— Pradėkime ne tiek nuo rezultatų, kas įvyko Vašingtone vakar, kiek nuo to, kas turėtų įvykti toliau. Ar tikite, kad artimiausiu metu bus surengtos tiesioginės derybos tarp Putino ir Zelenskio? Nuo ko tai gali priklausyti ir ar Rusijos diktatorius bijos?
— Žinoma, aš esu gana skeptiškas dėl to, kad jis galėtų sutikti, bet panašu, kad jis jau nebėra toks tikras, jog pavyks vilkinti laiką, nes europiečiai kartu su [JAV prezidentu Donaldu] Trumpu palieka jam vis mažiau manevro laisvės. Žinoma, tai vyksta ne dėl Trumpo didelės meilės Ukrainai ar noro užbaigti šį karą dėl humanitarinių priežasčių. Jam to reikia dėl demonstracijos, bet vis dėlto.
Manau, kad ne tik Putinas moka rasti tinkamus žodžius Trumpui, ne tik jis turi šiuos „raktus“, nes vakarykštis susitikimas daug ką parodė. Visų pirma, Zelenskis išmoko labai teisingai bendrauti su Trumpu, sakyti tai, ką jis nori išgirsti, daryti tai, ko jis nori, ir svarbiausia – gauti rezultatų. Ir, nepaisant to, kad rusams iki šiol pavyko labai sumaniai vilkinti laiką ir atidėti tiesioginių derybų momentą, dabar erdvės manevrui lieka vis mažiau, nes Ukraina sutiko su daugeliu įvairių kompromisų.
Ukraina kryptingai ir nuolat rodo, kad esame pasirengę deryboms, pasirengę kalbėtis ir kad bet kokie klausimai turi būti svarstomi valstybių vadovų lygiu. Ir čia bus vis sunkiau ginčytis, kodėl gi ne, kai jis jau susitiko su Trumpu, o Trumpas priėmė ir Zelenskį, ir Europos lyderius, jie viską aptarė.
Aš visiškai neatmetu tokio susitikimo, nes galbūt Putinas norės jį panaudoti kaip provokaciją, nes rusai, kaip matėme iš Trumpo, Europos lyderių pareiškimų, o vėliau ir iš Zelenskio spaudos konferencijos, pasiūlė surengti pirmiausia dvišalį susitikimą. Surengti susitikimą tarp Zelenskio ir Putino atskirai, o tada trišalį su Trumpu, galbūt ir kai kurių Europos lyderių, dalyvavimu.
Kodėl Putinas gali tai padaryti? Tam, kad bandytų išprovokuoti Zelenskį, išmušti jį iš vėžių ir išmesti iš derybų proceso. Suprantame, kad Zelenskiui nebuvo lengva šįkart pakeisti toną, buvo tam tikrų provokacijų, buvo tas žurnalistas, kuris praėjusį kartą paklausė apie kostiumą, buvo neteisingas Ukrainos žemėlapis su okupuotomis teritorijomis, bet jis į tai nereagavo.
Su Putinu bus sunkiau, daug sunkiau, nes jis tikrai provokuos, tikrai bandys sukelti emocijas, bandys priversti Ukrainą išeiti iš derybų proceso, kad Zelenskis ten sušuktų, kiltų kivirčas, konfliktas. Tai yra, rusai nori tuo pasinaudoti, kad trišalis susitikimas neįvyktų, nes su Trumpo dalyvavimu vis tiek bus tam tikras moderatorius, kuris kontroliuos procesą, matys, kas yra provokatorius. O Putinas turės daugiau galimybių tuo pasinaudoti savo naudai.
— Čia yra dar viena įdomi detalė. Rusai nuolat teigia, kad visa Ukrainos valdžia yra nelegitimi, kad Zelenskis – nelegitimus. Bet net pats Donaldas Trumpas pasakė, kad jei pas mus būtų karas, rinkimai nebūtų vykę. Vadinasi, ši rusiškos propagandos korta apie tariamą Zelenskio nelegitimumą, reiškiantį, kad nėra su kuo derėtis, mano manymu, jau prarasta. Ar tai gali būti svarbu? Ar galima tai taip interpretuoti?
— Iš tiesų, mes atėmėme iš rusų tam tikrą kozirį – šį argumentą, kurį jie naudojo. Ir mes tai padarėme Trumpo dėka, nes Putinas negali jam sakyti apie Zelenskio nelegitimumą, apie tai, kad jis su juo nekalbės, kai pats Trumpas nuolat su juo susitinka, kalbasi, kai pats Trumpas jam simboliškai įteikia Baltųjų rūmų „raktus“, kaip tai įvyko vakar, pagal naujausią informaciją.
Ir todėl jis nesivels į tokią argumentaciją. Trumpo akyse tai nėra argumentai. Kaip ir nėra argumentas tai, kad mes turime Konstituciją, kad negalime keistis teritorijomis. Jei Putinas pradėtų jam pasakoti apie Ukrainos Konstitucijos niuansus, jis atsakytų: „Žiūrėk, yra prezidentas, jis dabar yra prezidentas, reikia su juo kalbėtis, reikia su juo derėtis.“ Tai nėra tai, kas čia suveiktų. Gal tai tinka plačiajai auditorijai, bet tikrai neveiks šioje situacijoje.
Tai, kas įvyko, tikrai priartino galimą Ukrainos ir Rusijos Federacijos vadovų susitikimą. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad Rusija bandys, pirma, jį iš anksto sužlugdyti ir apkaltinti Ukrainą. Tai bus pirmas dalykas, kurį jie bandys padaryti. Galbūt dabar bus surengta daugiau išpuolių prieš Ukrainą, kad mus išprovokuotų atsakyti.
Jei Putinas ir Zelenskis iš tikrųjų susitiks, tai bus turbūt didžiausias Zelenskio gyvenimo išbandymas, sunkiausia ir emociškai sudėtingiausia užduotis, kuri gali pasendinti žmogų per vieną dieną.
Nes, atsižvelgiant į visą negatyvą, į viską, ką Rusija padarė Ukrainai Putino įsakymu, susitikti su juo, paspausti ranką, o jis turės ją paspausti, bus labai sunku. Klausytis visų tų nesąmonių apie tai, kaip kažkas kažką apgavo, ir nereaguoti emociškai, nesmaugti jo plikomis rankomis, nors tokia mintis gali kilti, bus be galo sunku.
— Yra dar viena detalė, į kurią mažai kreipiama dėmesio. Valstybės sekretorius Marco Rubio pasakė, kad šalys iš kitų žemynų galėtų tapti saugumo garantais ir taikos derybų garantais. Ar tai, jūsų nuomone, buvo užuomina į Kiniją? Ar galima manyti, kad iki tol, kol Putinas nuvyks į Kiniją (tai turėtų įvykti per porą savaičių) ir kol Kinijos lyderis jam ką nors pasakys, nieko neįvyks? Bet galbūt Rusijos–Ukrainos karo likimas netgi taps JAV ir Kinijos derybų dalimi?
— Vis dar mažai tikiu, kad JAV norės įsileisti Kiniją į Ukrainą. Juk Kinija yra pagrindinis JAV strateginis priešas. Jie bando pasinaudoti bet kokia galimybe, įskaitant šio karo pabaigą, kad susilpnintų Kiniją. Jie gali bandyti ateityje patraukti Rusiją į savo pusę, žaisti tokį žaidimą, kokį jau žaidė 8-ajame dešimtmetyje, kai atitraukė Kiniją nuo Sovietų Sąjungos… Tuomet jie pradėjo bendradarbiauti, žaidė šia konfrontacijos korta. Dabar jie nori priešingai – atitraukti Rusiją nuo Kinijos. Jie galvoja, kad tai gali pavykti, bent jau kažką dėl to daro.
Jie tikisi, kad šio karo pabaiga, sankcijų Rusijos Federacijai panaikinimas ir laipsniška santykių normalizacija leistų tai įgyvendinti. O dabar JAV nėra labai suinteresuotos aktyviai įtraukti Kiniją į šį procesą.
Kinija suinteresuota, kad niekas nebūtų sprendžiama be jos. Kinija suinteresuota, kad karas apskritai nesibaigtų. O jeigu jis ir turi pasibaigti, tai taip, kad būtų sukurtas tam tikras „kokybiškas precedentas“, kurį vėliau galima panaudoti savo būsimiems užkariavimo karams, kurie tikrai įvyks.
Todėl manau, kad situacija bus sudėtinga. Ir, žinoma, Putinas nepriims jokių rimtų sprendimų iki susitikimo su [Kinijos lyderiu Xi] Jinpingu. Manau, Kinija jau kuria strategiją, atrodo, kad jie nebuvo pasirengę tokiam greitam įvykių vystymuisi.
Dabar jie šiek tiek keičia savo požiūrį ir perduos šias naujai parengtas nuostatas Putinui. Bent jau bandys jį įtikinti priimti sprendimą, nes taip, Rusija labai priklauso nuo Kinijos. Jie ekonomiškai priklausomi, tapo politiškai priklausomi, bet negalima sakyti, kad jie yra visiški Kinijos vasalai, visiškai pavaldūs ir panašiai.
Taip, jie priklausomi. Bet tai nereiškia, kad Xi Jinpingas paskambina Putinui ir sako: „Daryk tą, nedaryk ano.“ Jie gali daryti spaudimą, manipuliuoti, bet jie dar tiesiogiai nevaldo Rusijos. Nors kai kas gali turėti tokią klaidingą nuomonę.
Todėl dabar prasideda antrasis šio žaidimo etapas, ir mes pamatysime iš pasirengimo dvišaliam Zelenskio ir Putino susitikimui dinamikos, kiek Kinija jau įsitraukė ir kiek ji bando paveikti šiuos procesus. Nes tik Kinija yra labiau suinteresuota vilkinti laiką nei pati Rusija.