„Lietuvai yra atimta galimybė kalbėtis su pasauliu“

Pirmadienį kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė skelbė, kad peržiūrint kitų metų biudžetą bus ieškoma lėšų finansuoti šalies dalyvavimą architektūros parodoje, tačiau šiuo metu prioritetas teikiamas kitiems projektams. Siekiant dalyvauti Venecijos bienalėje, pasak V. Aleknavičienės, biudžete trūksta apie 200 tūkstančių eurų. Ministrė pabrėžė, kad, neradus lėšų Lietuvai dalyvauti artimiausioje parodoje, šalis į ją sugrįžtų ateityje.

Kultūros ministerijos nuotrauka

Šūvis Lietuvos valstybei į koją

Dailės istorikė, rašytoja K. Sabaliauskaitė Kultūros ministerijos sprendimą sustabdyti Lietuvos dalyvavimą 2027-ųjų Venecijos architektūros bienalėje vadina šūviu Lietuvos valstybei į koją minkštosios galios ir kultūrinės diplomatijos srityje, ypač kai sudėtingoje geopolitinėje situacijoje kalbame apie sąjungininkų paieškas, o europiečiai sąjungininkai klausia savęs, dėl ko jie aukotų savo sūnus Lietuvai ginti.

„Dalyvavimu Venecijos bienalėje Lietuva, o teisingiau – Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė – įrašė save į pasaulio dailės istoriją taip, kaip joks kitas lietuvių menininkas iki šiol, įrodydamos, kad esame Europos ir pasaulio kultūros reikšminga dalis. Lietuvių architektai Architektūros bienalėje jau keleri metai taip pat diktuoja svarbias pasaulinio kultūros diskurso temas, iškelia originalias, vizionieriškas idėjas, o būtent – architektūros, žmogaus aplinkos ir gamtos sąveikos, ekologijos.

Nesame nutolę nuo gamtos, ir tas mums įgimtas bei neprarastas artumas šiuo metu mums leidžia patikimai kalbėti apie pasauliui itin rezonuojančius dalykus. Ir lietuvių architektų labai įdėmiai klausomasi. Tuo, beje, niekaip negali pasigirti pasaulyje Rusijos architektai, kurių projektai visuotinai laikomi neskoningais, kičiniais, atsilikusiais“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja K. Sabaliauskaitė.

Dailės istorikės teigimu, šiuolaikinio meno ir architektų matomumo gali pavydėti ne tik Lietuvos dydžio kaimynės, bet ir tokia didžiulė kultūringa šalis kaip Lenkija.

„Manau, kad kryptingai veikiant, nuosekliai auginant šią gerąją Lietuvos reputaciją už kelerių metų lietuvių architektų ir Venecijoje būtų galėjęs laukti reikšmingas pripažinimas. Tad Kultūros ministerijos sprendimas reiškia, kad Lietuvai yra atimta galimybė kalbėtis su pasauliu ten, kur Lietuva turi labai daug ką pasakyti, kur į ją įsiklausoma ir kur Lietuva kalba didindama savo tarptautinį prestižą bei kontaktus, telkdama šalininkus“, – tvirtina ji.

K. Sabaliauskaitė skatina nepamiršti, kad menas ir architektūra yra brangūs pomėgiai, kuriuos sau gali leisti tik turtingiausi ir įtakingiausi pasaulio žmonės. Būtent jie dažnai ir daro įtaką politiniams sprendimams savo šalyse. „Žodžiu, užkardytas reikšmingas Lietuvos minkštosios galios kanalas, netolimoje ateityje galėjęs atnešti ne mažesnį pripažinimą nei „Saulė ir jūra“, – priduria ji.

Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ Sidnėjaus rotušėje Sidnėjuje, Australijoje, 2023 m. Wendello Teodoro nuotrauka

Negebėjimas atskirti grūdus nuo pelų

Pirmadienį pasirodė žinia, kad Kultūros ministerija skyrė 170 tūkstančių eurų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios įprasminimo projektams. Kultūros ministrės V. Aleknavičienės įsakymu minėta suma paskirstyta 36-iems projektams, kurie „šventinę nuotaiką skleis visoje Lietuvoje – nuo didžiųjų miestų iki miestelių bendruomenių“.

K. Sabaliauskaitė tokį biudžeto paskirstymą vertina kritiškai. „Man Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji prasmingos ir be įprasminimo projektų. Beje, kas tai – sovietmetį primenantys tušti renginiai su nuobodžiais politikų tauškalais? Šias datas patys įprasminame jas apmąstydami kūriniais, atsiminimais“, – tvirtina ji.

Tai, kad dalyvavimas Venecijos architektūros bienalėje nelaikomas prioritetiniu jau pradėtu projektu, teikiančiu valstybei ilgalaikę grąžą, pasak K. Sabaliauskaitės, liudija Vyriausybės ir Kultūros ministerijos vadovų nekompetenciją ir negebėjimą grūdus atskirti nuo pelų.

„Iš kur ta kompetencija bus su dabartine vadovybe? Tedirbus su žemės ūkio mokyklos projektais ar regiono centro savivaldoje patikėti spręsti aukštojo pilotažo reikalaujančius tarptautinius kultūrinės diplomatijos projektus – tai tas pats, lyg iš ligi tol vien dviračiu važiavusio žmogaus reikalauti pilotuoti transatlantinį skrydį ir dar aplink zujant priešo naikintuvams. Nieko asmeniško, bet stebuklų tokiais atvejais tiesiog nebūna – kompetencija netempia, ir tiek“, – komentuoja K. Sabaliauskaitė.

Kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Aiškūs valdančiųjų prioritetai

Anot rašytojos, esami valdantieji pasižymi ne tik nekompetenciją, bet ir išsilavinimo, patirties stokos, populizmo ir kerštingumo kokteiliu, kurį suplakus jau vyksta valstybei kenkiantys ir ilgalaikę žalą darantys veiksmai.

„Valdančiųjų prioritetai labai aiškūs. Pirmas – atkeršyti kultūros protesto dalyviams sumažinant finansavimą – dalyvavimo Architektūros bienalėje užkardymas, lėšų Nacionaliniam dailės muziejui sumažinimas, Gedimino kalno ir Radvilų rūmų tvarkybos žlugdymas, premjerės šantažas dėl Čiurlionio parodos Japonijoje – sąrašą galima tęsti.

Antras: populistinis bandymas lėšas neva nukreipti regionų kultūros darbuotojų atlyginimams pakelti, taip bandant papirkti regionuose esantį socdemų elektoratą. Tačiau tai iš tiesų tereiškia, kad valstybės tarnautojai regionuose užteps storiau sviesto sau ant duonos; juk kultūros administruotojai jokios kultūros nekuria – ją kuria kūrėjai. Trečia: pademonstruoti visagalybę, kaip premjerės ir Čiurlionio parodos atveju: noriu – neduodu pinigų, noriu – duodu; neklausysit – nubausiu, bučiuosit ranką – numesiu kriaukšlę“, – vardija K. Sabaliauskaitė.

„Ketvirta – iš valdančiųjų pusės pastebimos aktyvios pastangos supjudyti kultūros sektorių jo viduje: kiršinant, nuteikiant vienas prieš kitas biudžetines įstaigas ir NVO ar laisvai kuriančiuosius, nors iš tikrųjų esame vienos ekosistemos dalys. Penkta… Bijau ir tęsti, kad nenuskambėtų kaip sąmokslo teorija, tačiau bandymas sabotuoti Čiurlionio parodą, dabar – Architektūros bienalė jau ima regėtis kaip susijungiančios vienos dėlionės dalys. Bet kuriuo atveju tokie veiksmai tarnauja vien tam, kad Lietuva būtų kultūriškai pašalinta iš Europos ir pasaulio konteksto, iš taip sunkiai išsikovotos vietos“, – tęsia ji.

Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka

Iškritus iš traukinio – nebepavysi

Paklausta, kokią žalą gali turėti Lietuvos pasitraukimas iš Venecijos bienalės mažiausiai metams, K. Sabaliauskaitė atsako: „Pasakysiu šiurkščiai: traukinys kakojančių nelaukia. Gali važiuoti kultūriniame traukinyje labai smagiai, gali bendrakeleiviams turėti svarią nuomonę ir teigiamą įtaką, bet jeigu iš jo iškrenti – nebepasivysi. O jeigu kažkur vėliau su didžiausiomis pastangomis ir pavyks į traukinį įšokti, tavo bendrakeleiviai jau bus viską aptarę ir nutarę be tavęs, o į tave žiūrės kaip į tą, be kurio traukinys nuvažiavo, nes…“ – aiškina dailės istorikė ir rašytoja.

Komentuodama, kaip tokie sprendimai gali veikti pačius architektus, K. Sabaliauskaitė spėja – netrukus sužinosime. „Manau, dabartinė valdžios šutvė kerštą ir destrukciją tęs ir toliau, ir iš to, ką matome, panašūs sprendimai ir finansavimo nutraukimai gali laukti ir kitų, tęstinių, nepigiai kainuojančių, tačiau ilgalaikę grąžą duodančių tarptautinių projektų, tokių, kaip, pavyzdžiui, dalyvavimas tarptautinėse knygų mugėse“, – apibendrina ji.

Antradienį ministerija pranešė, kad V. Aleknavičienė, reaguodama į kilusią įtampą ir viešojoje erdvėje išsakytus lūkesčius dėl Lietuvos dalyvavimo renginyje, šaukia skubų pasitarimą. Trečiadienį vykstančiame pasitarime dalyvaus Nacionalinės architektūros instituto vadovas, Lietuvos architektų sąjungos atstovas ir Kultūros ministerijos specialistai.