Prieš keletą metų bandžiau nusižudyti. Gelbėjausi nuo psichologinių problemų ne tik su antidepresantais ir antipsichotikais, bet tuo pačiu ir alkoholiu bei kitomis substancijomis, kol išprotėjau.
Visą tą laiką dirbau iš namų ofisinį darbą (dar buvo covido taisyklės), kol vieną dieną neatlaikiau ir long story short atsibudau Lazdynų priimamajam su žarna gerklėj, o tada Vileikos psichiatrinėj.
Tai šitas postas skirtas žmonėms, kurie galbūt panašioje situacijoje ar galbūt jaučia kad prie tokios situacijos artėja ir norėtų pagalbos ar detalių, ką tokioje situacijoje geriausia daryti, kad nebūtų kaip man. AMA.
Edit: truputį suklaidinau su antrašte. Korporacinis darbas nebuvo pagrindinė savižudybės priežatis, o tiesiog svarbi aplinkybė, kuri manau daug kam gali būti aktuali.
—
valerijaa
12 comments
Gali išplėst kaip išprotėjai? Ką turi omeny? Ar tos mintys tave dar aplanko?
Kaip jauteisi prieš pakeldamas prieš save ranka?
Jausmas toks, kad viskas išsispręs? Ateina palaimos, lengvumo jausmas ar atvirkščiai?
Nuo pirmos dienos kentėjai ar kažkurį laikotarpį?
Spėju, kad nebus pagrindinė priežastis ofisinis darbas iš namų. Tikriausiai buvo daugiau įvykių ir vaikystės atsitikimų, kad vedė prie to?
Kas labiausiai kniso ir “suvalgė” galutinai korporaciniame darbe?
Kokoa diagnoze turejai?
Kas toliau?
O kas tame corp darbe tokio blogo buvo? Kas nuvedė link perdegimo?
Nemanai, kad paveikė ir darbas iš namų? Nes šiaip tada rečiau ir išeini kažkur prasiblaškyti, tampi įstrigęs namie
Buvau panasiam laive pries 5 metus kai covid’as siaute (gyvennu uzsienyje), 2 bandymai, vartojau viska nuo antidepresantu daktaro israsytu iki LSD, galvojau pades. Jeigu kalbant apie isprotejima tai, gal ne labiau isprotejimas buvo, bet toks fasado virtimas ir supratimas, kad gyvybe yra labai laikinas dalykas ir ypac darbe jauciasi, kad siurbia mano krauja ir gera nuotaika kaip uodai asiliukui. Ka geriausia daryti sitoje situacijoje? Apsisupti zmonemis kuriem rupi, iseiti is to darbo kuris depresuoja, dziaugtis gamta, geru maistu ir nuotaika ir prisiminti, kad ne viskas pasidaro per viena diena ar savaite. **Atgauti save is depresuotos/savizudybiskos stadijos prireikia ne vienu metu, lygiai taip pat kaip ir pvz tas darbas ar kokie nors santykiai eda tave metai is metu.** Reikia smegenyse is naujo sustatyti pozytivaus galvojimo tiltus, del to visiem kas susiduria su tokiom situacijom patarciau pasinaudoti psichologo pagalba ir padaryti **Cognitive Behavioural Therapy**. Lietuvoje psichologai kai kurie teikia paslaugas iki 7 vizitu nemokamai.
OP, ONE LOVE, Stay Positive!
> Gelbėjausi nuo psichologinių problemų ne tik su antidepresantais ir antipsichotikais, bet tuo pačiu ir alkoholiu bei kitomis substancijomis, kol išprotėjau.
Gėriau stiprius psichotropinius vaistus kuriuos vartojant išvis negalima gerti alkoholio, bet gėriau 24/7 ir šniuojau bbž ką ir įvyko tai kas moksliškai įrodyta, kad turėjo įvykti. Wow, kas galėjo pagalvoti.
> ką tokioje situacijoje geriausia daryti, kad nebūtų kaip man.
Klausyt gydytojų, perskaityt savo vaistų informacinius lapelius ir nebūt debilu. Galim rišt AMA, klausimas atsakytas.
Kas konkrečiai tave palaužė tame darbe? Ar tai buvo realus krūvis ir atsakomybė, ar atvirkščiai – totali beprasmybė ir jausmas, kad tiesiog stumdote orą (klasikinis bullshit job sindromas)? Nes dažniausiai žudo ne darbas, o prasmės nebuvimas. Kiek prie to prisidėjo WFH izoliacija? Ar nebuvo taip, kad praradus fizinį ofiso rėžimą ir socialinį gyvenimą, tu tiesiog praradai discipliną ir pradėjai pūti savo paties sultyse?
Kaip dabar su darbu? Kokiame darbe dirbi – fizinį ar ofise? Ar be darbo dabar?
Jei be darbo, ar sunku dabar susirasti po šio įvykio?
Kas būtent paskatino keisti gyvenimą? Ar tai buvo labiau vidinis “kaip aš nusivažiavau, metas pasitaisyti”, ar išorinis “jūs bandėte nusižudyti, pagal protokolą privalot apsilankyti psichiatrinėje” ir ten jau pradėjai matyti tikslą pagerinti būseną?
Ir kitas klausimas, kaip dabar psichologinė sveikata – ar dar vartoji kokius vaistus, vaikštai į terapijas?