Šiuo metu Europos Sąjungoje (ES) vyksta istorinis finansinės politikos lūžis – siūloma transformacija gali ne tik pertvarkyti išmokų žemdirbiams sistemą, bet ir suteikti Lietuvai unikalią galimybę tapti viena iš inovatyviausių regiono lyderių žemės ūkio finansavimo srityje.
Europos Komisija (EK) siūlo naują daugiametį finansinį planą 2028–2034 m., kuris žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką nukreipia į labiau integruotą, lankstesnę ir rezultatais pagrįstą sistemą. Dabartinis modelis, nors daugeliui ūkininkų atrodo saugus ir patikrintas, yra neefektyvus ir ribotas, nes biurokratija – didelė, o daug lėšų dažnai panaudojama administraciniams poreikiams tenkinti.
Ši reforma daugeliui valstybių kelia baimę, ypač toms, kurios ekonomiškai silpniau išsivysčiusios, nes jos labiau priklauso nuo dabartinio, istoriniu principu skirstomo finansavimo. Lietuva nėra išimtis – diskusijos vyksta ne tik nacionaliniu, bet ir ES lygmeniu. Tačiau strategiškai žvelgiant, ne tik stabdymas, bet ir pasiruošimas naujai sistemai yra kertinis žingsnis, leidžiantis maksimaliai išnaudoti galimybes.
EK siūlo fondų integraciją ir didesnę nacionalinę diskreciją, suteikdama valstybėms galimybę pačioms nuspręsti, kaip paskirstyti paramą tarp sektorių ir tikslinių programų. Šiuo metu lėšos dažniausiai skirstomos pagal istorinius kriterijus arba griežtai reglamentuotas ES schemas, o tai riboja galimybes reaguoti į konkrečius šalies ar regiono poreikius.
EK pasiūlymas siekia sukurti lankstesnę, rezultatais pagrįstą sistemą, kurioje kiekviena valstybė gali pasirinkti, kaip efektyviausiai panaudoti turimus finansus.
Pagrindiniai siūlomos reformos tikslai:
Efektyvesnis lėšų panaudojimas: nauja sistema leidžia finansavimą skirti konkretiems rezultatams, o ne tik administracinių normų įvykdymui. Tai reiškia, kad lėšos galėtų būti skiriamos inovacijoms žemės ūkyje, skaitmeninės infrastruktūros diegimui, ekologinio ūkininkavimo programoms ar kaimo vietovių tvarumo projektams. Tokiu būdu valstybė galėtų siekti konkretaus poveikio aplinkai, ekonomikai ir socialinei gerovei, o ne tik užtikrinti formalų paramos „įsisavinimą“.
Lankstesnis nacionalinis planavimas: suteikus valstybėms didesnę diskreciją, jos gali pačios nustatyti prioritetus pagal nacionalines strategijas. Pavyzdžiui, Lietuva galėtų skirti daugiau lėšų žemės ūkio modernizavimui, vertės grandinių stiprinimui ar jaunųjų ūkininkų rėmimui. Tokia savarankiška prioritetų nustatymo galimybė leidžia reaguoti į šalies ekonominius, ekologinius ir socialinius poreikius, o ne būti ribojamai ES lygmens reglamentų.
Sektorių integracija: naujas modelis gali sujungti žemės ūkį su kitomis svarbiomis sritimis – bioekonomika, klimato politika, regionine plėtra ir inovacijomis. Pavyzdžiui, remiant ekologišką žemės ūkį kartu su vietinių produktų vertės grandinių plėtra, galima pasiekti sudėtingesnių ir tvaresnių rezultatų, kurių vien tik ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) ar regioninių fondų sistemos negalėtų užtikrinti. Tokia integracija taip pat leidžia derinti skirtingų sektorių tikslus – nuo klimato apsaugos, vartotojų poreikių tenkinimo iki darbo vietų kūrimo kaime.
Teoriškai toks modelis leidžia maksimaliai tiksliai skirstyti finansavimą, tačiau kartu kelia tam tikrų baimių. Pagrindinės iš jų – tiesioginių išmokų apsauga, regioninių skirtumų didėjimas ir konkurencinė nelygybė tarp ūkininkų. Mažesni ūkininkai ar silpnesni regionai gali būti labiau pažeidžiami, jei valstybė nuspręs lėšas skirti produktyvesniems ar didesniems sektoriams. Taigi sėkmė priklausys ne tik nuo paties modelio, bet ir nuo to, kaip valstybė suformuos prioritetus ir apsaugos pažeidžiamas grupes.
Reikia pabrėžti, kad tokia reforma nėra tik finansinė naujovė ar grėsmė sektoriui – tai kartu ir strateginė galimybė Lietuvai. Jei tinkamai pasiruošime, galime ne tik apsaugoti esamas išmokas, bet ir pasinaudoti naujos sistemos lankstumu, skatinti inovacijas, tvarumą ir konkurencingumą. Kitaip tariant, tai galimybė iš status quo pereiti prie racionalesnės, rezultatais pagrįstos ir ilgalaikę vertę kuriančios finansavimo sistemos.
Kodėl priešinasi
Nors EK siūloma reforma viešajame diskurse dažnai pristatoma kaip „Briuselio biurokratų diktatas“, toks vaizdas neatitinka realybės. Reforma brendo ilgai ir ją aktyviai formavo ekonomiškai stipriausios bei labiausiai integracijos siekiančios valstybės – Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Danija, Švedija. Šių šalių politikai jau ne vienus metus kalba apie būtinybę pereiti nuo išmokų už plotą prie sistemų, kurios skatintų inovacijas, rezultatus, bioekonomiką ir regionų konkurencingumą.
O daugiausia prieštaraujančių valstybių grupę sudaro šalys, kurioms dabartinė sistema yra patogesnė ir labiau prognozuojama. Tai Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Vengrija, Graikija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Lenkija, taip pat Portugalija, Ispanija ir kelios kitos Pietų ir Vidurio Europos valstybės. Daugelyje jų žemės ūkis tebėra labiau priklausomas nuo išmokų stabilumo, o ūkininkų inovacinis potencialas mažesnis.
Pagrindinės šių šalių prieštaravimo priežastys yra aiškios. Šalys baiminasi, kad tiesioginės išmokos sumažės, jei lėšos bus labiau orientuojamos į rezultatus, projektus ir inovacijas. Dabartinė sistema garantuoja stabilų finansinį srautą ūkininkams, todėl pokyčiai kelia nerimą.
Kita priežastis – nacionalinio savarankiškumo paradoksas. Naujoji sistema suteikia šalims daugiau laisvės pačioms nustatyti prioritetus, tačiau kartu verčia prisiimti ir daugiau atsakomybės. Silpnesnės administracinės sistemos bijo, kad ši laisvė gali padidinti regioninius skirtumus ir nepasitenkinimą šalies viduje.
Taip pat juntamas nenoras dalyvauti didesnėje ES vidinėje konkurencijoje. Rezultatais pagrįstas finansavimas skatina inovacijas, efektyvumą ir bioekonomikos plėtrą, tačiau šalys, kurios susiduria su struktūrinėmis problemomis ar lėtesne modernizacija, mato tai kaip grėsmę tradiciniam žemės ūkio modeliui.
Šiuo metu dėl reformos kritiškai pasisakančių valstybių grupė pasirašė vadinamąjį non-paper, kuriame 14 šalių oficialiai išreiškė nepritarimą fondų integracijai ir siekia išlaikyti esamus, atskirus finansavimo modelius. Lietuva yra tarp šių šalių. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų pozicija turi būti tik stabdanti. Akla gynyba be aiškaus strateginio plano gali reikšti prarastas galimybes – ypač tada, kai reforma bus priimta ir pradės galioti visiems be išimties.
Ar dabartinė efektyvi?
Nors daugeliui ūkininkų dabartinė sistema atrodo patikima, jos efektyvumas yra ribotas ir tai tampa akivaizdu keliais aspektais:
Fondų paskirstymas pagal istorinius kriterijus: lėšos dažnai skirstomos pagal tai, kiek ūkininkai gaudavo praeityje, o ne pagal tikslinę paramą ar pasiektus rezultatus. Tokia sistema neatsižvelgia į naujus sektorių poreikius ar regioninius skirtumus.
Didelė ir sudėtinga biurokratija: administravimo kaštai sudaro 4–9 proc. bendro finansavimo, o tai reiškia, kad dalis lėšų, skirtų realiai ūkininkų ir regionų naudai, jų nepasiekia.
Mažai skatinamos inovacijos ir konkurencingumas: daugelis išmokų naudojamos tik „įsisavinimui“, todėl nėra paskatų investuoti į modernias technologijas, skaitmeninimą ar ekologišką žemės ūkį.
Lėšų paskirstymo metodika nepritaikyta naujiems iššūkiams: dabartinė sistema sunkiai reaguoja į vartotojų poreikius sveikatai palankiam maistui, klimato kaitos iššūkius, geopolitinius pokyčius ar skaitmenizacijos poreikį. Tai riboja ilgalaikį žemės ūkio konkurencingumą ir tvarumą.
Todėl EK siekis suteikti daugiau lankstumo ir integruoti fondus yra ne tik logiškas, bet ir būtinas XXI a. kontekste. Tai leidžia valstybėms narėms geriau nustatyti prioritetus, skirti lėšas inovacijoms ir tvarioms kaimo ar vartotojų iniciatyvoms bei maksimaliai išnaudoti ES biudžeto potencialą.
Strateginė galimybė Lietuvai
Lietuvos politikai, institucijos ir žemdirbiams atstovaujančios organizacijos dažniausiai veikia reaktyviai, bandydamos stabdyti reformą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje aktyvus pasiruošimas naujai sistemai yra protingesnis ir racionalesnis pasirinkimas, nes tai leidžia ne tik apsaugoti esamas išmokas, bet ir tapti regiono lyderiais žemės ūkio finansavimo efektyvume.
Strateginiai žingsniai, kuriuos Lietuva galėtų įgyvendinti:
Išnaudoti galimybę: naujojoje sistemoje Lietuva gali skirti lėšas prioritetinėms sritims, pvz., kokybiško, vartotojų sveikatai palankaus, aukštos pridėtinės vertės maisto gamybai, prisitaikymui prie klimato pokyčių, inovatyviam žemės ūkio sektoriui, regionų vystymui ir bioekonomikai. Tai leistų ne tik padidinti finansavimo efektyvumą, bet ir sustiprinti konkurencingumą tarptautinėse rinkose.
Ruoštis įgyvendinimui: parengti alternatyvius paskirstymo scenarijus, apsaugoti žemdirbius ir numatyti priemones, kad fondai administraciniams tikslams būtų naudojami tik minimaliai. Tai apima prioritetų nustatymą pagal regionų stiprybes, sektorių potencialą ir kaimo plėtros tikslus.
Viešoji komunikacija: parodyti, kad Lietuva ne tik priešinasi, bet ir aktyviai siūlo racionalius sprendimus, pagrįstus skaičiais, analizėmis ir scenarijais. Tai sustiprintų poziciją politinėse derybose ES lygmenyje ir parodytų, kad Lietuva gali būti inovatyvių sprendimų kūrėja, o ne tik pasyvi dalyvė.
Konkretūs žingsniai pasiruošimui
Norint sėkmingai pasiruošti ES žemės ūkio finansavimo reformoms, Lietuvai reikia nuoseklaus, mokslu grįsto ir strategiškai planuoto požiūrio. Svarbiausi galimi žingsniai:
Naudos ir rizikų žemėlapio kūrimas: būtina detaliai įvertinti, kurie sektoriai ir regionai gali laimėti, o kurie gali patirti nuostolių, remiantis finansiniais, socialiniais, vartotojų poreikių, ekologiniais ir inovacijų kriterijais. Mokslininkų ir analitikų įtraukimas leidžia sukurti objektyvius, kiekybiniais duomenimis pagrįstus scenarijus, kurie padeda priimti sprendimus, pagrįstus ne nuojauta, o faktine informacija.
Alternatyvių paskirstymo modelių kūrimas: reikia parengti skirtingus scenarijus – dabartinei sistemai, EK siūlomai sistemai ir kompromisiniams variantams. Mokslinėmis modeliavimo priemonėmis galima prognozuoti finansavimo poveikį ūkininkams, regionams ir sektoriams, identifikuoti silpnąsias vietas ir optimizuoti prioritetų paskirstymą.
Koordinacija su ES partneriais ir tarptautinėmis organizacijomis: bendradarbiaujant su kitomis ES šalimis, kurios išreiškia nepasitenkinimą, bet siūlo konstruktyvias alternatyvas, galima pasimokyti iš gerosios praktikos ir kartu sustiprinti Lietuvos poziciją. Mokslinių tyrimų įtraukimas į diskusijas leidžia pateikti argumentus, paremtus faktais ir prognozėmis, o ne vien emocijomis ar politiniais pageidavimais.
Politinė ir teisinė linija: reikia derinti viešą komunikaciją su strategine derybų ir teisinės analizės parama, užtikrinant, kad Lietuvos interesai būtų apsaugoti maksimaliai. Analitikai ir mokslininkai gali įvertinti reformos teisinius aspektus, galimus scenarijus ir rekomenduoti optimalius sprendimus tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu.
Tokiu požiūriu Lietuva ne tik apsaugotų savo ūkininkus, bet galėtų tapti viena iš pirmaujančių valstybių, gebančių efektyviai ir racionaliai išnaudoti naują ES finansavimo sistemą, skatinti inovacijas, tvarumą ir ilgalaikį regionų vystymąsi. Mokslas, strategija ir bendradarbiavimas – tai raktai į sėkmę naujoje žemės ūkio eroje.
Nauja kryptis Lietuvai
Lietuvos ūkininkai, jų organizacijos ir politikai turėtų žvelgti plačiau ir ne vien tik ginčytis dėl siūlomų ES reformų. Akivaizdu, kad EK planas bent iš dalies bus įgyvendintas, todėl šiandien svarbiausia – ne stabdyti, o pasiruošti ir išnaudoti atsiveriančias galimybes mūsų pačių naudai.
Naujosios politikos logika skatina ne kiekybę, o vertę – inovacijas, bioekonomiką, sumanų gamtos išteklių panaudojimą ir regionų stiprinimą. Lietuvai tai reiškia progą pereiti iš žaliavų gamybos ir jų eksporto etapo į aukštos pridėtinės vertės kūrėjų gretas – nuo žaliavinių grūdų prie galutinių produktų, technologijų, bioproduktų ir sprendimų, kurie kuriami ir gaminami čia.
Tai iš esmės yra strateginio planavimo klausimas. Jei finansavimas kryptingai skiriamas prioritetinėms sritims, skatinamos inovacijos, auginamos kompetencijos, o ūkiai ir regionai remiami pagal pasiektus rezultatus, Lietuva gali tapti pavyzdžiu, kaip modernizuoti tradicinį sektorių ir kurti didesnę ekonominę grąžą visai valstybei.
Dabartinis laikotarpis nėra tik iššūkis. Tai reali galimybė parodyti, kad Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektorius gali būti ambicingas, kūrybingas ir gebantis imtis lyderystės net visos ES mastu. Tie, kurie pirmieji strategiškai išnaudoja pokyčius, dažniausiai ir tampa naujos eros lyderiais.
Tad kokį kelią pasirinksime mes? Ar sieksime išlikti žaliavų tiekėjais, ar imsimės kurti didesnę vertę čia, Lietuvoje? Žiūrėsime į reformą kaip į grėsmę, ar kaip į progą sustiprinti savo sektorių ir regionus?
Atsakymas priklauso nuo mūsų pasirinkimų šiandien. Galbūt būtent dabar yra tas momentas, kai Lietuva gali žengti pirmoji ir laimėti daugiau.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.