Kalėjimo sienos spaudė. Kiekvieną dieną tas pats – atsikeliu, labas rytas Džioni, atsargiai pamyžu į nuo myžalo čiurkšlės klibantį unitazą, kuris vos laikosi ant kelių šriūbų, pusryčiauju su niekuo neypatingais veidais, dirbu staliaus padėjėjo darbą sukdamas varžtelius, paslapčia padaužau cigariuką su prižiūrėtoju, guminiu plaktuku daužau medieną, einu pietauti, rūkau, vėl padirbu, einu pasivaikščioti lauke ratais – kvadratais, vakare vietoje sporto pažaidžiu basketbolą ir prapisu, sumetu šachmatais iš cigarečių su kuriuo nors iš tos pačios „Šūdų“ kastos, vakare grįžtu į kamerą pas Džionį ir klausau jo istorijų apie pabėgimą ir viliones kartu bėgti su juo tuo šūdų vamzdžiu į laisvę. Tuo pačiu laukiu teismo. Viskas tas pats per tą patį. Ėjo 2012 metų gegužė, buvo beveik metai laiko kaip išvykau iš Lietuvos. Virš pusmečio kaip sėdžiu.
– Įsivaizduok, Kostai, sėdim mes abu Londono Akyje ten kažkur aukštai, po dvi šliūchas kiekvienam, – garsiai svajojo Džionis tvarkydamas savadarbę širmą skiriančią kamerą nuo jo lovos vidinio pasaulio. – Ech, blet, pardavęs tas heros tonas galėsiu dar ne tiek, kad ir visą tą Londono Akį nusipirksiu.
– Iš kur žinai, kad heros niekas nenupiso? – rytų slavų kalba paklausiau jo, nes angliškai taip ir nepavyko išmokti.
– Žinau, paukščiukai atskrenda ir pačiulba, – pasakė jis mirktelėjęs. – Galėsime kartu imtis verslo, nestovėsime gatvėje kaip urodai barygos, oi ne, turėsime turkų kebabinę ir joje slapčia pardavinėsime herą. Viską užkabinsime ant turkų, būsime didieji distributoriai, heros turiu kalną, pamatysi, blet, būsime beveik kaip šokolade.
– Labos nakties, svajokli, – atsakydavau jam nekreipdamas dėmesio į eilines sapaliones. Na ir kas, kad šikaną buvo išmontavęs ir žemyn šūdų vamzdžiu nuleidęs virvę, tai dar neįrodė, kad jis pabėgs. Jeigu prigautų bėgant, spėju į subinę suduotų visą apkabą švino, gal net elektros kėdėje užpurtytų, nors gal ten labiau amerikonų reikalai, nežinau, nelabai aš juos skiriu.
Vienas toks įdomesnis dalykas įvyko jau atšilus orams ir zekų bachūrų testosteronui paėmus viršų. Per vakarienę, tiesiogine žodžio prasme susipjovė „Šūdai“ su visu kalėjimu.
– Šude, pavaryk duonos, – liepė ruskiams prijaučiantysis, urodas iš „Plieno meškų“.
– Pavaryti galiu tik tavo močią, – neapsikentęs pasakė kitas ruskis, nepriklausęs slavų tautų gaujai.
– Žiūrėk kaip šneki, šūde, – statė į vietą „Juodųjų erelių“ balkanai „Šūdų“ kastos atstovą.
– Graužk bybį, – atšovė prie to pačio staliuko sėdėjęs kitas „Šūdas“.
– Ištrauk, pagraušiu, – metė iššūkį vienas iš „Čerčilių“, nu jie tokie visą laiką įdomesni buvo, galvojo pažiūrės ant „Šūdai“ šakosis prieš bachūrus.
– Ateikit, nachui, duosiu visiems, – pasakė dar kitas „Šūdų“ staliuko atstovas ir išsitraukę gana nemenką birką. Priešai artėjo, bet spėju nepagraužti, o duoti pyzdako, kad šakojasi.
Priėjus, dabar neprisimenu, ar „Plieno meškai“ ar „Juodajam ereliui“, vienas „Šūdų“ išsitraukė britvutę ir tvarkingai brūkštelėjo palei miego arteriją oponentui. Kraujas pulsuojančiai švirkštelėjo kaip dejuojančios tetos švirkščia mano kompiuterio ekrane (nuorodos a. ž.). Chebros nesusigaudė kas darosi, todėl tie sėdėję „Šūdai“ pradėjo šienauti visi kas pakliuvo po ranka – nepažiūrėdavo ar savas „Šūdas“ ar iš kitos šaikos. Kol britų konstebliai sureagavo, spėjo nukraujuoti per dešimt zekų. Darbavosi su ugnele akyse. Du iš trijų nušovė, vienas liko gyvas, pasidavė. Jo nebemačiau, turbūt perkėlė į kitą kalėjimą, o gal ir pats kur nors buvo paštyrintas.
Kelių „Šūdų“ sukilimas atnešė skandalą. Visą laiką ši kasta, buvusi neorganizuota, nutolusi nuo paniatkų, tapo dar vienais kalėjimo urodais. Po kalėjimą pasklido gandas, kad šūdai susiorganizavo į gaują siekiančią prislopinti albanus, slavus ir britus. Darbo metu kažkas praėjo pro kameras ir kaip koks paštininkas sumėtė visiems lapelius, informuojančius apie organizuojamą naują „Šūdų‘ struktūrą. Visi norintys kviečiami prisijungti, bus siekiama išstumti kitas gaujas ir pagaliau gyventi oriai, be paniatkų, charchių maiste pirmuosius pusę metų (tas buvo tiesa, retsykiais rasdavau pažaliavusią dovanėlę pusryčiuose, bet dažniau nerasdavau), sieks, kad visos darbo lėšos būtų išmokėtos iš karto, o nesikauptų kažkokiuose fonduose. Beveik zekų profsąjunga.
„Kas nesijungs kovai prieš blogį, prieš nepacanskus bachūrus“ kaip buvo rašoma proklamacijoje „atsidurs žemiausiame sluoksnyje ir bus vadinami „Gandonais“, kurių paskirtis bus aprašyta vėliau paskelbtuose nuostatuose“. Surašyta buvo keliomis kalbomis, ruskių, anglų, prancūzų, ispanų, dar kažkokiais hieroglifais. Kalėjimas turėjo nemokančių skaityti, tai jiems buvo atspausdintas didelis šūdų monstras darantis per užpakalį kiaulę, ant kurios nugaros buvo nupieštas juodas erelis, plieninė meška ir a. a. Vinstonas Čerčilis. Kaip buvo duota suprasti, naujoji gauja ir toliau vadinsis „Šūdais“, pavadinimas nesikeičia.
– Tik nesakyk, kad stosi? – paklausė Džionis matydamas, kaip iš rankų nepaleidžiu lankstinuko.
– O tu? – pasitikrinau kameros draugelio, nes svarsčiau.
– Manęs laukia vilos ir bemsai, o ne gyvenimas su „Šūdais“, kaip dabar. Tik pirmiausia pro šūdus pranerti turėsiu, va, pažiūrėk kokį aparatą susikonstravau, – parodė jis samadielną dujokaukės prototipą. Kaukė buvo pagaminta iš čecholo drobės, būsimas naras pasaulį stebės pro nupjautus kokakolos butelio dugnus, kaip kokia šūdmusė. Nosis buvo iš to paties butelio kakliuko ir ant jo užmauti kokie penkiolika celofaninių maišelių, kurie sujungti su prakirpta skyle burnai. Kaukę prie veido turėjo aptempti triusikų gumytės. – Ant dienų nersiu.
Dienelės bėgo, spaudimas stoti į gaują didėjo, o „Šūdai“ pradėjo vienytis. Valgykloje jie sėdėjo susibūrė savame sektoriuje, tyliai dėliojo planus, pradėjo rinktis į bendrą krūvą dieninių pasivaikščiojimų metu, šnairavo į kitus. Kalėjime jutosi nerimas dėl ketvirtos gaujos, juk vos trys rado vietą tarp kalėjimo sienų. Sykį, vieno pasivaikščiojimo metu prisipiso Marčius su Andriūcha.
– Agirdi Kolia, – pirmasis kreipėsi atlėpausis Marčius.
– Aš Kostas.
– Koks blet skirtumas. Šita, prisimeni, dar angluose, mes tau užmetėm septynias štangas funtų?
– Ne septynias, o šešias su puse, – patikslinau. Šiaip tai nusivyliau, tikėjausi, kad pakvies prisidėti prie „Plieno meškų“.
– Pajebat, sakykim, kad septynios. Tai karočia, kažkaip mes tų šaibų nematom jau kuris laikas. Negalvok, kad ėmėm ir pamiršom, – ausim klapsėjo Marčius.
– Rebiatos, – gyniausi aš, – kodėl septynios? Gi atidirbinėjau kuris laikas aš jums tuos pinigus, matvaju. Sakėt patys, kad rašėtės viską į sąsiuvinį.
– Agirdi tu čia kurva neraganėk, velnias, – ramino mane okultizmo nemėgęs Andriūcha. – Kaip galvoji, ar mes spėjome pasiimti skolų sąsiuvinį, kai kažkuris iš jūsų išožino nachui mūsų verslą mentams? Matei, kad mes būtų pasiėmę skolų knygeles, a?
– Aišku nemačiau.
– Tai vsio nachui, Chariokas, skola prikapsėjo iki 8 kavalkų. Jeigu nekrapštysi šaibų, skola augs ir mūsų bachūrai padarys taip, kad tikrai sugražinsi. Tavęs, kaip matau, niekas nestoguoja, ir tuoj pakrisi pas „Gandonus“, susidėsi su „Šūdais“ – iš karto užpjausim, o jeigu negražinsi šaibų nupjausim po pirštą už kiekvieną kavalką, ponel? – paklausė Marčius ir užvažiavo vieną boksiorišką į kepenis ir pilvą. Susmukau, norėjau pasakyti, kad pirštų turiu dešimt ir jeigu vienas tūkstantis lygus vienam pirštui, viso gaunasi kitokie skaičiai, bet nutylėjau.
Negalėjau čia pat prie visų vaidinti slabako, nors visi pamatė kaip susmingu, o prieš tai išleidžiu bobišką atodūsį. Prižiūrėtojai irgi nereagavo, per smulki nuoboda, kad terliotis. Ne ilgai trukus prie manęs priėjo vienas neblogai žinomas čiučmekas, apžavėtas naujosios „Šūdų“ kastos.
– Uch, matvaju, mačiau biški nuskriaudė „Plieno meškos“? – šyptelėjo jis ir atkišo cigaretę.
– Menkas nesusipratimas, – atsakiau apsimesdamas, kad viskas gerai.
– Tai kodėl gavai pyzdako? Čia dėl tų aštuonių tūkstančių? – paklausė jis.
– O tu iš kur žinai? – nustebau.
– Kaip gi nežinosi, kalbos sklinda, kad už kiekvieną kavalką tau po pirštą nupjaus, kai neturėsi pirštų, tada nupjaus bybį. Turim žmonių „Plieno meškose“, kurie ruošiasi pereiti pas „Šūdus“, apie tave perspėjo.
– Tai ką, tu man dabar tą skolą padengsi? – paklausiau.
– Ateik pas „Šūdus“, mokėsi šaibas mums, o mes ten su tomis šaibomis „Plieno meškoms“ kažką paderinsim. Jeigu norėsi, kai užimsim viršų, galėsim atiduoti tau tuos du labusus, kad atsilygintum už skriaudas, – mirktelėjo čiučmekas ir metė aliuziją į vyro santykiavimą su vyru.
– Blet, nežinau… – numykiau.
– Davai, atvaryk pas mus, paimsim viršų šitame kalėjime, pavergsim visus albanus, ruskius ir bričiokus. Davai, atvaryk, pavirinsim šaibų, gyvensim kaip karaliai.
Pažadėjau čiučmekui, fetišizavusiam karalius, apgalvoti pasiūlymą ir gavau atsakymą, kad laiko lieka nedaug, nes greitu metu čia viskas apsivers, o po to jau gali būti per vėlu.
Įtampa kalėjime kilo. Pasirodo, „Plieno meškoms“ atėjo kūdos dienos, pradėjo trūkti šaibų. „Šūdai“ surinko visus nabagus pas save į gaują ir pradėjo juos stoguoti, todėl iš reketo „Plieno meškos“ nebegyveno, o patys neišgalėjo prižiūrėtojams mokėti tokių kyšių, kokius mokėjo „Šūdai“. Albanų bachūrai nemėgo „Šūdų“ dar labiau, nes pastarieji perėmė visą narkotikų kontrūchos rinką ir tiekė dar geresnį šūdą nei albanai. Tik „Čerčiliams“ buvo truputį pajebat, nes jie kaip ir galėjo sugyventi su visais, bet slapčia džiaugėsi, kad „Šūdai“ kapojasi su „Juodaisiais ereliais“ ir „Plieno meškomis“.
Džionis pasakojo, kad jį „Čerčiliai“ kvietė prisijungti, nes yra mėlyno kraujo anglas, o „Šūdai“ kvietėsi dėl to, kad jis yra vienas keistesnių eksponatų šiame kalėjime.
– Aš ir taip su šūdais turėsiu reikalų, – pasigyręs šyptelėjo ir pasakė: – žiūrėk, kadangi aš šioje chatoje ilgiau sėdžiu negu tu, todėl taisyklės nuo šiol tokios, kad šikanu geriau nesinaudok, nes ekspedicijoms laisvės link tuštinimasis kažkiek kenkia. Slidu, smirda ir panašiai.
Aš, kaip visada, nekreipęs per daug dėmesio į sapaliones priėmiau tai kaip ženklą, jog Džionis jau greitu metu bėgs ir nori laikyti pirminį išėjimą kaip galima švaresnį, todėl pašikti ten negalėsiu. Tą pačią naktį jis iš čecholų pagamino kažkokią savo kopiją, kad atseit jis guli lovoje ir nusprendė leistis šūdų vamzdžiu žemyn. Apie ekspediciją Džionis nesigyrė, bet atrodė laimingas, nepaisant to, kad kamera išmatomis smirdėjo tris dienas. Rūbus, vietoje to, kad išmestų, išsiplovė duše, už ką gavo per kuprą nuo kalinių ir prižiūrėtojų. Kažkurį rytą, norėdamas pritūpti ant parašos gavau priminimą, kad tuštintis čia nebegaliu. Galvoje sukosi mintis bėgti kartu su juo, na ir kas, kad teks dėti niurką į šūdus.
Viskas aplink pradėjo užpisti. Kalėjimo vadovybė kažką suokė apie teismo datos nukėlimą, nes byla per didelė, taip paprasta ranka mūsų nuteisti atseit negali. „Šūdai“ spaudė jungtis prie jų, Džionis bėgti kartu, o Andriūcha su Marčiumi dažnai duodavo į skūrą už negrąžinamą skolą. Taip pat artėjo pirmojo pirštelio atidavimo metas.
Iš to sielvarto pradėjau lankyti kalėjimo religinę sektą. Šiaip tai nesupratau ar ten ta pati bažnyčia ar ne, bet buvo visai smagu. Chaliavai duodavo arbatos, kažkokių sausainių. Toje koplytėlėje nebuvo jokių albanų, ruskių ar britų, nors mūsų buvo nedaug, visi buvome lygūs ir tuo metu vienintelis mūsų bachūras buvo Dievulis, o mes jo muchamorai.
– Tėve Grigorijau, baisiai noriu pašikti, – sykį po aštuonių dienų susilaikymo pasakiau dvasiškam tėveliui ir atsiprašiau.
– Che, girdėjau tave zekai vadina Charioku, o ne Šikyla, – nusijuokė Tėvas Grigorijus ir vietoje provoslaviškų maldos apeigų išleido mane į išvietę.
Kol tuštinausi, kalėjime albanų „Juodieji ereliai“ susijungė su slavų „Plieno meškomis“ ir persivadino į „Bachūrus“. Bent taip jie mėgino užimti viršų šiame gyvenimo realybės šou pavadinimu „Kalėjimas“. Tėvas Grigorijus, buvo gerai informuotas apie situaciją kalėjime, todėl šnekėdavo kaip įmanoma neutraliau bachūru klausimu.
– Na tai ką, būkite su Christosu, vyrai, – palinkėjo mums auksu apsikarstęs provoslavų kunigas, – taip pat, nepamirškite, kad visi galite būti Dievo tarnai, o ne bachūrų.
Prieš išeidami, tą akimirką visi uoliai tikėjom, jog va dabar taip ir bus, visi kone sukursime naują gaują „Christoso pateptieji“, bet išėjus iš improvizuotos koplytėlės–kambario, visi grįžom į kameras ir pamiršom. Mano vienintelis chebriukas buvo į šūdų vamzdį įlindęs ir iš jo išlindęs mesijas Džionis. Kalėjime kažko vanelino degėsiais. Kai grįžau į kamerą, fekalijų kvapas, po Džionio kolumbinių ekspedicijų, susilygino su degėsių pachu.
– Kas čia ką kalėjime padegė? – paklausiau Džionio, paišančio į sąsiuvinį.
– Abybis žino, pajebat man tie visi reikalai. Iš čia bėgam už trijų parų, – pasakė jis.
– Bėgam? O tai ne tu vienas bėgsi? – perklausiau, nes tiesioginio atsakymo jam nedaviau ar keliausiu su juo ar ne.
– Va, pažiūrėk, iš pagalvės medžiagos kokią kaukę tau sumeistravau, – taręs jis parodė patobulintą samadielno skafandro versiją, turėsiančią atlaikyti šūdų vamzdį.
– O kaip ten viskas atrodo? Pavyks bent jau ištrūkti? – tiesa pasakius, kažkiek norėjau pabėgti, nes blet, psichologinė būklė manęs ne tiek, kad netenkino, bet tiesiog spaudė. Niekas man tuose angluose nepasisekė, nei šaibų užvariau, nei blet mašinų prisipirkau. Spaudžia mane visokie zekai ir reketuoja tautiečiai.
– Aišku pavyks, – numojo ranka Džionis ir pramaišė ore tvyrojusį išmatų ir degėsių dvoką. –Sutvirtinau virvę iš paklodės, pirmiausia nusileisiu aš, o po to tu. Chuinia ten, apačioje yra platus, gal pusantro metro skersmens vamzdis, kuris veda ligi pat laisvės. Šūdo, neslėpsiu, yra, bet ne daug, gal tik iki kelių. Ramiai prabridus šimtą metrų, reikės pranerti pro tokias grotas, už kurių mačiau kopetėles vedančias į laisvę. Tik vienas dalykas pavojingas – maždaug ties viduriu yra staigus vamzdžio nužemėjimas, į kurį bėga kliuksinčios nuotekos, bet ją galima apeiti.
– O tu tikras, kad už grotų laisvė?
– O kas gi daugiau?
– Nu ką žinau, gal sargybos patalpa ar dar kas, – paaiškinau jam.
– Baik jau, mano tėvas prie santechnikos dirbo visą gyvenimą, kiek iš istorijų prisimenu, visa Anglija ta pačia nuotekų sistema pastatyta, o tunelis vynioja tikrai toliau negu šio kalėjimo teritorija.
– O tai nachera ten tos kopetėlės?
– Nu, kad iš lauko galėtum ateiti ir sutvarkyti, jeigu kas nors užsikišę.
– O kaip grotos? – testavau jo nelabai įtaigų planą.
– Grotos su užraktu, kurias rakina santechnikas, jeigu užsikištų ta skylė ar dar kas nors ir turėtų ateit patvarkyt.
– Nu blet, nežinau ar čia zajabys bus po tuos šūdus nardyti. Kas bus, kai paskelbs paiešką?
– Nieko nebus, pardavę herą pasidarysime naujus pasus ir gyvensime kaip karaliai, – lenkė mane pabėgimo link Džionis.
– O kaip atsikratysim šūdo kvapo? Sabakos gi pagal šūdą mus suuos.
– Eik jau, ką tie šunys supranta. Jeigu ieškos pagal šūdą, tai visą kalėjimą aplos, gi kvepėsime kaip visos zonos šūdai. Tu pagalvok, dar truputį laiko yra.
Begalvojant ką čia būtų galima su tuo gyvenimėliu zonoje padaryti, ar bėgti, ar struktūroje sudalyvauti, apie save priminė spintinis urodas Andriūcha ir atlėpausis Marčius.
– Agirdikurvavelnias, – vienu žodžiu į mane kreipėsi zekai bachūrai, – vsio laikrodukas jau išmušė laiką kada metas grąžinti šaibas.
– Pjaukit nors ir bybį, – sukaupęs drąsą, bet dar šiek tiek bailiai išlemenau, – šaibų turiu tik ant trijų pokų kakavos ir šešioms cigaretėms, – prisipažinau.
– Bet tu kurva supranti, kad be pirštų vaikščiosi?
– Pajebat, – numojau ranka ir atsirėmiau į savo dviaukštę lovą. Pirmame lovos aukšte buvau pakavojęs ilgą dildę pavogtą iš dirbtuvių, tiesa, ne itin aštrią, bet galinčią atgrasyti užpuoliką po dūrio į pilvą. Per šmonus jos neatrasdavo, kaip ir portalo į laisvę, einančio per šikaną. – jeigu jau vieną nupjausit, galit pjauti visus, šaibos neatsiras.
– Trauksi iš giminių, mums pochui.
– Kokių dar giminių? Vienintelės mano giminės yra nepilnamečiai, ant tėvo bybį padėję vaikai, – prisipažinau.
Chebriukai nebuvo nusiteikę juokauti. Marčius, savo ilgomis ausimis iškišo galvą pro kamerą ir lokatoriais sugaudė, kad lygtai niekas neateina. Linktelėjęs Andriūchai, davė ženklą, kad galima darbuotis. Andriūcha išsitraukė kontrabandinį virtuvinį sviestinį peilį, pagaląstą iki skalpelio bei girto 90-ųjų Šilansko liežuvio aštrumo.
Prisėdau ant lovos ir užkišau ranką ten, kur buvau paslėpęs šaltą dildę. Bijojau ją panaudoti šioje situacijoje, bet taip pat nestovėjo ant minties prapisti pirštus už skolą. Nors Andriūcha bachūrų sub-kastoje buvo viršesnis diedas už Marčių, egzekuciją nusprendė atlikti pats, o gal čia kaip tik buvo viršesnio pareiga, fig znajet kas ten kam priklauso, bet mano iš baimės užsitraukusiai šiknaskylei šitie dalykai nelabai rūpėjo. Nespėjau nei dildės išsitraukti, kai pribėgęs Andriūcha užsuko ranką ir suėmęs mažąjį pirščiuką, skirtą kapstyti snargliams, jį kėsinosi patrumpinti perpus kaip kokią mažą, vaikui skirtą sasyskėlę. Džionis, kadangi nesuprato lietuviškai, nesuvokė kas dedasi, todėl pamatęs į kambarioką nukreiptą smurtą stojo manęs ginti, bet meistriškai Andriūchos arkliniu spyriu buvo nuvytas šalin.
– Klausiu paskutinį kartą, ar turi šaibas? – kaip pagal procedūras paklausė Andriūcha prieš pjūvį. Pjauti tai jis nebijojo, tiesiog tai turbūt tebuvo formalumas.
Šiek tiek timptelėjau ranką tolyn ir sučiupęs rankeną pačiupau dildę, įrankį skirtą išgelbėti mane nuo pirštelio praradimo. Egzekuciją nutraukė keistos vibracijos, perėjusios per kalėjimo sienas. Tada koridoriuje išgirdome sprogimą ir degėsiu kvapas užsiuodė smarkiau, nei savęs neprisižiūrinčio barmenėlio kojinės po 12 valandų pamainos čiliake senuose batuose už dešimt euriukų, pirktų prieš tris metus.
– Maištas, nahui! – į kamerą galvą įkišęs pranešė kalėjimo degeneratas, ruskis bachūras Volodia ir peiliu užbadė šalia stovėjusį čiučmeką, tą kuris mane kvietė stoti į „Šūdus“.
Defektuoti Marčiaus lokatoriai neužgaudė bręstančio įvykio, kad kalėjimas ir visa ten buvusi tvarka tuoj apsivers aukštyn papais.
\*\*\*\*\*
Chuu bliad, sustabdome pasakojimą. Kitą savaitę sužinosite kiek pirštų dėdė Kostas neteko ir ar nerašo šių istorijų su vienų likusiu pirštu, tuo dvidešimt pirmu, kuris, che, be nago (juokiasi susiėmęs už pilvo ir užsikosėja). Jeigu nenorite laukti, paremkit ubagą per Contribee arba Patreon ir suskaitykite viską vienu kartu, prenumeratoriai gauna visą tekstą iš karto.
​
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02eBN2ahnRx6HR9PhVySkbYFLXCij4xxPk8HTG79tKim6AwnYZD2PpudHh6YFjCqd2l), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas