Gabrielė su vyru ir dukra čia gyvena jau penkerius metus. Pasiteiravus, kodėl išvyko iš Lietuvos, moteris šypteli – sako niekada nežinanti, kaip atsakyti į šį klausimą. Bet kad ne dėl didesnio uždarbio – tai tikrai. Viliojo galimybė kažko pasiekti, praplėsti akiratį, pakeliauti.
„Studijavau Kaune mediciną, vėliau tapau psichiatrijos gydytoja-rezidentė, o Švedijoje atsidūriau ieškodama vietos tolesnei rezidentūrai, kuri čia vertinama kaip darbas, nes nėra pririšta prie universitetų. Rezidentūros kokybę privalo užtikrinti regionas, programa sudaroma Švietimo ministerijos. Rezidentūros kokybė čia tikrai fantastiška, esu labai patenkinta. Iš pradžių apsigyvenome vidurio Švedijoje, Dalarnos regione, bet vėliau visai netyčia ir specialiai neplanuojant atsidūrėme šiaurėje“, – pasakojimą pradeda pašnekovė.
Kitur, net Europos pietų šalyse, nėra tokios gamtos ir tokios tylos, kokią galima rasti Švedijoje, sako emigrantė. Be to, Skandinavija – vedančios šalys pasaulyje, tad viliojo galimybė gyventi ten, kur aukšta gyvenimo kokybė ir išsivysčiusi švietimo sistema. Gabrielė susižavėjo ir švedų gyvenimo būdu, kurį netruko perimti ir pati.
„Mes Lietuvoje bičiuliui tiesiog pasiūlome nueiti kavos, o švedai sako – fika. Tai reiškia, kad susitinki išgerti kavos, bendrauji, pasidarai pertrauką, pauzę. Šitas žodis dažnai skamba ir darbe. Teisė į poilsį Švedijoje labai svarbi, dėl to niekam nieko įrodinėti nereikia, – šypteli ji. – Tiesa ir tai, kad daugelis švedų nepersidirba – štai penktadieniais darbą baigia anksčiau, o savaitgalius praleidžia sodybose, kur atitrūksta, pabūna gamtoje, jie tai labai mėgsta. Laikas su šeima, draugais – labai vertinamas.“
Bet kad atitoltume nuo svajonių apie tobulumą, Gabrielė primena – skamba gražiai, gyvena švedai jaukiai, bet, kaip ir visur, pasitaiko visko. Nuo viršvalandžių iki mobingo, taisyklių pažeidimo, atlyginimų vėlavimo.
„Nugarą lenkia ir medikai – darbuojasi po oficialių darbo valandų, kai kuriuose regionuose už tai net nieko nemoka. Kitur už ilgesnį darbo laiką „atsiskaito“ laisvu laiku kitą dieną“, – pasakoja ji.
Gabrielė puikiai supranta ir kalba švediškai – antraip, šypteli medikė, net nebūčiau gavusi darbo šioje šalyje.
„Būti mediku ir kalbėti anglų kalba čia yra tiesiog neįmanoma – be švedų kalbos egzamino niekas neišduoda medicinos gydytojo licencijos. Kol gyvenome Dalarnoje, dirbau gydytoja asistente, – sako G. Smilginė. – Bet tuo metu vertėsi visa rezidentūros sistema, tuometinėje darbovietėje buvo labai daug chaoso, taigi teko ieškoti kitos rezidentūros vietos. Išvykome į labai atšiaurią vietą Norboteno regione, esančią už poliarinio rato. Ten pradėjau dirbti kaip šeimos gydytoja rezidentė, buvau orientuota į atokių regionų mediciną. Labai džiaugiausi darbo sąlygomis, daug pramokau, apkeliavau visą Švediją besitobulindama kursuose. Tačiau laikui bėgant supratau, kad nebūsiu šeimos gydytoja, net ir kelerius metus pradirbusi grįžau į psichiatriją. Dėl atliktos psichiatrijos rezidentūros Lietuvoje bei darbo šeimos medicinoje Švedijoje, dabartinė rezidentūros trukmė yra sutrumpinta, kadangi mokslas atliktas Europos Sąjungoje. Todėl prieš dvejus metus su šeima persikraustėme dar kartą, šįkart į Lulea, esantį Botnijos įlankoje, prie pat Baltijos jūros – nes psichiatrijos centrai yra tik didžiuosiuose miestuose. Man čia gyventi patinka labiausiai – vienareikšmiškai.“
Nors ten, kur gyvena Gabrielė su šeima, šiuo metu šalta – vis dėlto, šypteli ji, dabar Lietuvoje dar šalčiau. Bet oro sąlygos ją jaudina mažiausiai – viską atsveria gamta, šilti žmonės, kolegos.
Medicinos sistema Švedijoje – kitokia nei Lietuvoje
Lietuvoje pašnekovė taip pat dirbo medike – Kauno klinikose, Švedijoje irgi darbuojasi valstybiniame sektoriuje. Vis dėlto palyginti šių šalių mediciną ir požiūrį į sveikatą – labai sudėtinga, teigia ji.
„Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad Švedijos biudžetas – kelis kartus didesnis, tad resursai skiriasi stipriai. Bet Lietuva turi vieną didžiulį pliusą – privatų medicinos sektorių. Tai suteikia didesnį pasirinkimą pačiam pacientui. Švedijoje privačių medicinos paslaugų yra gerokai mažiau ir jos labai brangios, todėl viskas eina per valstybines įstaigas, regiono ligonines, – pasakoja Gabrielė. – Jeigu pacientas turi sveikatai pavojingą būklę, pagalba ar gydymas suteikiamas labai greitai, yra metami milžiniški resursai. Bet jei žmogus neserga, o turi šiokių tokių nusiskundimų – vyksta lėčiau. Eilės nepalyginamai ilgesnės nei Lietuvoje. Lietuvoje daugelis tokiu atveju kreipiasi privačiai, susimoka, pasidaro tyrimus ir gauna atsakymą“.
Švedijoje kiekviena liga turi savo kriterijus, kurie nulemia ir laukimo pas gydytojus terminus. Jei pacientas skundžiasi simptomais, kurių negydant net ir po pusmečio nieko nenutiks, tai jis tiek laiko ir laukia eilėje – o kartais ir keliais mėnesiais ilgiau.
„Kodėl taip yra? Nes trūksta specialistų. Tai sunkus darbas, palyginus ganėtinai menkai apmokamas, – teigia Gabrielė. – Kalbant apie pinigus, mediku būti Lietuvoje daug labiau apsimoka – švedišką atlyginimą gauna net regiono gydytojai, žinoma, privačiame sektoriuje. O Švedijoje juk skiriasi ir pragyvenimo lygis, paslaugos čia tikrai labai brangios. Pavyzdžiui, slaugytojų atlyginimas siekia 3000 eurų į rankas. Bet jis labai priklauso nuo darbo kiekio, kad užsidirbtum tokius pinigus, turi labai daug dirbti. Tiesa, įdomu ir tai, kad Švedijoje visi moka skirtingus mokesčius, priklausomai nuo regiono, kuriame gyveni, šeimos padėties, netgi religijos.“
Savo ruožtu gydytojai gali uždirbti 7000–10 000 eurų (neatskaičius didelių mokesčių), priklausomai nuo to, kaip ir kiek jie dirba. Pašnekovė tikina, kad čia, kaip ir Lietuvoje, yra tokių, kurie dirba be išeiginių, be savaitgalių, tad ir uždirba dvigubai daugiau.
„Įsivaizdavimui – jeigu švedas gauna apie 5000 eurų atlyginimą į rankas ir šeimoje dirba jis vienas, tai reikia taupyti, nes kitaip nepragyvensi. Vien namo nuoma pietiniuose regionuose kainuoja 2000–3000 eurų. O kur dar vaikų išlaikymas, kiti mokesčiai – išlaidų labai daug“, – pastebi emigrantė.
Švedų ilgaamžiškumo paslaptys
G. Smilginė Delfi sako atkreipusi dėmesį ir į tai, kad šalyje, kurioje ji šiuo metu gyvena su šeima, yra daug ilgaamžių. Ilgaamžiškumo esmė – sveikas gyvenimo būdas, tad kad būtų aišku, tereikia prisiminti tai, kaip švedai gyveno prieš penkis dešimtmečius.
„Palyginti tų metų Švediją su sovietmečio Lietuva tiesiog neįmanoma – skirtumas nežmoniškas. Nors švedai turėjo didžiulę alkoholizmo problemą, bet prieš kelis dešimtmečius ėmė ją spręsti – įsteigė specialias parduotuves. O Lietuvoje tuo metu žmones dar į Sibirą trėmė – toks štai skirtumas įstatymų, gyvenimo kokybės, sąmoningumo, medicinos prieinamumo ir prevencijos lygmeny, – sako pašnekovė. – Prie ilgaamžiškumo prisideda ir išvystyta infrastruktūra, dviračių takai – regis, viskas čia padaryta taip, kad būtų patogu judėti. Kita vertus, jei pažvelgtume, ką Lietuva pasiekė po 1990-ųjų iki dabar – pažanga milžiniška.“
Žiemą čia labai populiarios lygumų slidės, tikina Gabrielė. Daug švedų bėgioja, laipioja, važinėja dviračiais.
„O ką savaitgaliais veikiame mes? Darom cepelinus, – juokiasi medikė. – Čia, kur gyvename, yra ganėtinai gėlas vanduo, jūra šioje vietoje pilnai užšąla. Yra padarytos ledo trasos, galima pasivaikščioti, pačiaužyti pačiūžomis.“
Mokymuisi Švedijoje – pačios geriausios sąlygos
Šiandien Gabrielės dukrai – dešimt metų. Ji mokosi vietos mokykloje, pamokos vyksta švedų kalba. Pašnekovė žvelgia atgal ir prisimena laikus, kai mergaitė lankė darželį Lietuvoje.
„Dabar galvoju, koks puikus buvo darželis „Vaikystės sodas“, įsteigtas Austėjos Landsbergienės. Pamenu, ji pati kažkada komunikavo, jog kūrė ugdymo įstaigas susirinkusi informaciją iš kitų šalių – kai atvykome į Švediją, įsitikinome, kad tai tiesa. Tiesą sakant, kai kuriais aspektais ten net geriau viskas vyko, – sako medikė. – Mažesniuose Švedijos miesteliuose yra didelė problema – trūksta mokytojų, tas labai jaučiasi. Į atokius regionus sunkiau pritraukti specialistus. .“
Per tai, kaip vyksta pats švietimo procesas, galima pamatyti, kiek šalis į šią sritį investuoja, teigia Gabrielė. Dėl socializmo viskas Švedijos mokyklose yra nemokama – nuo mitybos iki priemonių. Net jeigu vaikas turi elgesio valdymo sutrikimų ar yra nedėmesingas, jis turi asistentą – taip pat nemokamai.
„O jeigu nori vaiką lavinti tam tikrose srityse, mokytojos dirba su juo papildomai. Man patinka ir tai, kad bent ta ugdymo įstaiga, kurią lanko mano dukra, turi skirtingus vadovėlius tai pačiai klasei ir į kiekvieną moksleivį žvelgia kaip į atskirą, individualų asmenį. Visi daro užduotis pagal savo lygį. Per metus du kartus vyksta apibendrinamieji pokalbiai, kurių metu yra žiūrima, kiek vaikas paaugo nuo savo pradinio lygio, kokios yra silpnos, kokios stipriosios jo pusės, – pasakoja emigrantė. – Lietuvoje švietimo sistema orientuota į egzaminus, balus. Čia viskas kitaip – nors tu mokaisi balui, svarbūs ir kiti dalykai. Gimnazijos klasės dažnai profiliuojamos – jeigu vaikas orientuotas, pavyzdžiui, į gimnastiką, jis turi taip sudėliotas pamokas, kad galėtų važinėti į varžybas. Jeigu baigus mokykla trūksta taškų įstoti į norimą aukštąją mokyklą, jis turi teisę mokytis tarpinėje ugdymo įstaigoje tarp mokyklos ir universiteto, kad galėtų surinkti reikiamus balus.“
Švedai karo nebijo – jie ruošiasi
Gabrielė juokiasi – kartais net susigėsta, kai dukrai pasako kažką griežčiau, mat patys švedai bendrauja ramiai net ir su mažamečiais.
„Jų net sakiniai sudėlioti visai kitaip. Jei vaikas elgiasi kažkaip ne taip, jie ramiu tonu sako – ne, taip nedaryk. Tas ramesnis bendravimas, žiūrėjimas kito ribų – jiems tai tarsi įgimta. Aišku, būna visko, bet labai retu atveju“, – sako medikė.
Paskutiniu metu švedai nemažai komunikuoja ir karo tema. Platinamos specialios knygutės, apstu naudingos informacijos, per televiziją transliuojama, ką reikėtų turėti kuprinėje.
„Švedijoje yra šeimų, kurių vaikai puikiai žino, kaip reikėtų elgtis karo atveju, jei dingtų elektra, kur sudėti įvairūs prožektoriai. Manau, kad kuo viduje žmonės turi mažiau traumų ir labiau išlavintą emocinį intelektą, tuo protas veikia aštriau. Jie į karą žiūri adekvačiai – žino, kad jis gali ateiti ir tam ruošiasi. Mes, gydytojai, irgi gauname priminimus – žinau, kad karo atveju medicina turėtų būti prieinama ir neturėtume teisės išeiti iš darbo, – kalba Gabrielė. – Lietuvoje kai kurie bando paneigti karo galimybę, todėl kyla didžiulis konfliktas. Visi konfliktuoja apie konfliktą, o ne skiria brangų laiką pasiruošimui. Manau, reikėtų laiku priimti adekvačius sprendimus. Švedai dėl to ir ramūs – nes jaučiasi pasiruošę.“