– Agirdi kur dingęs, būmeri? – paklausė manęs anądien sūnus balso pranešimu, beje, toks pats zūmeris kaip ir jūs.
– Juodai pachalinu ant takso, kaip tai kur? – užsidėjęs ant nosies galiuko akinius, vienu pirštu baksnodamas sudaužytą smartfono ekraną jam atrašau.
– Žodžiu, močia sakė, kad padavė tave antstoliams už alimentus, – gal po 7 sekundžių, balso pranešimu atsakė manasis abiturientas Vitoldas, o gal jau baigęs mokyklą, nežinau dabar tiksliai.
– Kaip tai padavė antstoliams? Taigi viską pervedinėjau, – surinkau jam melagingą tekstą sukinėdamas baranką vakarinio piko metu taksuojant. Jeigu šnekant tarp mūsų, mielieji skaitytojai, alimentų savo antrajai žmonai, už tą nesaugų lytinį aktą, nemoku turbūt jau virš metų.
– Vatever, žodžiu, mama sakė, kad dabar tikrai turėsi pervedinėti šaibas. Tik informuoju, – perspėjo mane Vitoldukas. Nežinau kodėl, ar todėl, kad jam pačiam reikėjo pinigų ant smailo ir kristės, ar iš tiesų jam rūpėjau ir jis norėjo mane perspėti.
Kuris laikas nujaučiau, kad boba paduos mane antstoliams. Gavau visokio pobūdžio laiškus, tiek fizinius, tiek elektroninius. Iš pradžių buvo tartasi gražiai, po to prasidėjo grasinimai, o vėliau, atėjo antstolių pranešimas, kad tuoj nuo mano varganos taksioro algelės pradės nuskaičiuoti pinigėlius. Blecha, skolos pradėjimas, administravimas ir kiti mokesčiai buvo tokie drakoniški, kad net nesulyginsi su tuo būsimu NT mokesčiu. Nors pala, apie kokį NT mokestį aš šneku su jumis, gi dabar jaunimui savos būdos nebereikia.
Taigi, mielieji, užspaudė antstoliai juodai. Teko ant stalo padėti taip ilgai kauptus rėmėjų pinigėlius. Taksavau papildomas valandas, kone gyvenau mašinoje. Žinot, kas būna, kai mašinoje sėdi nuo šešių ryto iki devynių vakaro?
– Kas būna? Nepatogu? – kelia antakį jaunasis skaitytojas.
– Eik jau, nepatogu… Nepatogu būna kai kišenėje skėtis išsiskleidžia, jeigu supranti apie ką aš, – mirkteliu ir luktelėjęs po nesuprasto juokelio paaiškinu, – kai ilgai sėdi mašinoje, nu kokias 15 valandų kaip aš, pats pradedi nejausti kaip pripachini mašiną savo svogūniniu prakaitu ir kitais kūno skysčiais. Va tada žmonės pradeda rašyti atsiliepimus, atšaukinėti keliones, o tai reiškia dar labiau sumažėjusias pajamas…
Visgi pavyko sukrapštyti pinigus, atsimojuoti antstoliams ir buvusiai žmonelei. Dabar va, stoju prieš jūsų teismą, jaunime. Tie kurie iki čia daskaitė – sveikinu, jau esate nugalėtojai, nes chui ten kas skaito ilgiau negu trys sakinius. Tik nepagalvokite, kad antstoliai mane išmušė iš vėžių, kad mesčiau istorijų pasakojimus. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas bendraujant su jais.
Didvyriškai fleksinu prieš jus, lyg nieko blogo tie antstoliai, bet su sveikatėle visgi buvo šiek tiek prastai, reikėjo atsigauti, nebuvo net kada parašyti istorijos. Jau tik atmojavus tūkstantėlius visiems lupikams, prisiminiau savo pirmąją pažintį su jais. Pirmasis mano rodeo su antstoliais įvyko tūkstantmečių sandūroje, maždaug 1999 metais. Taigi, kas nebijo, kviečiu susėsti rateliu ir paskaityti istorijos „Antstolis. Bariukas“. Tik siūlau netempti, nes vėl blet prapulsiu kokiam mėnesiui viršaus. Davai, važiuojam!
– Virgi, bled, jau zajabali su tomis skolomis, kiek galima? – neapsikentęs turguje, kone maldaujantis, pareiškė kitas turgaus prekeivis Antonas, galėjęs parduoti praktiškai bet ką.
– Gerai gerai, netriesk kaip boba, gražinsiu, – ranka mojavo raminimo ženklą toks Virgutis, turgelio batsiuvys ir vienas didesnių ano laikmečio pijokų.
– Ką tu blet grąžinsi, vėl valiuta pasikeis. Kaip iš žvėrelių į litus pasikeitę, taip litą pakeis koks nors jevropedijos kronas ar koks nors dar naujadaras, – dėstė nostradamusas Antonas.
Dvidešimtpenkmečio turguje, aprašomoje amžių sandūroje, nebedirbau. Buvau užsukęs šiaip pasišniukštinėti, pakalbėti su buvusiais gyvenimo palydovais, maktelt vieną kitą burnelę, iš pažįstamų nusipirkti videko kasečių su nuogomis vokiškomis tetomis, bet pornūhos kasečių tai ne sau. Kaimynas prašė, tas gi smaukosi ten prieš tas kasetes, aš tai baikit, ne.
– Von nahui nuo mano būdos, – vijo skolininkas Virgutis išdūrintą naujoką Antoną. Kas dirbo turgelyje žinojo, kad Virgučiui į skolą galima duoti nebent prieš tai kaip užstatą pasiėmus lakierkų maišą. – Kai turėsiu pinigų, va tada gal ir grąžinsiu.
– Ne nu, tvajumat, – skėstelėjo rankomis Antonas, – man už kažką reik bobą ir tris vaikus išmaitint, – bandė apeliuoti į Virgučio sąžinę naujokas, bet supratęs, kad neatgaus tų, berods šešiasdešimties dolerių, nusprendė įsilaužti į kioskelį ir atsiimti pinigus pats.
– Ė–ė–ė-, ką darai?! Žiūrėkit, puola! – paleido gerklę Virgutis ant turgaus ir saulei šviečiant į tą jo larioką, man į akis blykstelėjo batsiuvio yla, kurią Virgutis galėjo panaudoti savigynai, taip neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Anuomet, žinokit, jeigu plėšdavo tavo prekybos vietą, galėdavai griebtis parankinių priemonių, sroko negaudavai.
– Ko čia lendi? Aš tave nahui nudursiu! – riteriškai iš anksto perspėjo Virgutis.
Neiškenčiau tokios neteisybės ir dėjau:
– Virgi, kišk tą ylą šonan arba sugrūsiu tau ją bybin, į tą vos pramerktą akutę besispjaudančią myžalais ir sėklą, – užriaumojau ant turgelio taip, kad niekas nebūtų patikėjęs, jog čia būtent turgelio Kostas galėtų svaidytis tokiais ketinimais.
– O tau čia ko reikia? Nebedirbi turgelyje, tai ir drožk iš kur atėjęs, – pagrasino Virgutis ir išsigandęs užkišo ylą po prekystalių.
– Čmeryna, bliad, kokio chujaus čia dabar dedovščinini trumpiau už tave dirbančius, a? Pamiršai gal kaip prie ruskio išvykęs į armūchą praporščikams bybius uostydavai, ką? – užrikau ant Virgučio, seniau besigyrusio savo armūchos žygdarbiais. Turgus smalsiai rinkosi aplink ir krizeno.
– Ne nu… Aš… Nu… Jis pats gi… – mikčiojo Virgutis.
– Ką čia mikčioji, bliad, – įsikišo Antonas, – jau trečias mėnuo neatgaunu pinigų, o už butą juk reikia mokėti šioje šalyje, jo? Už anteną reikia mokėti, jo? Už turgų, už stogą, reikia mokėti?
– Nu jo, reikia, reikia, – niurnėjo turgus stojęs Antono pusėn.
– Tai vsio, dabar, Virguti, – moderavau turgaus debatus ne prasčiau nei Jakilaitis, – atbašliuoji Antonui kiek reikia, plius pridedi desėtką viršaus kaip procentus. Jeigu ne, pajudinsiu ką reikia pajudinti ir batus galėsi siūti su yla birkoje.
Užbaigus sakinį, turguje įsitvyrojo tyla. Keli vyriokai nejaukiai kišenėse permetė šlangeles į kitą pusę po įsivaizdavimo.
– Kostai, tu čia prie ko dabar? – išsigandes, net perbalęs paklausė Virgutis. – Mes su Antonu patys išsispręsim.
– Davai kratyk fanerą greičiau, batsiuvy tu jibanas, – užbaigiau debatus ir turgaus spaudžiamas Virgutis atskaičiavo reikiamą sumą Antonui.
Turgelis negalėjo patikėti savo akimis. Virgutis susvyravo nuo kadaise skudurais prekiavusio Kosto Dumausko žodžio ir grąžino Antonui skola! Kiti net trynėsi akis sakydami „nu blecha kas čia per fyntai prieš pat pasaulio pabaigą?“. Patraukiau iš turgaus aukštai pakelta galva. Antonas rankon įgrūdo banknotą pareikšdamas didžiausią padėką.
– Aš visada kovosiu už tiesą, Antonai, – mirktelėjau ir išdidus patraukiau pro turgaus vartus. Virgutis slėpė akis, o aš, kaip koks puikus teatralas, net nesusvyruodamas išėjau. Teisybę pasakius, iš turgaus išėjau sutraukęs anusą, mat buvau baisiai peršikęs ir pats nustebęs savo agresijos priepuoliu.
– Nori pasidaryti gražaus pinigo? – už nugaros šnypštelėjo klastūniškas balsas.
– Žiūrint ką darysim, – mirktelėjau Gyvačiui, tokiam kūdam ropliui su sovietų mariako pistūsiais, turinčiam vos keturiasdešimt metų. Įtariau siūlys pakortuoti, po to apipis, mat visi žaidėjai bus savi, apsimetantys nepažįstamaisiais.
– Mačiau gerai sekasi išmušinėti šaibas, – liežuviu sušnypštė žmogus–gyvatė.
– Torpeda aš tikrai nebūsiu, nedirbu nei Prarabui nei Ačkanui, niekam, – paaiškinau, kad į gaujų pasaulį tai jau tikrai nesivelsiu.
– Ne, baik jau, – pasakė gyvatė su pachmielno šūdo spalvos ekshibicionisto ploščiumi. – Mes esame rimta antstolių firma.
– Oi ne, su stroikėmis irgi nieko bendro nenoriu turėti, ypač pastoliais, – rankomis sumosikavau iksą.
– Čia ne pastolių, o antstolių firmą, – paaiškino jis šyptelėjęs, žinojo, kad apie tai niekas nėra girdėjęs. – Išmušinėjame skolas.
– Kaip kaip? – nepatikėjau savo ausimis.
– Kai šiksi pasikreipk, – sušnypštė juokais jis. – Antstolis turi visą teisinį pagrindą eiti pas skolininką ir atkirtinėti šaibas, uždėdamas šimtaprocentines baudas.
– O jeigu šaibų skolininkas negrąžina?
– Grąžina visada, – mirktelėjo Gyvačius. – Kaip tu ten sakei tam batsiuviui, ylą bybin sukiši? Nu tai va, skolininkai visada grąžina pinigus kai yla pradeda organą kutenti.
– A, tai ir tu girdėjai konfliktėlį?
– Aišku girdėjau, todėl ir siūlau prisijungti. Ką sakai?
Dvidešimtpenkmečio turgelio prieigose kaip cielka nesilaužiau. Sutikau su pasiūlymu kaip didžiausia turgaus baidyklė, psichologinių traumų kamuojama Žydrūnė, neturėjusi normalaus tėvo vaidmens gyvenime, sutikdavo pasirurinti su baisiausiu turgaus apsimyžėliu, chroniu Saška. Su Gyvačiumi aptarėm smulkmenas ir gavau leidimą pradėti nuo rytojaus.
Sekančią dieną atvykau į antstolių firmos kontorą, tame pastatų komplekse, kuriame kažkadaise buvo Kauno radijo gamykla. Konspiracinėje firmelėje zujo stačiakrūtės sekretorkos, senų bobų niekas darban nepriėmė – Gyvačiui nereikėjo biurokratinių senių darančių kavagerį keturias valandas per darbo dieną ir realiai dirbančių vos valandą dienoje. Firmoje „IšmuštLita“ dirbo jauniklės, kurios nebijojo nei darbo, nei lengvos formos seksualinio priekabiavimo iš paties Gyvačiaus. Dovanokite, jo tikro vardo ir pavardės čia nepasakysiu, bo užtampys po teismus, kai atskleisiu visas šio biznio subtilybes. Panašus jis buvo į žaltį, gyvatę, todėl jį šioje istorijoje ir praminiau Gyvačiumi.
Taigi, „Išmuštlita“ kartu su Gyvačiumi priešakyje ir dar keliais prarabais generavo tokius pinigus, kad matvaju. Firmos parkinge stovėjo landsberginis mersedesas, raudonas sportinis mitsubišis ar koks ten bybis su spoileriu, keli agresyvūs, kampuoti, šturmui skirti chebrovežiai bei viena kita Lada „Niva“, skirta miško kelionėms.
Che, šefas su Niva ne grybauti važinėjo ar biznio sekretorkoms mišką rodydavo, oi baikit. Nivos buvo skirtos vežioti skolininkus po Pakaunės apylinkes, prireikus, net duobę liepdavo išsikasti, bet apie tai dar papasakosiu.
Pirmąją dieną Gyvačius supažindino su firmos struktūra, keliems prarabams paspaudžiau ranką, jie buvo ar tai teisininkai ar kas per vieni. Pas Gyvačių priimamajame sėdėjo ir mentų porelė, matyt visi bendradarbiavo toje veikloje. Atskirame kabinete prie žemėlapio stovėjo keli operatyvininkai ir kažką paišė, žymėjosi jiems reikšmingą informaciją ant užrašavkių. Šalimais sėdėjo ir į tą patį žemėlapį žiūrėjo ir augalotesni bachūrai.
– Dariūne, atvedžiau pastiprinimą, – pasakė Gyvačius, „IšmuštLitos“ generalinis šefas ir iš po mariako pistūsių švilptelėjo ir kitiems atkreipti dėmesį, – va šitas diedas, – taip mane apibūdino Gyvačius iš karto parodydamas mano statusą prieš kitus, – vakar dvidešimtpenkmečio turgelyje, vardan keliasdešimties svetimų dolerių, dvigubai už jį didesniam batsiuviui vos į bybį nesugrūdo ylos.
Chebrantai operatyvinėje planavimo patalpoje nustebę linksėjo, suprask, visai pritapsiu.
– Kiek girdėjau, batsiuvys vilkino šaibas tris mėnesius, kiek galima? – prisistačiau užsirūkydamas patalpoje ir pagriebiau sekretorkos atneštą juodą užplikytą kavą su tirščiais. Pūstelėjęs kavą, luktelėjau sekundėlę, kad ją pritrauktų ir siurbtelėjau dar kunkuliuojančio brudo.
– Nu tai zajabys, reiškia pritapsi, – išsišiepė Dariūnė, bajavas trisdešimtmetis su randu ant kaklo. – skolininkams tokie smulkūs kaip tu dar baisesni, – paaiškino jis ir atkišo leteną pasisveikinimui, – šiaip tai aš Darius, nu bet visi vadina Dariūne.
– Aš Kostas, visi taip ir vadina, – pasakiau net nešyptelėjęs ir rimtu snukiu pasisveikinau su kitais džiumbrais, buvo ir mano sudėjimo vyriokų, bet jie buvo tie operatyvininkai prie žemėlapio. Susipažinau su bendradarbiais.
– Gerai, šaikele, palieku jus dirbti. Gero kliovo, – palinkėjo Gyvačius ir išėjęs įžnybę pasilenkusiai sekretorei į subinę, kuri kažko ieškojo stalčiuje, o gal ir šiaip buvo atkišusi pasturgalį, kad pasimaivytų.
– Nu tai ką, važiuojam? – paklausė Dariūnė pakilęs nuo tapčiano, ant kurio šiaip laiko dažnai neleisdavo, labiau mėgo štanginę negu poilsį. Iš tų kelių operatyvininkų Dariūnė paėmė paruoštą popieriaus lapą ir sunkiai skaitydamas tekstą plaukuotais pirštais mėgino pasikasyti tokias pat plaukuotas, bet mažas ausytes.
– Tai aišku, – atsakiau iš karto ramiai, nors buvau baisiai išsigandęs, kad teks kažkur važiuoti kažką mušti ir gąsdinti. Šiaip jau nebuvau konfliktinis, priedo, neturėjau tokio sudėjimo, kad galėčiau kažkam suduoti per sprandą, buvau labiau pyzdelintojas. – Kur varom?
– Varom, papasakosiu šiek tiek apie darbą, – tarė jis ir kartu nuėjome į lauką.
Įsėdom į Lada „Niva“ ir Dariūnė paprašė garsiai perskaityti kas surašyta ant lapo, tą ir padariau.
– Che, nu blet gerai skaitai, poetas gal būsi? – sužvigo Dariūnė.
– Žinai kaip sakoma, kas skaito ir rašo, duonos neprašo? – pasakiau ir vos šyptelėjau, dėjausi rimtas.
– Oi nimagu, nu va čia tai kileris naparnikas, maladec Kostia, – kvatojosi naujasis kolega Dariūnė ir patraukėme pirmojo paciento link.
Ypatingo nieko nenuveikėme. Nuvažiavome iki Žaliakalnio, prie kažkokios trobos ir akivaizdžiai pastatėme mašiną prie pat įvažiavimo į kiemą. Išlipė parūkėme ir bikus nuspragsėjome pašiūrės link. Pasirėmę į Nivos kapotą tylėdami žiūrėjome į langą, už kurio užuolaida vos judėjo.
– Matai? – paklausė Dariūnė. – Juda užuolaida, reiškia kažkas vis dėlto gyvena, nors kaip sakė, boba skolininkui durų neatidaro.
– O kas skolininkas? – pasidomėjau.
– A chren znajet, ar tai systra ar tai švogerka, dabar tiksliai nepasakysiu, bet esmė ta, kad senė, užlinkus diedui, pasisavino pinigus ir negražina kitai bobai.
– Tai ko mes neinam vidun?
– Operatyvininkai liepė kol kas pastebėti kas vyksta, gal bobelė palūš ir pasirodys, tada bus galima įteikti raštą, kad senė turi grąžinti skolą ir padengti firmos išlaidas dėl skolos administravimo. Nu ir šiaip pastovėkime, pabauginkim senę.
– Žie, vos prasivėrė durys! – šnypštelėjau susijaudinęs.
– Palauk palauk, neparodyk, kad tau ne pajebat, tegul pati ateina, – pamokė Dariūnė.
– Jėzus Marija, – užverktomis akimis išlindo rožančių apsikabinusi kokių septyniasdešimties metų bobelė, – ar jūs čia nuo Nijolės?
Dariūnė iš česnakinės pažasties išsitraukė popieriaus lapą ir pažiūrėjo į turinį. Vos mostelėjęs galva, nurodė ir man pažiūrėti, kad parašyta. Tokiu pat minimalistiniu, pensininkei neįžvelgiamu linktelėjimu patvirtinau, kad ties skaičiumi „vienas“ parašytas vardas Nijolė ir nurodytas adresas Žaliakalnyje, prie kurio ir stovėjome. Dariūnė irgi tylėjo.
– Nuo Nijolės, tikrai tikrai! – žegnojosi senjorė. – Viešpatie Dieve, aš tikrai nežinojau, kad ji susidėjusi su mafijozais, aš atsiprašau, tikrai visus pinigėlius grąžinsiu, tuojau pat, aš tikrai nežinojau! – tarusi ji užbėgo atgal į trobelę ir atsiprašinėjimai girdėjosi iš vidaus.
– Chui ten nežinojo, paštininkas laiškus gi nešė ir į duris beldė ne kartą, pati skolininkė irgi laužėsi vidun, – burbtelėjo Dariūnė.
Pensininkė grįžo su vokeliu ir raudodama pasakojo istoriją, kaip ji tikrai netyčia pasisavino velionio pinigus nors turėjo skirti juos kitai bobai. Kažkaip ten gavosi, kad jos vyras prieš mirtį namą užrašė šitai bobai, o santaupas kitai, gal antrai žmonai. Vienaip ar kitaip, pensininkė raudodama atskaičiavo šešis šimtus litų.
– Oi Dieve Dieve, kaip negerai, nebeturiu nieko! – raudojo ji užsiėmusi už širdies. – Man rodos ir insultas prasidėjo, oi kaip negerai…
Tai pasakiusi, bobelė su paralyžiuota kaire kūno puse šiaip ne taip grįžo į gryčią ir, kaip tikiuosi, išsikvietė greitąją. Su Dariūne nepratarėme nei žodelio, boba pati grąžino pinigus neprireikus nei krislo smurto. Grįžus į mašiną perskaičiavome šaibas ir patikrinome prieš saulę ar pinigai tikri.
– Boba davė šešis šimtus, nors turėjo atskaičiuoti penkis šimtus, – nudžiugo Dariūnė. – Nors šiaip pačios skolos buvo viso labo trys penkiasdešimt, o likę šimtas pem skaitosi skolos administravimas. Būk geras, pasakyk, kiek čia mums lieka?
– Bendrai lieka šimtas lyšnų litų, – sukalkuliavo buvusio turgelio pardavinėjo smegenys atimdamos iš šešių šimtų penkis šimtus.
– Nu tai vsio, nuo šitos chaltūros pasidaliname po pidisoką, tik niekam nesakyk, – Dariūnė įspėjęs mirktelėjo. – Papildomai dar ir šefas procentą kažkokį numes, – Dariūnė nusijuokė ir patraukėme kito objekto link.
– Nu geras, – žvengiau kartu, nors ir buvo šiek tiek gaila bobelės, bet visgi jaunasis Dumauskas smaginosi iš peties, matydamas silpnesnį kenčiantį. – Tai čia taip lengvai tos šaibos ir eina?
– Ne, – surimtėjo nukirtęs juokus Dariūnė, – kartais pensininkams tenka ir per kuprą užvažiuoti.
\*\*\*\*\*
Pristabdykime šią istoriją savaitėlei, ką? Kitą kartą pažadu papasakoti daugiau apie antstolio darbą ir jau atskleisiu prie ko čia tas „Bariukas“. Netampysiu jūsų nervų kaip juos prieš keletą savaitėlių man tampė dabartiniai antstoliai, veikiantys panašiais metodais kaip ką tik jums papasakojau. Sugrįžkite prašau už savaitės, jūsų lauks antra istorijos dalis. Jeigu nenorite laukti ir nepamoina numesti keletą eurų, prašau tai padarykite Contribee arba Patreon, būsiu be galo dėkingas. Mainais į tai, galėsite iš karto suskaityti šią istoriją, nelaukiant kol išeis nauja dalis.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
[https://contribee.com/kostas-dumauskas](https://contribee.com/kostas-dumauskas)
[https://www.patreon.com/kostas\_dumauskas](https://www.patreon.com/kostas_dumauskas)
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
Bendrauju [Facebooke](https://www.facebook.com/dumauskas/posts/pfbid02wLyfMZTvGWjftUScXLGPCWpsnRUcBoeZj8EPZv1E4z1sBF7Hpke3ysWzNqX8Jfpil), esu paleidęs (https://www.youtube.com/@Dumauskas) nu ir šiaip [čia](https://linktr.ee/dumauskas) daug nuorodų apie mane
by Kostas_Dumauskas