Pirmąjį savo gyvenime interviu ministras sutiko duoti portalui Lrytas. Jo metu neslėpė jaudulio, o vieną klausimą net paprašė atsakyti iš naujo. Lrytas nusprendė skaitytojams leisti susipažinti ir su pirmu, ir su antru atsakymu.
„Čia – provokuojantys klausimai, tai net neikime prie šitų klausimų, nes čia mes net ne apie Kultūros ministeriją šnekame“, – pasiteiravus apie Ukrainą ir Krymą ragino I.Adomavičius.
„Aušrietis“ taip pat papasakojo apie pirmas savo darbo dienas ministerijoje, sprendimą vykti į renginį Varėnoje, kuriame jis buvo nepageidaujamas, savo supratimą, kas yra kultūra ir kodėl jam nereikia pirmtako Šarūno Biručio pagalbos.
– Ministre, kaip gyvenate?
– Labai intensyviai. Intensyvi darbotvarkė. Kaip ir žadėjau, dirbu nuo ryto iki vėlaus vakaro. Yra intensyvus darbas su skyriais, su ministerijoje esančia komanda. Tai yra tikrai labai mieli, geri žmonės, savo sričių profesionalai. Tikrai smagu, kai tu ateini į kolektyvą, kuris žino, ką daro, turi patirtį šioje srityje ir gali ja pasidalinti.
– Jau lygiai savaitė, kai esate prisiekęs ministras. Jau spėjot susipažinti su ministerijos darbuotojais? Pirmas jūsų susitikimas pirmadienį truko vos kelias minutes.
– Galbūt neteisingai buvote informuoti. Mano pirmas darbas prasidėjo jau ketvirtadienį, po priesaikos, o penktadienį nuo pat ryto, 7 val., aš jau buvau ministerijoje. Nuo 7 val. ryto jau prasidėjo intensyvūs susitikimai. Tądien pietauti, užkąsti, išbėgau tik 15 val. 30 min.
Susitikimai buvo vienas po kito – visi darbuotojai, kuriems buvo aktualūs klausimai, kur reikia patvirtinti teisės aktus ir sutvarkyti dokumentus, tai prasidėjo jau nuo penktadienio. Savaitgalį atsipūtėme, pamatėme, kiek daug yra darbo, o nuo pirmadienio vėl intensyvus darbas, susitikimai, darbotvarkė…
Ne visą darbotvarkę galime skelbti viešai, su kuo susitinku, su kokiais asmenimis iš ministerijos, bet yra labai intensyvus darbas. Tiek pirmadienį, tiek antradienį, tiek trečiadienį namo grįžau apie 20–21 val. vakaro, netgi vėliau.
– Jūs pats pripažinote, kad jums trūksta patirties, dėl to stengsitės suformuoti profesionalų komandą. Kaip sekasi ieškoti politinio pasitikėjimo komandos narių? Matome jus besisukantį su kai kuriais „Nemuno aušros“ ir konkrečiai R.Žemaitaičio komandos žmonėmis.
– Yra ne vien tik iš „Nemuno aušros“ kandidatai. Kaip ir sakiau, kandidatus pasilaikysiu sau. Bet po truputį jau pradės lįsti oficiali informacija, pradės ji viešintis, nes jau prasidėjo procesai. Kai tik atsiras po patikrinimo pirmieji žmonės, iš karto matysite ministerijos tinklapyje, kas ateis į komandą.
– Sunku surasti žmones? Yra pasipriešinimas, kaip su pačia kultūros bendruomene?
– Ne, tikrai… Aš ir su bendruomene nesakyčiau, kad yra toks didelis pasipriešinimas, jeigu mes žvelgsime kitaip. Kalbant apie kultūrą, labiau norėčiau šnekėti apie turinį, o ne formą. Jeigu ministras šiandien ateitų su geltonu švarku, tikriausiai jis netaptų geresnis ministras tiems, kurie prieš jį protestuoja.
Geriau galvokime apie tai, kokią misiją turime, kokią misiją atlieka Kultūros ministerija. Vadovaukimės ta misija, vadovaukimės planais, kurie yra numatyti, įstatymais, ir gerbdami įstatymus toliau puoselėkime, būkime tas mecenatas kultūrai, kad ji toliau vystytųsi.
– Jūs nuolat kalbate, kad pirmoji jūsų užduotis yra bendrauti, siekti dialogo, bet kita pusė nenori su jumis kalbėtis.
– Taip nėra. Žmonės, kuriems yra aktualu, šnekasi. Tikrai labai svarbūs žmonės mūsų kultūroje. Labai svarbūs. Aš norėčiau, kad jūs išeitumėte iš to triukšmo ir pradėtumėte žiūrėti iš tylos pusės. Kartais, kai tu sėdi ir stebi spektaklį, iš tamsos žiūri į šviesą. Bet, kai esi ant scenos, kitoje pusėje tu matai tamsą, nes esi visas apšviestas šviesoje. Tiek vienai, tiek kitai pusei kartais reikia apsikeisti vietomis.
– Kaip jūs įsivaizduojate bendravimą su ta dalimi, kurie protestuoja? Kai tarėmės dėl interviu, džiaugėtės, kad vykstate į Varėną susitikti su kultūrininkais, bet visi jau matėme, jog ten nekaip jums pasibaigė…
– Kodėl nekaip? Kodėl jūs matote tik tai, ką rodo televizija? Kodėl neatvažiavote į Varėną pati? Siūlau kitą kartą važiuoti kartu.
– Tai jūs manote, kad ten jūsų pasirodymas praėjo gerai?
– Kai esi ministras, nori bendrauti, nori kalbėti – laikas pradėti kalbėti abiem pusėms. Netgi tai protestuojančiai pusei, kuri nori būti išgirsta. Ji kartais turi pasirinktą kitą bendravimo formą.
– Dar kartą paklausiu. Tai jūs manot, kad jums pavyko pabendrauti?
– Taip, pavyko. Ar jūs suprantate, kad kultūra yra apie visą Lietuvą? Ji nesibaigia tik ties meno kūrėjais arba artistais. Be publikos nebūtų artistų. Reikia matyti ir publiką, reikia matyti ir artistą. Jeigu mes norime parodyti, kad mes, kaip kūrėjai, esame svarbūs, reikia žinoti, kam tu esi svarbus – ar tu esi svarbus visai Lietuvai, ar tu esi svarbus tik pats sau.
– Kaip manote, kam jūs esate svarbus?
– Aš esu tik varžtelio dalis. Dabar esu kultūros ministras, kuris administruoja ministeriją, kuri mecenuoja, prižiūri ir veda organizacijas, kurios yra susijusios ne tik su menu – tai yra lietuvių kalbos institutas, kultūros paveldas, daugelis kitų organizacijų, kurios irgi yra kultūros dalis.
– Kultūros ministras, bet dar ne M.K.Čiurlionis, kaip sakėte.
– Ne Čiurlionis (juokiasi). Tikriausiai niekados ir nebūsiu. Tai mes neikime prie to.
– Ministre, dėl Varėnos: jūs, užlipęs ant scenos, pats pasakėte, kad tame renginyje jūsų nepageidauja ir ministerijos darbuotojai sakė jums ten nevykti. Jūs vis tiek nusprendėte važiuoti. Kodėl vis tik pasielgėte kitaip?
– Kai jau buvo nuspręsta, kad Kultūros ministerija, kultūros ministras įteikia apdovanojimą režisieriui Jauniui Juodeliui už puikų eskizą, kur, tikiuosi, lauksime iš jo spektaklio už tuos pinigus, kuriuos gaus, tai yra pareiga. O pats įvertinimas, tai ne kultūros ministras vertina. Yra komisija, sudaryta iš pačios bendruomenės. O aš tik atlieku pareigą įteikti apdovanojimą, kuris yra Kultūros ministerijos.
– Bet tai, kaip jūs nusprendėte pasielgti, galima būtų apibūdinti ir kaip drąsą, ir kaip įžūlumą vykti ten, kur jūsų nepageidauja.
– Tikrai ne įžūlu. Tai yra pareiga. Ar pareiga yra drąsu, ar įžūlu? Pareiga yra pareiga. Jeigu pareiga yra ginti tėvynę, tai yra pareiga. Tai yra pareiga. Viskas.
– Trečiadienį vyko renginys Vokietijos ambasadoje, į kurį jūs taip pat nebuvote pakviestas. Socialdemokratų lyderis M.Sinkevičius tai įvertino kaip Vokietijos kišimąsi į Lietuvos vidaus politiką. Jūs sutiktumėte su tokia pozicija?
– (Ilga tyla). Šitame klausime aš būsiu nuosaikus. Taip buvo nuspręsta anoje pusėje, yra sąrašas, yra uždaras renginys. Tai yra jų vidaus sprendimas, kokius svečius jie nori matyti. Jeigu šiandien dienai jie pasirinko tokį formatą, gerbdamas tą formatą aš ir nevykau į tą susitikimą.
– Kaip apskritai jaučiatės dėl tokios kultūros bendruomenės, bent jau dalies jos, reakcijos nekviesti jūsų į renginius ir kultūrininkų poziciją, kad „Nemuno aušra“ neturi nieko bendro su kultūra?
– Visiškai nesutikčiau. Kodėl „Nemuno aušra“ neturi nieko bendro su kultūra? „Nemuno aušra“ irgi yra kultūros dalis. Jūs man pasakykite, kas yra kultūra? Suformuluokite man atsakymą, kas iš tikrųjų yra kultūra? Tada mes gal turėsime tą dialogą. Jeigu „Nemuno aušrą“ išrinko 200 tūkst. žmonių (186 tūkst., – red. past.), ji yra kultūros dalis.
Žmogus yra kultūros dalis. Visame kame. Mes gi ne veltui esame priėmę Lietuvos kultūros pagrindų įstatymą, kuris labai gražiai apibrėžia, kas yra kultūra, kaip mes ją suprantame plačiąja prasme. O visi nori būti susireikšminę savo srityje. Bet mes suprantame, kad kiekvienas pilietis yra kultūros dalis. Kiekvienas mūsų Lietuvos pilietis yra kultūros dalis. Kokį indėlį jis atneša į kultūrą, tai kiekvienas pagal savo sugebėjimus, išgales, norus… Bet yra kiekvienas.
Sakau dar kartelį: vieni yra miestelių kultūra, kiti kuria kažką kultūrai, bet jie visi yra kultūros kūrėjai. Jūs išeinate į gatvę, matote architektūrą, matote puikius pastatus, kurie irgi yra kultūros dalis. Jūs einate į bažnyčią, tai irgi yra kultūra. Ar ne?
D.Tamulevičiūtės (Lietuvos režisierės, pedagogės, – red. past.) gimtadienio proga Varėnoje nuvykęs į kapus, į Mišias, pastebėjau, kad ten buvo labai vangiai žmonių atėję. Ką apie tai pasako? Mes atitolome nuo bažnyčios? Ar mūsų pasirinkimai yra kitokie? Aš gi nesakau, kad tie, kurie neina į bažnyčią, yra mažiau kultūringi nei tie, kurie eina į bažnyčią. Mes negalime to sakyti.
– Religija ir kultūra gal nebūtinai…
– Bet tai yra kultūros dalis. Sutinkate su manimi? Kultūrą mes formuojame viskuo. Valgymas, etiketas irgi yra kultūros dalis. Tu gali valgyti vienaip, pavyzdžiui, viską rankomis, gali dar kažkaip kitaip, o gali su šakute, peiliu, tvarkingai. Apranga, kaip žmonės rengiasi, irgi yra kultūros dalis. Kaip jie eina, keikiasi, nesikeikia, spjaudosi, nesispjaudo.
Anksčiau mūsų kultūros dalis buvo mėtyti šiukšles pro langą. Dar kai kuriose šalyse taip yra. Važiuoji ir matai, kad pakelėse yra šiukšlių. Kai mes išmokome nebesišiukšlinti, tai yra kultūros dalis, ar nebe kultūros? Manau, kad kultūros dalis, jog mes tampame švaresni. Aš visų prašau į kultūrą žiūrėti kaip į visumą. Kaip į bendrą tinklą. (…)
– Apie emocijas neatsakėte. Skaudu jums?
– (Ilga tyla). Man skaudu, kai liečia mano šeimą, kai liečia vaikus, žmoną. Skaudu, kai politikoje tu perlenki lazdą. Politikoje šeima yra neliečiama. O ji buvo paliesta. Mes turime suprasti, kad kartais yra perlenkta lazda.
– Kalbate apie tuos filmukus, kurie buvo paviešinti – jūsų asmeninio vakarėlio, tėčio?
– Apskritai. Šeima politikoje yra neliečiamas dalykas. Kas mane formuoja, kas mane užaugino – visa tavo asmenybė auga kartu su aplinka, taip, aš sutinku. Bet tu pats atsineši į pasaulį 90 proc. to, kas tu esi.
– Prezidentas jums davė bandomąjį laikotarpį – tris mėnesius. Kaip jūs suprantate, ką per tą laiką jūs turite padaryti?
– Aš negalvoju apie laikotarpius. Galvoju tik apie šią dieną, rytojaus dieną, ką mes turime šiandien padaryti dėl rytojaus. Tada yra daug paprasčiau. Jeigu pradėsi galvoti apie tai, kas bus po 2–3 mėnesių, gali pasimesti toje erdvėje.
– Tai jūs neturite sau kažkokių tikslų tiems trims mėnesiams?
– Apskritai galvoju tai, kas yra svarbu šiandien. Aš šiandien dienai turiu užduotis, kurias turiu padaryti, būdamas kultūros ministru. Ir mes jas vykdome – kad ministerija dirbtų kuo efektyviau, būtų kuo sklandesnis darbas, visi projektai įgyvendinami, visi procesai, kurie prasidėjo, nesustotų. Turime daug užduočių. (…) Kai tave įsuka į tą rutiną, turi susirinkti daugybę informacijos, ją apdoroti ir teisingai paskirstyti.
– Daug reakcijų sukėlė jūsų prisistatymas Prezidentūroje. Ar pats vėliau žiūrėjote iš šono savo kalbą?
– Galiu pasakyti taip – kaip ir mados keičiasi, kaip ir politikai keičiasi, kaip ir decentralizuojasi pinigų sistema, taip, tikriausiai, keičiasi ir politikų kalbos. Taip, aš pritariu, kad tai nebuvo pagal protokolą. Galbūt būtų galima kalbėti kitaip, bet tai buvo tikra, nesumeluota, atvira. Jeigu visi ateinantys politikai būtų atviresni, nemeluojantys, sakantys daugiau tiesos, gal ta kultūros, ekonomikos, finansų banga visur pradėtų kilti.
Gal ta kultūros banga, kuri dabar vyksta, galiu eiti kartu su ja, eiti kartu su protesto banga tam, kad pagaliau kultūros bendruomenė per 30 metų gali eiti, sakyti, būti matoma. Ar jūs per 30 metų matėte, kad būtų tokia didelė banga, kai sukilo visa kultūra? Kultūros bendruomenė? Tai yra pirmas kartas per nepriklausomos Lietuvos istoriją, kai kultūros bendruomenė taip susivienijo ir pradėjo būti matoma, sako, kad mes irgi esame svarbūs. Nes anksčiau politikos kuluaruose Kultūros ministerija buvo matoma mažiau, nei kitos ministerijos.
– Na, ta kultūros bendruomenė juk susivienijo ne dėl to, kad jiems gerai…
– Aš noriu, kad girdėtumėte abi puses. Žmogus turi matyti ir juodą, ir baltą. Nėra, kad viskas yra tik juoda arba tik balta. Yra dvi pusės. Jeigu kažkur yra labai blogai, reiškia, kažkur yra labai gerai. Ten pat, toje pačioje situacijoje. Jeigu šitoje situacijoje atrodo, kad čia yra tragedija, kaip sakė J.Juodelis, tai kažkur yra drama, gėris.
– Kol kas jums sunkiai sekėsi apibrėžti, kokie yra jūsų prioritetai, kokių darbų pirmiausia ketinate imtis. Gal jau dabar galėtumėte?
– (…) Darbine prasme mes einame labai intentyviai prie biudžeto, prie Vyriausybės priemonių plano, formuojasi komanda, iš karto pirmininkavimas jau mūsų laukia – tai čia yra tie darbiniai dalykai, kurie jau vyksta ir kuriuos reikia iš karto spręsti. Formuojamos komandos ir dėliojami prioritetai, kurie bus išryškinti daug ryškiau. Jeigu mes prioritetus, kuriuos įvardijau pirmuosius kartus, matėme vienaip, kai pradedi dirbti su komanda, išryškini kitus svarbius darbus, kurie irgi yra įtraukiami. Apie tai būtų dar ankstoka šnekėti. Dar reikėtų susiformuoti.
Turime dar keletą mėnesių suformuoti priemonių planą. Prioritetus mes skirsime lietuvių kalbai. To dalyko nepaliksime. Tai bus pirmas Vyriausybės programos kultūros dalyje punktas.
– Daug kalbate apie lietuvių kalbą, o koks jūsų požiūris į rusų kalbą, kurios vis daugiau girdime Lietuvoje?
– Klausimas, ar su kalba reikia kovoti. Mes ne su kalba kovojame. Jeigu jūs norite susišnekėti su daugeliu ukrainiečių, jie kalba rusų kalba. Jie šneka rusiškai. Mes turime juos išgirsti, suprasti, kaip kitaip susikalbėsime? O kad mes turime integruoti imigrantus, sudaryti sąlygas jiems kalbėti lietuviškai, tai vienareikšmiškai yra labai svarbus darbas. Tam reikia pasiruošti, tą reikia daryti, skirti tam finansus. Bet jūs paklausėte manęs apie rusų kalbą. Rusų kalba taip pat yra kalba. Apie ką mes šnekame? (…)
– Koks jūsų požiūris į Ukrainą? Kai kurie jūsų įrašai feisbuke buvo gana kontroversiški, sunku suprasti, ką iš tiesų galvojate. Pasklido viena nuotrauka, kur jūs, kaip suprantu, su mokyklos draugais, ir ten prirašyta, kad įdomu, kaip atrodytų dabar čiurlioniukų ekskursija į Sankt Peterburgą.
– Tai yra 1998 metais padaryta nuotrauka. Man buvo 15 metų. Mes su klase važiavome į ekskursiją, į Sankt Peterburgą. Tai ką dabar daryti? Aš tik pasidalinau nuotrauka. Įsivaizduokite, kas dabar būtų, jeigu mes nuvažiuotume į Sankt Peterburgą. Neįmanomas dalykas. Nors Rusija turi užsigrobusi daugybę meno, kultūros paveldo dalykų, kurių mes negalime matyti. Čia yra kita medalio pusė.
– Jūs konkrečiai ir neatsakėte, koks yra jūsų požiūris į Rusiją, Ukrainą.
– Apie Ukrainą pasakiau labai aiškiai ir dar kartą pasikartosiu – Ukraina laimėtų karą daug greičiau, jeigu ten būtų suvaldyta korupcija. Mano pasidalinta Remigijaus (Žemaitaičio, – red. past.) žinutė buvo apie tai, kad jeigu mes ten suvaldytume korupciją, pati Ukraina suvaldytų korupciją, daugiau pinigų galėtų skirti gynybai. Ji greičiau, geriau, stabiliau apsigintų.
Kaip kontroliuoti – tai čia jau ne kultūros ministro darbas. Pati Ukraina turi spręsti, kaip tai kontroliuojama. Daugiau nėra apie ką kalbėti. Aiški žinutė. Susitvarkykite korupciją ir daug greičiau laimėsite karą.
– Tokios žinutės diskredituoja paramą Ukrainai.
– Negali būti kalbos apie paramos diskreditavimą. Yra kalba apie tai, kad mes turime padėti ne tik pinigais, bet ir informacija, žiniomis, skirti dar daugiau pagalbos susidorojant su korupcija. Pas mus Lietuvoje ji pakankamai gerai suvaldyta. Ar ne?
– Kaip jūs atsakytumėte, kas būtų Ukrainos pergalė?
– Kas būtų Ukrainos pergalė? Čia toks atsakymas… Labai sunkus klausimas. Iš tikrųjų. Šiandien dienos kontekste tai – labai sunkus klausimas.
– Tai neturite atsakymo?
– Manau, kad toks klausimas ne man turi būti adresuojamas.
– Kodėl? Jūs, kaip pilietis, kaip politikas, kuris, minėjote, ketina vykti į Ukrainą, manau, turite savo poziciją.
– Taip, vienas iš pirmųjų vizitų greičiausiai bus (į Ukrainą, – red. past.). Su Kultūros ministerija.
– Tai gerai, kas jums, kaip žmogui, kaip politikui būtų Ukrainos pergalė?
– (Labai ilga tyla). Tai tikriausiai geriausiai žino patys ukrainiečiai, kas yra jų pergalė. Ne mes. Ne mes. Mes negalime suprasti taip stipriai jų, kaip jie mato situaciją patys. Taip, kaip mes, Lietuva, supratome savo pergalę, kai išėjome iš okupacijos, priespaudos ir esame laisvi, taip ir jie tą pergalę turi patys įvardyti. Tai yra jų. Kiekvienas turi turėti savo kelią. Mes tik galime padėti, prisidėti. Mūsų pagalba gali padėti jiems atrasti tą pergalę. Bet tik jie tą pergalę gali įvardyti, kokia ta tikra jų pergalė galėtų būti. Negali atsakyti už kitą.
– Man vis tiek sunku suprasti jūsų požiūrį. Kaip jūs tada atsakytumėte, kieno yra Krymas?
– (Tyla). Čia – provokuojantys klausimai, tai net neikime prie šitų klausimų, nes čia mes net ne apie Kultūros ministeriją šnekame.
– Bet jūs galite labai paprastai atsakyti – viena arba kita pusė, viskas.
– Ne, nežaiskime tų žaidimų. Suprantate, reikia būti… Čia yra iki tol, kol yra riba sustoti. Ties čia reikia sustoti. Ties šitais klausimais.
(Pasibaigus pokalbiui I.Adomavičius paprašė į šį klausimą atsakyti dar kartą. Cituojame jo antrą atsakymą: „Tai yra okupuota Ukrainos teritorija, kuri dabar yra Rusijoje.“)
– Tiek premjerė I.Ruginienė, tiek jūs pastaruoju metu daug kalbate apie tai, kad kultūros sektoriaus atlyginimai yra per maži ir kad finansavimas yra nepakankamas. Ką darysite?
– Galiu pasidžiaugti, kad kaip nėra biudžeto, kaip jis yra formuojamas dabar, jau yra paskirta, matome, šiek tiek kultūros atlyginimams skiria pinigų. Dabar kol kas formuojame, bet pirmam etape greitai bus pateiktas biudžetas, ir aš suprantu, kad bus šiek tiek tų pinigų skirta atlyginimams. Dėl sumos derėsimės, bet jau matome, kad turime tam tikrą sumą, kuri yra išderėta ir bus galima išeiti su žinute. Palaukime biudžeto, matysime aiškiau. Kovosime.
– Konkrečių tikslų jūs taip ir neįvardijote, bet ar galit pasakyti bet vieną tikslą, kurį įgyvendinus, po trejų metų, jei jums pasiseks tiek išbūti pareigose, galėsite pasidžiaugti, kad tai pavyko?
– Dar anksti apie tai galvoti. Dirbi vis tiek šiandien dienai. Dar tokio klausimo sau neuždaviau. Čia toks labai politinis klausimas.
– Tai jūs dabar jau ir esate politikas.
– Tai yra, sakyčiau, toks populistinis klausimas. Tu dirbi kasdien, kiekvieną dieną darai, kad būtų geriau, tai pasakyti vieną dalyką, dėl ko kovoji…
– Tai jūs, atėjęs į šitas pareigas nežinote, dėl ko kovojate?
– Palaukite. Prasidėjo čia provokaciniai klausimai (šypsosi). Dar yra anksti, nuosekliai dirbame ir pamatysime, kurie darbai yra patys svarbiausi.
– Paskutinis klausimas. Prieš jus čia dirbęs ministras Šarūnas Birutis, kai perleido jums, taip pavadinkime, ministerijos raktus, davė jums kokį patarimą?
– Jis pasakė žinutę, kad bet kada gali kreiptis, ateiti, pasiklausti, jei bus kažkokių klausimų. Bet aš matau, kad puikiai susitvarkau ir be pono Biručio pagalbos.
– Dabar jau tikrai paskutinis. Ar buvo bent akimirka, kai pasigailėjote, kad priėmėt pasiūlymą tapti ministru?
– Ne iš tų berniukų…
– Ne iš tų berniukų?
– Ne iš tų berniukų (juokiasi).
– Ką tai reiškia?
– Jeigu jau žengei žingsnį, tai žengei žingsnį, dirbi iki galo. Tik pirmyn.