Steroidai 1/5

O, sveikas jaunime, štai ir vėl aš!

Pagaliau rugsėjis. Net celofanui aišku, kad atėjo ruduo. Kadangi šiemet į pliažus turbūt neisime, pasinaudosiu proga ir atversiu šiokią tokią žaizdelę, besitęsiančią, turbūt, jau eilę metų ne vienam iš jūsų. Patys suprantate apie ką aš. Tai kaip sekėsi tesėti pažadą, kad iki vasaros atrodysite taip lyg gyventumėte sporto salėje ir atrodytumėte lyg iškalti iš akmens? Gal jau šiais metais pagaliau pasiekėte tą taip ilgai svajotą paplūdimio kūną (angl. byčbodi)? Ar ir vėl viską nukėlėte kitam sezonui? Aš šneku apie daugelio iš jūsų naujųjų metų rezoliuciją, kad „šitie metai, ne ne seniukai, tikrai šitie metai bus tie, kada tikrai sportuosiu ir nuvaręs į Palangą nesidrovėsiu nusiimti maikės kertant į Basankėje esančią bokso kriaušę, o po to savo tobulos trapecijos dėka ant Palangos tilto nukirsiu kokią šlervą“. Kažkur girdėta, taip? Na tai ar pavyko šią vasarą atrodyti taip pritrenkiančiai kaip ir planavote? Gerai, apsiraminu. Kas aš toks, kad teisčiau jus, nesportuojančius, ypač jeigu pamatytumėte kaip gyvai atrodo šitas suglebęs penkiasdešimtmečio kūnas.

– Dėde, kur link sukat? – matau jau klausia kažkoks jaunuolis anapus ekrano.

Suku, skaitytojau, aš link to, kad nors ir pramazinai šitą sezoną, pradėti gali jau dabar ir greičiausia spėsi iki kitos vasaros paruošti kūną laukinio sekso laikams. Visai nereikia laukti naujako, ar kito pirmadienio, kad pradėtum kelionę į šį pasiaukojimo kupiną sporto pasaulį. Gal užtenka toks motyvacijos, geriau pateiksiu savo pavyzdį kaip man sekėsi su tuo sportu. Niekur neikite kačialintis neišklausę mano istorijos.

Ėjo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt treti, ar tai ketvirti metai, kai aš, dar trisdešimties nesulaukęs Kauno spekuliantėlis, buvau išbandęs praktiškai viską, ką galėjo pasiūlyti tie laukiniai laikai. Esu ir sukėlęs muštynes, ir vežiojęs spiritą, ir areštinėje patupėjęs, ir užsiėmęs nesaugiais lytiniais santykiais su moterimi, kuri galbūt visai to nenorėjo daryti. Be šitų išvardintų malonumų trupinėlių, veiklos Nepriklausomybės pradžioje netrūko, tačiau viskas buvo kaip ir išbandyta ir nuobodu. Kažkaip taip viskas susiklostę, kad stačia galva įnėriau į tuometinį sporto salės pasaulį, kuris, kaip pamatysite, buvo pritvinkęs nepasotinama vyriška jėga ir noru ne tik gerai atrodyti, bet ir pastoviai tobulėti.

Vieną lietingą dieną, minėtuoju laikotarpiu, slampinėjau Šilainiuose, gyvenamajame Kauno miesto mikrorajone. Taip pat kaip ir dabar, Šilainiai atrodė nykus rajonas – pilka vėlyvojo sovietmečio architektūra nelabai ką išgelbėtų nuo savižudybės. Einant pro vieną iš garažų išgirdau vyro šūksnį, kuris panašėjo į kažką tarp ekstazės ir skausmo.

– Davai davai, dar dar dar! – ragino jį kitas vyriškis. Stabtelėjau prie įėjimo, prie garažo vartų, ir atsargiai įslinkau į aklinai tamsų garažų masyvą su stogu. Atskiri garažų vartai buvo išdėstyti iš šonų. Šviesa sklido pro vienas medines, šiek tiek praviras, duris. Niekada nežiūrėjau „Bėdų turgus“, nemėgau svetimų problemų, bet šį kartą užvaldžius smalsumui automatiškai ėjau artyn.

– Nnnch…- iš pravirų durų plyšio sklido vyro inkštimas.

– Davai, kapok blet! – skatino kažką kapoti tas pats baritonas. Pažiūrėti vidun nedrįsau, todėl klausiausi vargšo vyro agonijos. Dar po kelių vyro vaitojimų pasigirdo metalo džeržgesys ir prie baritono prisidėjau dar keli vyriški balsai. – Nu malačius, Abugeli. Maladec, – šūkčiojo vyrai.

Suvokęs, kad anam vyrui, Abugeliui, nieko blogo nedaro, įkišau savo skustą galvą vidun pasidomėti. Kol akys apsiprato prie ryškios šviesos, į mane atsisuko visi ten buvę vyrai, todėl juos pirmuosius ir pamačiau. Visi su trumpais šortais, be marškinėlių, nuo pastovių treniruočių išpūtę raumenys iki tiek, kad panižus tarpumentėms pasikasyti spėju nepajėgdavo. Iš kokių trijų, keturių atskirų garažėlių padaryta viena pailga erdvė buvo skirtą tik vienam – pumpuoti raumenį išsirengus vos ne nuogai kartu su tokiais pačiais prakaituotais ir gerai atrodančiais vyrais. Nieko homoseksualaus tame neįžvelgę vyrai vienas kitą drąsino ir sveikino pliaukštelėjimais per kiek žemiau nei sėdmenys.

Garaže, pelijančių sienų apsuptyje, stovėjo kokie septyni pusnuogiai kačiokai, visi sužiuro į mane ir padėjo sportinį inventorių ant žemės. Tuomet dar nežinojau kas tai per įrankiai, juos mačiau ne kaip hantelius ir štangas, bet kaip metalo laužą, koks jis iš tikrųjų ir buvo. Ant kažkokio ilgo virbo iš abiejų galų suvirintos kelios poros surūdijusių ratlankių nebuvo atpažįstamos kaip štangos. Ant mažesnių armatūros gabalų pritvirtintas įvairus metalo laužas atstojo hantelius, ant kurių vietoje svorio buvo užrašyti skaičiai nuo vieno iki dešimties. „Vienetukas“, kaip vėliau sakė kačiokai, buvo boboms (nors nei viena nebuvo atėjusi į tokią skylę sportuoti), mat prie armatūros strypų buvo pritvirtinti ratų balansavimo svareliai, kurie praktiškai nieko nesvėrė, na suprask, humoras. „Dvejetukas“ buvo tas pats armatūros strypelis su prisabačintomis stabdžių kaladėlių poromis. Sekantys numeriai buvo ant virbų uždėtos įvairios važiuoklės dalys, šarnyrai, granatos, ant didesnių svorių ir tie patys ratlankiai. Skersinis prisitraukimams buvo suvirintas irgi iš kažkokių tai strypų. Na taip atrodė, kad tai buvo šroto sporto salė.

– Ko čia atėjai? Sportuoti ar gauti į sprandą? – paklausė baritonas, kokių šešiasdešimties metų diedukas, atrodęs kaip tokiam amžiui tikrai neblogai. Suglebusių krūtų speneliai žiūrėjo žemyn, bet iš pečių matėsi, kad kadaise būtą tvirto vyro.

– Nesu sportavęs, bet į sprandą nenoriu, nors matau, vyrai, tikrai galėtumėte duoti, che che, – pajuokavau, bet buvau nesuprastas.

– Tai jeigu nori sportuoti, nusiimk maikę ir kačialinkis. Jeigu nenori – apsisuk ir valink iš čia, – tarė diedukas ir nuėjo virinti dar vieno kankinimo aparato iš automobilio dalių.

– Na pasportuočiau, tėvai, – tariau jam, – nuo ko pradėti?

– Nuo pradžių, – tarė besijuokdamas diedukas, – eik į rūbinę, nusiimk maikę ir pradėsim. Tik atsimink, kad aš tau ne tėvas, o treneris, ponel?

– Kur rūbinė? – paklausiau linktelėjęs.

– Matai kairėje pusėje duobę mašinoms taisyti? Ten nusileisk ir persirengęs pareik, pradėsim, – tarė treneriukas.

– O galiu nuo rytojaus pradėti, arba nuo pirmadienio? – tariau, nes tikrai nebuvau tam pasiruošęs.

– Pasižiūrėk į šituos raumenų kalnus. Op, vyrai, parodykite „Dumples“! – sukomandavo treneris kačiokams ir visi kaip vienas išpūtė savo raumenis vienoda poza. – Laisvai! – atsileido sportininkai ir nuėjo daryti savų reikalų. – Kaip tu galvoji, ar jie visi pradėjo nuo rytojaus arba nuo kito pirmadienio? Nichera, visi pradėjo vos atėję, be klausimų. Pyzdini nusiimti maikutės!

Padariau kaip lieptas ir nusileidau į improvizuotą sporto salės rūbinę, kuri anksčiau buvo skirta purvinam meistreliui tvarkyti automobilį iš apačios. Viduje, ant taburečių, mėtėsi vyriški rūbai. Nusiėmęs marškinėlius, juos padėjau ant pirmos pasitaikiusios tumbačkos. Nors niekada nebuvau storas, vis tiek truputi drovėjausi savo kūno. Silpni raumenukai negalėjo konkuruoti su tais Everestais.

– Vyrai atsargiai, apaksite, – tarė kažkuris kalnas pašiepdamas mano amžiną turgelio pardavėjo įdegį, kuomet įdegę buvo tik rankos ir sprandas. Vyrai pradėjo juoktis.

– Aha, atsargiai, varna pagalvos, kad sūris ir nusineš iš šito garažo, – visus galutinai prajuokino treneriukas. Visi kriokė iš juoko. – Nu, salaga, matau nesi sportavęs, tiesa?

– Taip, treneri, – atsakiau kiek pyktelėjęs.

– Abugeli, ateik čia! – šūktelėjus treneriui, prie jo priėjo labiausia šitoje skylėje užsisportavęs dviejų metrų, buko veido vyras su atvipusia apatine lupa. Kaip įtariau, sportas buvo ta vienintelė veikla kur jis galėjo pilnai atsiskleisti. – Va, pažiūrėk koks jautis! Jokių steroidui, jokios chemijos. Natūralus produktas, užaugintas mano paties. Tikrų tikriausias Garliavos eržilas sukurtas sunkiam darbui, vo, – taręs treneris delnu pliaukštelėjo Abugeliui per cementinę krūtinę. Šis nesujudėjęs žiūrėjo tiesiai į mane pražiodyta burna. – Užčiaupk burną, blet, dar musė įskris. Tai kaip, pradedam?

– Pabandom, – nedrąsiai tariau ir atkišau ranką paspaudimui, bet vietoje to kažkas greitai į ranką įkišo hantelį „Penketuką“ – virbas su keliais surūdijusiais žiguliuko stabdžių diskais. Vos gavus hantelį į rankas, visas kūnas nusviro žemyn ir salė prapliupo juoktis.

– Che che che, vyrai, duokit jam dvejetuką, dar anksti pitaką kilnoti, – atsakė treneris salei nurimus ir nusivedė mane nuo suprakaitavusių buivolų toliau. – Klausyk, jeigu nori atrodyti kaip šitie, turėsi klausyti manęs ir sportuoti nuoširdžiai taip kaip aš tau liepiu. Chemijos nepripažįstu, viską turėsi daryti natūraliai, be jokių blet rusiškų preparatų nuo kurių bybis nestovi. Aš pats prie ruso buvęs tris kartus gimnastikos čempionas, kultūristus čiupinėju nuo Sąjūdžio. Sudarysiu tau sporto programą, parodysiu kaip turi sportuoti ir turėsi čia užsukti makačiolintis kasdien. Kainuos nedaug, mėnesiui prašau penkių baksų.

Treneris užsirašė į savo sąsiuvini mano vardą, pavardę, tėvavardį, svorį ir kūno apimtis.

– Kokia sporto priežastis? – užklausė treneris palinkęs prie savo globotinių informacinės knygos.

– Na šiaip tai aš netyčia užsukau, bet norėčiau gerai atrodyti, – tariau stovėdamas be maikės prieš trenerį.

– Gerai, vadinasi nori bobų. Žinai, pasakysiu tau taip – yra trijų rūšių sportininkai – spintos, montanos ir ligoniai. Spintos kačialinasi, kad galėtų suktis nusikalstamame pasaulyje, montanos, kurių labai nemėgstu, sportuoja dėl moterų dėmesio, – su priekaištu į mane žvilgtelėjo treneris.

– O kas yra ligoniai? – paklausiau.

– Ligoniai yra tie, kas be sporto negali gyventi. Štai, tokie jaučiau kaip šitie, vos ne gyvenantys mano salėje ir sportuojantys visą dieną, – taręs treneris mostelėjo ranka į savo auklėtinių pusę. – Na nieko baisaus, padarysiu ir aš iš tavęs ligonį. Taip ir parašysiu į knygą „būsimas ligonis“. Gerai, einam parodysiu ką daryti. Tikiuosi nugara stipri pas tave, nes kitaip ligoniu nuo sporto tapsi, dėl to, kad esi silpnas, che che.

Nespėjau net paprieštarauti kaip buvau nuvestas prie medinio suoliuko ir ant jo paguldytas.

– Nu, Kostai, dabar stumk gantelius, – tarė treneriukas. – Labai blogai, va taip stumti reikia, – taręs treneris apžergė mano galvą. Atsidūriau maždaug 30 centimetrų nuo jo rektumo. Diedukas judino mano rankas ir aiškino kaip jos turi eiti hantelio stūmimo metu, kol priverstinai spoksojau į jo prairusių sportinių kelnių klyną. Nesistebėjau, kodėl visi jo auklėtiniai gerai sportuoja – niekas turbūt nenorėjo būti apžergtas seno, nesiprausiančio vyro. – Na, aišku dabar kaip daryti?

– Aišku treneri, tik kitą kartą galėtumėte iš priekio parodyti, – pamokiau trenerį.

– Kas aš tau, pedikas, kad iš priekio apžerginėčiau? Nemokyk mokýto, nes gausi šūdo rūkyto, – pirštu pagrūmojo treneris, – padaryk dar tris zachodus ir parodysiu kitą pratimą.

Sportuojant treneriukas vis pakomentuodavo kaip turiu ką daryti ir atlikus tris priėjimus pademonstravo kaip stumti štangą, žinoma vėl maskatuodamas pautus man palei veidą. Toliau sekė įvairūs pratimai rusiškais pavadinimais, visokios „prisedaniijos“ su štanga ir kitokios chuinios išgalvotais pavadinimais kurių nesupratau, nors rusiškai mokėjau tikrai neblogai. Per treniruotę, atsiprašant, nupisęs mane nuo kojų, liepė ateiti rytoj, sakė pradėsime treniruotis rimtai. Sekančią dieną šlubas ir iš skausmo plyštančiais raumenimis grįžau į salę dar vienai išdrožimo dozei. Patikrinęs ar tikrai viską prisimenu, uždėjo didesnius svorius ir nukamavo mane dar labiau. Trečią dieną nepasidaviau ir vėl grįžau dar vienam raundui.

Taip tęsėsi visą mėnesį. Kiekvieną mielą dieną vakarais ėjau pas treneriuką į garažą sportuoti. Per mėnesį išmokau kaip daryti atsispaudimus, begalę būdų kaip kilnoti hantelius, kokios turėtų dirbti raumenų grupės, kaip stumti štangą (metalinį virbą su prikabintu metalo laužu) ir kokius pratimus reikėtų daryti ant skersinio, panašaus į kartuves. Jeigu nesisekdavo, arba kaip treneriukas sakė, darydavau netechniškai, šis padarydavo taip, kad tikrai suprasčiau – arba pastatydavo į nepatogią padėtį mane įvairiai liečiant ar apžergiant galvą klynu, arba visų akivaizdoje išjuokdavo. Klasikinis rusų laikų treneriukas. Atmetus visus šiuos trūkumus, sekėsi gerai, raumenys pradėjo ryškėti. Sporto salė patapo vos ne antraisiais namai, o kačiokai ligoniai – draugais.

– Kostai, – vėlyvą vakarą išėjus iš sporto salės mane sustabdė bičiulis kultūristas, pravarde Gargalas, kurio salėje nemačiau kokią savaitę, – žiūrėk, tau nesinori pakeisti aplinkos retsykiais? Na, tipo, kažkur kitur pasikačialinti

– Na ne, lygtai viskas gerai. Aišku, norėčiau, kad neatrodytų viskas kaip autolaužynas, bet man gerai visai, – atsakiau eidamas namo be maikutės. Buvo vasara, todėl tyčia rodžiau Šilainių čiolėm, savo besikalančius raumenis ir sparnus.

– Aš dabar Slabotkėje atidariau savo sporto salę, gal bent į svečius užeisi? – besidairydamas aplinkui, konspiracininko balsu tarė Gargalas.

– Tu atidarei salę? Už kokius pinigus? – prajukau.

– Ai, tokius belarusus apstūmėm su chebra. Atsirado nemažai šaibų tai su rebiatom įsirengėm sporto salę, turinčią normalius hantelius, o ne kažkokius, blet, strypus su senais ratlankiais. Priedo, galim pisti chemijos kiek tik norime. Klubą valdau aš, tai kaip ir aš esu vyriausias treneris. Tai ką sakai, užeisi?

– Na gal…- numykiau.

– Pas mus vietų skaičius ribotas. Abugelį prikalbinau sportuoti pas mane, tai sakė lyg prisijungs, netoli gyvena. Tai jeigu Abugelis prisijungia, manau tau bus zapadlo neprisijungti. Privalumas dar toks, kad niekas klyno nečiupinės, jeigu netaisyklingai pratimą darysi. Karočia, imk adresą, – Gargalas atkišo dešimtmečio raštu prirašytą popieriuką, – ir susimatysim rytoj. Bent užsuk pasilabinti su mergom, kurios dažnai sėdi ir stebi mus. Kelios iš jų nevengia ir pasipisti. Gerai, tiek žinių, davai.

Su Gargalu atsisveikindami paspaudėme vienas kitam rankas ir grįžęs namo nusprendžiau duoti šansą tam sporto klubui. Kaip nebūtų keistą, pas treneriuką lankėmės gal tik keturiese, todėl supratau kur kačiokai išsilakstė. Gal dar prisidėjo, kad treneriukas kartas nuo karto papriekabiaudavo.

Sekančią dieną, po darbų, nuvykau į Vilijampolę. Adresas buvo seno, sovietmečio laikų statybos pastato (lyg kitokių ten buvo), prie kurio stovėjo apynaujai automobiliai. „Kažkur čia“ tariau sau. Kaip ir Šilainiuose, rasti įėjimą padėjo aimanuojantys ir inkščiantys vyrai, bet šį kartą žinojau garsų priežastį. Nesunkiai radau įėjimą, ant metalinių durų brutaliu raštu puikavosi sporto salės pavadinimas „Pas Gargalą“. Pravėrus duris, į veidą plūstelėjo tvankus oras, į kvėpavimo takus pateko nevėdintos sporto salės dvokas ir smegenys tapo budrios po to, kai užuodžiau gyvulišką prakaituotų vyrų kvapą, trokštančių pakelti vis didesnį svorį, kažką atpyzdinti ir išpisti. Kaip sakydavo treneriukas, šitų sportininkų rūšys būtų spintos.

Atsargiai įėjau į patalpą ir kaip įmanoma tyliau uždariau duris už savęs. Dešinėje buvo rūbinė, kuri buvo dar vieno nemalonaus kvapo šaltinis. Nuėjau tiesiai į pagrindinę salę pigiu medžiu išmuštomis sienomis. Per visą patalpą iš dviejų sovietinių „Radiotechnika“ garsiakalbių plakė Metallica palaikyti agresijai. Vienoje pusėje buvo pastatytas didelis veidrodis, prieš kurį maivėsi kalnai-spintos, kiti tarp pratimų žiūrėjo į plakatus – nuogos bobos ir švarcas šią patalpą pavertė kone atskirą nuo viso pasaulio. Sporto salėje buvo tikri bumbuliniai sovietiniai hanteliai, tikros štangos su blynais, giros, kiek paklypęs skersinis ir nesavadarbiai suoliukai. Pagaliau atvykau į sporto salę, o ne į metalo laužyną.

– O, Kostai! – šūktelėjo dabar jau treneris Gargalas, žinoma be maikės, kaip ir visi čia buvę dvidešimt virš kačiokų. – Taip ir galvojau, kad ateisi. Chebra, susipažinkite su nauju nariu, Kostu Dumausku.

Pusnuogiai kačiokai atėjo pasisveikinti natūraliai perkreiptais veidais, nepripažįstantys jokių šypsenų. Visi gniaužė mano gležną ranką prisistatydami – Gieša, Remis, Gambas, Ploščius, Bliunkis, Staska, Džinsofkė, Anusas, Binkis, Celofanas (ne tas), Boria, Kliumpas, Žirnas, Viktoriukas, Domis, Kasys ir visi kiti, kurių sceninių nusikaltėlių vardų neprisimenu. Po teisybei, net nežinau kiek iš šitų vardų buvo pasakytų gyvai, o kiek aš pats dabar prisigalvojau. Tarp kačiokų šmėžavo ir ligoniai iš praeitos šroto salės, po truputį tampantys spintomis, tarp jų ir tas monstras Abugelis. Pasizdarovinęs su rebiatomis, pamačiau kairėje sėdinčias tris merginas.

– Sveikos, ponios, aš Kostas, – atkišau sumaigytą ranką. Panelės prisistatė irgi kažkokiais banditiškais ruselkų vardais – Vasilka, Račkova ir kažkokia pseudomenininkė prisistatė prancūziškai vardu Lago.

Rūbinėje nusiėmęs maikutę standartiškai buvau išjuoktas panelių ir kačiokų. Gargalas mane užstojo, neleisdamas juokams įsisiūbuoti. Iš sporto salės neturiu ką per daug pasakoti, smagiai pasportavome. Daugelį pratimų teko mokintis iš naujo, visgi įranga buvo tokia kokia turi būti, o ne improvizuota, kaip pas treneriuką myžalais susmirdusiame garaže.

– Kostai, žinok čia visiems biški chujova, – tarė Gargalas, dvimetrinis sportininkas be kaklo.

– Dėl ko?

– Gal kartais žinai ką nors, kas stumdo steroidus? Visi pakeitėm sporto salę, ir, kaip sakoma sudeginome visus tiltus su praeitomis barygomis. Gal netyčia žinai kažką? – maldaujančiomis akimis paklausė Gargalas ir lengvai uždėjo ranką ant peties. – Kai kurių raumenys akyse bliūška, padėk kaip nors. Va, imk dėžutę, gal rasi ko panašaus, – kačiokas slaptai įdėjo sulamdytą kartoninę dėžutę į ranką.

– Žinok gal ir pažįstu kai ką, – tariau Gargalui ir atsisveikinęs su sportsmenais, prasmirdęs prakaitu išėjau. Praustis po sporto salės nebuvo nei madinga, nei naudinga.

Pasigavau šalia stovėjusį taksą ir nulėkiau į Romainius, pas armijos laikų draugą Kęstutį Petkų. Pamenat, čia tas kur praeitą kartą pasakojau apie jo vestuves? Taksiorui sumokėjau už kelią nuo Vilijampolės iki Romainių. Kaip ir buvome su Kęstučiu nuo senų laikų sutarę, iki pat jo namų nevažiuodavau, paėjėdavau pėsčias – armijos laikų bičiulis turėjo paranoją, mat tikrai suko kažką nelegalaus. Lojantys vokiečių aviganiai pranešė apie mano atvykimą.

– Zdarovienė, Kostai, jobani ti vrot, – Kęstutis išlindo iš namų su bachūrsku chalatu ir apsikabinę užsirūkėme. – Nu, kokiu klausimu? Spiritą gal pavežioti nori?

– Kaip matai, pradėjau sportuoti, – tariau broliškai nužiūrinėjančiam Kęstučiui ir sulenkiau ranką parodydamas pastarąjį mėnesį kankinamą bicepsą, – kaip tau mano raumenys?

– Kaip žiedelis ant balandžio kojytes, – atsakė Kęstutis ir pamaigė menkus raumenukus. Nuraudau.

– Na, Kęstutis, aš čia atvykau ne tam, kad būčiau išpyzdavotas. Gal žinai tokį Gargalą iš Slabotkės?

– Tą kačioką kur su chebra belarusus Pakaunėje išguldė? Žinau.

– Na… Turbūt tą patį. Vienu žodžiu, įkūrė kačialkę Vilijampolėje ir prisikvietęs visokių degeneratų, panašių į jį patį, ieško kur galima gauti steroidų, žinai, pabėgo iš praeitų kačialkių ir nebežino iš kur gauti.

– Žinai, Kostai, gal ir žinau vieną tokį, kuris pagelbėtu šituo klausimu. Ne už ačiū aišku. – pasakė Kęstutis susimąstęs.

– Kokybė, liaudiškai tariant, pohui, svarbu pats faktas, kad kačiokai pūstųsi.

– Dėl kokybės gali nedvejoti, tas diedulė pats pagamins. Sėdam į mašiną, nuvarysim paklausti, – tarė Kęstutis ir susimąstęs nuėjo link raudono Opel Kadett.

– O tai nepersirengsi? – paklausiau lojančių šunų apsuptyje.

– Sėsk tiktai! – dusliu balsu riktelėjo iš mašinos Kęstutis ir aplojamas pamišusių šunų įsėdau į kadetą.

– Tu sakei tas diedulė pats pagamins? Steroidus? – perklausiau armijos laikų družoko.

– Aha, pamatysi pats, – tarė Kęstutis šelmiškai šyptelėjęs ir paspaudė akseleratorių iki pat dugno, lėkdamas bene šimto kilometrų per valandą greičiu pro Romainius, taip vos nepartrenkdamas būrelio vaikų, iššokusių bėgti paskui kamuolį. Kamuolys buvo numuštas, o Kęstutis net nesumirksėjęs skuodė toliau pas kažkokį diedulę padėsiantį dėl steroidų klausimo.

Na tai ką, tokia ta įžangėlė apie tas sporto sales. Jeigu norėtumėte iš karto sužinoti kas buvo toliau, prašau mane paremti per Contribee arba Patreon ir nereikės laukti kas savaitę kitų dalių. Nors aišku, jeigu esate kantrūs, galite ir luktelti, bet žinokite, kad užgniaužtas noras ne visada atneša naudą, ar ne taip, merginos? Jeigu paaukosite pinigėlį dėdei Kostui, būsiu labai laimingas ir taip jūs prisidėsite prie mano gerbūvio kūrimo arba kažkada išeinančios trumpų istorijų knygelės. Žinoma, jeigu nesugalvosiu vėl sportuoti ir neištiks širdies smūgis mėginant treniruotis tokiais tempais kaip anuomet.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/303369984944840)