Kaip gyvenate, suverenūs, laisvi, bet vis dar pas tėvus gyvenantys paaugliukai? Na, anoniminiai interneto galiūnai, prieš nuteisdami Kostą Dumauską miriop, prašau atsakykite bent sau, kiek ilgai dar tai tęsis? Kiek ilgai iš tėvų rankų misit, nors nė kapeikos jiems neduodat už komunalus? Galbūt tėvukai vis dar atlikinėja finansines injekcijas ir tas laisvės pojūtis šiek tiek iškreiptas? Dar šį semestrą iškritę iš savo tų politikos mokslų studijų greitai pajusite, jog suverenitetas buvo tik iliuzija ir teks čėsnu darbu įrodyti tėveliams, kad būdami devyniolikos gebate save išlaikyti šiame laukiniame pasaulyje.
„Realiai tai mane žiauria trigerina tas perentų mikromenedžmentas kas liečia mano koledž laifą, tipo vtf, kodėl tu taip nurodinėji kaip man gyventi? Kaip man su tuo dealinti, kai tu pastoviai buzzini man protą?“ nugirdau kartą besiskundžiant paauglį ar paauglę (nesuprasi šiais laikais, ehehehe) dėl to, jog tėvukai iš kokios nors Skaudvilės rūpinasi savo atžala ar ši į burną įsidėjo maisto, ar pavyko pačiai išsiskalbti rūbus, nes kiek pamena, gimtajame kaime visada vaikščiojo susmirdusi paauglišku svogūniniu prakaitu. Mano niolikmetis sūnus irgi toks pats…
Va aš tai, blecha, vos grįžęs po sovietų armijos išsikėliau iš tėvų būdos Kulautuvoje ir išvažiavau dirbti į Kauną ant turgaus. Užsienio valiuta leido būti iš dalies laisvu, jokiuose politechnikumuose nesimokiau, savo liežuviu ir galva stovėdamas ant turgaus kaliau šaibas, nudeginėjau nuo blogų sprendimų ir pats mokiausi kaip gyventi.
Ką aš tuo norėjau pasakyti? Chren znajet, reikėjo kažkokią įžangą padaryti prieš pradedant pasakoti naują istoriją, pavadinimu „Suverenas“. Papasakosiu jums, jaunuoliai, apie savo virsmą į suverenų žmogų. Bet ne apie lėbavimus ir finansinę nepriklausomybę, bet apie virsmą į tuos, kurie dabar mano sluoksnyje madingi, vežasi vaikus į Karaliaučių, kandidatuoja į preziko rinkimus, prisigalvoja dar visokių bybienių, kad nepriklauso šiai visuomenei, bet noriai ima valstybines paslaugas. Tai gal nebetampom tos žąsies aukštyn žemyn ir pradedam pasakojimą, ką?
Buvo pilkai auksinis devym penktų ruduo. O gal devym šeštų? Iš bybižin kur atkeliavusi šalto oro masė, kaip sakė per telėvizorių, pradėjo kandžioti ausis ir kojų pirštų galiukus, kuriuos neaišku nuo ko mėgino apsaugoti pilka, prairusi ir kieta kaip akmuo kojinė. Storos turgaus bobos po truputį įsisukinėjo į vis storesnes marškas, vis dažniau ėjo šildytis į šalia buvusį larioką kartu su brendžiuku. Jautresnę veido odą turėję turgelio pardavėjai po truputį raudo ir sausino snukius, nesiėmė jokių apsaugos priemonių, juk vazelinu tepasi tik bobos, o veido kremu tik tie, nu kaip jie… Dalies jų veido oda suskilinėjo ir turėjo atsigauti tik žiemužei pasibaigus. Pirmajam minusui atėjus ir vėjui pakilus, neslėpsiu, ir manoji apyvarpės skūra po biški ragėjo.
Trepsėti ant kartono, kaip prasčiokai pardavėjai, tą sezoną išvengiau, mat turgelyje po policijos reido atsilaisvino viena laisva pašiūrė. Nuoširdus vyriokas, suinvestavęs visas santaupas į muzikos kasečių verslą skaudžiai nudegė, kai turbūt vienintelį kartą šioje civilizacijos istorijoje įvyko policijos reidas dėl nelegalios muzikos pardavimo turguje. Visas turgus šnekėjo, kad greičiausia iškaziolinio konkurentai, patys reido išvakarėse suslapstę kasetes po turgų ir tądien į turgų neatėję. Būdelei atsilaisvinus, pakalbėjau su porą kioskų valdančiu chazeinu ir už ne mažą kainą, ją pasiėmiau ant nuomos, kad nereikėtų šalti prostatos ant negailestingai šaltos turgaus žemelės.
Privalumų pardavinėjant kioskelyje buvo ne vienas. Pakilus stipresniam vėjui, prekių ši gamtos stichija neišnešiodavo chujum po visą turgelį, atvirkščiai – prieš saulę blunkančios prekių pakuotės galėjo ir toliau bukai žiūrėti į pilką, bet savotiškai margą turgelį. Kol turėjau tik prekystalį, pamenu kartą šaibas buvau susidėjęs į metalinę dėžutę, o kai pakilo vėjas, visi banknotai išlakstė po turgų kaip girto tėvuko iššauta konfeti patranka po visą butą per vaikų gimtadienį. Tądien turgelyje buvo žmonių apgultis. Pamatę ore skraidančius pinigus, savo išvaržas ir rožės ligas pamiršę pensininkai puolė gaudyti pinigėlius. Varguomenė stumdėsi ir pešėsi dėl plazdančios faneros, stipresni net susimušė. Bandžiau bėgti iš paskos ir rinkti pinigėlius, bet viskas buvo perniek, varguomenė susigraibė viską. Visa laimė, kad vėjas chujum išpūtė vagnorkes, o ne dolerius. Sėdint po stogeliu ir tarp keturių sienų, tokių problemų nėra, nebent pats užgėręs sugalvočiau banknotus išmesti pro langelį chujum.
Vagysčių klausimas, turint būdą, išsprendžiamas dar paprasčiau – norint mane apipyzdinti, jau reikėtų imtis realios penetracijos. Ant paprasto prekystalio viskas daug paprasčiau, tiesiog ateini ir pasiimi ko tau reikia, kol turgelininkas užkalbintas netikro pirkėjo. Buvo ir man tokių momentų, bet turgaus sargas greitai sustabdydavo vagį, panorusį nupisti papigiaiskus džinsus. Tada jau žiūrėk snargliukas ateina atsiprašinėti ir prašo neduoti pyzdako. Vienintelė grėsmė turint pastogę yra ta, kad pacukai man pro langelį galėtų spragtelti cizą ar įmest kokią bombioškę, bet dažnu atveju pamatę mano suktą mordą ir klausimą „kožiūrinahuibled“, pacukai nusprendžia eiti toliau. Šiapus stiklo gyvenimas buvo kiek saugesnis.
Negalvokite, kad nebuvo trūkumų – jų buvo ir ne vienas, bet kaip sakoma, nešiksiu ten kur valgau.
Blecha, o kokių klientų tik neužsukdavo! Turbūt per tą laiką esu matęs visą įmanomą spektrą žmonių. Nuo ūbago iki pono, nuo jauno snargliaus iki tuojau užsilenkiančio dinozauro, nuo ūsuotos, diedą primenančios bobos iki bobiško, sau pėdkelnes ir moteriškas kelnaites perkančio diedo. Labai gerai prisimenu pastarojo tipažo klientą. Vardu jis buvo Petras. Ne, ne Gražulis, nors žinokite pagal elgseną labai panašus.
– Sveiki, žiūrėkit, o va, šitą, va va šitą, – mikčiojo ir mirkčiojo Petras lygiai taip pat kaip Gražulis besivartantis iš gaidžio po klausimo ką pas jį kambaryje veikė pusnuogis vyras, – jūs bobiškų pėdkelnių daug turit?
– Turim kiek matai, – tariau jam vos iškišęs nosį pro larioko langelį, nes lauke siautė vėjas. Šalia senomis knygomis prekiavęs Kazys vos spėjo plytomis dangstyti literatūrą, kad neišpūstų laukan iš turgaus. Nors, blet, galėjo, niekas tų jo knygų neskaitė. Niekam nereikėjo nusmaukytos filosofinės literatūros ar kažkokių amerikosų hemingvėjų, visi norėjo skaityti kriminalinį laikraštį „Akistatą“, retsykiais timptelti žąsį prie „Tik Vyrams“. Vėjas dūko visai kaip dabar, dviem pirštais beldžiant per pageltusią klaviatūrą šiuos žodžius.
– Bet, vat va, šitos, ar, nu ar jos, kaip čia pasakyti, nu geros? – paklausė Petras, dūręs smiliu į papigiaiskas bobiškas pėdkelnes, kurias nešiodavo tik šešiasdešimt sulaukusios bobos.
– Boboms geros, – numečiau susiraukęs. Tą savaitę jis lankėsi jau trečią kartą ir vėl to paties.
– Aš žmonai, žmonai, – linksėjo Petras ir sau nusipirko kelias poras smėlio spalvos pėdkelnių, bobiškų liemenėlių, vis kartodamas, kad pirkinių krepšelis žmonai.
Prašau neteiskite, kad pardavinėjau bobiškus lifakus. Anuomet juos paėmiau pusvelčiui iš vieno sudegusio sandėlio ir turguje paleidau papigiai. Babanės tuos apvalius, erekciją numušančius burbulinius, savo jaunystės laikų stanikus tiesiog šluote iššlavė. Čia tie, kur tokie pailgi, kur jūsų, jaunime, močiutės nešioja dar po šiai dienai. Tokių keletą nusipirko ir Petras, kartu su pėdkelnėmis. Kol krosdreseris Petras nusisukęs krovė daiktus į krepšį, švariai nuskustą subinės skirmantą dengė tos pačios rūšies pėdkelnės, kokių buvo prisipirkęs visą galybę. Pajutęs, kad iš po kelnių kyšo bobiškos pėdkelnės, diedas užsitraukė kelnes aukštyn, kad neduokdie aplinka nepamatytų ir jo bobiškų apatinių. Ką gi ten slėpsi, visas turgus puse lūpų šnekėjo, kad šis klientas mėgsta pabūti moteriške, į pirtį eiti su vyrais ne tam, kad pašnekėti apie diediškus reikalus ir sakyti „oi, bliad, gerai“ tarp vanojimo setų, o tam, kad patenkintų fantazijas. Kas aš toks, kad teisčiau.
Būdavo ateidavo ir padlų bobų. Maigydavo prekes iki kol nuzulindavo, po to pareikšdavo, kad prasta kokybė arba netinkama kaina. Vieną tokią, mano paties nustatyta pravarde Bybienė, pamenu lyg vakar. Nežinau iš kur ji turėjo tokią super galią, bet kur tik boba eidavo, visur bent už septyneto metrų jau trindavosi katinas. Chui pariši kas ten tuos katinus taip traukė. Gal boba buvo širdininkė ir valerijoną vietoje vandens lakdavo, o gal kūno kvapas katėms priminė šprotus, dėl to jie sekiojo bobelę. Gal abu.
Bobos super galia buvo ne tiktai traukti kates, bet ir užpisti visą turgų.
– Žiūrėk, Kostai, Bybienė su tašėmis ateina, – perekūro metu pasakė daržovių prekeivis Laimis, dar žinomas Bulviaus pravarde, netyčia tame pačiame turguje prasivėręs auskarą į dešinę ausį, dėl to jį turguje visi laikė pideru, nes auskaras buvo ne kairėje ausyje. Persiverti nebenorėjo, bijojo skausmo. – Kurva mat, vėl kapstysis po bulves valandą ir reikalaus perkalibruoti svarstykles. Einu gal aš kažkur nušikti, – pareiškė Laimis (Bulvius) ir rodėsi, kad pranyko už bulvių krūvos.
Boba pradėjo nuo pirmojo turgaus prekeivio, lakštingalinių švilpukų ir vazų pardavėjo Henriko. Apčiupinėjo, padla, kone kiekvieną prekę ir nieko nenusipirkusi nuėjo pas kilimų pardavėją Violetą. Neapsigaukite, šis turgus buvo ne Egipte ar Turkijoje, tiesiog toji Violeta prekiavo rusiškais kilimais. Pensininkė teiravosi apie raštų kilmę, reikšmę, ar nėra blakių. Nors boba net nebūtų partempusi to kilimo, bet pasidomėti senė privalėjo. Vėliau apžiūrėjo buitinės chemijos prekes, pasisvečiavo rusų vaistinėje standartiniam Xanaxo dėžučių užsipirkimui. Laikraštyje užsiskaičiau apie dar vieną žmogžudystę, kai nejučiomis boba priėjo prie manojo kioskelio.
– Alio, ar kas nors aptarnaus klientą? – prunkštavo Bybienė belsdama lazdele į stiklą, ploną it riebalų plėvė ant sriubos.
– Nesibaladok, langus išbarbalinsi, sene, – įspėjau ją burbėdamas po nosimi. Nebijojau, kad išgirs, ji buvo puskurtė. – Taip, ko dama norėtų? – jau garsiai rėkdamas paklausiau.
Boba buvo su tašėmis ir tuo pensininkių vežimėliu, reiškė, kad buvo nusiteikusi paišlaidauti.
– Žinai, jaunuoli, – kreipėsi ji į mane pabrėždama, kad buvau už ją kur kas jaunesnis, kas pagal tos kartos paniatkes reiškė, kad ir durnesnis, – suplyšo tos tavo pėdkelnės kur man pardavei praeitą savaitę!
– Kaip tai suplyšo? – pasiteiravau. – Juk čia storiausios medžiagos pėdkelnės.
– Vot ėmė ir suplyšo, besidedant. Reikalauju grąžinti pinigus! – pareiškė ji.
– Ponia, jūs gal bulvių tarkį nukošinėjote per jas, nors ir tai turėjo atlaikyti. Juk pati suprantate, kokia gera yra turkiška kokybė, – paaiškinau jai. Norėjau pasakyti, kad Petrui, įspraudusiam stajaką ir sukantį tas pėdkelnes aplink jaicus tai pėdkelnės neplyšta, bet kažkaip susilaikiau. Greičiausia boba net nebūtų supratusi apie ką aš čia šneku.
– Ką? – sukarksėjo boba.
– Sakau, turkiška kokybė tokia, kad pėdkelnės praktiškai nesunaikinamos, – rėkiau garsiai puskurtei bobai.
– Vat kojos nagas užkabino ir suplyšo, – paaiškino Bybienė. Galėjau pasakyti, kad laikas gal pagaliau pirmą kartą per Lietuvos nepriklausomybę tuos pageltusius vanago grybelinius nagus nusikirpti, bet nenorėjau veltis. – Turi gal stanikų? – paklausė ji, nors žinojo, kad turiu.
– Štai prašom, visas asortimentas prieš akis, – paaiškinau ir bakstelėjau pirštu į kairėje buvusį stiklą, kurį paverčiau vitrina, nors saulei plieskiant, bluko prekės.
– Jeigu padarysi nuolaidėlę dėl pėdkelnių, tai paimsiu dar du stanikus ir bloką vrotvraito.
Pinigų reikėjo, todėl Bybienei padariau nuolaidą. Bobai dar pardaviau raudonų „Red&White“ cizų bloką, kurių anuomet, prisipažinsiu, irgi turėjau asortimente. Nesityčioju, kad boba nesugebėjo ištarti angliško pavadinimo. Net ir pats nesugebu dorai ištarti „white“, gaunasi kažkoks „vyte“.
Boba stanikus rinkosi pusvalandį. Čiupinėjo juos, maigė, glamonėjo kaip koks paauglys nuėjęs į parduotuvę pasiaiškinti kaip gi tas lifakas atsisega. Boba stanikų nepirko, apsiėjo su bloku „vrotvraito“ ir patraukė kankinti kitų pirkėjų, prapisančių normalius klientus dėl susmirdėlės, kuriai turi skirti didžiausią dėmesį.
Nors ir šūdais buvo apdrabstyti du klientai, kurie šiaip buvo niekuo dėti, tiesiog, kad man nepatiko, didžioji dalis jų visgi buvo urodai. Rinkdavosi dublionkes ir akylai vertino jos kokybę, lyg ji kainuotų kaip dviejų kambarių butas.
Pirmą dieną, kai tik išsinuomavau kioską, atradau, tokį vieną klientą, kuris man ypač patiko. Buvo retas atvejis, kad pas mane atklystų koks duševnas klientas, kurį be galo pamilčiau. Na, tiek kiek vyras gali mylėti kitą vyrą. Vardu jis buvo Vladzikas. Taksioras. Nu diedas nors prie širdies dėk.
– Nereik prekių pervežti? – juokais sumetė Vladzikas pirmąją dieną, kai dar nešiojau dėžes nuo prekystalio iki naujojo kiosko, kas buvo, palyginimui maždaug per limuzino ilgį, kurį skonio neturintys žmonės nuomojasi šliūboms. – Blecha, o gal dar cigarečių turi ant pardavimo?
– Oi blecha, palauk, – vis dar dusau nuo juokelio ir kai nurimau, krizenome žiūrėdami vienas kitam į akis. Juokelis buvo geras, nu gi suprantat, atstumas nešti prekes, o tas siūlo dėžes nuvežti. Juokas ima dar dabar. – Cigarečių? Turiu.
Atkišau šiam cigaretę pasivaišinimui, kurią jis mielai priėmė. Mačiau, kad grabinėjo kišenę ieškodamas ugnies, bet buvau už jį greitesnis. Išsitraukiau degtukų dėžutę ir pirmiausia prisidegiau pats, o po to pridegiau jam. Nežinantys sakys, kad netaktiškai pasielgiau, bet anaiptol – pirmąją sieros porciją nuo degtuko pasiėmiau sau, o kolegai Vladzikui pakišau švarią liepsną. Paniatkę žinojęs vyrukas tai įvertino ir kritome vienas kitam į akį. Vėlgi, kritome į aki taip, kaip galėtų kristi vienas kitam į akį du heteroseksualūs vyrai.
– Ant pardavimo turiu vrotvraito, tinka? – paklausiau jo.
– Kiek turi? Paimčiau kokius penkis blokus.
Paklausiau kam tamstelei tiek cigarečių prisireikė, o jis atsakė, kad dirba taksioru. Vieną pusę surūko pats, o kitą parduoda klientams.
\*\*\*\*\*
Vat po tokios įžangos sustabdau pasakojimą ir nukeliu jį kitai savaitei. Kaip sakoma, gero reikia po truputį, o jeigu pajebat jums tokie žodžiai – tapkite rėmėjais Contribee arba Patreon ir tekstą susigrūskite į save iš karto, nelaukiant kitos savaitės ir netrepsint prie virtualių mano buto durų. Nagi, jaunimėli, paremkite skurstantį diedą.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
​
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid0359BXJm1VeD1MKfkSDVhzX2jewFq5teaGXLvXgFxEmG2r56UfoP7fU6UFJEz27fq5l), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas