Už nuopelnus Lietuvai ir ištikimybę jos siekiams, įtvirtinant nepriklausomybę, jam ketvirtadienį Seime buvo įteikta Aleksandro Stulginskio žvaigždė – garbingas apdovanojimas, skiriamas už parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjų puoselėjimą.
Tai, kad iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. būtent Moldova pirmoji oficialiai pripažino mūsų šalies siekį palikti okupavusią SSRS, kažkodėl nustumiama į antrą planą. Visi laurai už lyderystę pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę atiduodami Islandijai.
Tiesa, pagal tarptautinės teisės nuostatas, Moldovos sprendimas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tuo metu negalėjo būti laikomas kaip laisvos, nepriklausomos šalies sprendimas, nes ji dar pati priklausė dabar jau buvusiai SSRS ir nebuvo paskelbusi apie išstojimą iš šios okupacinės sąjungos.
Tačiau 1990 m. bet kurios pasaulio šalies parama Lietuvos siekiams ištrūkti iš pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos buvo nepaprastai svarbi ir reikšminga.
V.Matei, šiuo metu gyvenantis Rumunijos sostinėje Bukarešte, į Lietuvą atvyksta dažnai ir laiko mūsų šalį savo antraisiais namais. Likimas taip viską surežisavo, kad jo dukra ištekėjo už lietuvio, kilusio iš Trakų. Todėl dukters santuoka ir du anūkai V.Matei dar tampresniais saitais susiejo su Lietuva.
„Lietuva susižavėjau, būdamas 17 ar 19 metų, kai pirmą kartą pamačiau M.K.Čiurlionio tapybos darbus. Juos pamilau iš pirmo žvilgsnio. Pradėjau domėtis dailininko kūryba. Radau dar ir sovietinę plokštelę su jo muzika. Sužinojęs, kad Kaune yra šiam genijui skirtas muziejus, nusprendžiau kuo greičiau jį aplankyti.
Tuo metu dar buvo tiesioginis lėktuvų reisas Kišiniovas-Vilnius. Atskridęs į Vilnių, praleidau čia tris dienas. Pėsčiomis klaidžiojau po Senamiestį, miesto centrą. Nuvykęs į Kauną, M.Č.Čiurlionio muziejuje praleidau keturias dienas. Ėjau į jį kasdien. Mane jau net muziejaus personalas pažindavo iš tolo. Grįžęs iš Lietuvos, parašiau nemažai sonetų. Ir nostalgija jūsų šaliai mane lydėjo iki pat 1990 m.“, – apie pažintį su Lietuvą pasakojo V. Matei.
– Kada pradėjote bendrauti su Lietuvos politikais, kurie vedė šalį į 1990 m. kovo 11-ąją?
– Prasidėjus perestroikai SSRS ir kilus judėjimams už nepriklausomybę ne vienoje jos okupuotoje respublikoje, su Sąjūdžio atstovais, 1989 m. tapusiais SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nariais, susipažinau Maskvoje.
Buvau pakviestas į komisiją, tyrusią 1939 m. Ribbentropo-Molotovo paktą ir jo padarinius. Šioje komisijoje dirbo ir visų Baltijos šalių atstovai. Man buvo patikėta parengti pranešimą apie Besarabiją (istorinė sritis pietryčių Europoje, tarp Pruto ir Dniestro upių, beveik sutampanti su dabartinės Moldovos teritorija – Red.).
– Ar jūs pats Moldovos politiniame gyvenime dalyvavote?
– 1990 m. vykusiuose rinkimuose, kaip Moldovos liaudies fronto atstovas, į Moldovos Aukščiausiąją tarybą nugalėjau devynis konkurentus ir laimėjau jau pirmame ture.
Prieš tai, 1986 m. aktyviai dalyvavau Moldovos rašytojų sąjungos veikloje, kad iš jos gretų būtų išstumti sovietinės nomenklatūros atstovai, šlovinantys komunizmą. 1987 m. pavasarį mūsų rašytojų sąjunga iš esmės atsinaujino ir man buvo patikėta jai atstovauti SSRS Rašytojų sąjungoje, kur sutikau nemažai rašytojų iš Lietuvos (V.Matei yra 40 knygų autorius, 21 iš jų – poezijos rinkiniai – Red.).
– Kokiomis aplinkybėmis sužinojote, kad Lietuva 1990 m. kovo 11-ąją paskelbė nepriklausomybę?
– Moldovoje tuo metu dar vyko rinkimai į parlamentą. Aš, kaip jau minėjau, buvau į jį išrinktas, tačiau pirmasis naujo parlamento posėdis įvyko 1990 m. balandžio 17 d.
Lietuvos sprendimas atkurti savo nepriklausomybę ir ištrūkti iš sovietinės imperijos ir mane, ir mano bendražygius labai įkvėpė. Nors buvau vos 31 metų, jauniausias parlamentaras, man buvo patikėtos Moldovos Liaudies fronto frakcijos pirmininko pavaduotojo pareigos.
– Kaip jums kilo idėja pripažinti jau paskelbtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą?
– Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo į Moldovą atvyko tuometės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (LAT) nariai Laima Andrikienė, Vidmantas Žiemelis ir Egidijus Klumbys. Prieš tai ne kartą telefonu kalbėjausi su LAT užsienio reikalų komisijos vadovu Emanueliu Zingeriu.
Kad naujasis Moldovos parlamentas pripažintų Lietuvos nepriklausomybę, man teko du kartus eiti į jo tribūną. Tačiau vis pristigdavo balsų, kad būtų pasiekta būtina dauguma.
Prieš trečią balsavimą ilgai diskutavau su vadinamąja agrarininkų frakciją, kurioje buvo daug sovietinių kolūkių pirmininkų. Man pavyko juos įtikinti, kad būtina palaikyti Lietuvą. Todėl 1990 m. gegužės 31 d. vėl žengiau į parlamento tribūną su iniciatyva ir deklaracija, kuria būtų pripažintas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tada už šią deklaraciją jau balsavo parlamento dauguma.
– Gaila, tačiau tuo metu Moldova dar nebuvo paskelbusi savo nepriklausomybės ir neišstojusi iš tuometės SSRS.
– Moldova nepriklausomybę paskelbė 1991 m. rugpjūčio 27 d. (Islandija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. vasario 11 d., jau po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje – Red.).
Vakarai Moldovos, kaip ir Lietuvos, siekius išsivaduoti iš SSRS imperijos vertino atsargiai ir neskubėjo pripažinti mūsų šalių nepriklausomybės. Nebuvo atsižvelgta net į Moldovos parlamento sprendimą 1990 m. balandį, kad jos teritorijoje nebegalioja sovietiniai įstatymai, nebėra jokios sovietinės atributikos, o komunistų partijos atstovai prarado bet kokią galimybę dalyvauti šalies politiniame bei visuomeniniame gyvenime.
– Kaip klostėsi politinė situacija Moldovoje po nepriklausomybės atkūrimo?
– Moldova stojo į kovą prieš tuomečio SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo siekius, kad būtų pasirašyta nauja sąjunginė sutartis. Užduodavome jam klausimą: „Kas jūs toks? Juk jūsų dar niekas neišrinko nauju prezidentu, o dabartinės jūsų pareigos – iš SSRS praeities“. Jam tokia Moldovos pozicija labai nepatiko.
Kai pamatėme, kokie iš tikrųjų „demokrato“ ir perestroikos architekto M. Gorbačiovo planai, atsisakėme dalyvauti kažkokios naujos sąjungos kūrime. Negalėjome pasirašyti jokios naujos sąjungos sutarties, nes juk ir buvusios SSRS sutarties nebuvome pasirašę. Moldova 1940 m., kaip ir Baltijos šalys, buvo okupuota prievarta, drastiškai atkertant nuo jos dalį teritorijos rytuose ir vakaruose.
– Kodėl Moldovai nepavyko susijungti su Rumunija? Juk jos abi – beveik viena šalis, kurias vienija net ta pati kalba.
– 1990 m. pradžioje viešėjau JAV. Deja, niekas nesiveržė palaikyti Moldovos siekio ištrūkti iš SSRS. Visi tada garbino M.Gorbačiovą ir jo perestroiką. Vakarus kaustė baimė, kam ir kokiais keliais atiteks buvusioms SSRS respublikoms priklausę branduoliniai ginklai.
Ne geriausius laikus išgyveno tuo metu ir Rumunija. Ją 1990 m. dar krėtė 1989 m. prasidėjusi revoliucija, nuvertusi komunistų diktatoriaus Nicolae Ceausescu režimą.
Kita vertus, kuo Rumunija galėjo padėti Moldovai, kai mūsų šalies teritorijoje dar buvo dislokuota 14-oji sovietinė armija, kuri tada buvo pajėgi okupuoti visą Rytų Europą. Prie Dniestro buvo sukaupti milžiniški kiekiai karinės technikos, kurią SSRS tiekė Jugoslavijai, o Kišiniove veikė didžiulis sovietinis karinis štabas.
Kai Moldova atsisakė su Maskva pasirašyti naują sąjunginę sutartį, 1992 m. pradžioje buvome užpulti rusų armijos ir prasidėjo karas. Ir tada juk Moldova kariavo ne su Padniestre, su kuria nebuvo jokių konfliktų, o su rusų armija. Jos nugalėti neturėjome jokių pajėgumų, nes Moldova savo kariuomenės dar neturėjo. Vidaus reikalų ministerijoje buvo viso labo trys sovietiniai automatai.
Kai rusai okupavo Padniestrę, joje gyveno 42 proc. moldavų, 28 proc. ukrainiečių, 24 proc. rusų ir keli procentai kitų tautybių žmonių. Tačiau moldavai buvo kaltinami neva engiantys rusus. Šiuo metu Padniestrėje moldavų beveik nebelikę – kas buvo užmuštas, o kas tiesiog pabėgo.
– Sutikite jūsų nuopelnus Lietuvai dar labiau sutvirtino dukra Mušata, ištekėjusi už lietuvio. Juk teikdamas Moldovos parlamentui deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo, apie tokį savo šeimos gyvenimo scenarijų negalėjote net pasvajoti – viskas likimo rankose.
– Be abejo, likimas viską sudėlioja taip, kaip reikia. Mes iš anksto nepajėgūs numatyti, kas bus po kelių dešimtmečių. Kai dukra kartą sugrįžusi iš studijų Londone prisipažino, kad turi draugą lietuvį, pradėjau smagiai juoktis.
2017 m. Mušata Londone sutiko Aleksandrą iš Vilniaus. Jie abu – ekonomistai. Šiuo metu dukters šeima gyvena Dubajuje, nors turi namus ir Londone.
Mes su žmona Klaudija džiaugiamės anūke ir anūku, kurie kalba keliomis kalbomis – rumunų, lietuvių ir anglų.