Pastaraisiais metais apie investavimą imta kalbėti ypač aktyviai. Pokalbiai šia tema ypatingai suaktyvėjo, kai buvo nuspręsta įgyvendinti II pensijų kaupimo pakopos reformą ir leisti gyventojams atsiimti joje sukauptus pinigus.
Specialistai pabrėžia, kad juodžiausias scenarijus išsipildys, jei atsiimtus pinigus gyventojai išleis kasdieninėms reikmėms patenkinti. Jie pataria, kad bent dalį šių pinigų reikėtų investuoti, kad bent kažkiek palengvėtų gyvenimas ateityje, kai pensijos bus kur kas mažesnės nei dabar.
Apie pensijų mažėjimą ateityje jau taip pat kalbama ne pirmi metai. Mažėjantis gimstamumas diktuoja nekokias prognozes ateičiai – pensininkų skaičiui viršijus dirbančiųjų kiekį, ateityje ryškiai sumažės pensijos.
Taip yra todėl, kad pensijų sistema Lietuvoje remiasi einamojo finansavimo principu. Tai reiškia, kad pensijos finansuojamos iš dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų.
Taigi tokia situacija skatina gyventojus ieškoti būdų, kaip apsirūpinti ateičiai. Viešojoje erdvėje neretai diskutuojama, kaip pasielgti su savo pinigais, kur juos investuoti būtų tinkamiausia, kad jie taip nenuvertėtų, o priešingai – atneštų grąžą.
Tačiau pasirinkimų yra nemažai. Pavyzdžiui, dalį santaupų galima skirti akcijų ar kitų vertybinių popierių pirkimui. Taip pat galima pirkti aukso dirbinius, investuoti perkant senas, tačiau paklausias transporto priemones.
Tiesa, neretai tarp investavimo variantų pasirodo ir vertingų monetų bei kupiūrų pirkimas. Tačiau ar tokia investicija yra lygiavertė kitoms?
Kaip žinoti ar moneta vertinga?
Oficiali Lietuvos banko numizmatinių (t. y. monetų ir banknotų kolekcionavimo) vertybių platintoja „Florinus“ nurodo, kad galutinė monetos vertė yra subjektyvus klausimas, kartais nepriklausantis nuo nominalo, o nuo individualių kolekcininkų ir rinkos poreikių.
Visgi pirmiausia jos vertę lemia tai, iš kokio metalo yra nukaldinta moneta.
„Aukso, sidabro ar platinos monetos nėra parduodamos už monetos nominalo vertę.
Pavyzdžiui, 1 uncijos Amerikos erelio auksinės monetos nominali vertė yra 50 JAV dolerių, tačiau dabartinė jos kaina svyruoja apie 2 tūkst. eurų už unciją. Tad monetos nominali vertė, dėl jos metalo gerokai viršija vertę“, – paaiškino „Florinus“.
Be to, vertinant monetą pagamintą iš tauriųjų metalų, labai svarbu yra ir jos praba – tai reiškia metalo kiekis monetoje.
„999 praba reiškia, kad monetoje yra 99 proc. gryno tauriojo metalo, o 999,9 (atitinkanti 24 karatų, t. y. gryniausią auksą) – 99,9 proc. aukso ir tik 0,1 proc. teršalų ir tai yra aukščiausias įmanomas tauriojo metalo grynumo kiekis“, – pridėjo numizmatinių vertybių platintoja.
Taip pat vienas iš svarbiausių veiksnių, nustatančių kolekcinės monetos vertę, – jos tiražas (nukaldintų monetų kiekis). T. y. kai yra didelė tam tikros monetos pasiūla, ji nėra verta daug. Štai kodėl dauguma apyvartoje esančių monetų paprastai yra vertos ne daugiau už nominaliąją vertę.
Priešingai, kuo mažesnis tiražas, tuo daugiau kolekcininkų jos norės.
„Kas yra laikoma mažu tiražu? Monetos tiražas gali labai skirtis priklausomai nuo konkrečios šalies, laikotarpio ir monetos tipo. Pavyzdžiui, tam tikros šalies monetų tiražas gali būti laikomas mažu, jei išleidžiama tik keletas tūkstančių ar net šimtų tūkstančių monetų“, – nurodė „Florinus“.
Monetų vertė taip pat padidina padidėjusi paklausa. Esą neretai nutinka, kad itin išpopuliarėja senos monetos, kurių visi užsimano. Paklausa taip pat didėja, kai monetų prekiautojai vykdo rinkodaros kampanijas, siekdami populiarinti savo pasiūlymus.
Pinigai, biudžetas, išlaidos
(10 nuotr.) 
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
Finansai BNS Foto
„Monetoms populiarumo suteikia ir tas faktorius, kad jas gali būti itin sunku rasti. Tai aktualu senesnėms, pavyzdžiui tarpukario laikų monetoms. Ir čia nebūtinai pagrindinį vaidmenį gali lemti tiražas, nes kai kurios monetos gali būti sunaikintos („gesintos”), arba užkastos giliai po žeme“, – paaiškino numizmatinių vertybių platintoja.
Taip pat monetų vertę lemia ir jų būklė, t. y. moneta, kuri buvo tinkamai prižiūrima ir išlaikyta, dažnai turi didesnę vertę nei moneta, kuri yra prastos būklės ar pažeista.
Visgi kai kuriais atvejais, monetos su tam tikra dėvėjimosi būkle ar pažeidimais gali būti vertingos. Tai gali būti susiję su monetų istorija, kolekciniais retumais ar net su tam tikromis klaidomis.
Tiesa, neretai vertingomis monetomis tampa tos, kuriose yra klaidų.
„Dėl retų egzempliorių ir klaidų monetos tampa itin vertingos vien dėl to, kad jos yra unikalios ir jų yra labai mažai (vėlgi trūkumo principas).
Kai kurios monetos gali turėti unikalų defektą arba klaidą, kuri padaro jas dar retesnes ir vertingesnes kolekcionieriams“, – paaiškino „Florinus“.
Galiausiai monetos vertę gali nulemti ir kalyklos arba monetų gamybos kokybė ir prestižas.
„Kai kurios kalyklos garsėja savo puikia reputacija, kokybe ir meistriškumu. Monetos, kurios yra nukaltos tokioje prestižinėje kalykloje, gali būti vertingesnės, nes kolekcininkai ir investuotojai vertina aukštą gamybos standartą ir tikisi aukštos kokybės“, – pridėjo „Florinus“.
Tai gali būti puiki ilgalaikė investicija
„Florinus“ pažymi, kad investavus į monetas, kaip ir daugumos investicinių aktyvų atveju, didžiausią naudą numizmatikoje suteikia laikas.
„Monetų ir banknotų vertė paprastai auga palaipsniui, todėl trumpalaikis investavimas ir klasikinė numizmatika tarpusavyje nėra suderinami.
Ilgainiui didelė dalis monetų ir banknotų nugula privačiose kolekcijose, muziejuose ar rinkiniuose, o dalis tiražų laikui bėgant yra prarandami, sugadinami ar net sunaikinami. Dėl šios priežasties realus pasiūlos kiekis rinkoje nuolat mažėja, tuo tarpu paklausa išlieka stabili arba didėja“, – pabrėžė „Florinus“.
Būtent šis procesas – mažėjanti pasiūla ir auganti paklausa – yra pagrindinis veiksnys, lemiantis ilgalaikį monetų ir banknotų vertės augimą.
Todėl numizmatika pirmiausia turėtų būti vertinama ne kaip greito pelno priemonė, o kaip ilgalaikio kapitalo saugojimo ir nuoseklaus vertės didinimo forma.
„Tinkamai parinkti, geros būklės ir istoriškai reikšmingi numizmatikos objektai gali tapti patikima alternatyva kitoms ilgalaikėms investicijoms, ypač siekiant diversifikuoti investicinį portfelį“, – paaiškino „Florinus“.
Esą viena stabiliausių ir patikimiausių investicinių sričių Lietuvos numizmatikoje yra tarpukario laikotarpio Lietuvos monetos ir banknotai.
„Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1924 metų 1000 litų banknotas, kuris šiandien rinkoje kainuoja apie 6 000–8 000 eurų, priklausomai nuo jo būklės. Palyginimui, dar prieš dešimtmetį tokį banknotą buvo galima įsigyti už 1 500–2 500 eurų, kas akivaizdžiai parodo nuoseklų ir stabilų vertės augimą“, – dalijosi numizmatinių vertybių platintoja.
Anot jos, ne mažesnį investicinį potencialą turi ir 1925–1938 metais kaldintos sidabrinės monetos.
„Pavyzdžiui, 1938 metų 10 litų moneta, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 20-mečiui ir puošta Antano Smetonos atvaizdu, šiandien, priklausomai nuo išlikimo būklės, gali kainuoti nuo 150 iki 500 eurų“, – pridėjo „Florinus“.
Tuo metu šiuolaikinės Lietuvos banko proginės monetos dažniau tampa trumpalaikio spekuliavimo objektu, ypač tais atvejais, kai jų tiražas yra labai ribotas, o paklausa – itin didelė.
„Geras to pavyzdys yra 10 eurų sidabrinė moneta, skirta Vilniaus Gaonui. Lietuvos bankas šią monetą oficialiai pardavinėjo už 62 eurus, tačiau jau pirmąją išleidimo dieną kolekcininkų rinkoje jos kaina šoktelėjo iki 500–600 eurų“, – paaiškino „Florinus“.
Pasižymi aukštesniu rizikos lygiu?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) partnerystės docentė Viktorija Tauraitė pažymėjo, kad monetų ir banknotų kolekcionavimas (kolekcinės, retos monetos ir banknotai) dažnai pasižymi aukštesniu investicinės rizikos lygiu nei investicija į nekilnojamąjį turtą ar akcijas.
Ji paaiškino, kad pasirinkus investuoti į monetas ar banknotus vienos iš pagrindinių rizikų yra susijusios su likvidumo lygiu.
„Kitaip sakant, parduoti monetą už atitinkamą norimą kainą gali užtrukti mėnesius ar net metus. Kai, pavyzdžiui, akcijos dažniausiai yra laikomos aukšto likvidumo investavimo priemone.
Investuojant į kolekcines vertybes yra reikalingos itin geros žinios apie numizmatiką ir jos ypatybes. Numizmatika pati savaime neužtikrina reguliaraus pajamingumo. Kai, pavyzdžiui, akcijos yra siejamos su dividendų dydžiu, nuomojamas nekilnojamasis turtas – reguliariomis nuomos pajamomis ir pan.“ – paaiškino V. Tauraitė.
Visgi VDU partnerystės docentė pridėjo, kad monetų ar banknotų kolekcionavimas gali būti užskaitomas kaip materialusis turtas, kuris užtikrina investicinio portfelio įvairovę (diversifikuojant riziką) ir sudaro sąlygas tam tikra prasme apsisaugoti nuo infliacijos, nes retų monetų vertė paprastai yra stabili.
Kokias klaidas dažniausiai daro kolekcionieriai?
„Florinus“ paaiškino, kad viena didžiausių pradedančiųjų kolekcininkų klaidų – bandymas rinkti viską iš karto.
„Toks požiūris dažniausiai lemia chaotišką kolekciją ir nekryptingą investavimą kolekcijai plėsti. Visų tipų, laikotarpių ir serijų monetų ar banknotų surinkti yra praktiškai neįmanoma, todėl norint kolekcionuoti sistemingai ir pasiekti didžiausią finansinę naudą, būtina aiškiai pasirinkti specializacijos kryptį“, – nurodė numizmatinių vertybių platintoja.
Ji rekomenduoja iš anksto apsibrėžti konkretų laikotarpį, regioną ir monetų ar banknotų tipą (numizmatika ar bonistika).
Anot „Florinus“, sistemingai prižiūrima ir kryptingai pildoma kolekcija leidžia išvengti perteklinio pinigų leidimo mažesnės vertės objektams, sukaupti gilias ir specifines žinias bei jas pasitelkus lengviau atskirti autentišką vertybę nuo falsifikato.
Kaip toks turtas turi būti laikomas?
Lietuvos bankas (LB) nurodo, kad vertingos kolekcinės monetos turi būti saugomos originaliose pakuotėse, pavyzdžiui, skaidriose kapsulėse, reprezentacinėse dėžutėse ir kt.
Taip pat svarbu, kad jos būtų laikomos patalpose, kuriose palaikoma 18–23 °C temperatūra ir 45–55 proc. santykinė oro drėgmė.
„Negalima jų laikyti drėgnose, blogai vėdinamose, nešildomose patalpose, ant karštų paviršių ar netoli stiprių šilumos šaltinių. Drėgmė, temperatūros svyravimai, dulkės ir užterštas oras skatina monetų paviršiaus oksidaciją.
Monetos, pagamintos iš tauriųjų metalų (pvz., aukso ir sidabro) arba kitų metalų ir jų lydinių, yra neatsparios mechaniniams pažeidimams, todėl nerekomenduojama monetų išimti iš kapsulių, nes jų paviršius ir forma gali būti apgadinti (atsirasti įbrėžimų, įmušimų, įlenkimų ir kt.)“ – dalijasi bankas.
Anot LB, dėl bet kokių monetų apgadinimų sumažėja jų numizmatinė vertė.
Jei vis dėlto tenka monetą išimti iš kapsulės, LB pataria mūvėti specialias pirštines bei imti ją tik už briaunos.
„Negalima monetos laikyti ant delno, dėti ant stiklo, plastiko, kitų kietų, nešvarių ir drėgnų paviršių. Nerekomenduojama monetų ilgai laikyti ne kapsulėse, kadangi kai kurie metalai ir jų lydiniai nėra atsparūs ilgalaikiam tiesioginių saulės spindulių poveikiui.
Sidabro ir jo lydinių dirbiniai jautrūs žmogaus prakaitui ir aplinkai, kurioje yra sieros ar chloro junginių (pvz., guma, odos dirbiniai ir kt.). Gaminio paviršius gali patamsėti. Aukso ir auksuotiems dirbiniams kenksmingas gyvsidabris ir jo druskos, kurių galima aptikti kosmetikoje. Ant gaminių paviršių gali atsirasti baltų dėmių“, – pabrėžia bankas.