Vestuvės 4/4

Sveiki susirinkę į paskutinę istorijos dalį ([1](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/ozr5qf/vestuv%C4%97s_14/), [2](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/p4owt9/vestuv%C4%97s_24/), [3](https://www.reddit.com/r/lithuania/comments/p8n7z5/vestuv%C4%97s_34/)) apie mano armijos laikų draugo Kęstučio Petkaus vestuves. Istorija baigėsi tuo, kad Kęstučiui pabėgus iš savų vestuvių, jo ir taip nelaiminga žmona, antrą vestuvių dieną pati ant manęs užlipo. Užbaiginėjant meilės aktą senoje medinėje pavėsinėje buvome užklupti parą nesirodžiusio Kęstučio. Aš, aišku nėriau į krūmus, o Kęstutis, aišku skėlęs žmonai antausį, norėjo mane pagauti.

– Kur jis nubėgo? Sakyk, nes blet prilupsiu prie visų. Kur tas pyzdukas? – laikė už kaklo sugriebęs savo žmoną Kęstutis. Laimutė žiopčiodama parodė tiesiai į tą pusę kur aš ir nubėgau. – Vyrai, paskui mane! – sukomandavo savo draugams, nusikalstamo pasaulio chuliganiukams Kęstutis ir su visa šaika puolė į miškelį manęs link.

Gailiai sucypęs iš baimės, traukiausi atgal ir užkliuvęs už medžio šaknies griuvau ant minkšto samanų apkloto. Jeigu ne vogtas piršlio Vidmos alyvinis švarkas, būčiau likęs ten gulėti, nes visgi buvo naktis ir būčiau likęs nepastebėtas. Nusimečiau erkių ferma aplipusį švarką ir tekinas pasileidau į mišką.

– Vova, bėk per dešinę, o Džionis su saviškiais tegul flanguoja iš kairės, – girdėjau kaip dalino komandas šios operacijos vadas Kęstutis Petkus. Patirties šitas chuliganas buvo įgijęs apiplėšinėjant garažus ir medžiojant biznio konkurentus, – kur blet Vidma?!

– Dar negrįžo, vade, – tarė silpnas balselis kažkur iš galo, kurio savininko negalėjau identifikuoti.

Esu matęs ne vieną karinės tematikos kasetę, todėl puikiai žinojau kaip vysta flangavimas. Suvokęs, kad pabėgti nuo mane persekiojančių medžiotojų nepavyks, nusprendžiau, kad vienintelis būdas išvengti pažeminimo nuo kitų, teisės tam neturinčių vyrų, buvo nueiti tiesiai pas Kęstutį ir prisipažinti, jog jo žmona pati po manimi palindo ir aš tam leidausi.

Torpedėlėms artėjant, pasislėpiau už papuvusio medžio apvalaus kamieno, atrodžiusio, lyg jis lauktųsi. Bėglio ieškotojams prabėgus, nulėkiau ir aš, tik žinoma į kitą pusę. Kadangi sodybos tvora buvo natūrali augmenija, galėjau į pastatą patekti pro kurią tik pusę užsimanyčiau. Priartėjęs prie baliaus sodybos, slapčia įėjau į vidų per pagalbines virtuvės patalpas, kuriose prigavau besilaižančius paauglius, patarnavusius visos vestuvių puotos metu. Pamojęs išsigandusiems spuoguotiems paaugliams, kad tęstų tai ką darę, lėtai nuslinkau į pokylių salę.

Stalus buvo užsėdęs visas senimas, visokie dėdės, svočios, švogerkos, šešurai, uošviai ir kiti balvonai lininėmis kelnėmis virš penkiasdešimt. Teisę juos vadinti balvonais turiu, nes pats esu jau gerokai virš pidisoko ir mėgstu užsidėti linines kelnes esant oficialiai progai. Vestuvių vedėjas, taipogi girtas, dainavo tą dainą kur reikia sukti ratelį į vieną pusę. Sidabragalviai senukai linksminosi linguodami sėdint ant medinių suolų. Nesant vieningam lingavimui vieni lingavo į kairę, o kiti į dešine, todėl kaip visada atsirado vienas vargšas diedukas atsidūręs tarp skirtingų linguotojų ir buvo pečiais daužomas iš abiejų pusių, bet jam buvo vis tiek – prie stalo nebuvo nei vieno jaunimo, visas senimas galėjo būti savimi! Torpedų draugės susipažino artimiau ir sėdėjo prie atskiro stalo. Kaip spėjau, pletkino apie Laimutę.

– Na, jau baigėte žaisti raganų medžioklę? – paklausė kažkuris žilasenis, bet jam parodžius špygą, jis staigiai sugrįžo prie senimo baliuko. Paklausus visų kur Kęstutis, buvo parodyta į antrą aukštą, suprask, muša žmoną.

Pasukau link laiptų ir aš, garbingai prisipažinti Kęstučiui, kad esu tas žmonpisys ir atėjau tiesiai pas jį. Su Kęstučiu susidūrėme akis į akį man tiktai užlipus laiptais. Iš baimės net rūra susitraukė.

– Kostai, kaip blet suprasti? – šiek tiek užgertomis akimis šūktelėjo Kęstutis ir pagriebė mane už peties.

– Aš viską galiu paaiškinti, – mikčiojau jusdamas peties spaudimą.

– Ką tu sau galvoji? Tau tai atrodo normalu? – baubė ant manęs armijos laikų bičiulis, kažkada prisiekęs, kad draugais būsime amžinai.

– Suprask ir mane…- kukčiojau iš baimės.

– Ko čia bliauni kaip boba? Kas tau iš viso suteikė teisė taip pasielgti?

– Na nieko negalėjau padaryti, tikrai atsiprašau, bičiuli, – dengiausi veidą drebančiomis rankomis iš baimės.

– Kodėl, blet kiti turi ieškoti to balvono, o tu vienas gali kaip niekur nieko čia baliavoti, ką? – bliovė Kęstutis.

– Ką? – nesupratau.

– Kaip tai ką, blet?! Ten miškuose slapstosi pyzdukas išpisęs mano nuotaką, o tu čia smaukaisi vietoje to, kad ieškotum to supisto myžalo. Kur jis? Ir iš viso, kur blet Vidma prapuolė? – rėkė ant manęs Kęstutis, bet man kaip reikalas palengvėjo, nes pasirodo buvau neatpažintas.

– N…No…Norėjau pasakyti, kad tas pyzdukas išniekinęs tavo žmoną, kažkur pasislėpė. Mačiau kaip Vova su Džioniu užflangavo ir iššukavo miškelį. Niekas jo neranda.

– Kęstuti! – šūktelėjo piršlys Vidma iš pirmo aukšto ir vesdamasis visus sėbrus iš paskos užbėgo į antrą aukštą. Visi norėjo pasirodyti, kad jiems rūpi jų verslo partnerio santuokos reikalai. – Nu nors išpisk, neradom to gandono. Gal pabėgo kur.

– Vidma, iš kur tu čia blet išdygai? Kada tu prisijungei prie paieškos? Grįžom tai atskirai, – prisimerkęs paklausė Kęstutis.

– Kaip tai kada, vos tik tas cholera parklupdė Laimutę ant kelių iš karto prisistačiau, gi dar persimetėme keliais žodžiais, neprisimeni? – atsakė piršlys Vidma.

– Ne. Na, pizdų, Laimutę užrakinau kambaryje, tad galime būti ramūs, kad bent dabar jos niekas neišpis, ane? Che che che, – prajuko Kęstutis ir broliškai kumščiuodamas mus į pilvus vedėsi į pirmą aukštą. – Einam gal įpisti, senai gėriau. Alio, vedėjas, davai pagrok senų gabalų! Viktoro Cojaus ar kažko panašaus.

Vos ne kumščiais nuviję senimą šalin, užsėdome stalus ir paėdę atsakančiai tyloje prigėrėme. Piršto mostu buvo pakviestas ir Vedėjas su saksofonistu. Pirmasis prabilo pats svarbiausias šių vestuvių asmuo, Kęstutis.

– Nu nesuprantu nors tu ką, jeigu visi čia buvote, kuris išpisot Laimutę? – be užuolankų paklausė jis. Nei vienas nenuleidome galvos, tai būtų reiškę pralaimėjimą ir viešą egzekuciją.

– Nu blet, atsakykit, jeigu klausia. Sėdėsit, kol prisipažinsit, – tarė piršlys Vidma. – Čia tu gal, su savo seksotelefonu apžavėjai nuotaką? Arba tu, su savo ilgu liežuviu apsukai Laimutei galvą? Gal tu Kostai, gi žinau esat iš anksčiau pažįstami? O gal tu, Dariau, mačiau kaip už šiknos buvai paėmęs, kai šokote vakar?

– O gal tu, nes tavęs tai čia tikrai nemačiau, kai viskas įvyko, – tarė vestuvių Vedėjas gindamas ne tik save, bet ir savo kolegą, saksofonistą. – Kai dingot su Kęstučiu, tai tavęs neužmačiau iki tol kol negrįžai čia su visais ir nenulėkei į antrą aukštą pas Kęstutį.

– Ne tavo pisalas, kur aš buvau muzikonte, – griežtai atkirto piršlys Vidma.

– Mano pisalas ar ne, bet kiek mačiau, kai kažkas rurino Laimutę, visi vyrai buvo čia. Tavęs tik vieno betrūko. Kaip sakoma, piršlys melagis, ar ne? – tarė Vedėjas ir išsišiepė parodydamas pilną eilę išpuvusių dantų. Kęstutis įtariai žvilgtelėjo į piršlį Vidmą. – Gerai, mieli sveteliai, duokim ponioms bučinuką ir sužaiskim kokį žaidimuką? Nagi, netingėkim, ir užgėrę neilsėkim! Ima štai pora balioną ir sprogdina kaip ruseliai nacių batalioną, – persimainė Vedėjas ir nubėgęs iki mikrofono vėl kreivais rimais kvietė visus žaisti žaidimą kur porelės turi susprogdinti balionus į pagalbą pasitelkiant savo kūnus. Sveteliai pralinksmėjo, pradėjo žaisti. Vieninteliai be porų likome mes su Kęstučiu. Žvengdami iš Vedėjo anekdotų ir žaidimų, atsipalaidavome.

Pasibaigus žaidimams Kęstutis kaip niekur nieko susodino visus vyrus prie stalo (tarp jų ir svetelius senukus) ir visi pradėjome šnekėti apie armiją ir linksmas to laikmečio istorijas. Dieve brangus, ko tik neprisiklausėm. Visiems ypač patiko vieno senio istorijos kaip jis tarnavo Murmanske, povandeninio laivo radistu. Jis armūchoje gainiojo naujokus čiurkas, kurie visus trejus metus praleido pajuodę, mat liepdavo valyti raketų šachtas ar ką ten. Na, nelabai jau ir beprisimenu, nes buvau tikrai įkaušęs. Tai va, degtinėlei pasibaigus nuėjome miegoti. Kartu su Laimutės tėvu Staseliu grįžome į tą vakarykštį kambarį kaip draugeliai, mat radome daug bendro iš armijos laikų, nors mus skyrė gal 30 metų. Išvarę Laimutės motiną miegoti į apvemtą lovą, griuvome kartu ir pasidalinę keliais rusiškais anekdotais užmigome. Naktį nugirdau, kaip Kęstutis jėga paėmė savo žmoną Laimutę. Lyg ir išgirdau „padėkit“, bet kaip ir praeitą naktį, buvau per girtas, kad rūpėtų. Rūtų vainikėlis, jeigu iš jo kas buvo likę, buvo sutaršytas į gabalus, net neabejoju.

Kadangi miegoti nuėjome paryčiui, neišgirdau, kaip pamergės žadino jaunuosius (šį kartą kaip tradicijos ir nurodo). Laimutės tėvukas, Staselis, pakilo iš lovos ir nusišnypštęs į kambario kampą pažadino savo žmoną, kad jau atėjo laikas švęsti tikras vestuvines tradicijas, tai yra, kai abu jaunieji kartu nusileidžia iš savo pirmos nakties guolio. Užklaustas ar nesikelsiu, sumurmėjau, kad tikrai ne. Nugrimzdęs į saldų sapną praleidau trečiosios vestuvių dienos ryto linksmybes, kuriose, kaip ir praeitose, dominavo alkoholio vartojimas ir Vedėjo neatsibostantys juokeliai.

– Kostai, gyvas? – pajutau purtymą už peties. Pramerkęs akis pamačiau besišypsančia Laimutę, su šiek tiek patinusia kaire veido puse. – Kelks, jau vestuvės pasibaigė. Laikas namo.

– Kur visi? – apsimiegojęs paklausiau.

– Beveik visi jau išvažiavo, – atsakė Laimutė. – Einam, dar liko šiek tiek šaltienos ir baltos mišrainės.

Atsikėlęs nusekiau Laimutei iš paskos. Dairydamasis pro praviras kambarių duris nemačiau nei vieno svetelio, nei vienos torpedos ar jo damos, nei vienos tetulės. Nusileidus lakuoto medžio laiptais žemyn, man linktelėjo Vedėjas su mėlyne po akimi. Susikrovęs jonikas ir kolonėles ruošėsi grįžti namo.

– Kas nutiko? – paklausiau.

– Piršlys Vidma… – taręs Vedėjas prajuko, – Na nieko, jau nebesvarbu. Gerai, Laimute, linkiu gražių gyvenimo metų ir kai bus antrosios vestuvės būtinai pakviesk, – Vedėjas paspaudė Laimutei ranką, ir pasisuko į mane. – O tu, Kolia…

– Kostas.

– Kolia, Kostas, koks skirtumas. Tau irgi linkiu sėkmės ir per savo vestuves būtinai pakviesk pagroti, – apsikabino Vedėjas ir pasilenkė prie mano ausies. – Viską blet mačiau per langus, kaip rurinai nuotaiką ir po to atbėgai čia apsimyžęs. Ten buvai tu, net neabejoju. Lieki man skolingas, kad apgyniau. Jeigu turi muzikinį išsilavinimą, kreipkis, – šnabždėdamas tarė Vedėjas ir paleidęs mane dar kartą paspaudė mudviems su Laimutę rankas.

– Štai, Vedėjau, paimkite kelionei. Pinigai sumokėti, gaila išmesti, – Laimutė atkišo pilna maišelį baltos mišrainės. Vedėjas kartu su tyliuoju saksofonistu pasiėmė likusius daiktus ir išėjo. Su Laimute likome dviese.

– Kur Kęstutis? Kur kiti svečiai? – paklausiau dairydamasis po ištuštėjusią salę. Stalai buvo nurinkti, beliko tik išplauti limpančias grindis ir pokylių salė būtų be įrodymų, kad čia vyko trijų dienų vakarėlis.

– Na vyresni svečiai pabėgo, kai Vidma susimušė su Vedėju, o kiti, tarp jų ir Kęstutis su draugais išvyko po piršlio korimo, kaip man sakė, „su reikalais porai dienų“. Spėju antrą kartą švenčia vestuves.

– Che, piršlio korimas, na šaunuoliai, tradicinės vestuvės visada gerai, – prajukau. – Tai nori pasakyti, kad likome dviese?

Laimutė linktelėjo.

– Ačiū, kad neprasitarei dėl mūsų to akto, – ketinau apsikabinti Laimutę, bet buvau atstumtas. – Kaip ten viskas baigėsi, kas liko kaltas?

Laimutė pasisodino mane ant medinio suolo ir viską papasakojo. Pasirodo, ryte, kai visi svečiai atsikėlė, piršlys Vidma vėl iškėlė klausimą „Kas rurino Laimutė?“. Kęstutis tuomet atgijo ir klausinėjo kiekvieno svečio kur jis buvo tą akimirką. Visi iki vieno, nemeluodami atsakė, ką veikė. Vieni šoko, gėrė ar dar galas žino ką darė. Piršliui Vidmai paklausus, ką veikiau aš, Vedėjas puolė mane ginti, sakydamas, kad užsakinėjau dainą. Svečiai nepatikliai klausėsi kaip Vedėjas bando mane išsukti nuo egzekucijos. Kęstučio sėbrai torpedos irgi teigė manęs neprisimenantys.

– Blet, tu čia kažką mali, – pasakė Kęstutis, kaip man Laimutė pasakojo.

Tada, pasak Laimutės, Vedėjas paklausė piršlio Vidmos kur jo alyvinis švarkas, kurį aš vilkėjau lytinės sueities metu.

– Koks blet skirtumas kur mano švarkas, gal tu ją ir išrurinai,- atsakė jam piršlys Vidma ir užvažiavo vieną į akį, iš kur ir atsirado fanaras.

Kęstutis numalšino kivirčą, sakė, kad susirinkome rasti pislį, o ne muštis. Vedėjas liepė jo išklausyti. Visiems buvo priminta, kad, kaip bebūtų keista, vienintelis į šias vestuves atvykęs su alyviniu švarku buvo būtent Vidma. Bachūrams klausiamai žiūrint į Vedėją, šis savo aštriu liežuviu paaiškino, kad Laimutės teršėjas ir buvo alyvinį švarką vilkėjęs pislys. Paklausus kur Vidmos švarkas, šis pradėjo mikčioti. Vedėjas nusivedė visus, dalyvavusius teršėjo medžioklėje, į lauką. Liepęs vyrams luktelti, pats įlindo kažkur į krūmus ir iš jų atnešė alyvinį švarką. Padavė jį ne savininkui Vidmai, o Kęstučiui.

– Dar klausimų bus, šefas? – įžūliai paklausė Vedėjas Kęstučio.

– Nebus. Ačiū, esi maladiec diedas, – tarė Kęstutis Vedėjui ir nusiuntė atgal į salę užimti likusių svečių ir neleido nei vienai bobai eiti į lauką.

– Tada Kęstutis atėjo iki manęs ir paklausė dar kartelį kas mane išžagino, – tęsė pasakojimą Laimutė.

– Išžagino?!

– Tai negi sakysiu, kad pati ant tavęs užlipau. Aišku pasakiau, kad mane išžagino, tik nežinodavau ką atsakyti. Kai Vidma pradėjo kaltinti tave, o Vedėjas ginti, supratau, kad vienintelis kelias tau išbristi sausam bus prisipažinti Kęstučiui, kad mane išžagino piršlys. Ką aš ir padariau.

– Na… Ačiū… – padėkojau Laimutei ir neturėjau kur dėti akių iš gėdos, – o ką jie padarė Vidmai?

– Einam į lauką, parodysiu, – tarė Laimutė ir atsargiai mane vedėsi link tos medinės pavėsinės, kur su ja santykiavome. – Eik į vidų tu, aš negaliu, – kukčiodama ištarė ir užsidengusi akis pravirko.

Pavėsinės viduje, akių lygmenyje pastebėjau vyro kojas. Keldamas akis aukštyn pastebėjau Vidmos alyvinį švarką, kurį buvau apsivilkęs nusikaltimo metu, o po to, jau kiek aukščiau identifikavau ir patį piršlį Vidmą, pamėlynavusiu veidu, iškištu liežuviu, išsprogdintomis akimis ir kilpa po kaklu. Virvė buvo permesta per lubose esantį balkį. Kadaise yra tekę girdėti, kad daugeliu atveju, kai žmogus pasikaria, arba jį pakaria, jam styro erekcija. Ne išimtis buvo ir piršlys Vidma, pakartas meilės aktu pažymėtoje pavėsinėje vietoje manęs, už tai, kad neva išžagino Laimutę. Nors spėju tai buvo tik viena iš priežasčių. Jis buvo Kęstučio verslo partneris, o tais laikais Kaune, jaunimėli, vieną dieną esi draugas, o kitą – liudininkas. Kiek po to pasakojo Kęstutis, Vidma buvo pakartas ne tik dėl išžaginimo, bet ir dėl „nesutarimų verslo plėtojimo klausimais ir finansinių įsipareigojimų nevykdymo“. Nepatogiai pasijutau ir aš pats.

Apkabinau verkiančią Laimutę ir ramindamas ją glosčiau jai nugarą. Kelis kartus lyg netyčia paglosčiau ir švelnų, smulkiais gyvaplaukiais nusėtą užpakaliuką. Grįžome į pokylių salę ir Laimutė šiek tiek nurimo. Atvykus sodybos vedėjai pridavėme patalpas.

– Kaip pavėsinė, viskas tvarkoje, neišlaužėte suoliukų? – paklausė vedėja.

– O čia ir pavėsinė buvo? Na fainai, net nežinojome, – tarė Laimutė ir atbašliavusi reikiamą sumą vedėjai paprašė jos, kad ši iš savo kontoros iškviestų mums taksi.

Atvykus šoferiui, padėjau Laimutei įlipti į galą. Į bagažinę įdėjau vestuvinę suknelę, bankuchenus ir visas maisto atliekas, kurias buvo gaila išmesti. Pats įsėdęs į pas ją, liepiau taksiorui važiuoti į Petrašiūnus, į nuotakos faktinę gyvenamąją vietą, ne pas Kęstutį. Važiuojant pro gražius Kauno rajono miškus, pajutau kaip nuotaka prie manęs prisiglaudė.

– Ačiū, dar kartą, kad neprasitarei Kęstučiui, – tariau Laimutei trečią kartą, kai taksi sustojo prie jos laiptinės durų.

– Ne, Kostai, tai ačiū tau. Buvo labai gera, tik gaila neužbaigėme visko taip kaip norėjai. Tai gal užeisi pas mane? Viena nenusinešiu šitokios gėrybės daiktų, – tarė nuo mažo buitinio konflikto prilupta Laimutė ir prikando šiek tiek patinusią lūpą, rodydama savo kėslus.

Na tai ką, mielieji, pripažinkite, šios vestuvės buvo tikrai tradicinės. Pilna iš reikalo kviestų svečių, nuostabus vedėjas, buitinis konfliktas, pabėgęs jaunikis. Tai buvo visiškai tradicinės vestuvės, nes buvo pakarta ne kaldrų prikimšta piršlio lėlė, o pats piršlys. Ne pirmas kartas, kai kažkas kitas dėl manęs kenčia, o aš išlipu sausas. Aišku, gal kiek gaila žmogaus, kad per mane buvo pakartas, bet kaip yra sakiusi mano pirma žmona – svetimomis ligomis sirgti nevalia.

Ai, tiesa, jeigu šnekant apie svetimas ligas, tai noriu pasakyti, kad Kęstutis su Vidma buvo pabėgęs iš vestuvių dėl tos močiutėlės, su kuria šokau. Ši patyrė infarktą ir jos mylimiausias anūkas Kęstutis, vedamas pažadėto palikimo, negalėjo nevažiuoti paskui ją į ligoninę. Bukaprotis Vidma pagalvojo, kad Kęstučiui užėjo eilinė alkoagresija, todėl puolė važiuoti iš paskos. Nuvykę į ligoninę šie du marozai pakaitomis budėjo prie gęstančios Kęstučio močiutės. Ši numirė ramiai, savo anūko akyse. Kęstutis į balių grįžo praturtėjęs penkių hektarų sklypu Piliuonoje ir butu Laisvės alėjoje, Kęstučio gatvėje. Kodėl piršlys Vidma pavėlavo, negaliu atsakyti. Nors, teisybe pasakius, nelabai ir įdomu.

Mano širdis visada jums pravira, todėl mainais į tai norėčiau paprašyti mane paremti per Contribee ar Patreon, kur iš karto galėsite skaityti pilnus tekstus, nelaukiant kas savaitę. Didžioji dauguma surinktų pinigų bus skirta kažkada leidžiamai memuarų knygutei, arba investicijai kontrabandinių cizų verslą. Ačiū, kad skaitote ir remiate.

Štai tos nuorodos, bičiuliai:

[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)

[https://www.patreon.com/kostas_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas

​

[Taip pat dalyvauju Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/297031832245322)