tiek nuoga birka buvau nugintas į kirpyklą, kurioje į mėsininką panašus mentas apskuto mane su mašinka nuliniu numeriu. Jokių perėjimų, ar klausimų kaip norėsiu kirptis. Apdrožė, apskuto kaip bybį ir nusiuntė tolyn. Sekantis pragaro ratas buvo dušų patalpą, kurioje po šalta vandens žarna turėjau nusiprausti per keletą minučių be muilo. Buvau vienas, galvojau pasiturkšiu, bet lydintis mentas pasakė kažkokį „inaf“, kas turbūt reiškė pabaigą, neatsižvelgiant į tai ar spėjau numazgoti emigracijoje retai plaunamą baravyką ar ne. Sekančioje patalpoje atsidūriau nuogų imigrantų eilėje. Mažoje kamūrkėje stovėjome susigrūdę ir laukėme kol pro langelį išduos kalinio rūbus. Išdavė kažkokius kreminius Kauno žemųjų Šančių stiliaus treningasikus be poloskiu, pilkas kojines, šliopkes ir akivaizdžiai jau kažkieno nešiotus triusikus. Suraičiau savo autografą lape prie jau atspausdintos pavardės ir praėjau kur parodė konsteblis.
Pasibaigus zekų konvejeriui, koridoriuje sulaukėme kol kiti imigrantai praeis kalinio paruošimą ir galėsime įsilieti į kalėjimo gyvenimą. Neslėpsiu, šiek tiek bijojau, nors ir esu buvęs sovietų armūchoje ir apturėjęs zekų paniatkų pradžiamokslį. Esu girdėjęs istorijų iš zonos Lietuvoje ir kitų rytuose esančių valstybių, tai žinokit tas nieko gero nežadėjo. Pirmosios valandos turėjo būti pačios svarbiausios sprendžiant mano vietą šioje sistemoje. Kadangi viskas atrodė labai rimta, supratau, kad teismas bus tik formalus ir sėsiu ilgam, kokiems 7 metams kaip minimum, dėl to buvo svarbu nepapulti į „šliapų“ ar neduokdie „gaidžių“ kastą. Nors chui paimioš kokios kastos buvo pas anglus, bet tarp bachūrų nebūsiu, šitas buvo parašyta man ant kaktos.
Kai visi atsidūrėme paskutiniame koridoriuje prieš patenkant pas zekus, anglai konstebliai pradėjo vaipytis ir klausinėjo ar mes pasiruošę. Aišku, blet, kad nepasiruošę. Atėjo po lydinti mentą kiekvienam dar nenuteistam kaliniui ir prieš paleidžiant mus į katilą buvo duotas patarimas nuleisti galvą, eiti tiesiai ir niekur nesidairyti. Į rusų kalbą šitą man išvertė priekyje stovėjęs bachurėlis, poliglotas, mokėjęs savo gimtą lenkų kalbą ir dar anglų ir rusų.
Atsidarė pragaro vartai. Priėmimo ceremonijos iš jau ten sėdinčių zekų buvo panašios į tas, kurios būna amerikonų filmuose, ypač tame „Pabėgimas iš Ševčenko“ ar kaip ten jis vadinasi, skirtumas buvo tik tas, kad susirinkę zekai šaukė ir švilpė ne lauke, kaip tame filme, o viduje, savo kamerose. Kol mus vedė, zekai bandė purtyti kamerų grotas, šaukė, kriokė ir rodė nepadorius gestus; kaip mano a. a. pradinių klasių mokytoja sakydavo „Kostai, nebūtina čia dabar visiems rodyti ką tavo močia tėvui ir kaimynui kasdien daro“. Gerai, kad bledyna užvirto nuo septinto insulto. Keli zekai netgi kišo rankas per grotas mūsų pačiupti, bet įsismarkavęs anglų kalėjimo prižiūrėtojas Džeimsas jobinęs per pirštus apramino jų norus, suprask, turėsi dar laiko tuos naujokus pagraibyti.
Neklausiau nurodymų ir atsargiai dairiausi kas darosi aplink mane. Kameros atrodė vienodos, net nesumečiau kaip surasiu saviškę. Ne visi kaliniai buvo laukiniai ir spjaudė ant mūsų, oi ne, buvo ir tokių, kurie smalsiai stebėjo mūsų eitynes, o vienam kitam tiesiog viskas buvo pochui ir net nekišo savo seno nusikaltėliško snapo.
Naujokų vis mažėjo. Vienur nusuko Andriūcha, kitur Marčius, dar kažkur pasiliko kiti konvejerio draugai. Patį atvedė prie antrame aukšte buvusios 216 kameros, kurios durys–grotos buvo nudažytos žalsvai. Fortūna tąsyk iššiepė savo geltonus dantis, nes kameroje nelaukė penki negrai su falais iki kelių, ko labiausia ir bijojau.
– Džioni, by gud, – pasakęs prižiūrėtojas atrakino kamerą ir įstūmė mane su patalynės ryšulėlių vidun. Grotos už manęs užsidarė ir likau vienas.
Kameroje buvo tyku, ramu, dydis kaip bendriko kambario (žinau, nes kartą studenčiokės buvo pasikvietusios iš politechnikumo). Iš šonų, beje, visai kaip ir mano toje vagonetėje iš praeitos istorijos, stovėjo dviaukštės lovos. Skirtumas tik tas, jog šį kartą lovos buvo dvi. Kairėje pusėje neapvilktos lovos su matracais, o dešinėje lova buvo užimta. Viršus taip pat niekam nepriklausė, tik pirmasis aukštas turėjo gyventoją, kuris pasislėpęs už širmos laukan nelindo. Nuleistas čecholas, dengęs pirmą aukštą, reiškė vieną – kambariokas pasislėpęs šveitė baravyką iš fantazijos. Pykti negalėjau – meskit į mane akmenį kas be tokios nuodėmės. Po akimirkos išlindo ir kambariokas, rankos spausti nedavė, stebėjo vos praskleidęs širmą atsargiai, lyg koks nepaliestos Amazonės džiunglių gentainis, stebintis pirmą kartą atvykusius ekspeditorius su kameromis, veipais ir spalvotais marškiniais.
– Aim Kostas, – prisistačiau į širmą, bet kameros draugas šmurkštelėjo atgal.
Kadangi antrame aukšte gyventi grynas pamoiniakas, pakavausi šmutkes ant tos kairėje pusėje buvusios lovos pirmo aukšto. Iš už nugaros prisėlino kambariokas, tyliai kaip tas Amazonės džiunglių gentainis. Atrodė tai toks ką žinau, nupiepęs, tracoko, kūdas kaip sliekas, juodais plaukais ir antakiais. Ne tipinis britas. Kambariokas smarką kilstelėjo į antrą lovos aukštą, duodamas suprasti, kad į pirmą aukštą pas bachūrus man dar ne laikas, na ir kas, kad gyvename kameroje tik dviese.
– Aim Džioni, – pasakė gentainis ir atkišo galimai apsmaukytą ranką paspaudimui. Nebuvo kur dėtis, ranką paspaudžiau.
Kambariokas Džionis bandė megzti kalbą, bet pamatęs, kad aš britiškai nė bum bum, pasidavė. Gal tik iš trisdešimto sakinio jam paaiškinau, kad aš angliškai nemoku, galiu ruskių kalba bendrauti. Nu jūs nepatikėsite, bet įvyko stebuklas ir mes susišnekėjome. Manasis Džionis galėjo šiek tiek šnekėti rusiškai. (Nors ir jis mokėjo pusiau laužytai rusiškai, bet kad čia nerašyti kvadratinėmis raidėmis, viską išversiu į lietuvių kalbą):
– Už ką pasodino? – paklausė jis.
– Už nieką, blet, dirbau sandėlyje kai sušturmavo, – atsakiau jam nuoširdžiai. – Nieko nepadariau.
– Aha, – šyptelėjo Džionis ir laužytai, bet taip pat nuoširdžiai atsakė: – aš heros gatvėje irgi nepardavinėjau ir po to neužverčiau nemokaus kliento, niftemu čia mane laiko.
– O kaip teismas? – paklausiau. – Kiek davė?
– Koks dar teismas? Aš čia jau pusantrų metų laukiu teismo, taip, kad ir tu gali nusiteikti, kad čia kuris laikas pasėdėsi. Turėjo mane pasodinti pas anglus, arba bent jau to atspalvio, bet atsidūriau čia, šitoje imigrantų skylėje, nachui, – autentiškai nusikeikė Džionis. – Bet aš pabėgsiu, pamatysi, – pasakęs šyptelėjo.
Dar kiek papyzdėlinom apie nieką, baigiau ruoštis ir Džionis pasakė, kad tuoj bus vakarinis patikrinimas, po kurio bus duotos penkios minutės atsigulti į lovas miegot. Per patikrinimą kiti imigrantėliai iš busiko stovėjo susigūžę, matyt pirmasis krikštas buvo pyzdako ar dar ko gavimas, dėl to jiems buvo ypatingai sunku. Man, nors kol kas viskas buvo normaliai, budrumo nepaleidau, galėjo įvykti bet kas.
Švarus ir chaliavai aprengtas atsiguliau į lovos antrą aukštą. Susimasčiau. Pagal viską juk turėjo mane pasodinti į areštinę, kurioje visi būtume gavę kažkiek parų, po to vykti į teismą ar kažkaip šitaip. Buvome angluose ir matomai ten įstatymai veikė truputėlį kitaip, mūsų nenaudai. Baigėsi mano milijonai, baigėsi neuždirbti pinigai, europietės šliūchos, naujos mašinos iš salono ir butas su euro remontu. Viskas baigėsi.
Nusisukęs tyliai užsikūkčiojau, o kameros draugas, kaip girdėjau, šulinio formos kumščiu pradėjo klapsėti į kiaušinius.
\*\*\*\*\*
Ech, matvaju, tokia ta pirmoji, liūdnoji dalis, mano mielieji. Čia buvo tik pirmosios zeko gyvenimo akimirkos, kas ten dėjosi toliau jau gali perskaityti mano rėmėjai, todėl jeigu nenorite laukti kitos savaitės antros dalies, pakviesiu ir jus padaryti tą patį ir paremti mane Contribee arba Patreon, juk tik savo šelpėjams leidžiu viską paskaityti iš karto.
​
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0AHQfyAmgULgzXhcxyubXDGiQ6hf7tTQiuWDRA7kVCbeYoJbF18HLvsBKnWvP1BRhl), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas