Kas nutiko? D.Varnas sako, kad partija valdoma nedemokratiškais būdais – esą apie daugumą sprendimų „aušriečiai“ sužinodavo iš žiniasklaidos arba paties pirmininko Remigijaus Žemaitaičio, bet tik tuomet, kai tie sprendimai jau būdavo priimti jo paties. Su niekuo nesitarus.
Taip įvyko ir teikiant dabar jau buvusio kultūros ministro Ignoto Adomavičiaus kandidatūrą. Esą frakcijoje buvo kalbėta, kad ministru galėtų būti pats D.Varnas, tačiau tik iš kitų šaltinių parlamentaras sako vėliau sužinojęs, jog R.Žemaitaitis jau turi kitą kandidatą.
D.Varnas tvirtina, kad ir toliau galėtų dirbti „Nemuno aušros“ frakcijoje, bet tik tuo atveju, jei pasikeistų seniūnas – t.y. R.Žemaitaitį pakeistų kitas partietis. O pačiam partijos lyderiui jis siūlo šiek tiek atvėsti.
Nors pats sprendimas išeiti esą brendo jau ilgai, vienu iš galutinių lašų, perpildžiusių kantrybės taurę, buvo ir antisemitinis įrašas apie Arūną Gelūną. Kalbėdamas apie žydų tautos tragediją D.Varnas graudinosi.
„Daug kartų buvo šita tema kalbėta, kad, Remigijau, baik eskaluoti tą temą, nes žydų tauta niekada nebeleis, jog atsitiktų tai, kas buvo. Tai yra saugiklis, riba“, – Lrytas pasakojo D.Varnas.
– Pone Varnai, šeštadienį pranešėte, kad traukiatės iš „Nemuno aušros“ partijos. Tą pačią dieną, kiek anksčiau, dar skelbėte nuotrauką, kurioje laimingas dalijate partijos laikraštukus. Kas nutiko per tą valandą?
– Nieko nenutiko. Partijai dirbau iki paskutinės minutės. Galvojau, kaip padaryti mūsų partiją stipresnę, kad ji būtų kuo tvirtesnė mūsų politiniame žemėlapyje.
O sprendimas brendo ilgai. Per visas valandas dalijant laikraščius, lankstinukus susidūriau su žmonių priešprieša, nepasitenkinimu, kuris irgi turėjo įtakos. Jeigu nežinočiau visos šitos sukurtos situacijos užkulisių, tai būtų nieko, bet, kai pats dalyvauji procesuose ir žinai, kaip viskas vyksta, kaip viskas vyko, persvarstai savo sprendimus. Turbūt tai buvo paskutinis postūmis.
– Apie kokius užkulisius kalbate? Dėl kultūros ministro?
– Ne. Kalbu apie užkulisius, kurie buvo nuo pat pirmos dienos. Tik susibūrus frakcijai į pirmą posėdį pamačiau, kad sprendimai bus priimami vienasmeniškai.
Ne aš vienas, nemažai partijos, frakcijos narių bandė keisti situaciją, prašyti seniūno (R.Žemaitaičio, – Lrytas), kad jis atsižvelgtų į visų nuomonę. Frakcija nėra tokia milžiniška, kad nebūtų galima suderinti visų klausimų. Siekėme, kad bet kokio politinio veikimo klausimu būtų pasišnekama, priimamas bendras sprendimas. Arba bent jau sprendimas neištransliuojamas pirmiausia žiniasklaidai. O mes kaip orakulai turime suprasti, koks buvo tas sprendimas.
Esi viešas asmuo, politikas, skambina žurnalistai, klausia, koks yra priimtas sprendimas, o tu nežinai. O partijos pirmininkas jau tą sprendimą yra ištransliavęs į viešumą. Visada sakydavau: gerbiamas Remigijau, ką aš turiu padaryti, kad gaučiau informaciją iki tol? Atsakymas visada būdavo labai įdomus. Sako, tu nekelk žurnalistams telefono. Žinote, ne tam ėjau į politiką, kad nekelčiau telefono. Ne tam, kad sprendimai būtų priiminėjami man už nugaros.
Aš ėjau tam, kad dalyvaučiau sprendimų priėmime. Jeigu aš juose nedalyvauju, tai aš pagalvoju, ką aš čia veikiu? Aš nebūtinai turiu suformuluoti tuos sprendimus. Juk kalbu ne vien apie blogus sprendimus, nes jų būna visokių. Bet visada yra geriau prieš priimant sprendimą, kad kelios galvos žinotų. Klaidos būna labai skaudžios, kai žinai, kad tavo vardu yra kažkas padaryta, ir tu esi atsakingas, nors to sprendimo priėmime net nedalyvavai. Visa frakcija stumiama į tokią padėtį. Manyčiau, kad tai yra negerai.
– Turite omeny, kad nenorite daugiau prisiimti atsakomybės už žodžius, sprendimus, kuriuos vienasmeniškai priima R.Žemaitaitis partijos vardu?
– Taip. Daugelis mūsų kolegų yra patyrę politikai. Kartais sako, kad „Nemuno aušra“ – naujokų susibūrimas. Nieko panašaus. Yra žmonių, kurie turėjo aukščiausius postus savivaldoje, jauni žmonės, kurie buvo tarybos nariais, dalyvavo politikoje. Atsitiktinių žmonių nėra.
Net nenoriu sakyti, kiek žmonių pažiūri žinią kitose partijose, prieš ištransliuojant frakcijos nuomonę. Per kokius penkis žmones pereina. Suprantate? Pas mus nors per du pereitų, ir tai gerai būtų. Pas konservatorius, liberalus net suvažiavimuose nėra nesuderintų kalbų. Viskas suderinama ir išeina bendra nuomonė.
Tam tikrose situacijose, kai žinia nėra suderinama, gali labai paslysti. Gali sukiršinti žmones. O opozicija dviprasmišką žinutę visada pastums ten, kur jiems yra patogu. Juk ir pati idėja dėl A.Gelūno yra teisinga, R.Žemaitaitis siekė parodyti, kad politiniai oponentai, kurie valdė tą ministeriją daugelį metų, suorganizavo šituos protestus. Ir aš tam pritariu.
Bet imti tautybę – ar jis būtų žydas, ar rusas už kažkokio blogio pagrindą – taip negalima. Tautybė negali būti svarstymo objektas. Ypač imant žydų tautybę. Žinant jautrią jų istoriją, kas Lietuvoje atsitiko su žydų tauta, kai daugiau nei 90 proc. žydų Lietuvoje buvo išžudyti… Kaip į Panerius vedė juos, kaip šaudė… (graudinasi). Iš tiesų jie išgyveno baisius dalykus. Dėl to žydų tauta visada labai jautriai reaguoja į bet kokį politiko bandymą susikrauti kapitalą jų sąskaita.
Jie turi puikų pavyzdį su nacių Vokietija. Hitleris krovėsi politinį kapitalą žydų sąskaita, žinome, kuo visa tai pavirto. Jie padarys viską, panaudodami visą savo įtaką pasaulyje, visose valstybėse, kur tik įmanoma, kad tik neiškiltų koks nors politikas, eskaluojantis tą temą. Žiūrėkite, netgi vengrų V.Orbanas, kuris labai nemėgsta leftistų, niekada nepasakė – žydas Sorošas. Jis visada sako – leftistas.
Daug kartų buvo šita tema kalbėta, kad, Remigijau, baik eskaluoti tą temą, nes žydų tauta niekada nebeleis, jog atsitiktų tai, kas buvo. Tai yra saugiklis, riba.
Taip pat ir su Lietuvos reputacija pasaulyje. Pažiūrėkite į JAV, ypač, kai laimėjo D.Trumpas, matote, kokias jis deda pastangas, kad sustiprintų Izraelio valstybę, žinant jo asmeninius ryšius, kad jo žentas yra žydų tautybės, dukra priėmė judaizmą… Ačiū Dievui, dar čia, Lietuvoje, D.Trumpas nepakeitė ambasadorės, tai ji taip pro ausis praleidžia.
Skaudu ir kad opozicijai priklausantys politikai tai puikiai išnaudoja, taip pat kenkdami Lietuvos reputacijai. Juk galima numoti, pasakyti: ai, tas Žemaitaitis vėl sukvailiojo. Bet galima rėkti: vėl tas antisemitas… Nors ten to antisemitizmo galima surasti per nago juodymą.
Ką tokiu atveju geriausia daryti? Sakiau: neliesk tos temos. Visiškai neliesk. Vieną kartą paslydai, kam reikia vėl lipti ant to paties grėblio. Tikrai manau, kad Remigijus nieko nenorėjo pasakyti, bet va, išsprūdo. Žinote, ten, Žemaitijoje, yra didelės tautosakos tradicijos, jie ten visko prisiskaito, tai ir V.Kudirka rašė apie žydus, galima sakyti, buvo didysis antisemitas. Žinoma, kol nebuvo Holokausto.
– Išsprūsti vieną kartą turbūt gali, bet antrą, trečią?
– Tai taip, Agne, apie tai ir kalbu. Tai yra nesuvokiamas dalykas.
– Ar iš jo pasisakymų viduje, kalbant tarpusavyje, frakcijoje, buvo požymių, kad R.Žemaitaičio pažiūros iš tikrųjų antisemitinės?
– Ne.
– Tai jis tik viešai kelia šitą temą?
– Ir nesuprantu kodėl. Kartu važiavome į Sinagogą, kalbėjome su žydų bendruomene. Nei jie pastebėjo, nei aš tikrai niekad nepastebėjau, kad taip galėtų būti. Kaip ir nepastebėjau, kad jis mūsų frakcijoje nemylėtų D.Bradausko, kuris turi žydiškų šaknų. Niekad to nebuvo. Bet kai tik į viešumą…
Dar kartą kartoju – nereikia tos temos eskaluoti. Prisiminkime A.M.Brazausko žingsnį, kai jis atsiprašė žydų tautos. Jis ne valstybės vardu atsiprašė. Lietuvos valstybė nedalyvavo Holokauste. Jis atsiprašė už lietuvių tautos sūnus, kurie dalyvavo Holokauste. Buvo toks smerkimas, kad ką jis čia daro, lietuviai nieko nežudė, bet jis padarė labai gerą žingsnį. Jis tikrai nubraukė tas įtampas, nes kai kurie žydai jas jautė.
Buvo tokių žmonių, kurie dalyvavo žydų žudynėse, ir jeigu juos pateisintume, nuvertintume žmones, kurie rizikuodami savo gyvybėmis slėpė žydų tautybės žmones, jų vaikus, nešė valgyti į getus, iš jų gabendavo žmones, juos gelbėdavo. Jūs įsivaizduojate? Sako, už pinigus slėpė, žydai buvo turtingi, toks paniekinimas buvo. Žiūrėkite, sakyčiau, duodu 10 ar 100 tūkst. eurų, jūs slėpkite, bet jūs žinotumėte, kad jeigu ras, sušaudys ir jus. Iš tikrųjų žmonės buvo didvyriai.
– Jūs vienu metu susigraudinote. Jums labai jautri šita tema?
– Taip, jautri. Mano močiutė karo metais gyveno Vilniuje, sakė nebuvo baisesnio vaizdo, nei kai vesdavo žydus šaudyti (vėl graudinasi). Čia, į Panerius. Ji nebuvo labai didelė žydų mylėtoja. Kaip ir visi lietuviai. Žydai buvo protingesni, o ji mokėsi universitete, kol vokiečiai neuždarė. Bet sakė nieko baisesnio nėra mačiusi. Nužmogėjimas.
Dirbdamas mokytoju visada su mokiniais eidavau Gyvybės keliu, prisimindavau, rodydavau pagarbą tiems žmonėms. Jie buvo nužudyti už nieką. Mes sakome, kad daug lietuvių žuvo. Bet lietuvių niekas nežudė dėl to, kad jie yra lietuviai, o žydus žudė vien dėl to, jog jie yra žydai.
– Pone Varnai, bet jūs, jau eidamas į Seimą su R.Žemaitaičiu, juk jau žinojote, kad jis šitoje temoje yra pasižymėjęs, prisiminkime tuos eilėraštukus, Konstitucinio Teismo sprendimą…Tai kodėl jūs vis tiek ėjote su šita partija, jei šita tema jums tokia jautri?
– Aš žiūrėjau į šitą situaciją kaip politinių oponentų siekį susidoroti su Remigijumi. Tas eilėraštukas tam tikrame kontekste, būtent Izraelio subombarduotos mokyklos, pastatytos už Europos Sąjungos lėšas, mano galva, politiko išsakytas susirūpinimas ir emocija nebuvo tai, kas verta apkaltos, teisminio sprendimo.
Manau, kad politiniai oponentai tai puikiai išnaudojo. Bet aš jums pasakysiu, ką sako žydai, kurie nėra Remigijaus priešai: jis ir taip būtų laimėjęs rinkimus, kam jis tą temą eskalavo? Davė jam gal du mandatus ta tema. Patys žydai nieko blogo tame neįžvelgė, matė tai kaip politinių oponentų susidorojimą su juo. (…)
– Sakote, kad sprendimas trauktis iš partijos nebuvo spontaniškas, gimė dar susirinkus į patį pirmą frakcijos posėdį. Tai kas ten tokio įvyko?
– Pamačiau, kad bus vienasmenis valdymas. Matėsi iš sprendimų, komitetų paskirstymo ir kitų dalykų.
– Kaip tie sprendimai būdavo priiminėjami? Ateidavo pirmininkas ir pasakydavo – tu dirbsi ten, o tu – ten?
– Taip. Negaliu pasakyti, kad tie sprendimai neatitiko žmonių sugebėjimų, lūkesčių. Bet atrodo keistai. Nors sprendimas ir atitinka žmogaus lūkesčius, R.Žemaitaitis juos priiminėdavo nesitaręs. Ar taip gali būti? Nesitariant padaromi ir geri sprendimai, bet tokiu keliu einant bus ir sprendimų, kurie bus blogi.
– Buvo tokių? Kad pats nusprendžia ir po to sako, kad visi taip susitarė?
– Tai čia jau žiniasklaidoje daugiau. Konkrečiai dabar negalėčiau atkurti.
– Gerai, tai eikime prie konkrečios situacijos. Ar R.Žemaitaitis frakcijoje derindavo ministrų kandidatūras?
– Derindavo.
– Pono Ignoto pateikimas buvo derintas su frakcija?
– Ne.
– Vadinasi, ne visas kandidatūras derindavo.
– Bet kitų ministrų kandidatūros buvo visada derinamos.
– Kaip ir kada jūs sužinojote, kad I.Adomavičius bus teikiamas į Kultūros ministrus? Ar pats R.Žemaitaitis pasakė, ar perskaitėte žiniasklaidoje?
– Na, nenorėčiau išduoti šaltinių, iš kur sužinojau, bet sužinojau dar anksčiau, nei buvo paskelbta žiniasklaidoje.
– Bet ne iš paties Remigijaus?
– Tikrai ne iš paties Remigijaus.
– Tai ir visa frakcija sužinojo ne iš paties R.Žemaitaičio?
– Už visus negaliu pasakyti. Aš tikrai sužinojau ne iš paties Remigijaus.
– Vadinasi, nebuvo taip, kad jūs susėdote frakcijoje, kituose partijos formatuose ir kartu nusprendėt, ką deleguoti į Kultūros ministrus, kaip teigė R.Žemaitaitis?
– Pažiūrėkite, ką pats Ignotas pasakė. Jis savaitgalį susitiko su premjere. Viskas.
– Ir iki to laiko frakcija net nebuvo susirinkusi, nes R.Žemaitaitis tik penktadienį, prieš tą savaitgalį, ir sužinojo, kad mainais į Energetikos ministeriją gaus Kultūros.
– Mes žinojome jau ketvirtadienį. Bet frakcija nebuvo susirinkusi. Oficialiai buvo pasakyta, kad dar deramės, nors „socdemai“ jau buvo pasakę, kad nedarys jokių pakeitimų – „Nemuno aušra“ turi prisiimti atsakomybę už Kultūros ministeriją.
– Gerai, ne savaitgalį, o pirmadienį, kiek žinau, premjerė anksti ryte susitinka su I.Adomavičiumi. Frakcija tik iš žiniasklaidos sužino, kas bus jų kandidatas į ministrus. Antradienį susirenka frakcija. Keliamas klausimas, kodėl kandidatas pateiktas be frakcijos pritarimo?
– Matote, politikoje yra tokie dalykai, kad kartais yra priimami sprendimai, kurie reikalauja greito pateikimo. To norėjo ir Prezidentūra, ir premjerė. Gali būti tokie sprendimai priimami, bet frakcijoje nebuvo apsvarstyta.
– Tai čia ir yra vienas iš to vienasmenio valdymo pavyzdžių?
– Tai jūs tą pavyzdį padarėte, bet čia yra vienas iš pavyzdžių. Tai ir sakau, kad gali būti daug gerų sprendimų, bet jeigu darai vienas, nepasitarus, gali padaryti didelių klaidų.
– Ponas Ignotas buvo geras sprendimas ar blogas sprendimas?
– Žinote, sunku pasakyti. Žinant, kokia buvo reakcija į tą paskyrimą, kuri buvo nukreipta į gerbiamo Ignoto asmenį, į partiją, tai gal ir buvo geras sprendimas.
– Netgi žinant, kaip viskas pasibaigė? Buvo geras sprendimas?
– Netgi žinant, kaip pasibaigė. Parodyta, kad žmogus gal galėjo dirbti, bet jis nebuvo karo ministras. Kultūros bendruomenė, pripažinkime atvirai, paskelbė karą „Nemuno aušrai“. Ką tu darai karo metu? Tu turi kariauti. O jeigu pamatai, kad didelė kariuomenė, pagal Šventą Raštą, reikia eiti tartis. Ignotas galvojo, kad gali pakariauti su kultūros bendruomene, užuot ėjęs tartis. Manyčiau, čia buvo politinės patirties trūkumas. (…)
Jeigu pasižiūrėtumėt visą kultūros ministrų sąrašą, kokių jų yra buvę, nieko nebūtų nuostabaus, kad Ignotas būtų išbuvęs visą kadenciją. Bet, kadangi buvo karas, neturėdamas politinės patirties žmogus paslydo. Jam reikėjo galvoti apie veiklą ministerijoje, tada jį užsipuolė su klausimais, kuriems jis nepasiruošęs, nes neturi politinės patirties, dėl Ukrainos… Žmogus susimaišo.
Ukrainos statusas yra paprastas tiems, kas domisi tarptautine teise. O jis žmogus gal net nesidomėjo tais dalykais. Tai yra natūralu.
– Ministras, kuris sako, kad pirmasis jo vizitas bus į Ukrainą, turėtų žinoti, kaip atsakyti į klausimą, kam priklauso Krymas.
– Gal būtų suspėjęs sužinoti. Galvoju, kad tai jam atsitiko iš gudrumo. Jis nesugebėjo suformuluoti minčių. Jis turbūt norėjo pasakyti, kad tai yra Ukrainos teritorija, dabar okupuota Rusijos, ką jis po to ir bandė ištransliuoti. Žinokite, yra tokių dalykų, kai tave užsipuola, yra sunku. (…)
– Niekas nieko nepuolė. Po šito atvejo R.Žemaitaitis gal pasakė frakcijai, kaip reikėtų atsakyti į tokį klausimą?
– Ne. Manau, kad niekam nesakė, nes atsakymas yra visiems aiškus. Tikrai nerasite nė vieno mūsų frakcijos nario, kuriam kyla abejonių šitame kontekste.
Aš pats domiuosi užsienio politika. Žinote tą žymųjį R.Žemaitaičio vizitą į Vašingtoną? Tą, kuris neįvyko. Kaip sakant, rimtas politikas, bet nereikia lįsti ne į savo sferą. Pas E.Muską tu gali per dvi savaites pakliūti į priėmimą? Patikėkite manimi… Tokiems vizitams turėtų dirbti visa Užsienio reikalų ministerija. Turbūt tas vizitas būtų tik po metų. Tai – elementaru.
Lygiai taip pat, jei užsinorėtumėte patekti pas Didžiosios Britanijos premjerą. Nesakysi: „O, Starmeri, hello.“ Tokie dalykai užsienio reikaluose nesidaro. Frakcija net nežinojo, kad planuojama ten vykti. Jeigu man būtų pasakę, jeigu bent vienu akies krašteliu būčiau matęs tą raštą, savo ausies krašteliu būčiau išgirdęs tokį dalyką, iš karto sakyčiau, ar jūs išprotėjote?
– Grįžkime prie Kultūros ministerijos. Ar tiesa, kad dar prieš teikiant I.Adomavičių kultūros ministro postas buvo pažadėtas jums pačiam? Ir kad turėjote ir frakcijos, ir Prezidentūros neoficialų palaiminimą?
– Buvo tik ketvirtadienį kalbos, kad galbūt gausime tokias ir tokias ministerijas – Kultūros, Vidaus reikalų arba Sveikatos apsaugos. Ir buvo kalba, kas galėtų būti ministrais. Būtent iš frakcijos, nes toks buvo partijos sprendimas. R.Šukys pasiūlė, kad jeigu gautume Kultūros ministeriją, ministru galėčiau būti aš, jei Vidaus – būtų pats R.Šukys, taip pat ir Sveikatos, nors jis sakė, kad eitų tik kraštutiniu atveju. Buvo pasvarstymai, kad į Sveikatos galėtų eiti ir L.Korsakė, bet ji lyg atsisakė.
– Gerai, tai frakcijos posėdžio metu, ketvirtadienį, iškeliamas siūlymas, kad jei gaunate Kultūros ministeriją, ministru galėtumėte būti jūs. Penktadienį sužinote, kad ši ministerija tikrai ir atiteks „Nemuno aušrai“. Ar sulaukėte R.Žemaitaičio skambučio? Ar vyko kokia nors diskusija frakcijoje?
– Ne, nevyko.
– Ir tuomet iš kažkur sužinojote, kad jau yra kandidatas?
– Taip.
– Ir kaip reagavote?
– Normaliai. Priimtas sprendimas, tai jo neatšauksi. Premjerė su Ignotu susitiko, jis jai padarė gerą įspūdį, pasakė, kad žmogus gali eiti tas pareigas, tai ką dar gali pasakyti?
– Jau I.Adomavičiui pasitraukus, R.Žemaitaitis aiškino turįs nepartinį kandidatą, kurio pavardės taip ir neatskleidė. Jūs žinote tą pavardę? Su frakcija buvo kalbėta apie tą kandidatūrą?
– Vėl neleisiu sau meluoti. Kandidatūra nebuvo aptarta. Bet esant tokiai įtemptai situacijai, nieko nuostabaus, kad tos kandidatūros netgi frakcijai nebūtina įvardyti. Buvo galima nunešti premjerei, kad to vargšo žmogaus iki tol nedaužytų. Nors tai irgi abejotinas sprendimas.
Ką noriu pasakyti? Blogiausia, kad šiuo atveju irgi sužinota iš žiniasklaidos, jog R.Žemaitaitis jau pristatė kandidatą J.Olekui. Buvo koalicinė taryba, klausiau kolegų, sako, kad mums nepasakė, mes kalbėjome apie biudžetą. Kas tada sako netiesą? Pasakyti frakcijai reikėtų anksčiau, kad kandidatūra yra, nes skambina žmonės. Net nebūtina įvardyti, kas tas kandidatas, bet žinoti, kad jis yra, turime. Taip negalima, kad tas pavardes mes sužinome vėliau, nei žiniasklaida.
– Ar jūs išvis tikras, kad buvo tas kandidatas?
– Čia premjerė turėtų atsakyti. Ji sakė, kad nebuvo. Čia visaip galima spekuliuoti. Gal tas kandidatas buvo toks, kad premjerė net nenorėjo pasakyti, kas tai per kandidatas. O gal jo ir nebuvo.
– Ar esate kada nors „prigavę“, kad R.Žemaitaitis frakcijai meluoja?
– Dėl melo, sunku pasakyti, bet kad sprendimai buvo priimami anksčiau, nei jie apsvarstomi frakcijoje, tai taip. Tai jautėsi visą laiką.
– O būdavo ištransliuojama, kad nusprendėt visi kartu?
– Tai taip. Žinoma. Komandiniame žaidime svarbiausia išgirsti kito nuomonę. Visais klausimais – gerais ar blogais. Kartais politikoje yra sprendimų, kai reikia rinktis tarp dviejų blogų variantų, arba tarp blogo ir dar blogesnio. Gerų mes nematome, jie nėra skausmingi, o kai jau būna blogi…
– Kiek, jūsų žiniomis, yra frakcijos narių, kurie galvoja ar planuoja pasielgti kaip jūs? Aš pati bent apie penkis dar esu girdėjusi.
– Tikrai nežinau. Nė su vienu nekalbėjau šita tema.
– Nemeluokit.
– Tikrai nekalbėjau.
– Jūsų dabar jau buvęs bendražygis K.Neimantas pasidalijo žinute, kurioje, kai jis sukritikavo R.Žemaitaičio elgesį, jūs jam parašėte, kad jei ketina išeiti, neskubėtų jungtis prie kitų frakcijų. Mano žiniomis, tie klibantys „aušriečiai“ svarsto apie galimybę atsiskirti ir sukurti savo frakciją.
– Tikrai nė su vienu nekalbėjau. Ne aš tą partiją, tą frakciją sukūriau. Jeigu žmonės priims kokius nors sprendimus, tada ir kalbėsime. Tikrai nenorėčiau būti žmogus, kuris destabilizuotų padėtį. Džiaugčiausi, jei „Nemuno aušra“ sutvirtėtų, pradėtų dirbti kaip normali parlamentinė partija su demokratiniu veikimu. Tai atneštų Lietuvai labai gerą centristinę jėgą, kuri galėtų būti nedidelė, bet tvirta.
– Ar tam reikėtų keisti partijos pirmininką?
– (Atsidūsta). Lyderystės klausimas yra labai sunkus. Bent jau frakcija turėtų pasikeisti seniūną, kad Remigijus atšaltų, kaip lyderis. Jeigu jis pasikeistų (nors per metus laiko nesugebėjau jo pakeisti, viską dariau dėl partijos, stengiausi dirbti), būtų galima judėti pirmyn. Bet partijos lyderis yra labai sudėtingas dalykas – yra įvaizdis, rėmėjai. Reitingai auga, tai kokiu pagrindu kažkas turėtų keisti partijos lyderį?
– Ar tiesa, kad viename frakcijos posėdyje R.Žemaitaitis pareiškė, jog reikia spjauti ant visko ir eiti dirbti į opoziciją, bet kai kurie partiečiai griežtai nukirto, kad jei jis nori, tegul pats ir eina?
– Į tokias kalbas dėl išėjimo iš koalicijos niekas rimtai nežiūrėjo.
– Kodėl?
– Pati pagalvokite. Kai esi valdančiojoje daugumoje, gali padaryti daug gerų darbų Lietuvai. Aš galvoju, kad Remigijus paprasčiausiai tikrindavo visų ištikimybę, kiek būtų pasiryžusių išeiti.
– Tai ne visi buvo pasiryžę išeiti?
– Taip, ne visi. Tame tarpe ir aš buvau. Bet čia buvo anksčiau, kai dar nėjo kalba apie ministerijas, kai tik buvo formuojama antroji valdančioji dauguma.
– Jeigu reikėtų įvertinti, kaip įvardytumėt, kiek iš Seime esančių „aušriečių“ galėtų atskilti, o kiek yra ištikimų R.Žemaitaičio žmonių?
– Aš ne orakulas. Žinokite, kiekvieno žmogaus apsisprendimą lemia atitinkamos priežastys. Kiekvieno ištikimybės ar neištikimybės nepamatuosi. Yra noras dirbti, žmogus žiūri, kur ir kokiu būdu jis galėtų geriausiai save realizuoti. Ir mano atveju, sako, jei pasikeistų lyderis, ar likčiau? Taip, likčiau, jeigu lyderis visus sprendimus priimtų kolektyviai, demokratiškai, laikytųsi procedūrų, suderintų su frakcija bet kokią žinutę visuomenei. Nieko naujo čia nereikia pasakyti. Jūs, kaip dirbanti su politikais, žinote, kad taip yra. (…)
– Kur dabar eisite? Prie kokios frakcijos jungsitės?
– Pagal Seimo statutą, dabar turiu eiti į Mišrią frakciją. Bet palaikysiu koaliciją, dalyvavau programos rengimo grupėje, tai būtų keista, jeigu nepalaikyčiau Vyriausybės programos, kurią pats rengiau.
– Iš kitų frakcijų sulaukėte pasiūlymų prisijungti?
– Ne, nesulaukiau. Sakiau, kad dabar neskubėsiu. Kaip sako Jo Ekscelencija prezidentas – dabar atšalimo laikotarpis. Esu pasiryžęs dirbti su visomis frakcijomis, kurios dirba valdančiojoje daugumoje.
– Ar apie savo pasitraukimą asmeniškai informavote R.Žemaitaitį? Kalbėjotės su juo?
– Kalbėjau telefonu.
– Kada?
– Šeštadienį.
– Jau buvot viešai paskelbęs sprendimą? Ar nebuvot?
– Jau buvau.
– Jis pats jums paskambino?
– Taip.
– Ir ką pasakė?
– Nieko. Paklausė, ar nedarau klaidos.
– Ir ką atsakėt?
– Sakiau, kad ne.
– Ir viskas? Net nebandė įtikinti neišeiti?
– Matote, aš ne kartą sakiau, kad išeisiu, bet tikriausiai iš mano veiklos jis nelabai suprato, jog aš tai padarysiu. Aš jam ne kartą esu sakęs, kad pasitrauksiu. Ne kad svarstau, o pasitrauksiu, jeigu nebus pokyčių.
– Jūs vadovaujate partijos Kauno skyriuje. Kas dabar bus? Yra, kas paskui jus traukiasi?
– Tai perims žmonės, yra pavaduotojai… Manau, bus žmonės, kurie išeis. Jau sulaukiau žinučių. Bet aš atsakingas už žmones, kurie patikėjo „Nemuno aušra“, ir aš jų tikrai nesivesiu tam, kad parodyčiau, jog išsivedu skyrių, koks aš stiprus politikas. Kaip Remigijus turi savo žiedą, taip ir aš turiu savo žiedą Kaune. Jie automatiškai pasitrauks. O tie nariai, kurie liks, jie galės likti. Vienas mano pavaduotojas išėjo su manimi, o kitas imasi iniciatyvos tvarkyti „Nemuno aušrą“.
– Ar tiesa, kad R.Žemaitaitis frakcijai yra nurodęs, su kokiais žurnalistais „aušriečiams“ negalima bendrauti? Ar kokiomis temomis geriau nekalbėti?
– Aš niekad nebijau bendrauti su žurnalistais. Aš visada pasakau tai, ką noriu pasakyti. Niekada nekalbu „ne mikrofonui“, kaip sakoma. Jeigu aš nenoriu sakyti, niekada nesakau „ne mikrofonui“ ar „mikrofonui“. Ką aš noriu, tą aš pasakau. Niekada nejaučiu pavojaus. Jeigu norėsis su kažkuo konfidencialiai pasikalbėti, tikrai nekalbėsiu nei koridoriuj, nei kur – nueisime į pirtį ir pasišnekėsime.
Bendravimas su žurnalistais nuo pat pradžių buvo vienas iš mano apsisprendimų. Kai buvo pirmas frakcijos posėdis, skambino žurnalistai kaip ką tik išrinktiems parlamentarams, galvoju, reikia pasitarti, paklausiau, ką man daryti, ar eiti į laidą, tai sako: oi, juk mes valdančiojoje koalicijoje, ko ten eiti? O po to supratau – tai yra blogas pavyzdys.
Jeigu tu esi viešas asmuo, vieną kartą nepakalbėsi, antrą kartą nepakalbėsi, trečią kartą tavęs jau niekas nebekvies. Aš visada drąsiai kalbėdavau. Žiniasklaida yra demokratijos ramstis. Jeigu tu nuo jos atsiriboji, tu esi kaip kažkokia konspiracinė grupė. Tai demokratinei visuomenei nėra tinkama.
– Tai ar buvo frakcijai nurodymas nebendrauti su tam tikrais žurnalistais?
– Ne, nebuvo. Žinote, pasakymas, kad jūs gal būkite atsargūs, gali iškraipyti, dar kažką… Tokių buvo. Bet griežto pasakymo nebuvo. Dar ne iki tokio lygio.