Jų sugrįžimo scena buvo verianti iki širdies gelmių. Juos, dar tuo paros metu nemiegantys vyrai, pasitiko su begaline šiluma: ėjo, nešė visus jų daiktus, ėmė iš rankų jų kuprines, dėjo virtuvėje, o aš stebėdama šią sceną, pagalvojau, kad turbūt tik ginklo brolis gali taip sutikti kitą ginklo brolį, sveiką ir gyvą grįžusį iš apkasų. Beveik tylomis, tačiau su didžiuliu, ore jaučiamu palengvėjimu – „gyvi“.
Tuomet dar pagalvojau, jog, ko gero, nė viena žmona niekada nesugebės taip sutikti savo vyro. Ir ne todėl, jog nenorėtų ar negalėtų, o tiesiog, nes – niekuomet nepajėgs suprasti, per ką eina jų vyrai. Man dažnai sako – tu rašyk tekstus, specialiai skirtus karių žmonoms, o aš kaskart pagaunu save mąstant, kad, greičiausiai, nėra tokio žmogaus, kuris sugebėtų aprašyti tai, per ką jie eina, nes net ir man, savaitėmis ar mėnesiais būnant šalia jų, kartu su jais, sunku ar net neįmanoma aprašyti, išjausti to siaubo, tos baimės, kurią jie patiria, tos tamsos, kuri juos lydi. Todėl ir mano daromi interviu su jais yra šiek tiek kitokie, nestandartiniai, neapsiriboja vien „klausimais-atsakymais“, mat man yra labai svarbu aprašyti ir tuo metu ten vyraujančią atmosferą, oro sąlygas, vyrų nuotaikas.
„Šaukinio nesusirandi pats“
Šio pokalbio metu įrašą stabdžiau kelis kartus, paties kario paprašyta. Ne viskas, ką kariai pasakoja, yra skirta „spaudai“ ar platesnei auditorijai. Ne viską, galiausiai, karo metu galima viešinti. Daugybė dalykų kantriai laukia savo valandos jau tik po karo. O kartais karys, bepasakodamas savo istoriją ir su tavimi pasijutęs saugus, nori tiesiog pasiguosti ar atsiverti, nenorėdamas, jog to momento jo silpnumo akimirka pasklistų po pasaulį.
Situacija Kursko kryptimi buvo beprotiškai įtempta, juoda, nyki ir niūri. Vyrai žinojo, kad čia jie yra atvažiavę viena kryptimi. Nepaisant mano pačios einančių ketvirtų metų kare, to slogučio, patirto lydint savo pulko vyrus, dalyvaujančius Kursko operacijoje, matyt, nepamiršiu niekuomet. Ir vis tik – ši istorija bus viena iš nedaugelio su linksmomis gaidomis ir net daug juoko. Kodėl? Todėl, kad kare apskritai yra beprotiškai daug juoko: kartais labai daug juodo humoro, kartais šiaip, smagaus, užsimiršti nors sekundei leidžiančio, juoko. Tokiu, beje, užfiksuotas mano pašnekovas – Profesorius, beveik visose mano nuotraukose – su šypsena, ramus, nors vos prieš valandą – grįžęs iš pragaro. „Kodėl – „Profesorius“?“, – klausiu vyro. Juk prieš karą, kažkuriuo metu Ruslanas beveik šešerius metus dirbo virėju, vėliau – vyriausiuoju virtuvėje, na, lyg ir „šefu-virėju“, šypsosi vyras. Vėliau jo darbo specifika pasikeitė, jis užėmė statybos skyriaus direktoriaus-inžinieriaus pareigas: statė restoranus, juos aptarnavo, remontavo, uždarinėjo. Taigi, pagal visas kariuomenės tradicijas, jis turėtų turėti „Virėjo“ šaukinį, juokiuosi.
„Oi, čia“, – sako „jau visai atskira istorija. Tuo metu mes šešiese papuolėme į „Berlingo“ batalioną – šeši iš vieno miesto. Na, ir tuometinis mano vadas buvo mums pasakęs, jog šaukinio pats sau karys nesusigalvoja, jis prie jo tarsi „prikimba“. Gal šaukinio gavimą įtakoja kažkoks žmogaus bruožas, gal koks nors jo poelgis – na, jis tiesiog prikimba prie žmogaus ir viskas. Ir vienu metu, tie vyrai tarp savęs ėmė ir pasidalino šaukinius, o man skambina jau „po fakto“, jog „turi pasirinkimą tarp dviejų, būsi „Šaitanas“ (neigiamas pasakos herojus iš pasakos apie Aladiną) arba Profesorius“. Mano vadas jiems apie mane ir sako – na, vyrai, žmogaus jau nebe toks amžius, jog būtų „Šaitanu“. Jis gi amžinai visko klausinėja, viskas jam įdomu, jis visuomet „kasasi“ iki esmės. Tegu, kad ir be aukštojo, tačiau pakankamai protingas būti profesoriumi. Taip vat ir tapau „Profesoriumi“, – juokiasi ir pripažįsta, kad pradžioje sau lyg ir kitą šaukinį buvo susigalvojęs ir būtų buvęs „Barzda“. Gerai, kad ir netapo ja, dar pagalvoju, mat man pačiai kare jau yra tekę sutikti ne vieną „barzdą“.
„Dirbsiu taip ir tiek, kad tau nereiktų“, – pasakęs žmonai
Tačiau Profesoriui iki karo yra tekę dirbti ne tik virėju ar suktis restoranų versluose. Gyvenimo kelias jį, po truputį užsidarius ankstesnei darbovietei, atvedė į taksi ir kurjerių darbus. „Mano žmona – medikė, jos specialybė – medicinos sesuo“, – pasakoja Ruslanas. „Žmonai esu pasakęs – tas darbas tau kainuos daugiau nervų, nei, kad uždarbio iš jo bus, juk pas mus medikams labai mažai moka“.
Vyras pažadėjo žmonai pasirūpinti ja ir šeima. „Kartais dirbdavau per du, kartais – per tris darbus. Nusipirkau automobilį, darbuodavausi ir taksistu, ir kurjeriu. Dirbdavau dienomis, o paskui eidavau dar ir į naktinę pamainą, kur daugiau mokėdavo. Laikui bėgant, bedirbant toje kompanijoje, kur dirbau kurjeriu, man sulūžo mašina, todėl likau dirbti eiliniu darbininku sandėlyje, tuomet po truputį ir vėl kilau – nuo eilinio darbininko iki pamainos brigadininko, o kartais tekdavo net ir logistikos direktorių pavaduoti. Pats nuomojau sau mažutėlaitį kambarėlį, uždirbdavau pinigus ir siųsdavau namo, kur gyveno žmona su dukra“.
O tada… O tada jį, kaip ir dešimtis milijonų ukrainiečių, užklupo plataus masto karas. Vyras pasakoja, jog į komisariatą atėjęs ne iš karto: „aš tiesiog veržte veržiausi, o ji man vis sakė – palūkėk bent porą dienų, dar ne tavo laikas“. „Išmintinga mano žmona“, – sako karys „Natalija vardu“.
„Ar tau nuo pjaunamos žolės būna seilėtekis?“
Per ketverius karo metus esu išklausiusi daug karių. Ne visi pokalbiai ar interviu išgula ant realaus ar virtualaus popieriaus. Kartais karys nebūna tam pasiruošęs, pokalbis jį kausto, todėl jis stengiasi kalbėti tai, ką jis mano yra „būtina“. Kartais mano, jog reikia kalbėti – „taip, kaip visi“. Todėl būdama kovinių veiksmų zonoje su kariais, aš pokalbiams su jais stengiuosi skirti daug laiko. Kad jie prie manęs priprastų, kad nebebijotų viešumo, į kur pateks jo pasakojimas. Kartais kario tenka tiesiog klausyti, o kartais – ir už rankos reikia pavesti, norint atrasti įdomesnes jo istorijas. Kartais istorijos ateina iškarta – o kartais, iš vieno juokelio išeina visa istorija ar net visas interviu. Taip būtent ir nutiko šįkart. Ruslanas sėdėjo virtuvėje, trumpam sugrįžęs iš pozicijų. Nežinau tąkart man jis pasisakė, o gal jau buvo pasakęs ir anksčiau, tačiau būtent tąkart mes kalbėjome apie jo buvimą vegetaru. Žinoma, mano pirmoji reakcija, kaip, žinoma daugelio, tikrai nebuvo nuvilianti: „Ką?!? Vegetaras kare?“. Pamurmėjau kažką, o Profesorius paaiškino, jog jo visa šeima vegetarai. Žmones-vegetarus civiliame gyvenime suprasti lengva, buvimas anei vegetaru, anei veganu šiandien nieko nebestebina. Tačiau kare? Ten, kur mėsa yra pirmas ir pagrindinis patiekalas – juk karys turi turėti pakankamai energijos beprotiškam fiziniam krūviui atlaikyti. Tuomet Ruslano ir paprašiau netradicinio interviu: apie humorą ir juokus bei vegetarizmą kare.
„Žinai“, – juokiasi jis, pradėdamas pasakoti aptartomis temomis, „jo, būna, būna, „patraukia“ per dantį vyrai mane, pasijuokiam. Atsimenu, kartą jie prie manęs ėmė pasakoti anekdotą apie tai, kad „normaliems“, kai jie kepa šašlyką lauke, bebūnant visame tame procese ir belaukiant, kol iškeps mėsa, į galą iš alkio bei aromatingo kvapo, burnoje ima skirtis seilės – tuomet į burną kuo greičiau norisi įsimesti sultingos ir gardžios mėsos gabaliuką. O, sako man mano vyrai, o tai vegetarams, kai kas nors šalia jų pjauna žolę, tai juk taip pat turėtų būti – juk irgi burnoje turėtų imti rinktis seilės – ir juokaudami ėmė manęs klausinėti ar ir man taip būna“.
„Aukso puodas Nr. 1, aukso puodas Nr. 2“
Pasijuokę su vyru grįžtame į karo kasdienybę. Pradžioje karys Ruslanas Levakovas atsidūrė logistikoje ir aprūpinimo srityje – didžiulėje, dar 1932-aisiais pastatytoje degaus tepamojo tirpalo bazėje.
„Aš papuoliau į apsaugos kuopą. Ir žinai – su mumis elgėsi kaip su šauktiniais: tai žolės eik pjauti, tai – žemės kasti“, – pasakoja Ruslanas ir priduria, jog po kurio laiko jo vadas jam pataręs rašyti raportą persivedimui į kovinį padalinį. Taip jis atsidūręs Sumų srityje. „Ne pirmą kartą“, – lakoniškai pridurs ir ims pasakoti, jog ten atsidūrus, o tuo pačiu ir tuometiniame „Berlingo“ batalione, jų užduotis buvusi saugoti ir lydėti Haimersus. „Mes juos ir saugojome, ir slėpėme, ir lydėjome“, – sako jis, o mes sutariame ir vėl trumpam išjungti įrašą – detalės, kurias jis pasakos, dar turės palaukti savo laiko po karo. Po kurio laiko, atėjus koviniam nurodymui persikomplektuoti, vyras su kitais kovos draugais trumpam išvyko į Kijivą, iš kur, po paros, jie jau atsidūrė Klesijevkos gyvenvietės punkte: „Čia jau buvo nulis. Py…orai čia jau mus vanojo, tai buvo pirmieji kartai, kai mes juos matėme. Iki to laiko buvau turėjęs iš kovinės patirties, ir kovinių veiksmų, tačiau tikrai nieko panašaus į tai, kur tuomet atsidūrėme“.
Vyras pasakoja ir apie savo pirmąjį susidūrimą su tanku ir koks apima jausmas, kai į tave, vos per 15-20 metrų važiuoja tankas, kurį „tu gyvenime lyg ir buvai matęs, tačiau – niekuomet kovinėmis sąlygomis, mūšio lauke“. Pasakoja ir apie visų keturių galūnių netekusį kovos draugą, tuometinį skyriaus vadą ir apie tai, kaip gavus komandą „kasti“, „apsikasti“, tu kasi veik iki sąmonės netekimo, kuomet nebejausdamas nieko, nei rankų, nei kojų tu vis tiek kasi ir staiga imi ir „atsijungi“, na, paprasčiausiai užmiegi. „Niekuomet nepamiršiu, – juokiasi Profesorius, – Tuometinio skyriaus vado žodžių, kuomet jis atlėkęs pamatė, jog mudu miegam. Jis ėmė rėkti, ir juokais, ir labai rimtai, jog jis mus pats sušaudysiąs: „na, nors paeiliui, vaikinai, miegotumėt…“ O mes gi tiesiog buvome ant tų kastuvų užmigę“.
„Na, mes sutarėme kalbėtis apie anekdotus, tai še tau pirmasis anekdotas, kitaip tariant – tiesiog – Aukso puodas“, – juokiamės abu. „Gerai, tai pirmasis. 2022-2023-ieji Naujieji metai tuose pačiuose apkasuose. Mes kasamės, skyriaus vadas ten aplink skrajoja: „Na, su Naujaisiais, vaikinai!“, o mums ten ne iki jo „naujųjų“. Žinai, pasiuntėm mes jį su jo „naujaisiais“ – mums paskui rotacija, išbuvom ten šiek tiek, pasikeitėm, atėjo kiti, pasikeitė, o mes ir vėl po kurio laiko į tas pačias pozicijas grįžome“, – apie pirmąjį „Aukso puodą“ arba kaip jis jį pavadina „džekpotą“ su nuo lūpų nedingstančia šypsena pasakoja Ruslanas. „Gerai, ir antrasis, jei jau taip nori. Antrasis per Kalėdas buvo. Ten tai išvis toooks buvo… Išėjome į pozicijas, šlapia, lyja, patys – šlapi. Žemė tokia, na, kaip ir Donbaso žemė, žiaurus gruntas, nu – tiesiog žiaurus: tu visas juodas, visas purvinas, klaikuma visiška – rankų nei nusitrinsi, nei nusivalysi, akių pasitrinti negali. Na ir paėjo… Pradžioje – lietus, šlapia, tada ėmė snigti, o nakčiai – minus septyniolika. O mums ką? Nors ir paeiliui, bet nors kažkiek reikia pasnausti. O be tuo, vienas kitą ir prižiūrėti turime, kad kuris nors kur nors netyčia neišlįstų, be to, kad nesušaltų. Taip ir prižiūrėdavome vienas kitą.
Žodžiu, pabundu aš ir matau – sėdi „Kalina“, na, Kolia vardas, blem, nu ir rėkiu aš jam: Kalina, mane suparalyžiavo!!! Kalina, aš nebegaliu sulenkti rankos, tu supranti, aš paralyžiuotas?!?“. Na, skyrybos ženklų perteklius šioje mano teksto dalyje neatsitiktinis, kartais reikia situacijos pastiprinimui vieno kito papildomos ženklo, juoba, kad keliskart perklausydama įrašą, nejučia vis imu pati juoktis vėl ir vėl iš naujo – pasakodamas Ruslanas juokėsi ir pats, ir mane prajuokino. Suprantama, jog laikui prabėgus situacija tampa juokinga, nors tuo metu, kai tu esi apsuptas šalčio, nakties ir tamsos, ji, neabejoju, retam, kuriam galėtų atrodyti tiesiog juokinga. „Na, ir rėkiu aš jam toliau, apie tą savo paralyžiuotą ranką per alkūnę. O pasirodo – šaltyje mano šlapia rankovė paprasčiausiai sušalo ir aš jos tiesiog nebegalėjau sulenkti… Na, ėmėm aš ir Kalina ir atlenkėm tą mano rankovę“, – nesustodamas juokiasi Ruslanas, o aš atsargiai perklausiu ar nesulaužė uniformos audinio. Juk sušalęs audinys lengvai lūžta, o apkasuose su tokia uniforma išbūti…
„Užėjo lietus, ištempėme tokią klijuotę virš mūsų, kad bent jau už kalnieriaus nevarvėtų, kad na, nors šiek tiek save apsaugotume. Ir vis tik giliau mes taip ir nesugebėjome įsikasti, ten tokia žemė, toks dirvožemis, kad net ir neįšalusią ją, kai kirtikliu kerti, ji atšoka, tarsi nuo būgno. Jei tau labai pasiseks, tai atkirsi gabaliuką kitą. Na ir kas nutinka? Per raciją girdžiu – kad mūsų kryptimi kažkas juda. Blemba, griebiu automatą ir imu atsišaudyti į tą pusę. Kalina griebia savo automatą – o tas?!? O tas nešauna. Ką daryti? Aš Kalinai rėkiu – tu užtaisinėk [ginklą], aš – pliekiu. Po tau jau aiškinsimės, kas su tavo ginklu nutiko. Kiek laiko visa tai truko, aš tikrai nebežinau, bet pagal laiką pažiūrėjus, ilgai mes ten trukome. Tiksliai žinau, jog išpliekiau gal 13-a, gal 14-a dėtuvių. Galiausiai viskas praėjo, šaltis spaudžia, rankos šąla. Na ir mes išsiaiškinom, kad tuo metu, kai aš savąjį automatą pastačiau po ištiesta klijuote, jis savo padėjo į apkasų kampą, jam privarvėjo į vidų, užšalo… Taigi, bando jis tą savo automatą atidarinėti, pirmyn – atgal, ir koja daužė, ir į medį trankė – nieko, nepavyksta. Žiauriai, žodžiu, ten viskas buvo… Ten dar bedaužant toks dangtelis nukrito… Turėjau aš su savimi tokią mažą šildyklę, tai, žodžiu, mes jį ir trankėm, ir šildėm, surinkom, galiausiai, atšildėm…“.
Toliau vyras pasakoja, kaip jiems ne tik automatai prišalę buvo, bet ir granatos. „Ima jis tą mano šildytuvą, pradeda šildyti užšalusią granatą…“, – ramiai sau pasakoja toliau karys, „na, supranti, šildytuvu jis tą granatą šildo, aš vat čia stoviu, jis vat čia, na, ir žiūriu aš taip iš šono į visą tą veiksmą… Galiausiai sugalvoju, kad man vis tik reikia pusę žingsnio nuo jo pasitraukti, tarsi pusė žingsnio tave kaip nors išgelbėtų. Žodžiu, žiūriu aš į viską, jis šildo, šildo tą granatą ir op, iškrenta ta granata. Tuo metu tu apie tai kažkaip negalvoji, tik tuomet, kai mes jau išėjome iš pozicijų, aš permąsčiau, o kas būtų buvę, jei ji sprogtelėjusi būtų?“. Na, lietuvių kalboje tokio žodžio nėra, tokio, kuris nupasakotų trupučiuką susprogusią granatą, o aš rašydama galvoju, kad duos Dievas ir šio savo vyro interviu jo žmona Natalija neperskaitys… Nežinojimas, sako, saugo nakties miegą.
Kai erškėtis išgelbsti nuo mirties…
Iš ten vyrus permetė į kitas pozicijas. Jie tuo metu padėjo Trečiai šturmo brigadai ir tąkart buvo paprašyti pridengti, kol bus išvežami sužeistieji. Tada ten vyras patyrė kontūziją: „Rimtai ten man trinktelėjo“, – situacijos nelinkęs sureikšminti karys. „Na, praėjo ta kontūzija ir praėjo“. „Kaip ten viskas nutiko?“, – mano klausimą pakartoja Ruslanas ir nupasakoja situaciją.
„Žinai, vyrams sakau, iššoksiu greitai iš apkasų, kokių šakelių pratampysiu viršuje, kad mūsų [apkasų] ne taip matytųsi, tuomet dar tų dronų nebuvo tiek – skraidė, bet ne tiek. Iššokau iš apkasų, gal kokius penkis metrus paėjau nuo apkasų, o ten šalimais erškėtis augo: na, toks puikus, toks tankus, toks gerulis, kokio pusantro metro pločio. Ir štai už jo atskrenda 152-ojo kalibro… Žinai, pyd…rų haubica, pala, lyg „Akacija“ jos pavadinimas. Ir, žinok, šitas krūmas „susirankiojo“ visas atplaišas, viskas teko jam – man nė drykstelėjimo. Mane tiesiog sprogimo banga nubloškė atgal į apkasus. Penkis metrus skridau, įskridau į tiesiog į apkasus, galva trenkiausi į parapetą, guliu be sąmonės, nesuvokiu, kas nutiko. Akyse – juoda. Staiga girdžiu – triukšmas, ir pirmiausia, ką pamačiau atsimerkęs, virš manęs sėdi Ženka, šaukiniu „Master“, ir matau – šypsnys per visą veidą – nu, gyvas, eik tu na…, kaip aš čia ant tavęs blogai ir nepatogiai sėdžiu. Dar trupučiuką ir skruostus vandeniu pašlakstė.
Beje, sako, jog kai būna kontūzija, žmogus vemia. Na, aš nevėmiau. Kiek pykino, bet nevėmiau, greit praėjo. Bet šiaip, kontūzija ten tikrai buvo stipri…“, – ir juokiasi, ir rimtai pasakoja man Ruslanas Levakovas.
„Pirmyn, pirmyn vs. už manęs“
„Taip, mes ukrainiečiai savo karius vedame „už savęs“, ne taip, kaip priešas, kuris savo karį, kaip skydą stumia į priekį, rėkdamas „pirmyn, pirmyn“. Ir vis tik, dar ir čia pasitaiko vadų, kurie savo karius irgi stums pirmyn savęs“, – į labai rimtas temas su Profesoriumi nejučia nukrypstame mes. „Aš suprantu vadus, dabar, kai aš pats vadas, aš suprantu vadus, jog jie nemato viso to vaizdo, kurį matome mes ir mes nematome to vaizdo, kurį mato jie. Tačiau aš laikau, jog tikras vadas yra tik tas, kuris pabuvo ten, kur pabuvo eilinis pėstininkas“.
Kalbame rimtai, kai staiga Profesorius ir ima vėl juokauti apie tai, kad yra valgęs sardinių ledus: teko žiemą atidarinėti importuotų sardinių skardinėlę „mažytę tokią“. „Normaliai viskas buvo, jos neužšąlo, bet vis tiek juokauju, kad esu valgęs sardinių ledus“.
Naujai prie pulko prisijungusieji kariai irgi nevengia pajuokauti su juo ir valgio, ir vegetarų tema. „Ai, Ruslanai, tau juk yra svarbiausia išgyventi iki pavasario, tuomet gi jau viskas ims žydėti, pražys, sužydės viskas, va, tuomet ir galėsi pavalgyti“, – juokiamės abu, o jis priduria: „Žinai, svarbiausias menas – yra menas pasijuokti iš savęs“ ir ima pasakoti apie savo pirmąjį sužeidimą ir kaip apie jį pranešė žmonai.
„Iš mano būrio, iš kuopos buvo belikę labai mažai žmonių. Mums davė papildymą ir kartu – dvi dienas tam, kad visi susipažintume. Na, apsišniukštinėtume, kas, kaip. O jau toliau visi keliausite į apkasus“, – tokia buvusi komanda. Na, o toliau, kaip kartais nutinka kare, pasakoja Ruslanas, nutiko klaida ir pas juos pateko ne tie žmonės: nei pakankamai apkabų turintys, nei turniketų. „Aplaksčiau visur viską, ką galėjau, sunešiau, jiems atidaviau. Kažkuriam patvarkiau neperšaunamą liemenę – na, žodžiu, kaip galėjau, taip dariau. Reikia „išeiti“, gauname užduotį paprasčiausiai užeiti į pozicijas ir užsitvirtinti ten, tačiau tuomet komanda pasikeitė. Mes turėjome išvalyti teritoriją ir užimti mūsų pozicijas. Dėl ypač aršaus apšaudymo, mūsų nebegalėjo privežti iki išlaipinimo taško, būtume turėję praeiti dar maždaug pusę kilometro, kas tokiomis sąlygomis yra žiauru ir tiesiog neįmanoma. Mus vežė su M113. Atvirai – būdamas pėstininku aš nesu matęs baisesnės technikos, nei šita…“. Toliau Ruslanas pasakoja, kaip tekę šokti iš technikos, šliaužti „po“ smarkiais apšaudymais. „O tada… Sugaunu kulką nugara“, – pasakoja karys. „Jausmas, rimtai, sakau tau, kaip tarsi tau kas kastuvo atbulu koto galu stipriai trenktų. Pirmiausia pagalvojau – kokia šaka nukrito ant manęs… Nesupratau. O tada parkritau. Guliu, suprantu, kad kažkas su plaučiais, jog, matyt, bus pramušę plaučius. Imu spjaudytis kraujais…“
Tuomet, pasakoja, jis staigiai prisiminęs, ką iki tol jam apie tokius ypač svarbius momentus buvo pasakojusi žmona medikė: jog taip nutikus negalima kosėti, jog reikia iš lėto kvėpuoti. Karys sako, jog išlyginęs savo kvėpavimą, o tokiais adrenalinas duodąs taip „per smegenis“, jog jos ima dirbti tokiomis apsukomis, kad kiekvienas kompiuteris joms galėtų pavydėti. Jam padėjo jo kovos draugas Griša.
„Užkišo ranką man už rūbų, jo, sako, yra skylė ten. Ištraukia ranką, visa kraujuota, nežinau, sako, kur ta skylė. Yra, bet nežinau kur… Iki šiol nežinau, kas iš to lauko mane išvežė, man pasakojo, kad iš kovos lauko mane apskritai savanoriai išvežė – aš buvau šoke“.
Vėliau, pasakoja Ruslanas Levakovas, jis sugalvojo, kaip jam visą „šią istoriją“ pateikti žmonai, kad visa tai jos netraumuotų, o atvirkščiai – sudarytų įspūdį, jog tai „visiškai nerimtas sužeidimas“. „Sakau žmonai: Natali, na, štai žiūrėk, tu turi tokį gražų, na tokį tiesiog superinį pirsingą. Na, ir aš, žinok, norėčiau. Supranti, skylutę, tiesa, šiek tiek didesnę, aš pirsingui jau turiu…“.
Tą vakarą nei Profesorius, nei jo vyrai į pozicijas nevažiavo. Todėl, baigus mūsų pokalbį, mes dar pasišnekučiavome apie šį bei tą. Labai dažnai manęs klausia, apie ką vyrai šnekasi, likus kelioms minutėms iki išvykimo į pozicijas. Tiesą sakant, net ir negalėčiau atsakyti. Dažniausiai – kariai valgo, pasišneka apie šį bei tą nereikšmingo, tyli. Ir tik įtampa ir baimė – tik ji visuomet kabo ore…
Straipsnį remia Medijų Rėmimo fondas.