Apie tai, kaip šiuolaikinėje Kremliaus propagandoje naudojami sovietiniai šablonai, kaip technologijos keičia propagandos poveikį bei sklaidą ir kaip visuomenė pati gali apsisaugoti nuo melagysčių, pasakoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, dezinformacijos ekspertas dr. Nerijus Maliukevičius ir Kauno IX forto muziejaus direktorius Marius Pečiulis.
Maliukevičius: šiuolaikinėje Kremliaus propagandoje atgaivinami seni sovietiniai šablonai
VU TSPMI dėstytojas N. Maliukevičius pabrėžia, kad, analizuojant dabartinę Kremliaus propagandą, itin svarbu neužmiršti istorijos ir pastebėti, kaip seni sovietiniai propagandos šablonai yra atgaivinami naujam gyvenimui.
„Fašistais kurį laiką buvome vadinami mes, po to – Sakartvelas, galiausiai – ukrainiečiai. Šis šablonas gyvena savo gyvenimą todėl, kad jį dar sovietinė propaganda įtvirtino Rusijos visuomenėje. Būtent dėl to jis turi tokį stiprų efektą“, – teigia N. Maliukevičius.
Ekspertas patikslina, kad, pasitelkiant propagandą, „fašisto etiketė“ naudojama kaip universalus priešo simbolis.
„Paprastai tariant, jeigu nori kažką parodyti kaip blogį ar grėsmę, tą Rusijoje vadini fašistu. Tai yra archaiškas vaizdinys. Tada kovoji naujas kovas, kurias Putinas pasirenka, su tariamais fašistais“, – teigia jis.
Istorija, anot N. Maliukevičiaus, yra labai svarbi propagandos analizėje.
„Ji leidžia pamatyti, kaip Putinas, šaltojo karo metais dirbęs Dresdene ir vykdęs aktyviąsias priemones prieš Vakarų Vokietiją, šiandien, būdamas aukštame poste, tai vėl naudoja iš naujo. Savo patirtį – propagandines ir dezinformacines kampanijas – jis šiandien taiko visiškai kitu lygmeniu prieš dabartinius oponentus“, – pabrėžia jis.
Sovietinių propagandos naratyvų, gyvų ir šiandien, – apstu
Anot N. Maliukevičiaus, prieš tai išsakytoms mintims pagrįsti galima rasti daugybę pavyzdžių. Vienas iš įdomesnių, pasak jo, – vadinamosios „baltosios pėdkelnės“: pasakojimai, kurie atsirado Rusijos agresijos prieš Čečėniją metu, kai buvo puolamas Groznas.
„Buvo teigiama, esą iš Baltijos šalių atvykusios moterys snaiperės kovojo čečėnų pusėje prieš Rusijos karius. Šią istoriją aktyviai skleidė Aleksandras Nevzorovas, kuris, beje, buvo atsiųstas ir per Sausio įvykius į Vilnių, kur taip pat kūrė tam tikrą mitologiją“, – pasakoja ekspertas.
„Kodėl miniu šį pavyzdį? Todėl, kad moterų ar „paslaptingų snaiperių iš užsienio“ naratyvas vėliau buvo panaudotas ir Ukrainoje, per Euromaidano įvykius. Tuomet Kremlius konstravo istoriją neva snaiperiai iš Sakartvelo atvyko į Kijevą ir vykdė operaciją“, – priduria jis.
Tai, anot VU TSPMI dėstytojaus, puikiai iliustruoja, kaip veikia dezinformacija: pasirenkamas senas paveikus naratyvo šablonas, kuris pritaikomas naujomis aplinkybėmis, kad žmonėms būtų lengviau jį atpažinti ir juo patikėti.
„Panašiai yra ir su biolaboratorijų tema. Pažvelgę į sovietinės propagandos istoriją, randame garsų pavyzdį – operaciją „Infekcija“, kai sovietų žvalgyba JAV skleidė mitą, esą ŽIV buvo sukurtas amerikiečių karo laboratorijoje ir nukreiptas prieš trečiojo pasaulio šalis. Ši schema šiandien atgimsta kalbant apie tariamas laboratorijas Ukrainoje ar Sakartvele – tai senas naratyvas, atgaivinamas naujam gyvenimui“, – dar vienu pavyzdžiu dalijasi N. Maliukevičiaus.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad šiandien tokie naratyvai ne tik sukuriami, bet ir automatizuotai platinami, kas, anot eksperto, yra didžioji problema.
„Jie neatsiejami nuo algoritmų, trolių, botų ir visos interneto infrastruktūros, kuri užtikrina masinę jų sklaidą. Todėl, kalbėdami apie propagandą ir dezinformaciją, turime nepamiršti dviejų elementų: istorinės patirties ir šiuolaikinių technologijų, kurios tuos sugalvotus šablonus leidžia skleisti nepalyginamai greičiau ir plačiau“, – apibendrina N. Maliukevičius.
Nedraugiškos šalys pasirašo istoriją tokią, kokios nori
Savo ruožtu Kauno IX forto muziejaus direktorius Marius Pečiulis pasidalija realiu pavyzdžiu, kaip muziejus ne savo noru buvo įtrauktas į propagandinio turinio kūrimą.
„Prieš keletą metų, minint Nepriklausomybės dieną – vasario 16-ąją – Vilniuje vyko patriotinio jaunimo eitynės. Tą pačią dieną sulaukėme svečių Kauno IX forto muziejuje. Prie bilietų kasos atėję rusakalbiai lankytojai paprašė leidimo filmuoti. Kadangi filmavimas turi būti suderintas su įstaigos administracija, iš karto pasiteiravome, kas, kur ir kokiu tikslu filmuos. Aiškaus atsakymo, kam bus skiriama medžiaga, negavome, todėl leidimo nedavėme“, – pasakoja M. Pečiulis.
„Vis dėlto jiems pavyko nusifilmuoti medžiagą savo asmeniniais įrenginiais. Po kurio laiko Rusijos televizijos transliavo parengtą reportažą apie nacionalistų eitynes, susiedamos jas su Antrojo pasaulinio karo naratyvais. Buvo priminta, kad lietuviai kolaboravo su naciais ir dalyvavo žydų žudynėse, taip pat pabrėžta, kad šios idėjos esą tebėra gyvos ir šiandien“, – priduria jis.
Anot Kauno IX forto muziejaus direktorius, nieko atsitiktinio čia nėra – nuolat bandoma kelti į viešumą nepatogius faktus, tačiau, anot jo, faktai tampa nepatogūs tada, kai apie juos nekalbama.
„Mes kalbame apie faktus, kurie gali kelti diskusijų, – pavyzdžiui, kolaboravimo klausimą. Reikia nebijoti apie tai kalbėti, nes, kaip mėgstama sakyti, visada būsi teisus, jeigu kalbėsi tiesą. O tiesą kalbėsi tada, kai remsiesi faktais, lyginamąja analize, o ne nuogirdomis ar nuomonėmis. Tai ypač svarbu šiandien“, – įžvalgomis dalijasi jis.
M. Pečiulis taip pat atkreipia dėmesį, kad nedraugiškos šalys pasirašo istoriją tokią, kokios nori, ir tokią ją pristato visuomenei.
„Neatsitiktinai okupuotose Ukrainos teritorijose, kur, rodos, reikėtų sutelkti jėgas į infrastruktūros atkūrimą, pirmiausia statomi muziejai. Štai Mariupolyje veikia muziejus, kuriame vėl kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą, kovą prieš fašizmą ir panašiai“, – pažymi jis.
„Apskirtai jau nuo Sovietų Sąjungos laikų, kaip aš mėgstu sakyti, nebuvo nieko atsitiktinio. Jie nemokėjo normaliai pagaminti šaldytuvo, bet su propaganda, su „smegenų inžinerija“ dirbti mokėjo puikiai – ir vis dar moka, tobulėja“, – priduria Kauno IX forto muziejaus direktorius.
Mums svarbiausia kovoti gudriai: ginti demokratijos, žiniasklaidos, mokslo principus
VU TSPMI dėstytojas dr. N. Maliukevičius taip pat pabrėžia, kad iššūkių kyla bandant įstumti, pavyzdžiui, muziejus ar žiniasklaidą į kovos su dezinformacija vaidmenį.
„Nei žiniasklaida, nei muziejai, kaip sakau, neturėtų imti ginklų ir eiti kovoti propagandinių kovų. Tai būtų tam tikri spąstai. Populiarus britų propagandos istorikas Filipas Teiloras yra sakęs, kad propaganda ir kontrpropaganda yra labai slidus reikalas. Ji visuomet turi ir kitą monetos pusę – kaip dažnai sakoma: pas priešus yra šnipai, o pas mus – žvalgai“, – teigia jis.
„Galėtume į Kremliaus propagandą atsakyti kontrpropaganda, tačiau, man atrodo, kad tokio tipo kovose autoritariniai režimai – ar Rusija, ar, tarkime, Kinija – turi kur kas daugiau resursų, daugiau laisvės, finansinių ir įvairių kitokių išteklių“, – priduria ekspertas.
N. Maliukevičius taip pat pabrėžia, kad tai nereiškia, jog kova su dezinformacija negali būti vienas iš žiniasklaidos veiklos elementų, tačiau, anot pašnekovo, jis nėra pagrindinis – tai nėra tai, kuo žurnalistai iš principo turėtų užsiimti.
„Jeigu paklaustumėte žurnalistikos grandų, ko jie moko universitetuose, atsakymas būtų paprastas: tikrinti faktus, remtis keletu šaltinių. Šios elementarios tiesos visame informaciniame triukšme tampa tarsi kažkuo nauju“, – pažymi jis.
Dezinformacijos ekspertas taip pat pabrėžia, kad mums svarbiausia kovoti gudriai – demokratinės šalys turi apginti savo mokslo, žiniasklaidos ir demokratijos principus, bet neperžengti į autoritarinį kovos lauką.
Kaip neįkliūti į propagandos pinkles?
Kauno IX forto muziejaus direktorius M. Pečiulis pabrėžia, kad šiandien, gavę kokią nors žinią, gauname ir greitą dopamino pliūpsnį, bet nesame linkę jos patikrinti.
„Ta žinia įsirėžia į sąmonę. Vėliau bendraudami ją perduodame kitiems, dalijamės kažkieno paskleista informacija, nors patys neturime jokių patvirtinimų“, – teigia jis ir pabrėžia, kad visuomet būtina tikrinti informaciją.
M. Pečiulis taip pat sako suprantantis, kad yra gana sudėtinga, gavus kokią nors informaciją, bėgti į biblioteką, pasiimti akademinį veikalą ir studijuoti, pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo istoriją.
„Lengviausia ir greičiausia – tiesiog įmesti informaciją į „Google“ ir pasižiūrėti, ar teiginys, kurį išgirdau, atsikartoja viešojoje erdvėje. Kita vertus, visada reikėtų atkreipti dėmesį, iš ko tą informaciją gavau. Ar tai buvo istorikas, kuris kalba remdamasis faktais? O gal klausau žmogaus, kuris neturi jokio įdirbio tame lauke? Jis gali kalbėti su charizma, būti malonus klausytojui, pasakoti lengvai ir suprantamai, tačiau ar tikrai jis turi kompetencijų apie tai kalbėti“, – klausia jis.
„Vėlgi grįžtant prie muziejaus. Ką jis daro? Jis kalba apie istoriją, paremtą faktais. Mes renkame mūsų praeities gyvenimo artefaktus, įrodymus ir juos komunikuojame visuomenei suprantama kalba“, – teigia tinklalaidės dalyvis.
Jis taip pat laikosi nuomonės, kad nereikia kaltinti visuomenės, kad ji nežino.
„Nereikia nieko kaltinti, reikia tiesiog įdėti pastangų skleidžiant žinias. Mūsų misija ir yra skleisti žinojimą. Jeigu neateina žmogus į muziejų, vadinasi, reikia įdėti dar daugiau pastangų jį čia pasikviesti“, – teigia ekspertas.
„Be to, muziejaus tikslas – ne tik pakviesti žmones į muziejų, bet ir padaryti taip, kad jie išeitų su šiek tiek labiau nei prieš tai įgalintu mąstymu. Ne papasakoti viską, kas įmanoma, o skatinti, kad išėjęs žmogus pats parodytų interesą gilintis toliau ir ieškoti daugiau informacijos. Tai yra vienas iš pagrindinių muziejininkystės tikslų apskritai“, – priduria jis.
Maliukevičius: jei patikėsi Putino mitologijomis apie rusų pasaulį, gali prarasti net savo valstybę
VU TSPMI dėstytojas N. Maliukevičius antrina M. Pečiuliui, pabrėždamas, kad informaciją tikrinti būtina.
„Jeigu to nedarysi, jei pasitikėsi vien tik influenceriais ar kažkokiomis schemomis, gali prarasti ir pinigus, ir sveikatą. Galiausiai, jei patikėsi Putino mitologijomis apie rusų pasaulį, gali prarasti net savo valstybę ar teritoriją“, – teigia jis.
„Nebūtina eiti į fizinę biblioteką – šiandien prieinamos ir virtualios bibliotekos. Jos yra atviros. Jeigu tik įdedi pastangų, faktus gali pasitikrinti“, – priduria VU TSPMI dėstytojas.
Vis dėlto, problema, anot jo, yra ta, kad visame informaciniame triukšme tikrinti informaciją paprasčiausiai trūksta laiko.
„Kartais, net ir nesąmoningai, atsiduri tam tikrame informaciniame burbule, kuriame algoritmai nuolat siūlo vis stipresnes emocijas. Tai gali būti ir kačiukų vaizdeliai ar kita nekalta informacija, bet gali būti ir manipuliacijos, melagienos, kurios įtraukia todėl, kad yra sustiprintos vizualine medžiaga, emocijomis ir panašiais elementais“, – pažymi N. Maliukevičius.
Jis taip pat akcentuoja, kad kol neišmoksime adekvačiai elgtis su nuolat besikeičiančia informacine aplinka – nuo socialinių tinklų iki dirbtinio intelekto – ir jos suvaldyti, susidursime su daugybe iššūkių.
„Galiausiai kyla klausimas apskritai apie sąmoningumą. Ar žmogus asmeniškai supranta, kad yra nuolatos bombarduojamas informacinio triukšmo? Tereikia įsivesti šiek tiek informacinės higienos, daryti pertraukas nuo internetinių, propagandinių kovų ir skirti daugiau laiko adekvatesniems dalykams. Jeigu sakome, kad atsparumas kyla iš to, kad kiekvienas daro tai, ką geriausiai sugeba, – pavyzdžiui, žurnalistai atlieka tyrimus tyrimus, muziejininkai – populiariai pateikia istorinius faktus ir panašiai, tuomet susiformuoja tam tikras socialinis atsparumas potencialioms manipuliacijoms“, – apibendrina jis.
Kyla sunkumų visame informacijos triukšme atrasti patikimus šaltinius
N. Maliukevičius primena ir tam tikras patirtis, kurios suteikė atsparumo dar sovietinės okupacijos laikais.
„Labai įdomus pavyzdys, kaip žmonės, net visiškai uzurpuotoje informacinėje erdvėje, sugebėdavo atrasti alternatyvių šaltinių. Buvo klausomasi Laisvosios Europos radijo, nors transliacijos ir buvo trikdomos. Arba tuo metu užgimusios subkultūros, pavyzdžiui, hipiai klausydavosi muzikos iš „Radio Luxemburg“, ją įrašinėdavo ir vėliau skleisdavo savo tinklais“, – dalijasi jis.
„Tai tik parodo, kad atsparumas nėra kažkokia bendrinė frazė. Tai yra konkretūs veiksmai, kaip net ir sudėtingomis sąlygomis gali atrasti galimybių pasirinkti alternatyvas bei kritiškai vertinti net ir masinę propagandą“, – priduria ekspertas.
Šiandien, anot jo, iššūkiai kitokie: žmonės nebėra izoliuoti, turime daugybę galimybių tikrinti informacijos šaltinius, nėra vienos indoktrinuotos tiesos, tačiau kyla sunkumų visame informacijos triukšme atrasti patikimų šaltinių.
„Išjunk dezinformaciją. Įjunk kritinį mąstymą“ – Kauno IX forto muziejaus drauge su Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Vilniuje, „LTG Link“ ir kitais partneriais įgyvendinamas projektas, skirtas visuomenės atsparumui dezinformacijai didinti, kritiniam mąstymui skatinti ir medijų raštingumui ugdyti.