Šokiai 1/4

Su Naujaisiais metais, bičiuliai! Sakykite prašau, kokia situacija su naujametiniais įmonių baliukais, visi jau atšventėte? Turbūt visiems nutiko daugiau mažiau pažįstama situacija, kai įmonės vadovas–bybelis sukviečia visus į privalomą firmos vakarėlį, kuriame pats fleksina prieš kito departamento kolegas ir tamposi prieš vadovybę, per garsiai juokiasi, cituoja bukas feisbuko zagatovkes ir vaidina, kad jam linksma. Na gal čia per daug nusiasmeninau, bet tikrai turėjo būti ta situacija, kai įmonės užsakytoje salėje dar groja lengva džiazūcha, pats valgai guminį kiaulienos karbonadą su dar užsagstytomis marškinių sagomis, tvarkingai užveržtu šlipsu, o Jolanta iš personalo jau prijobinus šampaniuko valgo kaip kiaulė su lauk besiveržiančiais papais, ne? Ta skyriaus perekšlė per įmonės balių gėdos prisidarys ne tiktai dėl to, kad vienintelė tą vakarą bus apsimyžus nuo alkoholio ir šoks ant baltų arklių, bet ir dėl to, kad į baliuką atvykus kokiam pradedančiajam burtininkui „Kostas Magizard“, ši įmonės Pelenė viduryje pasirodymo, tiesa, jau neadekvati, apšauks, kad „viskas yra melas“ ir eis link burtininko atskleisti visos tiesos, kad negali būti, jog vietoje tūzo ištraukė bartuką, ar chren znajet ką ten tie magai daro. Esmė tame, kad turbūt pusė vyrukų besijuokiančių iš Jolantos galvos „ble, kaip aš ją girtą atvanočiau“. Sakot nebuvo tokių dalykų? Na, matyt čia man vienam taip. Gal ir persūdžiau. Šiaip įmonių baliukai visai būna smagūs, kartais apsieinama be smurto, per didelio alkoholio kiekio ar kreipimosi į visos įmonės vadovą vardo trumpiniu, ne koks Žygimantai, o tiesiog „ė Žyga, einam lenkti rankų“.

Duotuoju momentu, kai dvejais viduriniais pirštais daužydamas klaviatūros mygtukus renku šiuos žodžius, geltondantėje burnoje smilksta jau antra cigaretė ne šiaip sau. Šią istoriją užvadinau „Šokiai“ ne dėl to, kad pasakočiau apie kažkokį įmonės baliuką, kai atvyksta „16 hercų“ ar „Patruliai“. Ne, jaunimėli, istorija nebus apie šokius apsikabinus kažkokį Kučinsko antrininką ar apie tai kaip įmonės baliaus metu bandau nugraibyti atvykusias „Yva“ „muzikantes“. Pasakosiu ir ne apie devyniasdešimtuosius, teroro metus. Istorija taip pat ir ne apie kokį armūchos dūchinimą pavadintą šokiais. Šį kartą metas jums papasakoti apie kur kas įdomesnius ir labiau laukinius laikus – mano jaunystę prieš armiją, kai pats buvau vos pilnametis.

„Tai prie ko čia šokiai?“ jau girdžiu kaip pertraukinėja kažkoks jaunuolis.

„Cit cit, ramiai, jaunimėli“ atsakau aš. Jeigu bent vienas yra neapsimestinai klausęsis savo tėvų jaunystės istorijų, turbūt supranta ką reiškia šokiai prieš armiją. Čia tie laikai, kai jauni vyrukai prieš patirdami traumą tarnaujant okupantams norėjo suspėti paragauti jaunystės, o merginos… Na, jeigu negirdėjote tuomet teks viską išgirsti tiesiai iš manęs.

Blecha, kaip gerai prisimenu kuomet 1983 metų sausio mėnesį, likus pusmečiui iki armūchos, mokykloje buvo nuspręsta surengti šokius. Tada buvau visai jauniklis, su vos besikalančiais šviesiais pistūsiais, lakstantis po kiekvieną sijoną suteikiantį bent kiek vilties jį numauti. Mano gimtojoje Kulautuvoje, kurorte prie upės, maždaug per pusvalandį praėjo žinia „penktadienį mokykloje vyks šokiai“.

Tuometinė Kulautuvos vidurinės mokyklos vadovybė nusprendė duoti dar vieną šansą mokyklos jaunimui, o ypač XI A klasei, o dar konkrečiau Kostui Dumauskui ir jo šutvei. Direktorius, klasės auklėtoja ir kiti mokyklos organai davė tą paskutinį šansą su viltimi, kad bent šį kartą mokyklos šokiai praeis be muštynių, didelio alkoholio kiekio ir atsitiktinių nesaugių lytinių santykių. Visas Kulautuvos jaunimėlis mokęsis toje mokykloje laukė šokių, turėjusių įvykti sporto salės patalpose.

Kaip anksčiau tie šokiai atrodydavo, kad jūs žinotumėte… Išgėrus, pralaužus visus ledus, vos prasidėjus pirmiems lėtos dainos akordams susirakindavome su klasiokėmis kaip besiporuojantys šunys ir nepaleisdavome vienas kito ligi ryto arba kol kažkas pradėdavo muštis. Tai ne dabar, kai jaunimas per šokius mieliau renkasi sėdėti namuose prie kažkokių minekraftų arba bijo užkalbinti priešingos lyties pateles, akimis meldžiančias, kad jas kažkas bent pašnekintų. Tų laikų šokiuose netrūkdavo ir normalios vyriškos agresijos demonstravimo kitaip mąstantiems, ko tikrai trūksta šių laikų jautriam jaunimiui.

Tą penktadienį, šokių dienos ryte, Valerijus, dar jaunimo tarpe žinomas Valieros trumpiniu, vietoje pirmosios pamokos iš kažkur atitempė krūvą Radiotechnikos kolonėlių, kurias klasės bernai padėjome sunešioti į sporto salę. Kaip tikras audiofilas, pagal salės aidą išdėliojo kolonėles skirtinguose sporto salės kampuose, lyg būtų skirtumas ar per garsiai baubianti muzika sklis iš vienos vietos ar iš skirtingų kampų. Nors salė ir buvo nesenai pastatyta, gera akustika ji nepasižymėjo – per pamokas nuo didelio aido nebuvo įmanoma suprasti ką ant mūsų bliaudavo fizrukas treniravęs mus armūchos dedovščinai, o štai Valiera sielojasi kiek ten kokių hercų sklis ir kremtasi dėl kažkokių garsinių amplitudžių.

Fizrukas besidžiaugdamas, kad šnopuojame pavargę, po darbų pasiūlė visiems kartu užrūkyti – ištampyti laidai sporto salėje reiškė, kad jo darbinis kabinetas užimtas ir pamokų tądien ten niekas neves. Mūsų auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, perspėjo paneles nepaleistuvauti, išsaugoti skaistybę. Maža ji žinojo, kad tarp klasėje esančių moterų ši senmergėlė buvo vienintelė su vyru patyrusi mažiausia. Klasiokės nuolankiai linksėjo, kad tik ši sovietų propagandos prifarširuota išgama kuo greičiau nutiltų. Iš paskutinės pamokos vyrukai buvome paleisti, nes darbų mokytojo kuris laikas nebuvo matyti mokykloje, buvo užgėręs.

Vyriausiam klasės bernui Dariui, po kartą kartojusiam ketvirtą ir aštuntą klasę, po pamokų davėme visos klasės surinktus rublius, kad parūpintų alkoholio, bet ne kokios barmatuchos, o normalaus šnapso. Šis dvidešimtmetis buvo patikimas abiturientas kas lietė pinigus, tik gal kiek karštakošis kai pageria, kas dažnu atveju pagelbėdavo. Grįžus namo vyrukai nusiprausė, nusiskuto tuos tris barzdos plaukus ir pasišlakstė tėvo odekolonais „Troinoj“ ar „Spartak“. Septintą valandą vakaro bene visas Kulautuvoje gyvenęs socialus jaunimas dingo iš namų – visi nuskubėjo į šokius. Padaryti apkatkės susirinkome pas tokį Dimą, kuris turėjo savo butą, bet neturėjo tėvų. Apšilę patraukėme link paauglystės įkalinimo įstaigos, dar žinomos kaip mokykla.

– Opa davai! – plodamas plaštakomis praskiestais pirštais rėkė Dima prie įėjimo į mokyklą. – Valiera paleido chėr ovzedog, Greičiau! – ragino Dima išgirdęs savo mėgstamą roko grupės Nazareth dainą Hair of the Dog, per kiekvienus šokius grojusią bent dešimt kartų.

Prie pat įėjimo į sporto salę, mūsų laukė šių šokių gadintojai. Kaip žandarai stovėjo rimtį turėję užtikrinti mokytojai – chemijos mokytoja, netekėjusi keturiasdešimtmetė Bulvianovienė, prieš karą gimęs prieš tai jau paminėtas fizinio lavinimo mokytojas fizrukas Tadzikas, su smurtaujančiu vyru išsiskyrusi, bet tris kartus pas jį grįžusi matematikė Gošlonova ir geografijos mokytojas su ilga nosimi ir įdomia pavarde Jonas Bliuška, pravarde Gaublys. Visi užkietėję komuniagos ir jaunimo kultūros smukdytojai. Gal kiek su ir fizruku eidavo susitarti, bet visi kiti buvo nepajudinami kaip vyresnės kartos priešiškas nusistatymas jaunimo atžvilgiu.

– Kostai, aš tave blet perspėju, – į manąjį „laba diena“ atsakė Gaublys, – tik pabandyk kažką padaryti, iš karto skrisi lauk iš šokių.

– Dar pasivaipyk, visai neįleisime, galėsi kaip katinas trintis mokyklos kampais, – į mano šypsnį atsakė chemikė Bulvianovienė, mėgusi trintis prie prakaitu prasmirdusio fizruko.

– Tamstos mokytojai, viskas bus gerai. Duokite mums kokį dūmų aparatą, privarysime tiek dūmų, kad tikrai nematysite problemų, – juokais atsakiau nusiimdamas juodą pustą striukę ir nunešiau ją pakabinti į vaikinų persirengimo kabinetą, tą kuris niekada neprasivėdina, nors ir pastoviai per jį traukia skersvėjis. Kažkada per vienus šokius norėjau kad salėje būtų pilna garų ir nusprendžiau išpurkšti pusę gesintuvo, tik visa laimė buvau bendraamžių sustabdytas, tiesa kiek per vėlai. Gal tai ir buvo viena iš priežasčių dėl ko mokytojai bijojo rengti šokius.

Kai atėjome, šokiai jau buvo prasidėję. Sporto salėje šviečiant ryškioms lempomis nedrąsiai trepsėjome ir daugiausia žengėme porą žingsnių nuo savo pradinės vietos. Viename kampe stovėjome mes, vyrukai, o kitame kampe merginos, mojuodamos mūsų pusėn, kad pakviestume jas pašokti ir šokdintume ligi ryto. Visi iki vieno apsimetėme, kad nieko nematome. Mokytojai šypsojosi, kad viskas vyksta taip kultūringai, tiesa, galėtų muzika būti paprastesnė, kaip tikino jie. Taip valandą ir trepsėjome vienoje vietoje, Valierai bergždžiai mėginant rasti tą dainą, kuri turėjo išjudinti mus visus.

Darius vidun nešė dar vieną kolonėlę, tokią kaip ir visos. Išorė niekuo nesiskyrė, bet vidus… Kolonėlė buvo lyg koks Trojos arklys, tik vietoje graikų viduje slėpėsi Dariaus nupirktas alkoholis, pasiruošęs užpulti šią Kulautuvos Troją, tvirtovę be alkoholio.

– Klausyk, peraugėli, ne per daug čia tų gargalų? – užkirto kelią Gaublys prie pat įėjimo į sporto salę.

– Valerijus sakė, kad sugedo viena kolonėlė, – atšovė Darius.

– Kažką tu čia blecha suki, kuri sugedo?

– Ana, ta prie pat Valerijaus, – atsakė Darius ir šiedu kartu nuėjo prie Valerijaus.

– Hm, nu tikrai neveikia, – palinksėjo puskurtis Gaublys prikišęs ausį prie išjungtos kolonėlės ir nuėjo toliau sergėti įėjimo.

Nors šokiai atrodė liūdnai, tebuvo tik laiko klausimas, kada prasiverš džiaugsmo pūliai. Stoti šokių sargybon atėjo fizruko eilė. Karštakošis Darius prie jo pritykino ir iš džinsovkės rankovės išsitraukė pailgą konjako butelį. Fizrukas šyptelėjo ir padarė tai, ko visi ir laukėme – išjungė sporto sales šviesas ir pasišalino nuo sargybos pas Gaublį, Bulvianovienę ir Gošlonovą į mokytojų kambarį, kaip visada. Viskas buvo lyg užprogramuota. „Va dabar tai prasidės šokiai“ visi galvojome drąsindamiesi šokti ir akimis ieškodami partnerės.

Pradingus šviesai ir fizrukui pasišalinus, sporto salę per latviškus gargalus sudrebino nauja daina:

– O Ygls gatel Kalifornija! – bliovė muzikalusis Dima išgirdęs pirmuosius Eagles dainos „Hotel California“ akordus ir imitavo grojantis nematoma gitara, kas mus paskatino irgi judėti muzikos ritmu. Drąsesni nuėjo link panelių, o ne tokie drąsus išlindo į lauką parūkyti. Nusprendžiau eiti su pastaraisiais.

– Kostai, tvajumat, – sustabdė mane fizrukas prie išėjimo į lauką, – negana to, kad leidžiu baliavoti, tu vis tiek kažkokius šposus kreti.

– Ką dabar padariau? – nesupratau.

– Ten jūsų chebrytė rūkė lauke?

– Ne, kaip tik dabar ėjome parūkyti, – tvirtai atsakiau.

– Tai kas, blet, kancarų primetė prie pat pagrindinių durų? – įpykęs laukan einančių mokinių akivaizdoje kvotė fizrukas.

– A chren znajet, tikrai ne mes, – numojau ranka į kaltinimus.

– Aha, praeitą kartą per šokius tą patį sakei, kai girti sumanėt apipaišyti Salomėjos Neries portretą varpomis. Per jūsų antitarybines nuotaikas gavau papeikimą ir nuo algos nuėmė. Neleisiu, tvajumat, kad ir vėl per jus gaučiau pizdako.

– Tadzila, – kreipiausi į fizruką vardu, kaip ir visi kiti, – patikinsiu, tikrai šį kartą ne mes.

– Nu žiūrėk tu man, tvajumat. Mes ir patys bufete turim ką veikti, – atsakė fizrukas prunkščiant mokiniams, žinantiems, ką mokytojai ten veikdavo per mokyklos šokius.

Mintyse pasiunčiau jį toli ir nuėjau į lauką parūkyti. Taip atrodė, kad ant pagrindinio įėjimo kažkas būtų išvertęs savaitę rinktas statybininkų brigados nuorūkas. Atsargiai kojomis praspardėme bikus ir liepėme slapčia rūkantiems devintokams sutvarkyti, kitaip duosim pizdi. Devintokai greit surado šiupelį ir pasiskirstė darbus kaip iškuopti kancarų kalną. Kol su bendraamžiais rūkėme, girdėjome, kad sporto salėje plakė seni geri šlageriai, kuriuos jūs pavadintumėte „tėvų muzika“, mielas jaunime. Vienas klasiokas, Gankovas, iš klyno išsitraukė šiltą fleškutę kurią prasukome ratu, kad būtų dar smagiau dalyvauti šokiuose, kurie va tuoj turėjo tapti gerais.

Po penkiolikos minučių grįžome į prikvėpuotą šokių salę. Fizrukas buvo pasišalinęs, palikęs mus pačius vadovauti šokiams. Štai, rokeris Dima, kaip kartais jį pašiepdavome, jau lakstė atsisagstęs tris marškinių sagas ir krypavo klubais kaip koks luošas Elvis Preslis, bet niekam tai nerūpėjo, visiems buvo gerai. Pagaliau visi moksleiviai įsidrąsinome šokti vieni su kitais ir jau po truputį pradėjome savo viliotinius, tuos kampuotus judesius matytus per televiziją.

Gaižų paauglystės ir bręstančio geismo kvapą kažkas pradėjo traukti lauk – sporto salėn pradėjo sklisti šaltas šviežias oras. Visi pasukom galvą į lango pusę su priekaištu, atseit kuriam čia atėjo į galvą prileisti žiemos oro. Pro pravirą langą į sporto salę, per grotas, buvo įleista kažkokia triūba–vamzdis. Nesupratę aprimome su šokiais ir žiūrėjome kas gi bus. Muzikos triukšme geresnę klausą turintis moksleivis galėjo išgirsti gausmą lauke. Vidun pro triūbą pasipylė juodi, tepalais ir dar kažin kokiu mašininiu dvoku prasmirdę juodi dūmai.

– Kas čia darosi? – kaip tyčia įbėgo į salę Gaublys ir pradėjo kosėti kartu su mumis visais. Pasirodo, kažkas į šokių aikštelę sumąstė privaryti nuodingų dūmų. – Jebat, visi lauk, kol neuždusote!

Gaublys, visai neprisidengęs veido, kaip koks didvyris, evakavo kiekvieną mūsų iš salės. Valierą irgi buvo iškrapštytas nuo diskžokėjaus pulto. Geografijos mokytojas nulėkė vidun patikrinti ar nieko neliko ir pravėrė visus likusius sporto salės langus. Keli mokiniai sporto salės prieigose vėmė, bet neaišku ar nuo greitai suvartoto alkoholio kiekio, ar nuo tų dūmų.

– Dumauskai! – nugriaudėjo drebantis senmergės Bulvianovienės kreipimasis. – Vėl tu, kalės išpera, čia rengi sabotažus?

– Ką jūs čia šnekate, aš gi viduje su visais… – mėginau teisintis.

– Ką tu čia kliedi, vaikeli, pats minėjai, kad reikia dūmų į salę privaryti, – pirštu dabar grūmojo Gaublys jau spėjusiomis paraudonuoti akimis. – Kažkas sugalvojo į salę privaryti išmetamųjų dūmų! – kreipėsi į visus geografas.

– Ajebat, tikrai vėl Kostas? – murmėjo bendramoksliai.

– Jofansi, taigi visą laiką buvau šokių aikštelėje! – mėginau bergždžiai teisintis apkaltintas kažkokiomis nesąmonėmis.

– Na ir kas, kad čia buvai, – tarė praplikęs fizrukas atbėgęs iš lauko. – Viską mačiau lauke. Prie sporto salės privažiavo grynai kaip tavo tėvo žiguliukas ir išlipus tavo draugeliams jie užmovė triūbą ant duslintuvo, o kitą galą į sporto salę ir, duodu bybį nukirsti, gazuodami išgręžė žigulį taip, kad gyvenime juodo dūmelio neskleis.

Visa mokykla aiktelėjo.

– Kokie žigulio numeriai? – paklausiau, nes pažinojau visus automobilininkus apylinkėje.

– Kas tau aš, milicininkas, kad į numerius žiūrėčiau? Iš viso, blet, nustok teisintis ir pripažink, kad vėl su chebra sugalvojote sugadinti šokius.

Visi moksleiviai, beįsisiūbuojantys šokiams iš nevilties nuleido rankas ir sužiuro į mane, atseit pasiteisink.

– Tadzila, kas mašinoje buvo? – paklausiau.

– Dar kartą aš tau sakau, aš ne milicininkas, kad veidus atsiminčiau, – numetė fizrukas. – Paaugliai ir tiek. Užgazavo ir prileidę dūmų pabėgo, – tarė fizrukas ir nuėjęs kažkur pravėrė langą. Skersvėjis pradėjo traukti lauk visus anglies monoksidus, dioksidus, dvideginius ir kitą chernią atgal į lauką.

– Mums reikia pasitarti dėl tolimesnio šokių likimo, – pasakė perekšlė matematikė Gošlonova ir keturių mokytojų būrelis nuėjo pasitarti.

Mokiniai su priekaištais žiūrėjo į mane gal kokias dešimt minučių. Bet artimiausi mano širdžiai draugeliai – Dimka, Darius, Valiera, Sieras ir dar keli, nežiūrėjo priekaištingai, palaikė. Panelės visai nusisuko. Šitaip kentęs svilinančius žvilgsnius svarsčiau ar pavyks dar pašokti ar jau nelabai.

– Mieli moksleiviai, – grįžusi į visus kreipėsi matematikė Gošlonova. – Apgailestaujame, bet nusprendėme nutraukti šokius dėl tam tikrų vieno moksleivio nepavykusių pokštų. Galite keliauti namo, – pareiškė ji.

Mokiniai pradėjo šūkčioti vienas per kitą, siuntinėti mane chujum, bet santūriausia laikėsi vienuoliktokė Vilma, iškėlusi ranką, kaip stropi mokinė, kad atkreiptų matematikės dėmesį.

– Taip, Vilmute? – besišypsanti kreipėsi matematikė į moksleivę.

– Tamsta mokytoja, gal tiesiog išmeskime Kostą Dumauską iš šokių? Bus visiems ramiau. Jūs galėsite ramiai sau leisti laiką, o mes, mokiniai, šoksime atsipalaidavę be baimės. Ką galvojate, tamstos? – korektiškai kreipėsi Vilma.

– Blet, gal ir nieko, ką? – fizrukas kiek per garsiai paklausė Gaublio. Mokytojai su patvirtinančiomis veido išraiškomis pasikraipė į šonus žiūrėdami vienas į kitą.

– Gerai, Vilmute, tu kaip visada protingai čia suraitei. Sutinkame. Kostai, gali nešdintis iš čia, – įsikišęs parodė laukan Gaublys. – Mokiniai palaukime tik kol prasivėdins, a?

– Valiera, gali jau dabar eiti užkurti muziką, kolonėlės irgi turi įšilti, – pajuokavo fizrukas Tadzila ir visas šokiams pasiruošęs jaunimas pratrūko kvatotis. – Kostai, tu dar čia? Gi sakė valinti iš čia, nejaugi nesupratai?

– Sterva, tu dar atsiimsi, – pagrasinau kumščiu spuoguotai šlykštynei Vilmutei ir užsimetęs puchavyką nervingai suspaudęs kumščius išėjau lauk. Ne pirmas kartais kai mane išmeta iš šokių, ne tame problema. Kiek apgirtusiomis smegenimis bandžiau suvokti kas sumąstė padaryti tas kvailystes su kancarais ir privaryti dūmų į mokyklą. Išėjau iš mokyklos ir atsirėmęs į visų mokinių aprūkytą kampą susimąsčiau.

Na, gal pristabdom arklius. Sudėčiau viską vienu kartu, bet gautųsi baisiai ilgas tekstas, todėl gal palaukime kitos savaitės, ką? Negalvokite, kad stumiu jus lauk, tikrai ne. Jeigu norite, tapę Contribee ar Patreon rėmėjais visą šią linksmą istoriją galėsite suskaityti vienu kartu. Kitiems linkiu geros metų pradžios ir pasimatysime čia pat už savaitėlės. Surinktos lėšos bus skirtos kokiam nors vakarėliui mano bute švenčiant kokį trečiadienį, neatsižvelgiant į kaimynų nenorą girdėti šventimo.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/394254689189702)