Kalėjime įvyko riaušės. Bet tokios, blet, kad kalėjimas, kurį pažinojau beveik metus, pranyko kaip tas kiekvienoje chebroje buvęs girtas bičiukas sodyboje šokęs ant baltų arklių ir išėjęs į žiemos speigą. Kažkur, skalbykloje ar kur, zekai sugalvojo susprogdinti patalynės plovimo ir džiovinimo agregatus. Pakėlė viską į orą taip, kad net sudrebėjo sienos.
Priešais kameros grotas įvykusi čiučmeko egzekucija ir paskelbimas, kad vyksta maištas, išmušė iš vėžių ne tik Marčių, bet ir Andriūchą, besiruošusį nupjauti man mažąjį pirštelį už pinigų negražinimą. Kol jiedu buvo nusisukę ir besigaudantys situacijoje, laimėjau šiek tiek laiko. Nesitikėjau, kad tą šimpančią ilgą dildę reikės sugrūsti gerklėn, net ir nenorėjau. Marčiui atsargiai iškišus galvą į triukšmą, Andriūcha tvirčiau suėmė užlaužtą riešą ir neketino leisti kažkokiam maištui nutraukti pirštelio atėmimo proceso.
Dildė gulėjo ant rankos. Ją tvirčiau suėmęs ir sukaupęs drąsos likučius, ištraukiau iš lovos slėptuvės ir kaip koks kryžiuotis tą kalaviją sugrūdau į Andriūchą. Iš jo akių, kol dar buvo gyvas, pamačiau nuoširdžią nuostabą. „Kaip tu, bailys myžalas, išdrįsai prieš bachūrą pakelti ranką?“ turbūt galvojo jis bukokam dildės galui prasiskverbus į kaklą.
Susmigo ne taip ir lengvai, reikėjo grūstelėti. Andriūchos gniaužtai atsileido, į pavojų patekusią ranką ištraukiau ir medžio dildę įgrūdau stemple žemyn. Bachūras, savaime suprantama, pametė ant žemės peilį ir švokšdamas lakstė po kamerą, bandydamas ją išsitraukti, bet žinote, mano mielieji milenialsai, medžio dildės turi tokius dantukus medžio apdirbimui ir šveitimui, dėl to Andriūchai dildoko iš stemplės išsitraukti nepavyko, girdėjosi tik brūžinimo ir plėšomos mėsos garsas. Bachūras ant manęs nepyko, nepuolė, matyt nesuvokė kas įvyko. Šoko būsenoje pasiblaškęs mūsų kameroje gerą dešimtį sekundžių, jis išbėgo prašyti Marčiaus pagalbos, kad tą dildę ištrauktų. Išbėgęs, priešais mūsų duris jis kažką gargaliavo nesuprantamai, rodė į mūsų pusę ir susmigo.
Atlėpausis Marčius, šiaip buvęs toks pusčigonis, stovėjo prie draugelio kūno perbalęs kaip popieriaus lapas.
– Ką jūs nachui padarėt?! – net užmikčiojo jis.
– Pašol von nachui atsiuda, – užblioviau ant jo, laikydamas Andriūchos pamestą peilį. – Atsipisi!
– Jums… jums… jums pyzdą bus, – žiopčiojo Marčius, kaip pacukas, – aš pakviesiu bachūrus, jus suės, jums pyzda, pamatysite, – trydaliojo Marčius, bet mačiau, kad buvo peršikęs ne mažiau už mane, o aš tikrai buvau peršikęs. Kurva, gi nudūriau žmogų.
Marčius išbėgo. Kalėjime žviegė priešgaisrinės ir visos kitos sirenos. Turbūt buvo sugadinta elektrinė grotų uždarymo sistema, nes kameros liko praviros. Zekai mušėsi, pjovėsi, tik mudu su Džioniu pasilikome savo kamerose peršikę.
– Ką darom? – paklausiau.
– Kaip tai ką, bėgam! – akimirką pagalvojęs pasakė jis. – Geresnės akimirkos jau nebus.
– Blet, kaip tik mus greičiau paims, nes pamatys, kad pabėgę, – prieštaravau jam. Dabar jau norėjau bėgti, nes nudūriau žmogų.
– Nudurtas ruskis iš „Plieno meškų“! – bliovė iš kažkur atbėgę ruskiai „Bachūrai“. – Ar matėt kas nudūrė? – paklausė jie mūsų.
– Matėm matėm, – atšovė Džionis, – albanai!
– Kokie dar albanai, gi jie družokai, – nepatikėjo ruskiai.
– Tikrai albanai, dar patys matėm, – pridūriau ir nedrąsiai žengtelėjęs iš kameros parodžiau į kurią pusę nubėgo.
Ruskiai nubėgo į sumaišties pusę, o Džionis nubėgo prie mūsų unitazo.
– Šiksi? – paklausiau.
– Koks dar šiksi, ant šito šikinyko draudžiama sėdėti jau kuris laikas. Vsio, Kostai, bėgam! – pasakė jis besidėdamas tą samadielną skafandrą, kur kokakolos dugnai vietoje akių.
Svarsčiau ar verta bėgti. Nenorėjau nardyti po šūdus, bet taip pat ir nenorėjau likti kameroje, į kurią anksčiau vėliau atbėgs pasiožinęs Marčius su ruskiais keršyti dėl Andriūchos, nenorėjau ir išbėgti į sumaištį. Nieko, blet nenorėjau. Džionis, atitraukęs šikinyką, iki pusės buvo sulindęs į šūdų šachtą ir rėkė man iš po kaukės, bet nieko negirdėjau. Turbūt kvietė prisijungti. Kameroje vanelino iš šachtos einančiu šūdo kvapu.
– Tau rinktis, – kilstelėjęs kaukę ties burna pasakė Džionis, – nes laikas pasibaigė, arba eini su manimi ir išbridęs iš šūdo gyveni tikrame šokolade, arba sėdi kalėjime su šitais „bachūrais“, „gandonais“ ir „Čerčiliais“ iki kol kas atims tau analinę nekaltybę ir nepavergs kaip kokios kurvos iš rytų Europos. Kartoju dar kartą, tau rinktis.
Žinokite tas pirmas variantas gyventi šokolade neįtikino. Nesinorėjo kapstytis po šūdus, o po to stumdyti herą, todėl tylėjau.
– Gerai, nachui, jeigu esi myžalas, gali neiti, – nusprendė už mane Džionis. – Vis tiek kažkada iš čia išeisi, o tada aš tau parodysiu ko tu netekai. Būtent šitą dieną po dešimties metų susitinkame po tuo ąžuolu, apie kurį tau pasakojau.
– Ten kur paslėpei toną heros? – perklausiau.
– Taip. Jeigu netyčia taip gausis, kad bandant išsigelbėti numirsiu, leidžiu tau pasiimti ten esančia herą, – per sunkumus pasakė keistuolis Džionis, lyg perleisdamas savo žmoną po mirties man. – Pardavęs nepamiršk manęs.
– Gerai, Džioni… – išlemenau, nes gerklėje stojosi guzas. – Eik… Greičiau bėk iš čia, nes ašaras turėsi valyti pats… – pasakęs, nebachurskai užsikūkčiojau. Negalvokite, kad dėl to, jog netenku draugo, tiesiog viskas susikaupė ir praskydau supratęs savo apverktiną būklę.
– Už dešimties metų, šią dieną, po ąžuolu prie Solsberio. Iki! – pasakęs jis užsismaukė kaukę, kurią prilaikę triusikų gumytės ir linktelėjęs pranyko kalėjimo kanalizacijos šachtoje.
– Lik sveikas, Džioni, – tariau rudo atspalvio tamsai ir užstūmęs klozetą užsukau varžtus taip, kad niekas neįtartų, jog per šikaną ką tik įvyko pabėgimas.
„Matvaju, reikia kažkur iš čia pyzdinti“ pagalvojau žvilgtelėjęs į pomirtinių spazmų apimtą Andriūchos kūną. Dėl įdomumo prislinkau prie jo ir pamačiau, kad nichera ten ne pomirtiniai spazmai, Andriūcha vis dar kvėpavo! Che, tai reiškė, kad negausiu dar papildomai metelių už žmogžudystę, bet jam išgyvenus, į gerklę tą pačią dildę sugrūs man be gailesčio, net nelaukiant ar susimokėsiu skolą. Va dabar tai norėjau bėgti, bet buvo per vėlu. Nebūčiau pats nunavigavęs šūdų vamzdžiu žemyn į laisvę, na ir kas, kad mane ir Džionį skyrė koks penketas minučių.
Andriūchos akys meldė jį išgelbėti, net suspaudė širdį. Atsargiai, kaip per kokį apšaudymą, priėjęs jo link, tyliai pasakiau ar nori, kad jį išgelbėčiau. Tas, bendraudamas tik akimis, kaip koks šumacheris, pasakė kad nori.
– Tada nachui nurašysi visas skolas ir jokie „plieno bybiai“ ir „juodieji bybiai“ ir jokie blet „bachūrai“ su „šūdais“ ir „čerčiliais“ prie manęs nelįs, sutariam? – sušnypščiau Andriūchai, bet atsakymo nesulaukiau. – Klausiu nachui, ar sutariam?!
Andriūcha sukaupęs visas savo jėgas sugargaliavo, paleido iš gerklės kraujo purslus, kas turbūt reiškė sutikimą su mano sąlygomis. Atsargiai pakėliau meitelį Andriūchą, vos besilaikantį ant kojų. Iš gyvenimo zonoje žinojau kur medicinos punktas, o perversmo sąmyšyje iki jo patekti nebuvo taip lengva. Liepiau Andriūchai pasilaikyti įsikibusiam mano kameros grotų ir nubėgau paimti skalpelio, kuris turėjo man patrumpinti pirštus. Grįžus prie Andriūchos, į jį kesinosi keli „Šūdai“, matyt už praeities skriaudas, bet ore, kaip kokiam burtininkui pamosikavus skalpeliu, maitnavanagiai pasišalino. Buvęs sandėlio načialnikas viena ranka apsikabino mane per petį ir bailiai, kaip boba, įsikibo. Visi mušėsi, visi suvedinėjo kažkokias sąskaitas vieni su kitu. Buvo ir tokių, kurie vogė iš kitų kamerų. „Šūdai“ ir „Čerčiliai“ bandė atsigriebti pakritusios būklės Andriūchai, bet jį gyniau, nors to ir nenorėjau. Bachūrus labai gąsdino peiliai, tad net mušeikos prasiskirdavo, kad praleistų mus link medicinos punkto, buvusio visai netoliese. Tik dildė maskatavosi kaip beveik kietas pimpalas, todėl paprašiau, kad ją Andriūcha pasilaikytų. Prie medpunkto būriavosi kaliniai ir beldė į duris, kad juos įleistų ten buvusi seselė. Turbūt norėjo vaistų ir pistis. Persigandusi pamatė Andriūchą su dilde gerklėje ir anapus neperšaunamo stiklo prašė zekų įleisti sužeistąjį.
– Von nachui nuo durų, – įsakmiai sustugau, nors man tai buvo nebūdinga.
– Kas tu per bybis? „Šūdas“ nachui kažkoks, – piktinosi beviltiškai bandžiusieji įsilaužti pas seselę zekai.
– Chirurgas blet, – pasakęs blykstelėjau aštriu skalpeliu ir chebriukai mane praleido.
Paguldžiau Andriūchą ir durys vos prasivėrė. Zekai norėjo pulti, bet vėlgi, hogvarciški ekspeliarmusai skalpeliu atbaidė likimo nuskriaustuosius. Seselė medicinos punkte, pasirodo, buvo ne viena, buvo ir tikrasis chirurgas, todėl Andriūchai šypsojosi fortūna ir didino jo šansus išgyventi. Norėjau ir pats pasislėpti medpunkte, bet seselė išsigandusi mano įrankio parodė, kad turiu padėti įtraukti draugelį ir išeiti. Pakartojau jai savo vardą keletą kartų, kad maža kas, gal prisimins ir įtrauks mano šį žygdarbį į teismo bylą, kurią atvers duokdie kitais metais, kaip sakė kažkoks advokatas.
Taip jau gavosi, kad įtraukiant Andriūchą į medpunktą, iš kišenės prasprūdo skalpelis ir netyčia praspyriau jį į kitą patalpos pusę, ten, prie tikrojo chirurgo, besiruošusio Andriūchos operacijai. Visa tai matė ir zekai. Buvau oficialiai nuginkluotas ir palikęs seselę su chirurgu darbuotis išbėgau iš palatos, kurią užbarikadavusi seselė puolė prie Andriūchos. Mane už achujelinimą užpuolė zekai. Pradėjo tampyti už treningasikų, bet išsinėręs iš treningo viršaus ir apnuoginęs viršutinę kūno dalį, priimdamas niuksus, pabėgau.
Su prakiurusiomis tapkėmis ir trijų paloskių adidasikais neturėjau kur bėgti. Iš toli mačiau, kad mūsų kameroje siaučia maitvanagiai.
– E, ateik čia, – vos pravėręs duris pasakė balsas iš už nugaros, kurio nepažinau. Ten buvo dušų patalpa, – viską matėm, greičiau ateik čia, pabūsi su mumis kol viskas pasibaigs.
Supratau kas ten šneka. Kalėjimo nuskriaustieji. Buvę politikai, mentai ir kareiviai, nu žodžiu, visi kurie tarnavo valstybei. Aišku, dar ir žagintojai, seksualiniai nusikaltėliai ir panašiai. Visi tie, kurių kalėjimas nekentė ir engė. Apie šią subkultūrą jums nepasakojau dėl to, kad jie nebuvo subkultūros dalis, jie tiesiog buvo niekas. Apskritas nulis. Šiukšlės. Padugnės. Užribis. Atitikmuo galbūt būtų gaidžių kastai Lietuvos ir rytų Europos šalių kalėjimuose. Prie jų negalėjai liestis.
– Davai, lysk čia greičiau! – paragino storulis, laukiantis teismo, kiek žinau, anglų mentūros viršininkas, būdamas valdžios pozicijoje tenkinęs aistrą prieš sulaikytus įtariamuosius neatsižvelgiant į jų lytį. Kitaip tariant, ne pati mėgstamiausia persona kalėjime, šioje įstaigoje dabar pati patirianti kas yra seksualinė prievarta.
Ech, blet, kalėjiman sėdau ne tam, kad priiminėčiau sprendimus. Kalėjiman papuoliau dėl vieno durno sprendimo emigruoti, po kurios ėjo virtinė nesėkmių. Per daug turėjau pasirinkimų – bėgti, dėtis prie chebros, leisti gyventi Andriūchai ar ne, va dabar slėptis pas šituos pašlemėkus. Po maišto, kai kiti kaliniai sužinos, kad bailiai pasislėpiau pas nuskriaustuosius, manęs laukia tokia pati lemtis kaip ir jų. Bet blecha, neturėjau kitos išeities, todėl įlindau į tamsą.
Viduje buvo pakankamai drėgna, juk ten dušinės. Duris kažkas užrėmė kabykla ir persigandau, kad žiedinis raumuo neatlaikys šitų padugnių, bet atvirkščiai. Nuskriaustieji pamatę, kad viskas tvarkoje, pavojus negresia, įjungė blausias lempas. Ant žemės sėdėjo virš penkiasdešimt užribinių. Prie bendro ratelio nesidėjau, ramiai pralaukiau kada baigsis kalėjimo maištas. Kiek viskas truko papildomai, nepasakysiu, gal keletą valandų?
Kai riaušių policija ėmėsi šukuoti patalpą po patalpos, atidarėme dušines ir mes. Gavome lazdų, gavome ir ašarinių dujų, bet užtat susirašė, kas tokie sėdėjo užsislėpę maišto metu ir neachujėlino.
Marčiaus balsas, kad aš nudūriau Andriūchą, nepasiekė bachūrų. Įsivėlė į kelias muštynes, kurios nubangavo prie įėjimo į lauką. Tada, kai riaušių policija išdaužė duris, gudragalvis Marčius sumąstė, kad turi šansą duoti pyzdako šimtui pastoviai treniruojamų ir dievinančių smurtą pareigūnų. Kaip girdėjau iš kalbų, Marčius pradėjo ant pareigūnų šaukti, bet gavęs guminių kulkų, supykęs šoko spardyti skydo. Riaušių mentai palengva stūmėsi pirmyn ir įsitraukė Marčių pas save vidun. Ten, ironiška, gavo vieną bananą per ausį ir Marčiaus gyvenimo daina nutilo amžiams. Kaip ir kitų dvidešimt aštuonių kalinių. Dar penki dingo be žinios, keli iš jų išsitaškė per skalbyklos sprogdinimą. Iš pradžių prie sprogusių buvo įtrauktas ir Džionis.
Džionis priburbuliavęs išlindo po keturių dienų, improvizuotos dujokaukės dirželiui užsikabinus už tų grotų apačioje. Buvo likę visai nedaug, tik pranerti pro išmatas ir viskas. Jį aptiko kažko ten kuitęsi santechnikai ir viską perdavė savo darbdaviams – kalėjimo valdžiai. Pasirodo, jis būtų išlindęs į atvirą lauką viduryje kalėjimo teritorijos.
Manęs neįtarė prisidėjus prie Džionio pabėgimo, nes kaip teigė tenykščiai anglai, neturėjau tiek protinių gebėjimų atlikti tokiai operacijai. Jiems nedašuto, kad Džionis pabėgo pro mūsų kameros šikaną, svarstė kaip, per kur, bet niekaip neišsiaiškino. Niekaip nesuvedė galų. Atėję apžiūrėjo tualetą ir įsitikinę, kad jis tvarkingai pritvirtintas dar paklausė ar žinojau kažką apie pabėgimą. Aišku, kad pasakiau nieko nežinantis. Matote, jie nežinojo, kad kiekvieno iki 1980 gimusio lietuvio genetiniame kode yra užkoduoti tam įgimti tikri santechniko gebėjimai. Nesame šūdarankiai kaip anglai arba, dovanokite, z karta. Nepykite už tai, vaikai, bet priimkite tai kaip Dievulio dovaną, jog nesate auksarankiai. Gal tokiu būdų paliksite darbo mano kartai.
Šiaip tai bybis žino kas ten ką norėjo su tuo maištu parodyti. Lygtai albanai užpyko, lygtai ruskiai, lygiai ruskiai su albanais užpyko ant „Šūdų“ būsimo valdžios paėmimo, o kiti kalbėjo, kad čia „Šūdai“ atliko sabotažą ir apkaltino „Bachūrus“. Štanginėje (ten kur akmeniniai ganteliai) vieni kalbėjo, kad čia gudriųjų „Čerčilių“ darbas. Valgykloje buvo kalbėta, kad būsimieji „Gandonai“ čia visus sukiršino. Blecha, viskas buvo taip painu, kad sunkiai susigaudžiau. Žinot ką? Ilgai šiame realybės šou nedalyvavau todėl ir nesigilinau. Vos po riaušių, gal praėjus savaitei, mane išsikvietė advokatas ir mentų vadovybė. Sėdėjo ir Andriūchą su šlangele gerklėje.
– Ar tiesa, kad Kostas Dumauskas išgelbėjo jums gyvybę? – paklausė jo kostiumuoti ir uniformuoti bybiai.
– Taip, – atsakė jis Styveno Hokingo balsu, pridėjęs tokį juodą aparatą prie balso stygų.
– Ar tiesa, kad Kostas Dumauskas didvyriškai pasielgęs nugabeno jus į medicinos punktą gindamas jus nuo kitų kalinių?
– Taip, – pakartojo jis, bet matomai nelabai patenkintas.
– Gerai, pone Andriau, ar tiesa, kad Kostas Dumauskas, nepriklausė jokiai gaujai?
– Taip, – kone įsižeidė Andriūcha, bet iš balso to nesijuto, nes kalbėjo kaip kompiuteris.
Laimingas šyptelėjau ir Andriūchą Hokingą išvedė iš kabineto. Lengvinančios aplinkybės buvo tos, jog buvau durnas, išgelbėjau Andriūchą per maištą ir nusprendžiau pasislėpti, neprisidėti prie riaušių, taip pat nepriklausiau jokiai struktūrai, dirbau. Paklausė ar kameroje ką nors esu palikęs, jiems pasakiau, kad nieko. Tada atėjo keli ryži prižiūrėtojai ir nuvežė mane į kitą kalėjimą, bet ten labiau buvo kaip areštinė. Tą pačią dieną atnešė padoresnius skudurus ir nuvedė į teismo salę.
– Kaip atsidūrėte gaujoje? – klausė manęs pasenę teisėjai.
– Į gaują patekau ne savo noru, – atsakiau advokato patartas, – teisybę sakant, aš net nežinojau, kad priklausau gaujai. Internete radau skelbimą kviečiantį užsidirbti, todėl juo ir pasinaudojau.
– Ar tiesa, kad gavote baudą už rūkymą lėktuve?
– Taip, tiesa, bet dėl to labai gailiuosi, – nutaisiau alkano šuns akis.
– Ką dar galėtumėte papasakoti apie savo galimai nusikalstamą veiklą narkotikų platinimo struktūroje?
– Galėčiau pasakyti tik tiek, kad buvau laikomas vergijoje, – pradėjau savo graudų pasakojimą, nes iš tikrųjų taip ir buvo. Papasakojau kaip mane priviliojo, kad atėmė pasą, paminėjau ir geriančius bendradarbius. Ai bybį dėjau, pagalvojau, viską papasakojau ką matęs. Išožinau a. a. Marčių ir Andriūchą, pasakiau apie jų narkoverslą, bet pridūriau, kad pats nė tabletės į rankas neėmiau ir nežinau, kad sandėlyje buvo pyzdinti šikinykai ir kriauklės.
Po manęs atvedė Andriūchą, akimis susidūriau ir su kitais susibaigusiais bendradarbiais, vergavusiais dar baisesniuose kalėjimuose nei aš. Buvo tas iš Molėtų, tas iš Jonavos, kitų bendradarbių gyvenviečių neprisimenu, bet visi buvo atvesti. Ech, gaila negalėjau pašnekinti, tik akimis susizdarovinome ir buvau išvestas pasėdėti atskirai. Po poros valandų, vėl nuvedė į salę ir pasakė, kad esu nekaltas ir esu paleidžiamas į laisvė. Kompensacijos už praleistą laiką už grotų nepaprašiau, nors galėjau. Pažadėjo, kad finansuos skrydį atgal į Lietuvą, jeigu tik pageidausiu.
Atsisveikinant grąžino per suėmimą suteptus rūbus, tėvo dovanotą „Vostok“ laikrodį, žiebtuvėlį ir dvi sumaigytas cigaretes. Davė ir naują pasą, nes esu kažkada valdžiai minėjęs, kad jo neturiu. Angliškai paklausiau apie laisvės fondą „Freedom Fund“, apie kurį mūsiškai prižiūrėtojai pasakojo, kad deda ten mūsų uždirbamus pinigus ir atgaunamus išėjus į laisvę. Buvau kitoje institucijoje, prižiūrėtojai buvo kiti, bet apie šią varkę buvo girdėję. Paklausius dar kartą susižvalgė ir nutaisę neva apgailestaujančius snukius, pripažino kad manimi galimai buvo pasinaudota.
Apsirengiau savuosius rūbus. Pasirodo, buvau visai netoliese nuo kalėjimo ir įtūžęs per pusvalandį nuėjau aiškintis kur mano šaibos. Niekas durų neatidarė. Smaukiausi ten trejetą valandų, galop budėtojas paklausė ko aš noriu.
– Mani, – pasakiau vieną iš nedaugelio žinomų angliškų žodžių, – vier iz mai frydom fund?
Ryžas mentas iššiepė savo kreivadantę burną ir kažką pabritinęs užtrenkė duris. Daugiau teisybės neieškojau. Taip pat ir neieškojau paslėptos Džionio heros, nes turbūt jos net ir nebuvo. Norėjau kuo greičiau grįžti namo ir pripisti larioke su vietiniais frontais.
Suvokęs, kad pagaliau esu laisvėje, suvalgiau šalia buvusį turko kebabą, pasigavau autobusą į oro uostą ir už poros valandų tame oro uoste pratrydau nuo kebabo. Nebušavodamas lėktuve ramiai ištvėriau dar labiau užpisančią kelionę nei pirmoje dalyje aprašytą, su visokiais dar plepesniais seniais, staugiančiais vaikais ir velnišku noru parūkyti. Į šikaną šį kartą popieriaus nemečiau, tualetų neužkimšau.
Lėktuvui nusileidus švilpdamas plojau ir sulaukiau keistų žvilgsnių, bet pasiuntęs visus nachui stojausi pasiimti bagažo kol lėktuvas važiavo. Lėktuvo tarnaitė liepė prisėsti. Norėjau atšauti „anglai nepasodino, nepasodinsi ir tu, kurva“, bet susitvardžiau.
Kai išleido iš lėktuvo, visus stumdžiau nuo laiptų ir nusileidęs ant Lietuvos žemelės, ją priklaupęs aistringai bučiavau.
– Daugiau gyvenime neemigruosiu, – tariau tada su ašaromis akyse, bet šis, kaip ir visi kiti pažadai išėję iš Dumausko lūpų, spėju, greitu metu bus sulaužytas.
\*\*\*\*\*
Viskas, draugai, trilogija „Emigrantas“ baigta. Ačiū, kad tikite manimi, ačiū, kad skaitote ir ačiū, kad remiate. Ech, matvaju, kas mane skaito, žino, kad esu buvęs praktiškai viskuo – spirito išvežiotojas, steroidų gamintojas, turgelininkas, katafalko vairuotojas ir dar begalė kitų specialybių. Žinote kuo nesu buvęs? Turčiumi. Prašau paremkite mane, draugai, kad galėčiau mesti savo dabartinį darbą ir visą laiką paskirti rašyti istorijas jums, mano mielieji. Tiesa, rėmėjai gauna paskaityti tekstą vos tik jis pasirodo, bet šitą ir taip jau žinot, nes tą patį karksiu kaip pensininkė kuri per kiekvienas Kalėdas sako „vat, turbūt jau paskutinės šventės su bobute…“
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02kYH8cS32Y5d4ygB8VDfymmFbkPngoeViHYZvcA1QgGk7RRP2NuKqN4AFzWWfy827l), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas